Skip to main content

Full text of "Stasys Šalkauskis. Rinktinė"

See other formats 


gw 


Prof. ST. SALKAUSKIS 


VISUOMENINIS 
AUKLĖJIMAS | 


Epizodinis kursas, skaitytas 
Vytauto Didžiojo Universiteto 
Teologijos - Filosofijos Fakul- 
tete 1927 m. pavasario semestre 


$ 

+ 

| T 
Kaunas :-: Kooperatinės B-vės „Raidės“ spaustuvė :-: 1927-1932 


PROF. ST. ŠALKAUSKIS 


VISUOMENINIS 
- AUKLĖJIMAS 


Epizodinis kursas, skaitytas L. U. Teologijos-Filosofijos 


Fakultete 1927 m. pavasario semestre. 


KAUNAS — — — — — — — — — — 1927 r 


*. 


851 | 


Kanno Tarpilosezinės 
L kunigą Seminarijos 


BIBLIOTEKA 
O 


K 


— 


Visuomeninis auklėjimas ir jo svarba mūsų laikais. 


1. Du gyvenimo atžvilgiu: individualinis ir visuomeninis. == 2. Dvi ata- 
tinkamos pakraipos pedagogikos moksle: individualinė ir visuomeninė pedagogi- 
ka. — 3. Visuomeninio auklėjimo aktualumas mūsų laikams. — 4. Pagrindiniai 
visuomeninio auklėjimo klausimai. 


1. Per visą žmonijos istoriją taip ar šiaip reiškėsi ir da- 
bar tebesireiškia priešpastatymas dviejų dalykų: individo ir ma- 
sės, arba net asmens ir visuomenės. Šituodu dalyku taip yra 
nelygiu vienas antram, kad, rodos, sunku būtų laikyti juodu to- 
kiomis dviem galybėmis, kurios galėtų lygiomis rivalizuoti tarp 
savęs. Vis delto šitų dviejų dalykų priešpastatymas vieno 
antram, kaip parodo žmogaus kultūros eiga, yra visados tiek 
gyvas ir aktualus, kad jis taip ar šiaip išeina aikštėn žmonių 
gyvenimė:ir dar iki šiolei, kaipo tam tikra problema, nerado 
vienodai visiems priimtino derinamojo išsprendimo. 

AsmenĖik visuomenės priešpastatymas reiškiasi, pavyzdžiui, 
tame antdžonizme, kurio visuomet buvo ir dabar tebėra tarp 
individualizmo iš vienos pusės ir įvairių kolektivizmo rūšių, ko- 
kiomis kad yra etatizmas, socializmas, komunizmas ir tt. Indi- 
vidualizmas stengiasi realizuoti žmonijos gyvenime asmens pir- 
menybę prieš visuomenę; tuo tarpu kad įvairios kolektivizmo 
rūšys siekia visuomenės pirmenybės prieš individualinį asmenį. 
Toks, pavyzdžiui, yra nusistatymo skirtumas tarp individualisti- 
nio kapitalizmo ir kolektyvistinio socializmo. Kuriamasis in- 
divido nusiteikimas, individualinė iniciatyva ir laisvos individu 
varžytynės kovoje už materialinę gerovę charakterizuoja kapi- 
talistinę visuomenės santvarką. Socializmas priešpastato šitoms 
jos savybėms sutelktinę gamybą, visuomeninį privatinės inicia- 
tyvos normavimą ir individualistinės konkurencijos pakeitimą 
ekonominės socialinės santvarkos priemonėmis. 

Asmens ir visuomenės priešpastatymas taip ar šiaip išeina 
aikštėn ir tame antagonizme, kurio paprastai yra tarp aristokra- 
tizmo ir demokratizmo.  Aristokratizmas laiko tikrai vertingais 
kultūrinei kūrybai atskirus žymesnius asmenis, prasikišusius į 
priekį savo kilme arba net kitokiomis individualinėmis ypaty- 
bėmis. Demokratizmas laiko kultūrinės kūrybos veiksniu taip 
pat plačiąsias mases ir atatinkamai pripažįsta joms plačiąsias 
teises. Todel, jei aristokratizmas stengiasi sutelkti visuomeninę 
valdžią nedaugelio žmonių rankose, demokratizmas stengiasi 
patraukti kuo plačiausias mases prie visuomeninės valdžios su- 
darymo bei realizavimo. 

Nemažiau reikšmingas yra ir tasai asmens ir visuomenės 
priešpastatymas, kuris išeina aikštėn palyginamajame vertinime 


sala 


individualinės asmens kultūros ir visuomeninės santvarkos pa- 
gal tai, kiek šituodu dalyku turi reikšmės visuomenės tvarkai,lais- 
veiirgerovei. Asmens pirmenybės šalininkai labiau pasitiki indivi- 
dualine asmens kultūra irtodel iš jos labiausiai laukia suminėtų 
visuomeninių gėrybių. Užtat visuomenės pirmenybės šalininkai 
labiau pasitiki visuomenine santvarka, negu individualine as- 
mens kultūra, ir todel stengiasi realizuoti visuomeninę pažangą 
organizacinėmis visuomeninių reformų priemonėmis. 

Pigu pastebėti, kad individualizmo ir aristokratizmo šali- 
ninkai pasitiki labiau individualine asmens kultūra, tuo tarpu 
kad kolektivizmo ir demokratizmo šalininkai yra labiau linkę 
matyti pažangos veiksnį visuomeninėje santvarkoje. Taip indi- 
vidualistinio kapitalizmo šalininkai ilgai laikėsi vienašališkos 
pažiūros, kad ne visuomeninė santvarka, bet asmens kultūra 
yra vienintėlis visuomeninio laimingumo veiksnys, ir todel griežtai 
priešinosi socialinėms reformoms. Iš kitos pusės socialistai 
dažniausiai yra linkę manyti, kad žmonijos išganymas tepareina 
nuo visuomeninės santvarkos. Kai iš kitos pusės aristokratizmo 
šalininkai priešinasi patraukimui plačiųjų masių prie valdžios 
sudarymo bei realizavimo, aiškiai išeina aikštėn nepasitikėjimas 
doktrinaliai sugalvotomis visuomeninės santvarkos lytimis. Už- 
tat demokratizmo šalininkai nesvyruoja, reikalaudami plačio- 
sioms masėms teisių dalyvauti visuomeninės valdžios sudaryme 
bei realizavime, nes jie visai pasitiki išganomąja visuomeninės 
santvarkos reikšme. 

Gal niekur taip engvai neišeina aikštėn neracionalus as- 
mens ir visuomenės priešpastatymas, kaip šitame praktiniame 
vertinime individualinės asmens kultūros ir visuomeninės santvar- 
kos. Iš tikrųjų ir vienos ir antros šalininkai nusideda vienaša- 
liškumu. Individualinė asmens kultūra, jei ji atsižvelgia į vi- 
suomenės reikalus, ir visuomeninė santvarka yra du visuomeni- 
nio gyvenimo veiksniu, nuo kurių sykių pareina visuomenės 
tvarka, laisvė ir gerovė. Maža to; reik net konststuoti, kad 
visuomeninė santvarka ir individualinė asmens kultūra, orien- 
tuojama visuomeniniu atžvilgiu, turi viena antrai grįžtamosios 
įtakos: visuomeninė tvarka gali auklėti visuomeniniu būdu pa- 
lenktus jai žmonės, o iš kitos pusės individualinė asmens kul- 
tūra gali neigiamai ar teigiamai reikštis visuomeninės santvar- 
kos funkcionavime. 

Iš čion nuosekliai einant, reik pripažinti bergždžiomis uto- 
pijomis tų revoliucionierių svajonės, kurie tikisi vienu prievar- 
tos šuoliu pereiti iš netobulos ir keikiamos tvarkos į tobulą 
idealizuojamąją. Bet iš kitos pusės negalima sutikti ir su tais 
konservatoriais, kurie esamąją visuomenės santvarką laiko vie- 
nintėliai galima ir faktinai nepakeičiama. Visuomenės santvarka 
gali būti pertvarkoma, keičiama ir tobulinama tiek ir taip, kiek 
ir kaip gali būti įvairiai pagrindžiamas, keičiamas ir tobulini- 
namas visuomeninis žmonių auklėjimas. Todel einant prie re- 


= AS 


alių visuomeninių reformų privalu jos visų pirma atremti į vi- 
suomeninį žmonių auklėjimą, nes, jei visuomeninė santvarka 
sudaro, taip sakant, visuomenės stomenį, tai individualinė as- 
mens kultūra, orientuojama visuomenine pakraipa, sudaro vi- 
suomeniniame gyvenime tikrai realų ir niekuo neatstojamą 
pagrindą. 


Tame, kas čia pasakyta apie palyginamąjį individualinės 
asmens kultūros ir visuomeninės santvarkos vertinimą, galima 
jau numatyti sintetinis asmens ir visuomenės priešpastatymo 
išsprendimas. Vadinasi, nei viena tik individualinė asmens 
kultūra nei viena tik visuomeninė santvarka nepajėgia laiduoti 
visuomenėje tvarkos, laisvės ir gerovės: tik jų dviejų suderini- 
mas intensyviame jų dviejų išsivystymo laipsnyje tegali laiduoti 
normalų visuomeninio gyvenimo funkcionavimą. O jei taip, tai 
galima jau spėti, kad ir apskritai asmens ir visuomenės gyva- 
vimas turi būti suderintu tokiu būdu, kad intensyvus asmens 
reiškimasis būtų pilnoje harmonijoje su lygiai intensyviu visuo- 
menės reiškimusi. Iš šito irgi galima spėti, kaip mums teks kur 
kitur įsitikrinti, kad individualizmo ir kolektivizmo, aristokra- 
tizmo ir demokratizmo priešinimasis gali būti išspręstas sinte- 
tiniu būdu trečioje pažiūroje, kuri pajėgia išvengti vienašališkų 
pažiūrų kraštingumo. 

Sintetinis asmens ir visuomenės santykiavimo išsprendimas 
yra faktinai galimas todel, kad individualinis ir visuomeninis 
gyvenimo atžvilgiai galutinėje sąskaitoje glūdi tame pačiame 
individualiniame asmenyje, kuris tik vienas yra realinė visuo- 
menės atrama. Visuomenė, kaip ji reiškiasi mūsų prigimtajame 
pasaulyje, nėra kažkokia substancialinė realybė, kuri galėtų gy- 
vuoti, kaipo tam tikra gyva būtybė, savo esme skirtina nuo 
individualinių žmonių. Tiesa, buvo mėginimų prirodinėti, kad 
visuomenė yra savotiškas organizmas, kuris gyvena savu gyve- 
nimu šalia žmogiškųjų individų; bet šita hipotezė, paremta gana 
abejotinomis analogijomis, vis delto nerado jokio platesnio pri- 
pažinimo mokslininkų tarpe. Neginčytinas faktas tebelieka tai, 
kad individualinis asmuo yra visuomenėje ta substuncialinė rea- 
lybė, kuria laikosi pati visuomenė. Visuomenė ir yra ne kas 
kita, kaip individualinių asmenų santykiavimo padaras. Tuo 
tarpu šitas individualinių asmenų santykiavimas susidaro iš in- 
dividualinių  pergyvenimų, kurie glūdi atskiruose asmenyse. 
Tokiu būdu galutinėje sąskaitoje visuomeninės apraiškos remiasi 
individualiniais žmonių pergyvenimais, atkreiptais tik į santy- 
kiavimą su kitais žmonėmis. Jau todel tarp grynai individuali- 
nių ir visuomeninių asmens gyvenimo apraiškų nėra principia- 
laus prieštaravimo, kuris negalėtų būti išspręstas derinamąja 
pakraipa. Atvirkščiai, jei individualinės ir visuomeninės apraiš- 
kos glūdi toje vienoje realybėje, kuria yra atskiras asmuo, tai 
jau pačiam net šitam asmeniui atsiranda gyvas reikalas sude- 


— bes 


rinti individualinį savo gyvenimo atžvilgį su visuomeniniu, nes 
kitaip jis nepajėgia atsiekti išvidinio susiharmonizavimo. 

eabejotina, kad atskiras asmuo nelengvai sugeba sude- 
rinti savyje individualinį ir visuomeninį gyvenimo atžvilgį. Indi- 
vidualistiniai polinkiai per daug verčia jį užsidaryti „egoistiniame 
savo gyvenimo rate ir nesireikšti tais visuomeninio gyvenimo 
veiksmais, kurių žmonės gali reikalauti vieni nuo kitų. Jei toks 
individuelistinis nusistatymas yra pagrįstas įsitikrinimu, kad 
asmuo yra vienintelė substancialinė realybė visuomenės gyve- 
aime, tai, iš kitos pusės, jame trūksta to reikalingo supratimo, 
kad žmogiškasis asmuo tegali gyvuoti tik panašių į save būtybių 
draugijoje, ir kad fizinis, kultūrinis ir religinis jo klestėjimas 
teatsiekiamas vien sąryšyje su visuomenine kultūra. Todel siau- 
ras individualistinis nusistatymas faktinai  pakerta pil- 
nutinio išsivystymo galimybes ir tuo pačiu padaro beprasmį 
tos vienintelės realybės gyvavimą, kuria yra kiekvienas atskiras 
individualinis asmuo. Iš čion kyla gyvas reikalas suharmoni- 
zuoti kiekviename atskirame asmenyje individualinį jo gyvenimo 
atžvilgį su visuomeniniu. Pirmasis atžvilgis yra atkreiptas į in- 
tensyvų individualinį asmens įsigalėjimą gyvenime, tuo tarpu, 
kad antrasis atžvilgis turi būti atkreiptas į intensyvų jo reiškimąsi 
visuomeninio solidarumo nusiteikimais bei veiksmais. Tokiu 
būdu galų gale pasirodo, kad asmens ir visuomenės suderinimo 
pagrindas glūdi pačiamę asmenyje, kiek jame yra suderinamu 
individualinis ir visuomeninis gyvenimo atžvilgiu. Todel auklėti 
visuomenė faktinai yra ne kas kita, kaip auklėti atskiri asmens 
visuomeniniu atžvilgiu. 

2. — Supratimas reikalo auklėti jaunimą visuomeniniu at- 
žvilgiu nevisuomet buvo vienodas. Bendrai imant, šitas peda- 
goginio veikimo atžvilgis iki šiolei buvo gerokai apleidžiamas 
palyginant su individualiniu pedagoginio veikimo atžvilgiu. Iš 
dalies tai atsitikdavo todel, kad pedagogikos moksle negali būti 
atskiros visuomeninio auklėjimo disciplinos šalia, pavyzdžiui, 
didaktikos arba dorinės pedagogikos. Pedagogikos mokslas tiks- 
lingiausia skirstyti pagal gyvenimo sritis, kombinuojant jas su 
auklėtinomis žmogaus galiomis. Tuo tarpu, kaip yra jau paaiš- 
kėję, visuomeninis auklėjimas liečia gyvenimo atžvilgį, bet ne 
atskirą gyvenimo sritį, kuri galėtų pasidaryti objektu atskirai 
pedagoginei disciplinai. 

+ Kadangi visuomeninis auklėjimas liečia vis delto labai 
svarbų gyvenimo atžvilgį, tai net visa pedagogikos sistema gali 
būti paspalvinta šituo atžvilgiu, kaip kad tai, pavyzdžiui, turėjo 
vietos P. Natorpo sistemoje, pavadintoje Sozialpädagogik. Pa- 
linkimas imti pedagogikos sistemą visuomeniniu atžvilgiu iš da- 
lies gali būti aiškinamas tuo, kad klasiški pegagogikos veikalai 
dažniausiai ėjo individualinės pedagogikos pakraipa. Tokiu 
būdu individualinė ir visuomeninė pedagogikos mokslo pakrai- 
pos faktinai atatinka tuodu gyvenimo atžvilgiu, kuriuodu reiš- 


—17— 


kiasi priešpastatymu asmens ir visuomenės. Juk aišku savaime, 
kad individualinė pedagogika turi linkmės į pripažinimą asme- 
niui pirmenybės prieš visuomenę, tuo tarpu kad visuomeninė 
pedagogika yra palinkusi pripažinti visuomenei pirmenybę prieš 
asmenį. 

Supratus, kad vienintėliai teisingas yra sintetinis asmens 
ir visuomenės santykiavimo suderinimas, negali būti irgi abe- 
jonės, kad pilnutinė pedagogikos sistema negali būti nei indi- 
vidualinė nei visuomeninė pedagogika, nes pilnutinio ūgdymo 
sistemoje turi rasti reikiamo atsižvelgimo ir net sintetinio su- 
derinimo individualinis ir visuomeninis ūgdymo atžvilgiai. Ki- 
taip tariant, pilnutinio ūgdymo sistema turi lygiai intensyviai 
išvystyti auklėtinyje tiek individualinius tiek ir visuomeninius 
gyvenimo nusiteikimus, kad šitas auklėtinis sugebėtų nustatyti 
deramą sutartinę tarp savo asmens ir visos visuomenės reikalų. 

Kai yra sakoma, kad visuomeninis auklėjimas sudaro vieną 
pilnutinio ūgdymo atžvilgį, bet nesudaro atskiros jo srities, tai 
toks pasakymas jau reiškia, kad visuomeninis auklėjimas gali 
ir net privalo būti siekiamas visomis pilnutinio ūgdymo dalimis. 
Ir iš tikro, visuomeninių nusiteikimų galima auklėti ir fiziniu 
lavinimu, kuris, pavyzdžiui, išvysto kolektyvinį drausmin- 
gumą, ir protinimu, kuris gali patiekti doktrinalinį susipratimą 
visuomeninio gyvenimo klausimuose, ir dorinimu, kuris, pavyz- 
džiui, auklėja dorinius solidarumo nusiteikimus, ir estetiniu la- 
vinimu, kuris gali išvystyti sutarimo įpročių sutelktiniame dai- 
liųjų kūrinių atgaminime, ir, pagaliau, religiniu auklėjimu, kuris 
suteikia visuomeniniams nusiteikimams aukščiausios sankcijos 
ir giliausios prasmės. Bet vis delto reik pripažinti, kad visuo- 
meninis auklėjimas gali turėti su viena pedagogine disciplina 
daugiau, su kita — mažiau susidūrimo taškų. Situo atžvilgiu 
visuomeninis auklėjimas ypatingai daug turi bendro su dorinimu, 
kadangi daugelis visuomeninių nusiteikimų yra dorinės prigim- 
ties. Todel dažnai visuomeninis auklėjimas yra tyrinėjimas do- 
rinės pedagogikos ribose, kaipo vienas iš palenktų jam tiesio- 
ginių objektų. Tačiau būtų klaidinga pamiršti, kad visuomeninis 
auklėjimas turi taip pat santykių su kitomis pedagogikos siste- 
mos dalimis ir pirmoj eilėje su didaktika, arba protinimo mokslu, 
kuris privalo rūpintis visuomeniniu jaunimo lavinimu atatinkamo 
mokymo priemonėmis. 

Ta aplinkybė, kad visuomeninis auklėjimas sudaro vieną 
pilnutinio ūgdymo atžvilgį, su kuriuo privalo skaitytis visos 
pedagogikos mokslo dalys, vis delto nekliudo paimti visuome- 
ninį auklėjimą tiesioginiu objektu atskiram monografiniam tyri- 
nėjimui, kuriuo visuomeninio auklėjimo klausimai galėtų būti 
mažiau ar daugiau išsemiamai išnagrinėti. Sitokis tyrinėjimas 
ypatingai svarbus būtų mūsų laikais, kai visuomeninio gyvenimo 
apraiškos yra įgijusios nepaprasto aktualumo sąryšyje su nau- 
jomis pasaulinio gyvenimo aplinkybėmis. 


ig 


3. — Nuo antrosios XVIII šmt. pusės galima pastebėti kas- 
kart smarkesnį visuomeninių santykių intensifikacijos, arba tamp- 
rėjimo, vyksmą. Kapitalistinė ekonominio gyvenimo santvarka 
ir šituo, kaip ir kitais atžvilgiais, suvaidino didelę rolę. Gyven- 
tojų susibūrimas į didelius centrus, plačiai siekiąs prekių mai- 
nomainis, ekonominis ištisų kraštų priklausomumas vienų nuo 
kitų, tolimų kraštų suartėjimas del susisiekimo ištobulinimo, 
veiki kultūros laimėjimų difuzija visame pasaulyje padarė tarp 
kitko tai, kad bendravimo ryšiai ne tik tarp atskirų visuome- 
nės narių, bet ir tarp atskirų tautų padaugėjo, sustiprėjo ir liko 
pripažinti neišvengiamais. 

Bet sykiu su šituo teigiamuoju vyksmu ėmė visuomeni- 
niame gyvenime ir tarptautiniuose santykiuose kilti aikštėn ap- 
raiškų, kurios nelėmė nieko gero artimiausiai ateičiai. 

Socialinio kontrasto tarp darbdavių ir darbininkų „padidėji- 
mas, kovos už būvį pasunkėjimas, plėšriųjų instinktų išsivysty- 
mas šitoje kovoje, niekuo neribojamos atskirų tautų varžytynės 
del rinkų ir šiaip jau imperialistinių instinktų sustiprėjimus aiš- 
kiai rodė, kad kapitalistinis pasaulis buvo paėmęs griežtai indi- 
vidualistinę pakraipą, kuri turėjo neišvengiamai privesti prie tos 
katastrofos, kuri įvyko mūsų laikais, kaipo pasaulinis karas. 
Bet, kaip kiekviena istorinio žmonijos gyvenimo kraštenybė, 
taip ir individualistinė kapitalistinio pasaulio pakraipa iššaukė 
pagal kontrasto dėsnį priešingą sau kraštenybę socializmo lytyje. 
Socializmas ėmė principialiai neigti tuos pagrindus, kuriais lai- 
kėsi kapitalistinis pasaulis, ir, eidamas protesto inercija, nustojo 
skaitytis taip pat su teisėtomis individualizmo savybėmis. Pla- 
čiųjų masių niveliavimas vienu demagoginiu mastu, skiepymas 
joms neapykantos, ardymas j jose religinio bei dorinio gyvenimo 
pagrindų ir sykiu vyliojimas jų tariamosiomis neišsemiamomis 
ateityje materialinėmis gėrybėmis padarė tai, kad socializmo 
skelbiama socialinė revoliucija pasidarė lygiai dideliu pavojumi, 
kokiu kad buvo ir dar tebėra imperialistinis karas, pagrįstas 
ekonominiais kapitalizmo išrokavimais. 

Karas ir revoliucija pasidarė tokiu būdu mūsų pasauliui 
Scila ir Charibda, pro kurias jam nelemta buvo laimingai pra“ 
siveržti į geresnę ateitį. Baimė karo varė šitą pasaulį į socializmo 
kraštenybę; baimė revoliucijos stūmė jį į individualizmo pavojus. 
Bet, kadangi jame nebuvo pakankamai stiprios pusšiausviros, 
kurią tegalėjo suteikti vien sintetinis kraštenybių suderinimas, 
jis neišvengė visai nei savo Scilos, t. y. karo, nei savo Charib- 
dos, t. y. revoliucijos. 

Taip ir šiais laikais, kai imta abejoti apie konstitucinį bei 
parlamentinį visuomenės valdymo būdą, žmonių visuomeninė 
sąmonė nenustoja daužytis tarp dviejų kraštenybių, kokiomis 
kad dabar yra tradicinės demokratinio režimo lytys iš vienos 
pusės ir individualistinė diktatūra iš antros. Pirmuoju atveju vis 
dar tebepasitikima doktrinaline prancūzų revoliucijos dvasia, 


045 


tuo tarpu kad antruoju atveju pasikliaujama išganomąja atskirų 
galiagų individų galia. Iš tikrųjų abiem atvejais nežiūrima į vi- 
suomeninio gyvenimo visumą iš platesnės perspektyvos. Šita 
perspektyva leistų pamatyti, kad šiuo metu yra visai gerai paaiš- 

ėjęs visuomeninių reformų reikalas, — reformų, kurios galėtų vi- 
suomenės santvarką labiau suderinti su realiais visuomeninio gy- 
venimo reikalais, neatsisakant nuo tų teisingų principų, kuriais 
remiasi gerai suprastas demokratizmas. Bet iš kitos pusės ta 
pati perspektyva parodytų, kad visuomeninės reformos, neat- 
remtos į visuomeninį plačiųjų masių auklėjimą, yra tuščios lytys, 
kurios gali būti pripildytos ne tik teigiamuoju, bet ir neigiamuoju 
turiniu. Todel, norint patiesti visuomeninei santvarkai viltingą, 
pastovų pagrindą, privalu visų pirma rimtai susirūpinti visuo- 
meniniu visos žmonių masės auklėjimu. 

Intensyvus visuomeninis auklėjimas pasidaro vis reikalin- 
gesnis sulig tuo, kaip tirštėja kraštų apgyvenimas, kaip tamp- 
rėja visuomeninio bendravimo ryšiai, kaip sunkėja kova už 
būvį, kaip žmonės pasidaro vis labiau priklausomais vieni nuo 
kitų. Visa tai, kaip buvo jau sakyta, vyksta mūsų laikais ne- 
paprastu smarkumu, ir todel vis labiau auga tikro visuomeninio 
auklėjimo svarba. Aišku juk savaime, kad, juo daugiau žmo- 
nėms tenka verstis visuomenės gyvenime, ir juo daugiau jie yra 
priklausomi nuo savitarpinio veikimosi, — juo daugiau yra rei- 
kalingas visuomeninis jų išsiauklėjimas; nes visuomeninio susi- 
pratimo ir tvirtų teigiamųjų visuomeninių nusiteikimų stoka gali, 
kaip matėme, jiems pasidaryti dideliausių nelaimių priežastimi. 
Žinoma, neviskas galima atsiekti ir visuomeniniu auklėjimu, 
kadangi šitas auklėjimas mūsų gyvenimo aplinkybėse niekados 
negali būti tobulas. Bet vis delto juo galima atsiekti daug dau- 
giau, negu paprastai manoma, nes auklėjimo galimybės taip ar 
šiaip yra neribojamos. 

Jei tai, kas yra pasakyta apie visuomeninio auklėjimo 
svarbą, turi reikšmės atžvilgiu į vadinamuosius kultūringus kraš- 
tus, tai anaiptol nemažesnės reikšmės privalo turėti visuome- 
ninis auklėjimas mūsų kraštui. Lietuvoje del daugelio istorinio 
gyvenimo aplinkybių negalėjo susidaryti nei deramas visuome- 
ninis susipratimas nei teigiamieji visuomeniniai nusiteikimai. 
Visuomeninis išsiauklėjimas nėra atsiekiamas per kelis, net per 
keliolika metų. Dažniausiai jis yra paveldimas iš kartos į kartą 

ilgesnės evoliucijos eigoje. Tuo tarpu istorinės Lietuvos evoliu- 
"cija per ištisus šimtmečius nebuvo palanki geram visuomeni- 
niam išsiauklėjimui. 

Iš pradžios rytiško tipo despotizmas, paskui lenkiško tipo 
aristokratizmas, pagaliau, rusiškas jungas, — visa tai negalėjo 
būti reikiamo visuomeninio auklėjimo veiksniai, kiek apskritai 
valstybinė valdžia visuomeninio auklėjimo veiksniu gali ir privalo 
būti. Rytiškas despotizmas žiūrėjo į platesnes mases, kaipo į 
karo vedamąją "medžiagą ir, žinoma, atatinkamai elgėsi su jomis. 


— 10 — 


Lenkiškosios įtakos laikų aristokratinė tvarka leido individua- 
listiniu būdu pražydėti didikų ir bajorų savavaliai, bet tuo pačiu 
laiku užgniaužė baudžiavos priemonėmis bet kurį visuomeninį 
susipratimą platesnėse masėse. Nepakenčiamas rusiškas jungas 
kompromitavo iš esmės visuomeninės tvarkos reikalą ir ardė 
platesnėse lietuvių tautos masėse, kaip ir jos šviesuomenėje, 
visuomeninio gyvenimo pagrindus. 

Nenuostabu todel, kad reikalas atstatyti valstybę užtiko 
lietuvių tautą visai nepasiruošusią visuomeniniu atžvilgu. Nei 
visuomeninis susipratimas, nei visuomeninio gyvenimo nusitei- 
kimai, nei visuomeniniai įpročiai, nei visuomeninio gyvenimo 
santvarka, nei sugebėjimas organizuoti visuomenės gyvenimą 
kuriamuoju būdu nėra pakankami ne tik plačiosiose mūsų tautos 
masėse, bet ir dabartinėje jos inteligentijoje. Iš čion tasai visuo- 
meninis nerangumas, kuris matyti beveik kiekviename mūsų 
gyvenimo žingsnyje; tasai nesugebėjimas organizuotis, kuris su- 
daro didelę kliūtį kultūrinei mūsų pažangai; tasai niekuo nepa- 
teisinamas inirtęs antagonizmas tarp įvairiai nusistačiusių visuo- 
meninių grupių, kuris užnuodijo ekonominį, socialinį ir politinį 
mūsų gyvenimą; toji visuomeninės opinijos stoka, kuri neleidžia 
sėkmingai sudrausti neigiamąsias viešojo gyvenimo apraiškas; 
toji visuomeninio gyvenimo inercija, kuri neleidžia realizuotis 
jame kuriamiesiems sumanymams lengvai ir sėkmingai; tasai 
apverktinas mūsų spaudos stovis, kuris liudija viešai ir iškal- 
bingai apie primityvių mūsų instinktų viešpatavimą, ir dargi 
visa eilė kitų, čia neminimų, mūsų gyvenimo apraiškų. 

Visuomeninis auklėjimas pasidaro mums ypatingai svar- 
bus sąryšyje su mūsų pergyventa nesenai valstybine pervarta. 
Kiekviena valstybinė pervarta, įvykdyta faktinos jėgos priemo- 
nėmis, nors ji ir būtų visiškai pateisinama konkretinėse visuo- 
meninio gyvenimo aplinkybėse, slepia savyje didelį pavojų nor- 
maliam visuomeniniam gyvenimui. Tai mums pakankamai 
iškalbingai liudija mūsų laikais kad ir Portugalijos arba Grai- 
kijos pavyzdžiai. Revoliucinė pervarta yra pateisinama tada, 

ai ji įvyksta vardan visuomenės apsigynimo nuo faktinos val- 
džios prievartos, neigiančios „prigimtąsias žmonių teises, arba 
nuo jos nerangumo, gresiančio visuomenei mirtinų pavojumi. 
Bet, kai revoliucinė pervarta įvyksta jėgos žygiu, visuomenės 
sąmonėje, pakankamai neišauklėtoje teisėtumo atžvilgiu, susidaro 
palinkimas pagerbti jėgą be sąryšio su teise, kuri gali ją patei- 
sinti. Tokiu būdu pateisinamai panaudota prievarta gali suda- 
ryti įprotį vartoti jėgą del jos pačios, t. y. be reikiamo pateisi- 
nimo. Tuo tarpu mažai susipratusiose visuomeniniu atžvilgiu 
masėse šita pagunda įsigali labai lengvai ir paskui sunkiai yra 
nugalima visuomeninio auklėjimo priemonėmis. Sito pavojaus 
akivaizdoje visuomeninio auklėjimo reikalas turi Lietuvoje šiuo 
metu net daugiau svarbos, negu kur kitur, 


A 


4. — Kad galima būtų geriau Ausimanyti apie pagrindinį 
visuomeninio auklėjimo turinį ir tuo pačiu — apie tikrą jo svarbą 
mūsų laikais, bus čia ne pro šalį padarius trumpą apžvalgą 
pedagoginių klausimų, kurie yra organingai surišti su visuome- 
niniu auklėjimu. 

Pirmas klausimas, kuris turi vedamosios reikšmės visam 
visuomeniniam auklėjimui, aišku savaime, liečia visuomeninio 
auklėjimo tikslus, t. y. tai, kas turi būti siekiama visuomeninio 
auklėjimo priemonėmis. Čia, kaip ir kitose ūgdomojo veikimo 
srityse, privalo būti skiriami tolimesni ir artimesni visuomeninio 
auklėjimo tikslai. Tolimesni, arba netiesioginiai, yra tiksiai, kurie 
sykiu yra tikslai pačiam visuomeniniam gyvenimui. Pavyzdžiui, 
tokiu tikslu bus bendra visuomenės gerovė, kuri turi būti sie- 
kiama visuomeninio gyvenimo sutvarkymu. Artimesni, arba tie- 
sioginiai, visuomeninio auklėjimo tikslai, bus jau tie jo tikslai, 
kurie tori būti atsiekti auklėtinio prigimtyje, kaipo pastovūs vi- 
suomeniniai nusiteikimai. Pavyzdžiui, tokiais nusiteikimais bus 
tinkamai išauklėta teisės sąmonė arba plačiai išvystytas solida- 
rumo jausmas. Kitaip šitokie nusiteikimai yra vadinami, peda- 
gogikos atšvilgiu, ūgdomosiomis vertybėmis, kurios ir yra iš- 
vystomos pedagoginėmis, šiuo atveju, visuomeninio auklėjimo 
priemonėmis. lr štai pirmoje visuomeninio auklėjimo teorijos 
vietoje privalo stovėti klausimas apie visuomeninio auklėjimo 
tikslus, suprantamus labiausiai ūgdomųjų vertybių prasme. 

Kai yra išaiškinti bendrieji visuomeninio auklėjimo tikslai, 
visai naturaliu būdu gali kilti klausimas apie ūgdomąsias prie- 
mones ir metodus, kuriais šitie tikslai privalo būti siekiami. 
Visuomeniniame auklėjime priemonių ir metodų klausimas yra 
aktualesnis už daugelį kitų klausimų todel, kad pedagaginė teo- 
rija ir praktika del šitų dalykų nėra dar toli gražu nusistovėju- 
sios, nors mūsų laikai kaip tik stato aiškių reikalavimų tiksliai 
ir praktiškai šituos klausimus išaiškinti. Cia tenka skaitytis su 
dviem pagrindiniais momentais, būtent: su teoriniu momentu, 
kuriuo yra visuomeninė doktrina, kaipo visuomeninio gyvenimo 
bei veikimo orientacijos pradas, ir su praktiniu momentu, ku- 
riuo yra visuomeninis veikimas, kaipo visuomeninio gyvenimo 
-aktualizavimo veiksnys. Taip ar šiaip lavinimas visuomeninio 
susipratimo ir pratinimas dirbti visuomeninį darbą yra dvi pa- 
grindinės visuomeninio auklėjimo priemonės, kurios privalo 
būti vartojamos tam tikru metodingu būdu visuomeniniame 
auklėjime. 

inant. bendrus visuomeninio auklėjimo tikslus ir pagrin- 
dines jos priemones bei metodus, galima toliau eiti prie klau- 
simų apie visuomeninio auklėjimo uždavinius. Uždaviniu juk 
stengiamasi metodingai siekti tikslas turimomis priemonėmis. 
Suprantama savaime, kad visuomeninis auklėjimas tiek gali 
turėti atskirų uždavinių, kiek gali būti atskirų visuomeninio 
auklėjimo tikslų. Darant visuomeninio auklėjimo uždavinių tyri- 


— 12 — 


nėjimą, svarbu vis delto šitie uždaviniai sistemingai suskirs- 
tyti pagal tam tikras kategorijas. Ogi skirstant visuomeninio 
auklėjimo uždavinius kategorijomis, išeina visų pirma aikštėn 
reikalas įuos suskirstyti į bendruosius ir specialiuosius. 

Bendrieji visuomeninio auklėjimo uždaviniai stengiasi iš- 
vystyti naujose kartose bendruosius visuomeninius nusiteikimus, 
reikalingus specialiems visuomeninio auklėjimo uždaviniams rea- 
lizuoti. Šitie bendrieji visuomeniniai nusiteikimai gali būti pa- 
syviniai ir aktyviniai. Pasyviniais, pavyzdžiui, yra tokie nusi- 
teikimai, kaip paslankumas paklusti visuomeniniam autoritetui, 
visuomeninis drausmingumas, visuomeninis taikumas . ir tt. 
Aktyviniais visuomeniniais nusiteikimais yra, pavyzdžiui, tokie 
nusiteikimai, kaip sugebėjimas aktyviai dalyvauti organizaci- 
niame visuomenės darbe, sugebėjimus vesti visuomeninę pro- 
pagandą, mokėjimas administruoti viešųjų draugijų veikimą, 
sugebėjimas vadovauti visuomeniniam gyvenimui bei veiki- 
mui ir tt. 

Šalia šito bendrųjų uždavinių klausimo stovi, kaip sakyta, 
klausimas apie specialiuosius visuomeninio auklėjimo uždavinius, 
kurių gali būti visa eilė pagal atskirus visuomeninio gyvenimo 
atžvilgius. Pasirodo, kad specialius visuomeninio auklėjimo už- 
davinius šiais laikais stato 1. politinis auklėjimas, turįs savo 
tikslu pilietinius ir valstybinius nusiteikimus; 2. ekonominis auk- 
lėjimas, turįs savo tikslu teigiamuosius gamybos, mainomainio, 
suskirstymo ir suvartojimo nusiteikimus; 3. socialinis auklėjimas, 
turįs savo tikslu visuomeninius nusiteikimus, surištus su žmonių 
Santykiavimu ant ekonominio pagrindo; 4. tautinis auklėjimas, 
turįs savo tikslu teigiamuosius gerai suprasto patriotizmo nusi- 
teikimus; ir 5. tarpvalstybinis bei tarptautinis auklėjimas, turįs 
savo tikslu visuomeninius nusiteikimus, reikalingus visos žmo- 
nijos solidarumui bei bendradarbiavimui realizuoti. 

Pagaliau, į svarbesnius visuomeninio auklėjimo klausimus 
reik dar priskaityti klausimas apie šito auklėjimo veiksnius. 
Yra, būtent, reikalo išaiškinti, kokių yra visuomeninio auklėjimo 
veiksnių, kaip jie gali būti pilnai suvartoti šito auklėjimo tiks- 
lams ir, be „to, kaip jie privalo būti solidariai sutvarkyti, kad 
visuomeninis auklėjimas būtų iš tikro sėkmingas. Svarbiausiais 
visuomeninio auklėjimo veiksniais yra šeimyna, mokykla, įvai- 
rios jaunimo susidraugavimo lytys, visuomeninė valdžia ir Baž- 
nyčia. Jų panaudojimą visuomeniniam auklėjimui i ir deramą su- 
tarimą šituo reikalu ir privalo nušviesti visuomeninio auklėjimo 
teorija. 

tai pagrindiniai visuomeninio auklėjimo klausimai, prie 
kurių man teks grįžti tyrinėjant juos iš eilės kiek specialiau. 


I. Visuomeninio auklėjimo tikslai. 


1. Visuomeninio auklėjimo tikslų skirstymas į tolimesnius ir artimesnius. 
—2. Visuomeninis idealas, kaipo pagrindinis tolimesnis visuomeninio auklėjimo 
tikslas. — 3. Artimesni visuomeninio auklėjimo tikslai, arba visuomeniniai nusi- 
teikimai, kurių pagalba gali būti realizuojamas visuomeninis idealas. 


1. — Norint tinkamai dirbti bet kurį darbą, reik gerai nu- 
simanyti apie šito darbo tikslą. Lygiai taip pat yra ir su visuo- 
meniniu auklėjimu: šitas auklėjimas tik tada tegali būti gerai 
vedamas, jei yra lemtai nusimanoma apie visuomeninio auklė- 
jimo tikslus. Jei tikslas vykdymo tvarkoje yra atsiekiamas ga- 
lutinėje išvadoje ir todel net yra įvairiose kalbose vadinamas 
galu, tai sumanymo bei pasiryžimo tvarkoje tikslas yra pir- 
mutinis dalykas, nuo kurio paskui pareina taip ar šiaip pats 
veikimas. Suprantama todel savaime, kad nuo tikslų nustatymo 
visuomeniniam auklėjimui taip ar šiaip turi pareiti šito auklė- 
jimo pakraipa, vykdymo būdas ir išdavų sėkmingumas. Kokie 
tad yra visuomeninio auklėjimo tikslai? 

Tyrinėjant visuomeninio auklėjimo tikslus, reik visų pirma 
atsižvelgti į tai, kad visuomeninis auklėjimas, kaipo viso ūgdo- 
mojo veikimo dalis, privalo turėti tolimesnių, arba netiesioginių, 
ir artimesnių, arba tiesioginių, tikslų. Ugdymas, kaip žinoma, 
turi ruošti žmogų prie gyvenimo, ir dargi taip jį ruošti, kad 
paskui jis galėtų sėkmingai siekti pačio gyvenimo tikslus. Išeina 
tad, kad patys gyvenimo tikslai galutinėje sąskaitoje yra ūgdymo 
tikslai. Tik šitie gyvenimo tikslai yra ūgdymui tolimesni, arba 
netiesioginiai, tikslai. Artimesniais, arba tiesioginiais, ūgdymo 
tikslais yra tos dispozicijos, arba tie nusiteikimai, kurių pagalba 
gyvenimo tikslai gali būti sėkmingai siekiami, ir kurie todel 
vadinami ūgdomosiomis vertybėmis. Šitos ūgdomosios vertybės, 
būdamos artimesniais, arba tiesioginiais ūgdymo tikslais, fakti- 
nai tampa priemonėmis atžvilgiu į tolimesnius, arba netiesio- 
ginius, ūgdymo tikslus, kuriais iš tikrųjų ir yra pačio gyvenimo 
tikslai. 

Tai, kas čia pasakyta apie tolimesnius ir artimesnius ūg- 
dymo tikslus, turi, kaip pasakyta, lygios reikšmės ir visuome- 
niniam auklėjimui, atatinkamai, žinoma, apribojus tikslų sritį. 
Vadinasi, ir visuomeninis auklėjimas turi savo tolimesnius ir 
artimesnius tikslus. Tolimesniais jo tikslais bus pačio visuome- 
ninio gyvenimo, kaipo tokio, tikslai, tuo tarpu kad artimesniais 
jo tikslais bus tie visuomeniniai nusiteikimai, kurių pagalba gali 
būti siekiami visai sėkmingai visuomeninio gyvenimo tikslai, 
arba, kitaip tariant, tolimesni visuomeninio auklėjimo tikslai. 


6 


— 114— 


Norint tad nustatyti tikslus visuomeniniam auklėjimui, reik iš- 
aiškinti, iš vienos pusės, kokie yra pagrindiniai visuomeninio 
gyvenimo tikslai, o, iš antros pusės, kokie yra pagrindiniai vi- 
suomeniniai nusiteikimai, reikalingi visuomeninio gyvenimo tik- 
slams siekti. 

Cia betgi reik pastebėti, kad klausimas, kokie yra pagrin- 
diniai visuomeninio gyvenimo tikslai, yra labai platus, nes vi- 
suomeninio gyvenimo tikslais gali būti visos tos materialinės 
bei dvasinės gėrybės, kurios gali būti sukurtos, ar tik taip ar 
šiaip atsiektos visuomeninio gyvenimo priemonėmis. Cion, tikrai 
sakant, reikėtų priskaityti mažne visos civilizacijos gėrybės, kiek 
jos yra objektyvuotos visuomeninio gyvenimo lytimis. Visa ma- 
terialinė kultūra, sukurta sutelktomis žmonių pastangomis; moks- 
las, tobulinamas per amžius nesibaigiančios mokslininkų eilės; 
visuomeninė dorovė, palaikoma visuomeninės opinijos priemo- 
nėmis; juridiniai visuomeninės tvarkos institutai, sudaryti visuo- 
meninių kompromisų išdavoje; didieji meno kūriniai, kaip, pa- 
vyzdžiui, statybos dailenybės, kartais šimtmečiais kurtos ben- 
dromis žmonių pastangomis; pagaliau, religinė organizacija, 
įkvėpta visuotinojo draugingumo dvasia, — visa tai taip ar šiaip 
yra visuomeninio gyvenimo gėrybės, kurios gali būti siekiamos, 
kaipo tam tikri visuomeninio veikimo tikslai. Reik net pasakyti, 
kad visa tai, ką žmogus atsiekia aukštesniame laipsnyje, reika- 
lauja mažiau ar daugiau visuomeninės santalkos: nei gamtos 


` apvaldymas žmogaus pajėgomis, nei kultūrinė kūryba, nei religi- 


nio gyvenimo tradicijos negali pasiekti tobulesnio stovio bei 
intensyvesnio žmonių pastangų sutelkimo visuomeninio gyvenimo 
aplinkybėse. 

Pasirodo tokiu būdu, kad visuomeninio gyvenimo tikslai 
iš tikrųjų yra tie patys žmogaus gyvenimo tikslai, kiek tik jie 
yra atsiekiami visuomeninio gyvenimo bei veikimo priemonėmis. 
Atatinkamai reikėtų pasakyti, kad pagrindiniai tolimesni visuo- 
meninio auklėjimo tikslai ir yra patys žmonijos gyvenimo 
tikslai kiek jie yra siekiami visuomeninio gyvenimo bei veikimo 
pagalba. Tačiau šitokis pasakymas būtų per daug neapri- 
botas ir turėtų maža realios vertės visuomeninio auklėjimo 
reikalui. Del šitos priežasties tenka stengtis suvesti tolimesni 
visuomeninio gyvenimo tikslai prie vieno kurio veiksnio, nuo 
kurio pareitų maksimalinė visuomenės reikšmė žmogaus gy- 
venimo tikslams. Tokiu veiksniu ir yra ne kas kita, kaip 
visuomeninio gyvenimo idealas. Vadinasi, juo tobulesnė yra 
visuomenė, kaipo tokia, juo didesnė yra jos reikšmė žmogaus 
gyvenimui ta prasme, kad tokia visuomenė sudaro palankių 
sąlygų žmogaus gyvenimo tikslams siekti. Šita prasme visuo- 
meninis idealas, kuris turi būti taip ar šiaip realizuojamas 
visuomeninės santvarkos ir visuomeninių žmogaus nusiteikimų 
pagalba, ir yra tolimesnis visuomeninio auklėjimo tikslas, turįs 
šitam auklėjimui vedamosios reikšmės. Nusimanyti, kas yra vi- 


L S 


suomeninis idealas ir koks jis privalo būti, reiškia pedagogui 
nustatyti visuomeninio auklėjimo pakraipa į tolimesnę atstun:ą, 
įgauti nusimanymo, kokiai visuomeninei santvarkai auklėtinis 
privalo būti ruošiamas, ir išsiaiškinti, kokie visuomeniniai 
nusiteikimai privalo būti jame išvystomi. Atsižvelgiant į šitokią 
visuomeninio idealo reikšmę, bus ne pro šalį panagrinėjus jį 
kiek smulkiau, kaipo tolimesnį visuomeninio auklėjimo tikslą. 

2. — Visuomeninio idealo supratimas, aišku savaime, gali 
būti labai įvairus pagal tai, kokios pasaulėžiūros, kuo mažiau- 
sia — visuomeninės, prisilaikoma savo įsitikinimuose. Vienokį 
visuomeninį idealą susidaro kolektivistas, kitokį — individuali- 
stas; vienaip šitą idealą įsivaizduoja demokratas, kitaip—aristo- 
kratas ir tt. Zodžiu tariant, visuomeninio idealo supratimas pa- 
reina nuo pasaulėžiūros ypatybių. O kadangi visuomeninis auk- 
lėjimas savo ruoštu pareina nuo visuomeninio idealo, kaipo 
nuo tolimesnio savo tikslo, tai atatinkamai visuomeninis auklė- 
jimas pareina irgi nuo tos pasaulėžiūros, kurios prisilaiko pats 
pedagogas. Todel vienoks bus visuomeninis auklėjimas socia- 
listə, kitoks—individualisto supratimu; vienaip visuomeninio auk- 
lėjimo uždavinius supras demokratas, kitaip — aristokratas ir tt. 
Pasirodo, kad ir visuomeniniame auklėjime, kaip ir visoje ūg- 
dymo sistemoje, neišvengiama pedagoginių įsitikinimų priklau- 
somybė nuo pasaulėžiūros klausimų. Iš čion irgi savaime išeina, 
kad ir mano supratime visuomeninių tikslų bei uždavinių taip 
ar šiaip turi pasireikšti visuomeninių mano pažiūrų ypatybės. 
Todel, priėjęs klausimą apie visuomeninį idealą, nedarysiu do- 
kumentalių tyrinėjimų, kaip šitas idealas buvo kitų suprantamas, 
ir kaip jis iš tikro privalu suprastį, bet tik pasitenkinsiu pada- 
ręs keletą paaiškinimų, kurie yra reikalingi tam, kad galima 
būtų suprasti, kokia vedamoji idėja yra padėta iš pat pradžios 
į visuomeninio auklėjimo pagrindą. 

Mano įsitikinimu visai yra priimtinas, mažiausiai — ben- 
ruose bruožuose, tasai visuomeninio idealo supratimas, kuris 
rado vietos žymaus Maskvos Universiteto profesoriaus Povylo 
Novgorodcevo veikale, įvardytame „Apie visuomeninį idealą“. 
(Ob obščestvennom ideale, Moskva 1917). Šitas veikalas, galima 
sakyti, yra klasiškas kalbamuoju klausimu ir todel užsitarnauja 
ypatingo atsižvelgimo tada, kai tenka išvesti bendra orien- 
tacijos linija visuomeniniam auklėjimui. Dera dar pridėti, 
kad mūsų laikams šis veikalas turi, sąryšyje su visuomeni- 
nio auklėjimo klausimais, visai ypatingos reikšmės. Jame, būtent, 
numatytas iš anksto tasai visuomeninių utopijų žlugimas, 
kuris charakterizuoja mūsų dienas. Tuo tarpu pats veikalas buvo 
sukurtas bent esminėje dalyje dar prieš pasaulinį karą šviesoje 
to teisinės sąmonės krizio, kuris buvo jau užsibrėžęs anksčiau 
ir kuris mūsų laikais priėjo kulminacinį savo punktą. Novgorod- 
cevas, parašęs taip pat veikalą apie „Teisinės sąmonės krizį“, 
tiesiog pramatė daugelį iš tų visuomeninio gyvenimo apraiškų, 


S 5 a 


kurios dabar išėjo aikštėn prieš mūsų akis, ir kurios jau pa- 
skatino žmones pasiduoti tamsiai reakcijos inercijai. Bet kadangi 
Novgorodcevo pramatomoji galia buvo atremta iš vienos pusės 
į dokumentalius tyrinėjimus, o iš kitos pusės į plačią visuome- 
ninio gyvenimo perspektyvą, tai jis pats ne tik buvo tolimas 
nuo bet kurios nesąmoningos reakcijos vienašališkumo, bet dargi 
sugebėjo bendrai užbrėžti sintetinį išsprendimą klausimo apie 
visuomeninį idealą, besimokydamas iš visuomeninių utopijų žlu- 
gimo ir todel nepiktžodžiaudamas del to, kas buvo idealaus i 
priimtino tauriausiose žmogaus dvasios pastangose, atkreipiose 
į visuomeninio idealo realizavimą. Sykiu Novgorodcevas nepri- 
klausė prie tų atitrūkusių nuo realaus gyvenimo idealistų, kurie 
skęsta niekuo neparemtų svajonių srityje: jis, būtent, turėjo 
aiškų supratimą apie reikalą suderinti nelygstamąjį tikslą, t. y. 
idealą, su lygstamosiomis priemonėmis, t. y. su jo realizavimo ap- 
linkybėmis. Ir šituo atžvilgiu, kaip ir visuomeninio idealo su- 
pratimu, Novgorodcevas gali būti mūsų laikais sektinas pavyz- 
dys. Kadangi toliau turėsiu kalbėti apie visuomeninį idealą, 
kuris kai kam gali pasirodyti neturinčiu realių santykių su vi- 
suomeninio gyvenimo tikrove, manau bus čia ne pro šalį pa- 
darius, nesusipratimams iš anksto užbėgti už akių, viena kita 
reikšminga ištrauka iš Novgorodcevo veikalo apie „Visuomeninį 
idealą“, kurios gerai charakterizuoja praktinį jo reliarivizmą. 

„Klaidingam absoliutizmui, besistengiančiam rasti bei įvyk- 
dyti nekintamas lytis beišsivystančių santykių srityje, reik prieš- 
pastatyti tasai teisėtas praktinis reliativizmas, kuris neišvengia- 
mai yra surištas su parinkimu kelių bei priemonių absoliuti- 
niam idealui vykdyti. Cia privalu dar kartą pabrėžti, kiek 
yra svarbu taisyklingai suderinti nelygstamojo ir lygsta- 
mojo veiksnių sąvokas pažangaus išsivystymo idėjoje. Itin dera 
teigti tai, kad aukščiausio tikslo absoliutizmas visai sutaria su 
praktinių priemonių reliativizmu. Kai nuo nelygstamojo tikslo 
nustatymo mes einame prie klausimo apie jo vykdymą, kyla 
reikalas patirti konkretines sąlygas ir esamus santykius. Vi- 
suomeninis idealas negalima vykdyti vienokiomis lytimis tarp 
subrendusių tautų, pasižyminčių aukšta kultūra, ir tarp lauki- 
nių tautelių, vos tik įžengusių į visuomeniškumo kelią. Isto- 
rinė tikrovė patiekia dideliausį padėčių įvairumą, pagal kurį 
turi taip pat įvairiuoti ir praktinės politikos keliai... Be paži- 
"nimo tikrų santykių — tokia yra sena politinė tiesa — geriau- 
sios pastangos pasiliks nevaisingos. Maža to: atkaklumas tik- 
slų siekime be tinkamo priemonių pasirinkimo gali pasireikšti 
priešingomis išdavomis ir pridaryti nelaimių ten, kur buvo ti- 
kėtasi pagerinimų bei laimėjimų“ („Ob obščestvennom ideale“, 
Moskva, 1917, 95—6 p.). 

Taip kalba Novgorodcevas už praktinių priemonių relia- 
tivizmą. Bet būtų didelė klaida manyti, kad šitas reliativizmas 
. priverčia jį pamiršti nors valandėlei to visuomeninio idealo ab- 


— 17 — 


soliutizmą, kuris taip ar šiaip turi būti realizuojamas visuose, 
kad ir žemiausiuose, visuomeninės pažangos tarpsniuose. „Pa- 
grindine idealo aptartimi jo santykiavime su empirinės tikrovės 
pasauliu, sako Novgorodcevas, yra jo sąvoka, reiškianti niekados 
nenutrūkstamo tobulėjimo reikalavimą. Šitokiu būdu suprastas 
dorinio išsivystymo idealas gali pasirodyti atitrauktas nuo gy- 
venimo ir atpalaiduotas nuo turinio. Stengtis atsiekti nuolat 
tolstantį ir niekados visai nepasiekiamą tikslą ar nereiškia gau- 
dyti nerealūs šešėliai? Bet tokia jau yra idealo savybė, kad 
jis, būdamas neribojamas ir nebaigiamas, vis delto tebelieka 
realus bei praktiškas, kaipo judinamasis žmogiškojo gyvenimo 
motyvas. Kaipo nelygstamasis principas to, kas privalo būti, , 
jis visados suponuoja tikrovėje tai, kas dar nėra, nors privalo 
būti įvykdyta“ (ten pat 58 p.). „Istoriniam žmonijos gyvenimui, 
sako Novgorodcevas kitoje vietoje, nelygstamasis idealas visa- 
dos lieka amžinas reikalavimas ir įteigiamasis kvietimas. Ne 
palaiminyą ramybę teikia jis žmonėms istoriniame jų veikime, 
bet amžinajį stengimąsi bei nerimą, Realizuodamasis empiri- 
nėse tikrovės sąlygose vos tik iš dalies, vos tik lygstamai, jis 
šituo savo apsireiškimu sužadina žmoguje naują pasistengimą, 
kuris, besirealizuodamas gyvenime, savo ruožtu susitinka su 
nauju nepasitenkinimo užsimojimu. Taip susidaro ištisa pa- 
stangų bei veiksmų eilė, ištysusi į begalenybę. Kaipo troški- 
mas to, kas yra nelygstama, kaipo ieškojimas to, kas yra ab- 
soliutu, reiškiasi šitos nesiliaujančios pastangos doriniame žmo- 
gaus išsivystyme, ir tame kaip tik glūdi žavinti dorinio pasau“ 
lio galybė, sugestionuojanti žmogui mintį apie nelygstamąjį jo 
pašaukimą. Bet šitame nenuilstamame ir niekados nepatenki- 
mamame stengimesi glūdi taip pat ir dorinės sąmonės tragizmas: 
jame visados tebelieka nesutaikomas nesutarimas tarp nelyg- 
stamojo idealo ir įvykdyto Jaike jo pavidalo“ (ten pat 57 p.). 

Nusakytasis čia ištraukomis iš Novgorodcevo veikalo prak- 
tiškųjų priemonių reliativizmas ir visuomeninio idealo absoliu- 
tizmas negali jau neturėti tam tikros orientacinės reikšmės vi- 
suomeniam auklėjimui. Yra juk savaime aišku, kad visuome- 
ninis auklėjimas privalo įdiegti naujoms kartoms ir karštą, nie- 
kuo neperbloškiamą visuomeninio idealo meilę ir praktiškąjį 
nusistatymą realiai spręsti visuomeninio gyvenimo aplinkybes, 
kad galima būtų parinkti reikiamų priemonių visuomeniniam 
idealui vykdyti tikrovėje. Kitaip tariant, visuomeninis auklėji- 
mas turi išvystyti naujose kartose idealizmą atžvilgiu į visuo- 
meninio gyvenimo tikslus ir realizmą atžvilgiu į visuomeninio 
veikimo priemones. Apie realizmą atžvilgiu į visuomeninio 
veikimo priemones bus kalbos kiek žemiau. Šitoje vietoje bus 
ne pro šalį paaiškinus idealizmą atžvilgiu į visuomeninio gyve- 
nimo tikslus, nagrinėjant kiek smulkiau visuomeninio idealo 
turinį pagal tai, kaip jį nusako Novgorodcevas minėtajame 
savo veikale. 


a 
Kauno Tarpdiecezinės 
Kualgų Seminarijos 


BIBLIOTEKA 


d 


— 18 — 


Kaip kiekvienas nelygstamasis idealas, taip ir visuomeni- 
nis idealas, statomas tikslu žmogiškajai visuomenei, reikalauja 
nuo gyvenančių prigimtajame pasaulyje žmonių niekados nesi- 
baigiančio asmeninio tobulėjimo ir tokio pat visuomeninės san- 
tvarkos tobulinimo. Šita niekados nesibaigianti visuomeninė- 
pažanga teturi vien tą dorinę reikšmę, kurią ji įgauna iš dori- 
nio atskirų asmenų tobulėjimo (ten pat 99 p.). Ir iš tikrųjų 
visuomenė tėra reali, arba gyvuoja vien asmenyse, nes sub- 
stancialinio pobūdžio teturi vien atskiras asmuo. Bet iš kitos 
pusės visuomenėje atskiri asmens pasireiškia būdu, jiems ne- 
žinomu iš individualinic jų patyrimo (t. p. 103 p.). Būtent, 
atskiras asmuo randa visuomenėje ne paprastą savo gyvenimo 
uždavinių pakartojimą, bet savo jėgų papildymą pastangose 
siekti idealą, nes šitas idealas neatsiekiamas vienomis tik izo- 
liuoto žmogaus jėgomis. Tuo tarpu juo aiškiau mes nusima- 
nome, kad asmenybė yra neatstojama, nepakartojama, visiškai 
savotiška individualybė, juo labiau mums aiškėja reikalas su- 
derinti konkretiniu būdu individualinius skirtumus, norint atsiekti 
idealinį visuomenės tikslą (t. p. 103.) Cia ir gali kilti klausi- 
mas, kokiais visuomet ir visur privalomais principais turi būti 
vykdomas tasai konkretinis atskirų individualinių skirtumų de- 
rinimas, kuris turi savo tikslu visuomeninio idealo realizavimą. 

ituo klausimu faktinai reikalaujama nustatyti visuomeninio 
idealo turinys. Tiesa, to dar nereikalaujama nustatyti konkre- 
tinė veikimo programa, privaloma visiems laikams ir visiems. 
kraštams. Visuomeninio idealo klausimą statant, norima iš- 
dirbti supratimą apie reikiamą visuomeninės pažangos pakraipą, 
kuri būtų griežtai privaloma visur ir visados. O kadangi šitas 
supratimas privalo būti išvestas iš asmens supratimo, kiek jis 
nusistato į absoliutinį idealą, tai asmens sąvoka privalo būti 
pradedamuoju punktu sprendžiant apie visuomeninį idealą 
(t. p. 106 p.). 

Nelygstamasis asmens vertingumas suponuoja laisvę, kaipo- 
prigimtą ir būtiną dorinės jo esmės išraišką: be laisvės mes 
negalime asmens įsivaizduoti. Iš kitos pusės, mes reikalaujame 
visiems žmonėms lygybės, kadangi kiekviename asmenyje mes 
privalome pripažinti šitą aukštesnę dorinę esmę. Todel nega- 
lima įsivaizduoti visuomeninės pažangos be pastangų realizuoti 
lygybės ir laisvės principų, kurie iškelia aikštėn prigimtuosius 
asmens reikalavimus, kitaip tariant, prigimtąsias jų teises. Bet 
šalia šitų teisių asmuo turi atatinkamą prievolę pripažinti ki- 
tiems asmenims panašias teises ir savo individuelybe atbaigti 
pilnutinį individualinių skirtumų suharmonizavimą (t. p. 107 p.). 

Tokiu būdu, sako Novgorodcevas, asmens sąvokoje lygiai 
semia savo pradžią tiek jo reikalavimai sau lygybės ir laisvės, 
tiek ir jo prievolės pasireikšti solidarumu ir dėtis į vienybę su 
kitais žmonėmis. O kadangi iš šitos vienybės principe negali. 
būti išskirtas joks asmuo, ir kiekvienam skyrium ir visiems sy- 


— 19 — 


kiu pivalo būti pripažintos tos pačios teisės į lygybę ir laisvę, 
tai iš čion gaunamas aptarimas visuomeninio idealo, kaipo 
principo, reikalaujunčio visuotinojo susivienijimo lygybės ir 
laisvės pagrindais. Kiek mes reikalaujame, kad asmuo būtų 
gerbiamas visuomet ir Visur, savitarpinio prisipažinimo prievolė 
negali būti apribota jokiomis sienomis ir skirtumais. Nieks ne- 
privalo būti išskirtas iš visuotinosios vienybės idėjos. Nelygs- 
tamasis asmens principas tokiu būdu neišvengiamai veda prie 
visuotinojo žmonijos solidarumo idėjos. — Suglaudžiant gautuo- 
sius pradus trumpoje formuloje, visuomeninis idealas galima 
aptarti, kaipo laisvo universalizmo principas (t. p. 108 p.). 

itie pilnai nuoseklūs iš esmės prof. Novgorodcevo išva- 
džiojimai yra visai priimtini su maža tik pataisa, būtent, ta, kad 
visuomeninis idealas yra ne laisvo universalizmo principas, bet 
pats šitas laisvas universalizmas, lygiai taip pat, kaip jis yra 
ne visuotinojo susivienijimo lygybės bei laisvės pagrindais 
principais, bet pats šitas visuotinasis susivienijimas. 

Priimtas su šita maža pataisa visuomeninio idealo supra- 
timas savo turinyje nelaiko nieko tokio, kas yra lygstama, pri- 
klauso vienam kuriam istoriniam laikotarpiui ir todel yra kokia 
nors prasme konkretus dalykas. Sąvoką „visuotinasis susivie- 
nijimas lygybės bei laisvės pagrindais“ tėra vien bendra for- 
mula, kuri nustato visuomeninės pažangos pakraipą, ir kuri iš- 
kelia aikštėn tą kuriamąjį istorijos pradą, kuriuo yra kuriamoji 
dvasia asmens, reikalaujančio sau lygybės bei laisvės. Bet šita 
formula nėra neatskiriamai surišta su jokiu istoriniu visuome- 
ninio idealo supratimu, kuris kada nors buvo realizuojamas 
tam tikrose laiko bei vietos aplinkybėse (t. p. 109—110 p.). 

Todel irgi iš kitos pusės yra klaidinga laikyti absoliutiniais, 
arba nelygstamais, tuos istorinius būdus tvarkyti visuomeninį 
gyvenimą, kurie atsirado tam tikrose visuomeninės pažangos 
aplinkybėse. Kai, pavyzdžiui, vieninteliu išganomuoju visuo- 
meninės santvarkos idealu yra skelbiama tautos valdžia, parla- 
mentarizmas, socializmas ir p. d., tai tokiais atvejais laikinos 
bei konkretinės priemonės nelygstamajam idealui vykdyti yra 
laikomos pačio idealo esme (t. p. 117 p.). Iš tikrųjų visuome- 
ninio idealo nustatymas yra linkmės užbrėžimas į begalenybę. 
„Tai yra grynai apstraktiniai reikalavimai visuotinojo susivie- 
nijimo lygybės bei laisvės pagrindais; tai yra atitrauktasis as- 
menybės principas, paimtas dvejopa prasme—iš pusės teisių ir 
iš pusės prievolių—ir tokiu būdu pakeltas prie visuotinojo uni- 
versalizmo idėjos“ (130 p.). 

aip suprastas šitas idealas iš esmės yra ne tik demokra- 
tiškas, bet ir visuotinas, nes jis galutinėje sąskaitoje reikalauja 
visos žmonijos susivienijimo pasaulinės lygybės ir pilietybės 
pagrindais (t. p. 131 p.), nes idealus visuomeninės organizacijos 
tikslas, tariant Sergijaus Trubeckio žodžiais, yra „apimti visą 
žmoniją ir realizuoti proto, taikos ir laisvės viešpatiją t. p. 135 p.). 


=. r A) 


Pirmu pažvelgimu galėtų rodytis, kad šitokis atitrauktasıs 
ir nelygstamasis visuomeninio idealo supratimas neturi jokios 
realios reikšmės praktiniam visuomeniniam gyvenimui. Tuo 
tarpu iš tikrųjų jis pasirodo ne tik iš esmės teisingas, bet ir 
vienintelis praktiškas visuomeninio idealo supratimas. Būtent, 
aptarimas visuomeninio idealo, kaipo siekiamo begalenybėje 
nelygstamojo tikslo, atidaro perspektyvą į niekados nebaigiamą 
visuomeninę pažangą, kuri atatinkamai reikalauja niekados nenu- 
rimstančių laisvų ieškojimų ir laisvos kūrybos. Šita prasme 
kiekvienas konkretinis idealas, statomas tam tikrame istorinės 
pažangos laikotarpyje, tėra vien laikinas ir todel pralenkiamas 
pažangos vyksme į begalenybę. Maža to: pasitikėjimas gali- 
mybe konkretiniu būdu nustatyti tobulą visuomeninio gyvenimo 
harmoniją yra ne kas kita, kaip utopija, kuri tam tikrose ap- 
linkybėse gali būti greičiau kliūtimi, negu priemone visuomeni- 
nei pažangai. Pirmoji pažiūra, nustumianti atitrauktinai su- 
prastą visuomeninį idealą į begalenybę, pasižymi apykantos ir 
laisvės dvasia; tuo tarpu, antroji pažiūra, suteikianti konkreti- 
niam istoriniam idealui absoliutinės, arba nelygstamosios reikš- 
mės, serga paprastai sektiško ekskliuzivizmo nuotaika. Pasta- 
ruoju atveju manoma, kad tobulas visuomenės idealas yra 
lengvai atsiekiamas mūsų prigimtajame pasaulyje, ir kad tam 
reik tik mažiau ar daugiau priverstinu būdu realizuoti įsivaiz- 
duojamą gyvenimo pusiausvyrą (t. p. 119 p.). Tokia, pavyzdžiui, 
yra socialistinio rojaus utopija. 

Užtat atitrauktasis visuomeninio idealo supratimas stato 
prieš mūsų sąmonę visuomeninio gyvenimo normą, kuri turi 
vis delto pakankamai konkretinio turinio, kad galėtų būti vi- 
sai praktiška ir labai reikšminga kasdieninio visuomeninio gy- 
venimo reikalams. Pasirodo, būtent, kad tolimas visuomeninis 
idealas yra tikras vedamasis pradas bet kuriai visuomenei ir 
bet kuriai gadynei. Jis yra toji reguliatyvinė norma, pagal ku- 
rią privalu orientuotis renkantis visuomeninio veikimo pakraipą. 
Pavyzdžiui, tautos gyvenime visa tai kas atatinka šitaip su- 
prastą idealą, visa, kas atvaduoja ją nuo ekskliuzivizmo ir pra- 
turtina jos gyvenimą, yra tikra ir gera; ir, atvirkščiai, visa tai, 
kas atskiria šitą tautą nuo kitų tautų, ir kas tolina ją nuo di- 
džiojo visos žmonijos bendravimo tikslo, yra netikra ir negera. 
Tokiu būdu visuotinojo solidarumo idėjoje glūdi žymė, kuri 
leidžia atskirti tai, kas privalo būti, nuo to, kad yra vengtina 
bet kurios visuomenės ir bet kurios gadynės pastangose (t. p. 
138 p.). 

Pigu įspėti, kiek reikšmės turi visuomeniniam gyvenimui 
bei veikimui gerai suptasto visuomeninio idealo meilės įdiegi- 
mas į naujųjų kartų širdis. Juk nuo šitos idealo meilės pareina 
taip ar šiaip pagrindinė visuomeninio gyvenimo bei veikimo 
pakraipa. Šita meilė irgi apsauguja nuo beviltiško paskendimo 
gyvenimo realizme ir nuo pesimistiško atsisakymo nuo entu- 


91 


ziastiškų pastangų eiti visuomeninės pažangos keliu ir nenuils- 
tamai tobulinti gyvenimą pagal idealo reikalavimus. 

Apie idealo reikalą ir praktinę jo reikšmę labai gražiai 
rašo tas pats prof. Novgorodcevas, kurio koncepcija apie vi- 
suomeninį idealą man teko ką tik suglausti trumpoje santrau- 
koje. „Reik, sako jisai, tikėti į stebuklingą gėrio ir tiesos kraštą; 
reik tikėti į palaimingą dorinio idealo žemę tam, kad galima 
būtų eiti savo keliu šitoje netobuloje žemėje. Tam, kas neturi 
kito tikėjimo, kaip tik į žmonių nuodėmes ir netobulybes, tam 
nėra kur eiti, tam visas žmogiškasis gyvenimas tėra vien baisi, 
nepermatoma tmsybė“ (t. p. 139 p.). Užtat, kas pasitiki idealu, 
tas ras jame pakankamai jėgų tvirtam doriniam nusistatymui 
savo gyvenime bei veikime. „Mes nežinome ateities, sako to- 
liau Novgorodcevas, bet žinome dorinės mūsų sąmonės reika- 
lavimus. Mes negalime numatyti mūsų tikslų atsiekimo, bet 
mes galime šito atsiekimo geisti ir reikalauti. Mes galime ir 
privalome įdėti dalį savo minties ir vilčių į neapribotą ateities 
perspektyvą. Ar pasiseks mums susilaukti išdavos, ar ne, tai 
negali turėti įtakos dorinio reikalavimo esmei. Sitas reikala- 
vimas nenustoja savo galios net tada, kai pasilieka nevaisin- 
gas“ (t. p. 139—140 p.). 

Štai, ką reiškia tasai idealizmas atžvilgiu i visuomeninio 
gyvenimo tikslus, kuris turi būti auklėjamas naujose kartose, 
nes jis turi dideliausios praktinės reikšmės visuomeninės pažan- 
gos pvakraipai bei įtampai. Sykiu turiu priminti, kad šitas idea- 
lizmas atžvilgiu į visuomeninį idealą turi sugyventi su reliati- 
vizmu atžvilgiu į visuomeninio veikimo artimesnius konkretinius 
tikslus ir vykdomąsias priemones. Visuomeninis idealas mūsų 
tikrovėje tegali būti realizuojamas vien dalinai, kiek tai leidžia 
realios visuomeninio gyvenimo aplinkybės ir faktinai turimos 
realizavimo priemonės. Jei visuomeniniam veikimui trūksta 
nelygstamojo idealo, jis iš tikrųjų stoksta vedamojo principo, 
arba reguliatyvinės normos, ir todel neišvengiamai turi pasi- 
duoti neracionalių gyvenimo gaivalų įtakai. Jei visuomeniniam 
veikimui trūksta realių gyvenimo -aplinkybių ir turimų vykdo- 
mųjų priemonių pažinimo, jis faktinai stoksta realaus pagrindo, 
ant kurio galėtų bent dalinai realizuotis visuomeninis idealas. 

Kalbamas čia idealizmo ir realizmo suderinimas visuome- 
niniame veikime faktinai jungia galutinio tikslo absoliutizmą 
su vykdomųjų priemonių reliativizmu. Tuo tarpu šitokia pu- 
siausvyra visuomeniniame veikime pasitaiko nedažniausiai. Mūsų 
laikai kaip tik duoda pavyzdį, kaip demokratizmo klausime 
persimetama nuo kraštutinio idealistinio absoliutizmo į kraštu- 
tinį realistinį reliativizmą. Dar labai nesenai demokratinis idea- 
las buvo laikomas absoliutiniu tose lytyse, kuriomis jį apvilko 
porevoliucinis XIX šimtmetis, ir todel buvo realizuojamas pas 
mus be reikiamos atodairos į realias gyvenimo aplinkybes ir į 
turimų priemonių tinkamumą. Dabar, iškilus aikštėn vadinama- 


— 22 — 


jam demokratizmo kriziui, vis dažniau yra neigiamas demokra- 
tinis idealas, kaipo toks, t. y. net be sąryšio su tomis konkre- 
tinėmis lytimis, kurios liko mažiau ar daugiau patyrimo su- 
kompromituotos, — ir sykiu vienašališkai įsispytrima į visuo- 
meninės tikrovės netobulumą bei priemonių menkumą. 


Iš tikrųjų nei visuomeninės tikrovės netobulumas nei prie- 
monių menkumas niekados nepaliuosuoja nuo linkmės į nelygs- 
tamąjį visuomeninį idealą; o kadangi iš jo esmės nuosekliai 
plaukia tarp kitko demokratiškas jo suprutimas, tai linkmė 
į demokratizmą pasilieka teisinga ir mūsų laikams, nors kon- 
kretinės lytys, kuriomis bandyta po Prancūzų Revoliucijos rea- 
lizuoti demokratinis idealas, ir yra gerokai sukompromituotos. 
Tokiomis aplinkybėmis racionalu šitos lytys tobulinti, bet ne 
atsigręžti prieš demokratizmo principus, kaipo tokius, —ir dargi 
tobulinti, skaitantis su realaus gyvenimo tendencijomis ir fak- 
tinai turimų priemonių resursais*). 


Kalbamas čia idealizmo ir realizmo suderinimas visuome- 
niniame veikime turi ypatingos reikšmės visuomeninės santvar- 
kos organizavimui bei palaikymui. O kadangi nuo visuomeni- 
nės santvarkos taip ar šiaip pareina visuomeninio idealo reali- 
zavimas, tai klausimas, koks ideologinis pasiruošimas yra šituo 
atžvilgiu privalomas, yra labai reikšmingas visuomeninio auklė- 
jimo reikalui. Šituo klausimu yra jau mums paaiškėję, kad, 
atsižvelgiant į visuomeninį idealą ir visuomeninės santvarkos 
reikalą, visuomeniniu auklėjimu privalu vesti naujos kartos su- 
derintų nurodyta aukščiau prasme visuomeninio idealizmo ir 
realizmo pakraipa ir todel įdiegti joms ir karštą entuziastišką 
visuomeninio idealo meilę ir rimtą blaivų, atsargų sprendimą 
apie šito idealo realizavimo galimybes, pareinančias nuo visuo- 
meninio gyvenimo aplinkybių ir faktinai turimų vykdomųjų 
priemonių. Nuo šitokio naujųjų kartų nusistatymo visų pirma 
pareina visuomeninė santvarka, kaipo viena iš plačiai supran- 
tamų, bendrų priemonių, reikalingų visuomeniniam idealui rea- 
lizuoti visuomenės gyvenime. Bet šalia visuomeninės santvar- 
kos tokiomis plačiai suprantamomis bendromis priemonėmis 
yra dar visuomeniniai žmonių nusiteikimai, pareiną nuo jų 
kultūros stovio. Patinet visuomeninė santvarka žymioje dalyje 
laikosi tokiais ar kitokiais visuomeniniais žmonių nusiteikimais, 
ir todel atatinkamai visuomeninio idealo realizavimas visų pir- 


*) Pažymėsiu prie šios progos, kad kaip tik vadovaudamasis panašiu me- 
todologiniu nusistatymu, bandžiau savo rašinyje „Momento reikalai ir princip ų 
reikslavimai“ (ž. „Židinys“ 1926 m. 6—12 numeriuose.) užbrėžti bendrą reikia- 
mų visuomeninių reformų pakraipą, kuri iš vienos pusės neatsisakytų nuo linkmės 
į demokratinį idealą, o iš kitos pusės sykiu būtų atremta į realines dabartinio 
visuomeninio gyvenimo tendencijas, iškėlusias aikštėn vedinamąjį demokratiz- 
mo krizį. 


+ 23 


ma ir labiausiai pareina nuo kalbamųjų visuomeninių nusitei- 
kimų pozityvumo bei tvirtumo. Iš eilės ir tenka mums susido- 
mėti visuomeniniais žmonių nusiteikimais, kaipo tam tikromis 
priemonėrais visuomeniniam idealui realizuoti, kiek šitie nusi- 
teikimai gali ir privalo būti visuomeninio auklėjimo tikslais. 

3. — Visuomeninis idealas, kaip jau žinome, yra tolimes- 
nis visuomeninio auklėjimo tikslas, nes jis yra visuomeninio 
auklėjimo siekiamas per visuomeninį gyvenimą bei veikimą, 
t. y. netiesioginiu būdu. Užtat visuomeniniai žmonių nusitei- 
kimai yra jau artimesni visuomeninio auklėjimo tikslai, nes jie 
yra siekiami tiesioginėmis visuomeninio auklėjimo priemonėmis. 
Visuomeninis auklėjimas tik ruošia žmones visuomeniniam 
idealui siekti, bet užtat jis jau realizuoja auklėtinių prigimtyje 
tam tikrus visuomeninius nusiteikimus. Simptominga čia yra 
dargi tai, kad visuomeniniai nusiteikimai, kaipo artimesni vi- 
suomeninio auklėjimo tikslai, tampa priemonėmis, kai jie yra 
imami santykyje su tolimesniu visuomeninio auklėjimo tikslu, 
t. y.su visuomeniniu idealu. Tolimesnių ir artimesnių tikslų 
grandinėje kiekvienas artimesnis tikslas yra priemonė tolimes- 
niam tikslui. Todel nenuostabu, kad visuomeniniai nusiteiki- 
mai yra tam tikros priemonės visuomeniniam idealui realizuotis. 
Cia ir kyla klausimas, kokie yra pagrindiniai ir bendriausi tei- 
giamieji visuomeniniai nusiteikimai, kurie visuomeniniam auklė- 
jimui yra artimesni tikslai, o atžvilgiu į visuomeninį idealą— 
reikiamos vykdomosios priemonės. 

Lengva suprasti, kad pastatytas čia klausimas reikalauja su- 
vesti visuomeninius nusiteikimus prie minimalinio skaičiaus, bū- 
tent, prie tų, kurie visuomeninių nusiteikimų jerarchijoje stovi pa- 
čioje viršūnėje. Apskritai, sistematizuojant kokį nors dalyką, 
privalu žinoti, kad smukmenos niekados nesudaro sistemos, ir 
kad sistema neprivalo turėti nei per maža nei per daug suskirs- 
tymų, Taigi turime bendrą klausimą, kokie yra pagrindiniai 
visuomeniniai nusiteikimai, kurie turi sprendžiamosios reikšmės 
visam visuomeninio auklėjimo plotui. 

Mano įsitikinimu, yra du bendriausiu nusiteikimu, kuriuodu 
turi pagrindinės reikšmės visam visuomeninio gyvenimo plotui 
ir todel yra bendri tikslai visam visuomeniniam auklėjimui. 
Vienas nusiteikimas liečia labiau visuomeninio gyvenimo lytį 
ir yra tai, kas yra vadinama teisės sąmonė, arba teisinė sąmo- 
nė, vokiškai verčiama Rechtsbewusstsein, rusiškai „pravovoje 
soznanije“. Antras nusiteikimas liečia labiau visuomeninio gy- 
venimo turinį ir yra ne kas kita, kaip solidarumo jausmas, 
arba trumpiau tariant, solidarumas. Teisės sąmonės ir solida- 
rumo sąvokos bus čia ne pro šalį smulkiau panagrinėjus. 

Teisės sąmonė faktinai yra ne kas kita, kaip dorinė są- 
žinė, pasireiškianti visuomeninių santykių srityje. Dorinis dės- 
nis, kuris, kaipo tam tikra norma, turi apspręsti teisės sąmonę, 


— 24 — 


ir Tah. todel liečia visuomeninių santykių sritį, yra galutinėje 
sąskaitoje tai, kas iš tikrųjų yra vadinama prigimtosios teisės 
vardu. Prigimtoji teisė yra faktinai dorinis dėsnis, plaukiąs iš 
protingos žmogaus prigimties ir pritaikytas visuomeniniams 
santykiams. Salia prigimtosios teisės skiriama dar pozityvioji 
teisė, kuri įgauna galios ne iš žmogaus prigimties, bet iš vi- 
suomeninio žmonių bendravimo apraiškų, pavyzdžiui, iš visuo- 
meninės valdžios, leidžiančios įstatymus, iš viešųjų papročių, ir 
įvainų precedentų, pav. teismų praktikos. Teisės sąmonė gali 
remtis tiek prigimtąja, tiek ir pozityviąja teise. Vadinasi, mes 
galime sąmoningai ir tvirtai nusistatyti tiek prigimtosios, tiek 
pozityviosios teisės turiniu. Kai prigimtoji ir pozityvioji teisė 
sutaria tarp savęs ir viena antrą remia, teisės sąmonė turi dau- 
giausia davinių būti normalia ir tvirta. Bet pozityvioji teisė 
gali būti abejinga doros atžvilgiu ir todel nesiremti jokia pri- 
gimtąja teise. Tuomet teisės sąmonė tesiremia vien pozityviąja 
teise ir todel turi jau mažiau davinių būti tiek pat tvirta ir pastovi, 
kaip esti pirmuoju atveju. Pagaliau tarp pozityviosios ir prigimto- 
sios teisės gali būti prieštaravimo, arba kolizijos. Tuomet teisės 
sąmonė gali svyruoti arba apsispręsti vienos katros turiniu, 
prieš antrąją teisę. Teisių prieštaravimo atveju teisės sąmonė 
turi mažiausia davinių būti tvirta ir pastovi. Vis delto teisės 
sąmonė, apsisprendusi prįgimtosios teisės turiniu, tiek gali būti 
stipri, kad ji gali iššaukti visuomenėje revoliucinį pasipriešinimą 
prieš pozityviųjų įstatymų realizuojamą tvarką. 

Kai dorinis dėsnis apsprendžia prigimtąją teisės tvarką; 
kai „paskui prigimtoji teisė tarnauja bendru idealiniu pagrindu 
pozityviajai teisei, ir kai, pagaliau, šita pastaroji sugestionuoja 
tvirtą ir pastovią teisės sąmone, galima kalbėti apie tikrai nor- 
malią teisės sąmonę. Tačiau visuomenės gyvenime labai daž- 
nai netobulai yra suprantamas dorinis dėsnis; dar menkiau jis 
yra taikomas visuomeniniams santykiams tiek principe, tiek ir 
įstatymuose, taip kad faktinoji pozityviosios teisės tvarka retai 
kada gali sugestionuoti visai normalią teisės sąmonę. Teisės 
sąmonė nukrypsta nuo savo normos dargi todel, kad įvairios 
gyvenimo aplinkybės sugeba sudrumsti ją neprotingomis tradi- 
cijomis, egoistiniais polinkiais, materialiniais išrokavimais, 
menku teisėtos tvarkos supratimu ir tt. Norint tad patiesti 
tvirtų pagrindų teisėtai visuomenės tvarkai žmonių sielose, 
tenka auklėti juose normali teisės sąmonė, kuri iš vienos pusės 
būtų orientuojama pagal prigimtąją teisę, o iš kitos pusės būtų 
pritaikoma prie realių visuomeninio gyvenimo aplinkybių. Kas 
turi aiškią teisės sąmonę, orientuojamą pagal prigimtąją teisę 
ir, tuo pačiu, pagal dorinį dėsnį, tasai neves, pavyzdžiui politi- 
nės akcijos prieš kultūrinio apsisprendimo laisvę, nes šitokia 
laisvė sudaro prigimtąją asmens teisę; tasai irgi neardys nusta- 
tytosios visuomeninės tvarkos tada, kaiji yra abejinga doriniu 
atžvilgiu, nes tvarkos reikalas yra prigimtas valstybės esmei; 


—25— 


bet tasai iš kitos pusės stengsis reformuoti arba net griežtai 
kovoti su tokiais įstatymais, kurie įžeidžia prigimtąsias žmonių. 
teises, nes normali teisės sąmonė reikalauja statyti aukščiau 
prigimtąsias teises už pozityviųjų įstatymų reikalavimus. Tokiu 
būdu normali teisės sąmonė yra ne tik visuomeninės . tvar-- 
kos, bet ir visuomeninės pažangos veiksnys. 

Antras bendriausias visuomeninis nusiteikimas, kaip pasa- 
kyta, yra solidarumas. Solidarumo principas reguliuoja ne vi- 
suomeninių santykių lytį, bet jų turinį. Todel solidariai nusi- 
teikęs bus tasai, kas ne tik įstatys savo interesus į formalinius 
teisėtumo rėmus, bet ir suderins juos su aukštesniais platesnės 
visumos reikalais. Pavyzdžiui, ekonominėje srityje solidarumo 
principas stengiamasi išlaikyti kooperacijoje, kuri gali turėti 
savo tikslu suderinti vartotojų reikalus su tarpininkų reikala- 
vimais. 

iaip jau solidarumo principas, žiūrint į atskiras visuome- 
ninio gyvenimo sritis, gali pasireikšti įvairiu turiniu, nuosekliai 
einant nuo siaurų šeimos ribų prie pasaulinės tautų sąjungos. 
Tik šitas nuolat plintąs universalizmo pakraipa akiratis tegali 
suteikti solidarumui tikros prasmės. Solidarumas, sustingęs 
kuriame nors apribotame tarpsnyje, tuo pačiu žymiai nustoja 
savo vertės. Pavyzdžiui, maža tėra vertas šeimynos narių so- 
lidarumas, jei pati šeimyna pasireiškia egoizmu atžvilgiu į visa 
tai, kas jai nepriklauso. 

Tokiu būdu solidarumas yra asmens sugebėjimas sude- 
rinti savo reikalus su aukštesniais platesnės visumos reikalais, 
Tos visumos, kuriose tenka žmogui gyventi, yra įvairios: šei- 
myna, valsčius, valstybė, tauta, visa žmonija, —štai tik žymes- 
nės iš jų. Tikras solidarumas reikalauja, kad siauresnės visu- 
mos reikalai būtų suderinti su platesnės visumos reikalais, ir 
todel normali solidarumo sąmonė turi būti ožientuojama uni- 
versalumo pakraipa. Del šitos priežasties, auklėjant naujas 
kartas visuomeniniu atžvilgiu, reik šita universalumo pakraipa 
nuosekliai išlaikyti, kad solidarumo nusiteikimas nebūtų apri- 
botas ekskliuzivistišku kokios nors visuomeninės grupės nusista- 
tymu. Pavyzdžiui, gerai suprastas patriotizmas ir nacionalisti- 
nis šovinizmas labiausiai skiriasi tarp savęs tuo, kad pirmasis 
sutaria su visuotinojo solidarumo idėja, tuo tarpu kad antrasis- 
ekskliuzivistišku būdu apsiriboja siaurai suprantamais vienos. 
tautos reikalais. 

Taigi iš vienos pusės teisės sąmonė, liečianti visuomeni- 
nio gyvenimo lytį ir orientuojama visų pirma prigimtosios tei- 
sės idėja, ir iš antros pusės solidarumo sąmonė, liečianti visuo- 
meninio gyvenimo turinį ir orientuojama universalizmo pakraipa, 
yra du pagrindiniu nusiteikimu, siektinu visų pirma visuome- 
ninio auklėjimo priemonėmis. 

Čia bus ne pro šalį konstatavus didelę šitų dviejų nusi-- 
teikimų svarbą visuomeniniam gyvenimui. Vien ta visuome-- 


— 25 == 


nės santvarka yra pastovi bei tvirta, kuri remiasi iš vienos pu- 
sės žmonių teisės sąmone, o iš antros pusės—solidarumo jaus“ 
mu, Ten, kur nėra šitų dviejų visuomeninio gyvenimo rams- 
čių, įstatymai, kad ir išmintingiausiai parašyti, nepajėgia palai- 
kyti visuomenėje tvarkos, laisvės ir gerovės. Štai kodel visai 
galima sutikti su Foerster'io teigimu, kad visuomenės organi- 
:zacija pareina nuo sielos organizacijos. Tuo tarpu visuomeninė 
sielos organizacija yra ne kas kita, kaip visuomeninis jos iš- 
auklėjimas, kuris sudarytų joje pastovių visuomeninių nusitei- 
teikimų. Ogi pirmoje šitų nusiteikimų eilėje turėtų eiti teisės 
„sąmonė ir solidarumo jausmas. 

Būtų vis delto klaidinga manyti, kad visuomenės tvarka, 
laisvė ir gerovė tepareina vien nuo visuomeninės asmens kul- 
tūros nurodyta prasme, ir kad visuomeninė santvarka nevaidina 
čia jokios rolės. Iš tikrųjų visuomenės gyvenimas tam tikra- 
me laipsnyje pareina ir nuo tų principų, kurie yra padėti į vį- 
suomeninės santvarkos pagrindą. Tiesa, jei iš vienos pusės 
gera santvarka dar nesudaro faktinos tvarkos, laisvės ir gerovės 
visuomenėje, kur žmonės nėra išauklėti visuomeniniu atžvilgiu, 
tai iš antros pusės blogos santvarkos įtaka gali būti 1am tikra- 
me laipsnyje neutralizuojama visuomenėje, kur žmonės paly- 
ginti yra gerai išauklėti visuomeniniu atžvilgiu. Iš čion tega- 
lima padaryti viena išvada, būtent, ta, kad visuomenės tvarka, 
laisvė ir gerovė pareina sykiu ir nuo visuomeninės santvarkos 
ir nuo visuomeninės žmonių kultūros, t. y. nuo jų visuomeni- 
nių nusiteikimų, ir pirmoje eilėje--nuo teisės sąmonės ir soli- 
darumo jausmo. 

Teisės sąmonė ir solidarumo jausmas, kaipo du bendriau- 
siu visuomeniniu nusiteikimu, eina visuomeniniame auklėjime 
artimesniais tiesioginiais tikslais, palyginant su visuomeniniu 
idealu, kuris, kaip žinome, eina jame tolimesniu, arbs netiesio- 
giniu, tikslu. Bet šalia šitų bendriausių visuomeninių nusitei- 
kimų, kurie turi reikšmės visoms visuomeninio gyvenimo sri- 
tims, galima dar nustatyti visa eilė specialesnių visuomeninių 
nusiteikimų, kurie turi ypatingos reikšmės atskiroms visuome- 
ninio gyvenimo sritims ir todel yra vis delto visuomeninio 
auklėjimo tikslai. (ia ir gali kilti klausimas, kokie yra tie pa- 
grindiniai visuomeniniai nusiteikimai politinėje, ekonominėje, 
socialinėje, tautinėje ir tarpvalstybinėje bei tarptautinėje gyve- 
nimo srityse, kurie turėtų eiti visuomeniniame auklėjime spe- 
-cialesniais tikslais. 

Einant į atskiras visuomeninio gyvenimo sritis reik paste- 
bėti, kad kiekvienoje iš jų visuomeniniai nusiteikimai turi griež- 
"tai atatikti jos prigimtį. Todel, pavyzdžiui, norint nustatyti vi- 
suomeninius nusiteikimus politinei visuomeninio gyvenimo sri- 
čiai, reik jinai aiškiai skirti nuo ekonominio socialinio gyve- 
mimo ploto. Taip, politinė gyvenimo sritis turi daugiau formalinio 
pobūdžio, tuo tarpu kad ekonominė socialinė gyvenimo sritis 


— 212 


pasižymi labiau materialiniu pobūdžiu. Vadinasi, pirmoji liečia 
labiau visuomeninio gyvenimo lytį, antroji —jo turinį. Atatin- 
kamai politinis auklėjimas turi labiau atsižvelgti į formalines 
visuomeninio gyvenimo lytis, kurios savo visumoje sudaro po- 
litinę jo santvarką: tuo tarpu ekonominis ir socialinis auklėji- 
mas turi dairytis į materialinius gyvenimo reikalus ir į tuos 
savitarpinius žmonių santykius, kurie susidaro ant materialinio 
pagrindo. 

Iš to, kas pasakyta, reik įsidėmėti pagrindinis skirtumas 
tarp politinės ir ekonominės socialinės visuomeninio gyvenimo 
sričių. Politinė yra visuomeninio gyvenimo sritis, liečianti žmo- 
nių santykiavimą, kiek jis pareina nuo visuomeninių jų sugy- 
venimo lyčių. Tuo tarpu ekonominė socialinė yra visuomeni- 
nio gyvenimo sritis, liečianti žmonių santykiavimą, kuris turi 
savo pagrindu materialinį veikimą, tenkinantį žmonių reikalus 
materialinėmis gėrybėmis. Pagal šitą pagrindinį skirtumą tarp 
politinės srities iš vienos pusės ir ekonominės socialinės srities 
iš antros pusės galima jau spręsti, kad politiniame auklėjime 
privalu labiau atsižvelgti į teisės sąmonės auklėjimą, tuo tarpu 
kad ekonominiame socialiniame auklėjime turi stovėti pirmoje 
vietoje solidarumo auklėjimas. Tai tačiau nereiškia, kad po- 
litinis auklėjimas gali nesiskaityti su solidarumo reikalu, ir 
kad ekonominis socialinis auklėjimas gali nesirūpinti teisės 
sąmone. 

Taigi pasirodo, kad iš dviejų pagrindinių visuomeninių 
nusiteikimų, kuriais yra teisės sąmonė ir solidarumas, teisės 
sąmonė turi pirmaeilės vedamosios reikšmės politiniam auklė- 
jimui, kadangi politinio gyvenimo srityje pirmoje eilėje stovi 
formalinis momentas, arba visuomeninio sugyvenimo lytys. 
Toliau ir kyla klausimas, kuo specialiai pasireiškia politiniame 
visuomenės gyvenime teisės sąmonė.—| šitą klausimą reik atsa- 
kyti, kad teisės sąmonė visų pirma turi pasireikšti sąmoningu 
vertinimu dviejų pagrindinių formalinių visuomeninio gyvenimo 
vertybių—tvarkos ir laisvės. Ir iš tikro, jei gerovė labiau liečia 
ekonominį socialinį visuomeninio gyvenimo sritį, tai tvarka bei 
laisvė liečia visų pirma politinį gyvenimą. Tvarkos meilė ir 
sugebėjimas ją palaikyti visuomenės gyvenime yra ne kas kita, 
kaip parlamentarinis drausmingumas. Laisvės meilė ir sugebė- 
jimas ją pagerbti yra ne kas kita, kaip tolerantiškas laisvingu- 
mas. Tokiu būdu pasirodo, kad specialesniais politinio auklė- 
jimo tikslais yra visuomeninis drausmingumas ir tolerantiškas 
laisvingumas. Kitaip tariant, į politinio auklėjimo pagrindą 
dera padėti drausmės bei laisvės sintezė. Be drausmės politi- 
nis visuomenės gyvenimas virsta chaosu. Be laisvės visuomenė 
tampa vergų masė. 

Sąmoningas drausmingumas faktinai reiškia sugebėjimą iš- 
laikyti savo nusistatymu teisėtą tvarką tiek pilietinio, tiek vals- 
tybinio gyvenimo srityse. Sąmoningas laisvingumas reiškia 


— 28 — 


faktinai sugebėjimą pagerbti svetimą laisvę, kaip sau reikalau- 
jamąją, ir pergalėti prievartos pavartojimo pavojų ten, kur prievarta 
protingai negali būti pateisinta. Foerster'io veikaluose galima 
rasti iškalbingų puslapių, kurie yra pašyęsti drausmingai visuo- 
meninės tvarkos meilei iš vienos pusės ir tolerantiškam laisvin- 
gumui bei prievartos paneigimui iš antros pusės. Vadinasi, 
Foerster'io visuomeniniame auklėjime rado visai aiškios išraiš- 
kos du pagrindiniu politiniu nusiteikimu, kuriuodu privalo eiti 
specialesniais tikslais politiniame auklėjime. 

Einant giliau į politinį auklėjimą ir atsižvelgiant į dar 
specialesnes jo sritis, kuriomis yra pilietinis ir valstybinis auklėji- 
mas, galima būtų kiekvienoje iš šitų dviejų sričių įžvelgti visa 
eilė dar konkretesnių nusiteikimų, kurie, kaipo pedagoginės 
vertybės, turi eiti dar specialesniais tikslais politiniame auklė- 
jime. 

Pilietinis „auklėjimas turi tarp kitko atsižvelgti į piliečių 
santykiavimą vienų su kitais. Šituo atžvilgiu politiniai nusitei- 
kimai gali pasireikšti ištisa pilietinių dorybių eile, į kurią, pa- 
vyzdžiui, įeina taikumo dvasia, vienybės jausmas, savitarpinės 
atsakomybės pajautimas, draugingumas, paslankumas į pagalbą 
silpniesiems, kovojančių instiktų suvaldymas, nuolaidumas, at- 
sparumas tvirkinančiai masės įtakai, atodaira į aplinkumą, va- 
davimo dvasia, sugebėjimas kitus išklausyti bei suprasti, punk- 
tualumas, žodžio laikymas ir tt. Tarp kitko, Foerster'is, kuris 
apie daugeli šitų pilietinių dorybių kalba savo veikaluose, visai 
teisingai pastebi, kad tokios pilietinės dorybės, kaip taikumas, 
nuolaidumas, kovojančių instinktų apvaldymas bei įdorinimas 
kinis dar nereikalauja „taiką labiau mylėti, negu kry- 
žių“. Ir iš tikro žemiškas mūsų gyvenimas visuomet buvo ir 
Poa "anolas kova ne tik su išviršiniais gamtos bei išvidi- 
niais prigimties gaivalais, bet ir vienų žmonių su kitais. Tik 
šita neišvengiama kova privalo būti vedama parlamentariniu 
būdu, teisėtos tvarkos ribose, garbingai bei padoriai, su pagarba 
idėjinio savo priešo asmeniui, nors ir su smūgiu klaidingam jo 
nusistatymui. 


Valstybinis auklėjimas turi atsižvelgti į piliečių santykia- 
vimą su valstybe ir į vyriausybės santykius su piliečiais. Einant 
nuosekliai nuo visuomeninio auklėjimo prie politinio ir paskui 
nuo šio pastarojo prie valstybinio, privalu susekti, kokiomis 
konkretinėmis valstybinėmis dorybėmis pasireiškia iš vienos 
pusės teisės sąmonė bei solidarumas, o iš antros pusės—visuo- 
meninis draugingumas bei tolerantiškas laisvingumas. Čia vėl 
rasime ištisą jau valstybinių dorybių eilę, į kurią įeis ir valsty- 
binio autoriteto, t. y. įstatymų bei valdžios, pagarba, ir privati- 
nių interesų solidarus palenkimas valstybiniam tikslui, ir val- 
stybinis drausmingumas, ir prievartos neapykanta, ir padorus su- 
derinimas dviejų dalykų, kuriuos Foerster'is vadina Machtge- 


z= 29a 


wissen ir Rechtsgewissen, t. y. galybės sąmonė su teisės są- 
mone, ir tt. 

Šituo klausimu vėl tenka pastebėti, kad valstybinis draus- 
mingumas ir įstatymų bei valdžios pagarba neprivalo niekados 
pereiti į vergavimą bet kuriai valstybinei tvarkai ir bet kuriai 
valdžiai. Valstybinė tvarka remiasi pozityviąja teise, sudaryta 
įstatymais, įpročiais, precedentais ir tt. Tuo tarpu šita teisė 
gali prieštarauti prigimtajai teisei, kuri remiasi doriniu į įstatymu. 
Tokiu atveju atsiranda net valstybės piliečiams prievolės kovoti 
su vyriausybe, remiančia moraliai bei faktinai valstybinę tvar- 
ką, prieštaraujančią galutinėje sąskaitoje doriniam įstatymui. 
Tokia prievolė išimtinais atsitikimais, kaip sakyta, gali net pa- 
teisinti revoliucinę pervartą, būtent, tada, kai tarp pozityviosios 
ir prigimtosios teisės prieštaravimas objektyviai yra nepaken- 
čiamai didelis, ir kai nėra kitokių priemonių įdorinti faktinąją 
tvarką. Tačiau kova už geresnę valstybinę santvarką niekados 
neprivalo kompromituoti nei valstybės, nei teisės, nei valdžios, 
kaipo tokių. Į visa tai dera politiniame auklėjime tinkamai 
atsižvelgti, išvystant jaunime nusiteikimus, kurie turi nusta- 
tyti jo santykiavimą su valstybe ir jos vyriausybe. 


Kitokios rūšies bus visuomeniniai nusiteikimai ekonomi- 
nėje socialinėje srityje. Tiesa, kalbamoji sritis gali būti imama 
tik ekonominiu arba tik socialiniu atžvilgiu. Tuomet pirmuoju 
atveju reikėtų kalbėti apie ekonominius, antruoju atveju—apie 
socialinius nusiteikimus. Iš tikrųjų ekonominės ir socialinės vi- 
suomeninio gyvenimo apraiškos tiek tampriai yra tarp savęs su- 
rištos, kad yra galimybės kalbėti sykiu apie ekonominius so- 
<cialinius nusiteikimus. Būtent, ekonominis yra dalykas, liečiąs 
visuomenės ūkį, t. y. materialinių gėrybių gamybą, mainomainį, 
arba mainus, paskirstymą ir suvartojimą. Socialinis yra daly- 
kas, liečiąs visuomeninį žmonių santykiavimą, turintį savo pa- 
grindą ekonominiame gyvenime. Tokiu būdu socialinė apraiška 
tėra viena tik visuomeninių apraiškų rūšis, ir todel nedera lie- 
tuvių kalboje vartoti žodis „socialinis“ vietoje žodžio „visuo- 
meninis“. Tos kalbos, kurios, kaip kad prancūzų kalba, neturi 
žodžio „visuomeninis“ šalia žodžio „socialinis“ (prancūziškai— 
-social.), vartoja šitą pastarąjį pagal reikalą ir plačiąja ir siau- 
rąja prasme. 


Taigi į ekonominę sritį įeina ir visuomenės ūkis, kaipo 
toks, i ir visuomeninis žmonių santykiavimas, „pagrįstas ekono- 
miniais interesais. Kalbant apie šitos srities visuomeninius nu- 
ssiteikimus, reik, žinoma, išeiti iš pagrindinių ekonominio gyve- 
»imo funkcijų, arba pareigų. Iš pareigų, kuriomis pasireiškia 
ekonominis gyvenimas, keturios yra pagrindinės: pirma, mate- 
rialinių gėrybių gamyba, antra, mainomainis, arba mainai, tre- 
čia, paskirstymas, i ir, ketvirta, suvartojimas. Kiekvienai iš šitų 
ekonominių pareigų galima numatyti vienas pagrindinis nusi- 


— 80 -- 


teikimas, pageidaujamas tiek ekonominiu, tiek ir socialiniu 
atžvilgiu. 

Taip gamybos pareigai pageidaujamas yra didžiausias. 
produktyvumas, visuomeniniu būdu reguliuojamas. Vadinasi, 
tinkamas gamintojo, kaipo tokio, nusiteikimas yra jo produk- 
tyvumas, kuris turi reikšmės ne jam tik vienam, bet ir visam 
visuomenės ūkiui, kiek šis pastarasis yra žmonių santykiavimo 
padaras. Mažai produktyvus ekonominis veikimas yra socia- 
liniu atžvilgiu mažos vertės apreiška, nes atatinkamai ir mai- 
nomainis, paskirstymas ir suvartojimas menkai tegalės paten- 
kinti visuomenės reikalus. Pasakymas, kad didžiausias pro- 
duktyvumas turi būti reguliuojamas visuomeniniu būdu, pabrė- 
žia socialinį gamybos pobūdį ir reikalauja jau šitoje ekonomi- 
nėje pareigoje pasireikšti tam tikru socialiniu nusistatymu, arba 
net supratimu, kad privatinė gamyba turi būti statoma į soli- 
darius santykius su visos visuomenės reikalais. 

Mainomainio pareigai pageidaujamas yra išlyginamasis tei- 
singumas (justitia commutativa), kuris šiuo atveju turi būti pa- 
grįstas savitarpinio naudingumo principu. Paskirstymo parei- 
gai pageidaujamas skirstomasis teisingumas (justitia distributiva), 
atsižvelgiąs ne tik į žmonių dalyvavimą gamyboje, bet ir į 
faktinus jų reikalus. Išlyginamasis ir skirstomasis teisingumas, 
kaipo du ekonominiu socialiniu nusiteikimu, viens antrą papildo: 
pirmasis reikalauja, kad gėrybių mainomainyje žmonės būtų 
vieni kitiems lygiai naudingi, tiekdami kiekvienam tai, kas jam 
pridera; antrasis, t. y. skirstomasis teisingumas, reikalauja, kad, 
skirstant materialinės gėrybės tarp visuomenės narių, būtų atsi- 
žvelgia į įvairių įvairiausius reikalus bei motyvus. Zmogus, 
pavyzdžiui, del kokios nors priežasties, ligos arba senatvės, 
negali dalyvauti gamyboje; bet vis delto būtų nusižengimas prieš 
skirstomąjį teisingumą leisti jam mirti badu, nes žmogus, kaipo 
visuomeninė būtybė, tam tikrose aplinkybėse turi teisės reika- 
lauti sau pagalbos iš kitų žmonių. Šitaip suprastas skirstoma- 
sis teisingumas, kaipo pastovus visuomeninis nusiteikimas, turi 
didelės reikšmės socialiniam klausimui spręsti, kai tenka rū- 
pintis vargingiausių visuomenės sluoksnių būvio pagerinimu. 
Galima net pasakyti, kad didieji socialiniai reformatoriai kaip 
tik pasižymėjo tuo visuomeniniu nusiteikimu, kuriuo yra skirs- 
tomasis teisingumas. 

Pagaliau, ketvirtai ekonominei pareigai, kuria yra gėrybių 
suvartojimas, pageidaujamas yra taupumas, visuomeniniu būdu 
reguliuojamas. Kiekviena prabanga, kitaip tariant, kiekvienas 
nepateisinamas luxus, yra galutinėje sąskaitoje ir antiekonominė 
ir antisocialinė apraiška. Prabanga yra antiekonominė apraiška, 
kadangi ji sunaikina be būtino reikalo materialines gėrybes, 
kurios reikalavo žmogaus triūso. kartais net labai didelio ir 
labai brangaus sveikatos atžvilgiu. Prabanga yra antisocialinė . 
spiaiška, kadangi ji beveik visuomet nusideda prieš išlygina- 


= 32 


mąjį ir skirstomąjį teisingumą tada, Lai visuomenėje yra skur-- 
stančių, dažnai net mirštančių badu žmonių. Todel taupu- 
mas, kaipo priešinimasis prabangai, tik tada yra gerai supranta- 
mas, kai jis yra pagrįstas socialiniu solidarumo atžvilgiu, bet 
ne individualistiško šykštumo geiduliu, kuris kartais socialiniu 
atžvilgiu gali būti nė kiek ne geresnis už palinkimą į prabangą. 

Įsivaizduokime dabar žmogų, kuris pasižymėtų visais ke- 
turiais ekonominiais socialiniais nusiteikimais, t. y. ir produkty- 
vumu materialinių gėrybių gamyboje, ir išlyginamuoju teisin-- 
gumu mainoinainyje, ir skirstomuoju teisingumu gėrybių paskir- 
styme, ir, pagaliau, asmeniniu taupumu suvartojime. Ar šito- 
kis žmogus nebus geriausiai nusiteikęs ekonominio socialinio 
gyvenimo gerovei? Ar jame neras konkretinės išraiškos du pa- 
grindiniu visuomeniniu nusiteikimu: teisės sąmonė ir solidarumo 
jausmas? Produktyvumas gamyboje ir taupumas suvartojime, 
visuomeniniu atžvilgiu reguliuojamu, suteikia konkretinės išraiš- 
kos solidarumui. Tuo tarpu, išlyginamasis ir skirstomasis tei- 
singumas suteikia konkretinės išraiškos teisės sąmonei. 

Išeinant iš keturių nusakytųjų ekonominių socialinių nusi- 
teikimų, tektų nuosekliai įsigilinti į dar specialesnes šitos srities 
dorybes, kuriomis šitie pagrindiniai nusiteikimai pasireiškia gy- 
venime. Cia reikėtų kalbėti apie moralinį darbo vertinimą, 
apie socialinių instinktų pergalėjimą, apie godumo apvaldymą, 
apie asmeninės sąskaitybos reikšmę, apie socialinę labdarybės 
pareigą, apie gerai sutvarkytą dosnumą, atremtą į asmeninį 
taupumą ir tt. Bet čia ne vieta gilintis į visus šituos dalykus. 

Iš eilės reik nustatyti pagrindinis tikslas tautiniam auklė- 
jimui. Pigu atspėti, kad pagrindinis nusiteikimas, kuris turi 
būti siekiamas tautiniu auklėjimu, ir kuris sudaro jam artimesnį, 
arba tiesioginį, tikslą, yra gerai suprastas, arba tikras, patriotiz- 
mas. Patriotizmas, kaip man teko kur kitur įrodinėti, yra 
tautinės individualybės meilė. Savo tauta yra mylima ne del 
to, kad ji yra didelė, graži ir galinga, bet visų pirma del to, 
kad jinai yra mums sava. Sita tautybės meilė paprastai yra 
surišta su gimtojo savo krašto, arba tėvynės, meile ir dargi su su- 
vereninės sąvo valstybės vertinimu, nors gali būti atsitikimų, kur 
tautybė, tėvynė ir valstybė nesutampa viename mylimame ob- 
jekte. Aišku savaime, kad patriotizmas turi daugiausia šansų 
normaliai reikštis tada, kai tauta turi gimtąjį savo kraštą ir gy- 
vena nepriklausomu valstybiniu gyvenimu. 

Pedagoginiu atžvilgiu turi labai didelės svarbos klausimas, 
kas yra tikras patriotizmas, arba, kitaip tariant, koks yra gera: 
suprastas patriotizmas. Nuo šio klausimo išsprendimo pareina 
geras supratimas to pagrindinio tautinio nusiteikimo, kuris yra 
pavadintas patriotizmo vardu. — Patriotizmas yra viena meilės 
rūšis, būtent, tautinės savo individualybės meilė. Tuo tarpu 
kiekviena meilė paprastai randa gyvenime karikatūrišką savo 
iškrypimą, ir, reik net pasakyti, kad kiekviena meilė reiškiasi 


= 0 į 


„gyvenime dažniausiai karikatūriška savo išvaizda. Tai įvyksta 
todel, kad paprastai yra pamirštama, kad meilė, kaip ir kiek- 
vienas kitas jausmas, tik tada tegali normaliai reikštis, kai ji 
yra kultivuojama racionalia pakraipa. Tuo tarpu dažniausiai 
meilė išsivysto savaimingu palinkimu į tą instinktą, kurs taip 
ar šiaip su ja yra surištas. Tokiu būdu dažniausiai pasirodo, 
kad tėvai karikatūriškai myli savo vaikus, kad vyras ir žmona 
karikatūriškai mylisi šeimoje, ir kad panašiai karikatūriškai 
žmonės myli savo tautą. Tikra patriotizmo karikatūra ir yra 
tasai šovinistiškas nacionalizmas, kuris yra labiau praplitęs 
tautų gyvenime, negu paprastai manoma. 

Gerai suprasta meilė turi būti pagrįsta sėkmingu pageida- 
vimu mylimajam savo objektui tobulumo. Meilė, kuri fatalis- 
tiškai susiderina su mylimojo objekto netobulybėmis ir nestu- 
mia žmogaus į žygius, kuriais šitas objektas galėtų būti pato- 
bulintas, nėra meilė tikra to žodžio prasme, žinoma, jei kalbama 
apie netobulų daiktų meilę. Tobulo absoliuto meilė verčia tik 
tobulintis, bet nereikalauja tobulinti mylimąjį objektą. 

lr štai gerai suprastas patriotizmas, kaipo tautinės savo 
individualybės meilė, turi būti pagrįstas visai sėkmingu ir akty- 
viu nusistatymu pageidauti savo tautai tam tikros didybės ir 
dirbti savo tautos tobulinimo naudai. Tiesa, ne kiekviena tau- 
"tos didybė gali būti siekiama patriotizmo žygiais. Materialinė 
tautos didybė yra apribota faktinomis jos teisėmis ir todel ne- 
gali peržengti teisėtų savo ribų. Pavyzdžiui, tauta turi teisėtas 
teritorines ribas, ir todel patriotui neprivalu geisti savo tautai 
svetimos teritorijos. Bet užtat visai kitaip yra su moraline tau- 
tos didybe. Šituo atžvilgiu tikras patriotas neprivalo statyti 
jokių ribų savo pageidavimams ir atatinkamai turi padėti visas 
galimas pastangas savo tautai tobulinti, jos didybei ūgdyti. Tuo 
tarpu šovinistas nacionalistas paprastai eina priešinga pakraipa: 
jis pageidauja neteisėtos materialinės didybės savo tautai ir sy- 
kiu maža tededa pastangų savo tautai tobulinti dvasiniu atžvil- 
giu; iš tikrųjų jis ją demoralizuoja jau vienu tuo faktu, kad užbrė- 
žia jai nepateisinamus materialinius apetitus, kurie negali būti 
patenkinti be įžeidimo kitų tautu teisių. 

Tikra tautos didybė kyla iš visuotinojo žmonių dvasios 
turinio ir tik reiškiasi individualinėmis tautybės lytimis. Todel 
tikras patriotizmas privalo reikštis ypatingu aktyvumu, arba 
kūryba, tautinės kultūros srityje, kur turi sueiti krūvon tautinių 
lyčių individualumas su turinio universalumu. "Turinio univer- 
salumas tautinėje kūryboje kaip tik padaro tai, kad kiekviena 
‘tauta yra lygiateisis neatstojamas narys tautų šeimynoje. 

Tokiu būdu pagrindinis tautinis nusiteikimas, kuris yra ne 
kas kita, kaip tikras patriotizmas, gali būti pilnai aptartas, kaipo 
tautinės savo individualybės meilė, pagrįsta pageidavimu savo 
tautai moralinės didybės, kylančios iš visuotinojo žmonių dva- 
-sios turinio ir besireiškiančios individualinėmis tautybės lytimis. 


A 
“ 


44. 


as 


Taip suprastas patriotizmas ne tik nekliudo taikiai sugyventi 
su kitomis tautomis, kiek jos nėra, žinoma, agresyvios impe- 
rialistine savo politika, bet dargi principialiai reikalauja harmo- 
ningo tautų susiderinimo visuotinojoje tautų sąjungoje. Sitam 
paskutiniam reikalui privalo tarnauti tarpvalstybinis bei tarptau- 
tinis auklėjimas, kuris turi sudaryti naujų kartų psichikoje atatin- 
kamų nusiteikimų, 

Tarpvalstybinis bei tarptautinis auklėjimas, kurį mūsų laikais 
uoliai kelia aikštėn Foerster'is, vadindamas jį „weltbūrgerliche 
und weltpolitische Erziehung“, ir turi atsižvelgti į deramą atskirų 
valstybių ir atskirų tautų sugyvenimą vienoje pasaulinėje visų 
tautų organizacijoje. Foerster'is su tinkamu sau užsimojimu visai 
teisingai reikalauja, kad pedagogikos mokslas atsilieptų į pasaulinę 
karo katastrofą, statydamas tarpvalstybinio bei tarptautinio auklė- 
jimo problemą. 

Šitoje visuomeninio auklėjimo srityje turi rasti tinkamos iš- 
raiškos tie patys visuomeniniai nusiteikimai, kaip ir atskiros val- 
stybės ir tautos gyvenime, tik paimti pasaulinio universalumo 
matu. Iš vienos pusės visos žmonijos solidarumas, iš kitos pu- 
sės prigimtosios tautų teisės sąmonė turi nustatyti pagrindinę 
pakraipą tautų drausmingumui ir tolerantiškam laisvingumui tarp- 
valstybinių santykių srityje. Konkretizuojant dar labiau šituos 
bendrus nusiteikimus, imamus pasaulinio universalizmo matu, 
teks auklėti tarpvalstybinių bei tarptautinių santykių srityje tokios 
dorybės, kaip gerai suprastas pacifizmas, valstybinio bei tauti- 
nio egoizmo pergalėjimas, kitų tautų vertinimas bei gerbimas, 
principialus bei faktinas prievartos neigimas, kai ji nepateisi- 
nama jokiu būtinu reikalu, gyvas visos žmonijos solidarumo jaus- 
mas ir tt. 

Norint vienu posakiu apimti pagrindinį nusiteikimą, kuris 
galėtų eiti artimesniu tikslu tarpvalstybiniam bei tarptautiniam 
auklėjimui, galima būtų pasakyti, kad tokiu nusiteikimu yra uni- 
versalus žmonių draugiškumas, kuris galėtų vesti visą žmoniją į 
visuotinąjį susidraugavimą laisvės bei lygybės pagrindais. 


II. Pagrindinės visuomeninio auklėjimo priemonės 


1. Teorinė priemonė — lavinimas visuomeninio susipratimo: a. teorinio 
visuomeninio susipratimo pirmenybė prieš visuomeninio veikimo praktiką; b. 
priemonės visuomeniniam susipratimui lavinti naujose kartose. — 2. Praktinė 
priemonė—pratinimas dirbti visuomeninį darbą. 


1. Nustačius visuomeninio auklėjimo tikslus, tuo pačiu buvo 
nustatytas tasai visuomenininko idealas, kuris turi būti siekiamas 
visuomeninio auklėjimo priemonėmis. Ogi einant idealą taip ar 
šiaip realizuoti, vienas iš klausimų, kurie dabar gali kilti, liečia 


L aiskus EI T 
annn Tarnlanarinka 
waung šalį Szines 
Kygiey Gamingeit 
šui vandinbij 


BIBLIOTEKA 


ii a k ag 


= e 


priemones. Tai yra, būtent, klausimas, kokių yra pagrindinių prie- 
monių visuomeninio auklėjimo tikslams siekti. 

Sprendžiant šitą klausimą, pasirodo, kad tokiomis pagrin- 
dinėmis priemonėmis yra iš vienos pusės visuomeninio gyvenimo 
teorija, o iš kitos pusės — visuomeninio veikimo praktika. Te- 
orija, arba visuomeninė doktrina, turi sudaryti intelektualinį nu- 
sistatymą visuomeniniuose klausimuose, tuo tarpu kad visuome- 
ninio veikimo praktika turi išdirbti atatinkamą valios veiklumą. 
Taigi, trumpai tariant, doktrina bei akcija, štai dvi pagrin- 
dinės visuomeninio auklėjimo priemonės. Doktrina suteikia visuo- 
meninį susipratimą, akcija — visuomeninio veikimo įpročius. 

a. Suprantama savaime, kad tiek teorinė, tiek ir praktinė 
visuomeninio auklėjimo priemonė, t. y. tiek doktrina, tiek ir ak- 
cija, yra būtinai reikalingi gerai ir pilnai vedamame visuomeni- 
niame auklėjime, Bet teigti šitas toerijos ir praktikos būtinumas 
visuomeniniame auklėjime dar toli gražu nereiškia išspręsti tasai 
gana painus klausimas, kuris kaip tik čia kyla apie deramą te- 
orinės ir praktinės priemonės santykiavimą visuomeniniame auk- 
lėjime. Katrai iš šitų dviejų priemonių ir kokiame laipsnyje pri- 
valu suteikti pirmenybę normalioje visuomeninio auklėjimo ei- 
goje? Kalbėti apie pusiausvirą tarp teorinės ir praktinės visuo- 
meninio auklėjimo pareigų, būtų nesiskaityti iš vienos pusės su 
pradedamuoju visuomeninio nusistatymo punktu, o iš antros — su 
tuo faktu, kad auklėtiniai, kaipo tokie, negali būti laikomi su- 
brendusiais visuomenės veikėjais. Šituodu atžvilgiu, t. y. pradeda- 
masis visuomeninio nusistatymo punktas ir nepilnas auklėtinio, 
kaipo tokio, subrendimas, ir įgalina daryti skirtumo tarp teori- 
nės ir praktinės visuomeninio auklėjimo priemonės, pirmenybės 
bei svarbos prasme. 

Kad ir gali išsyk pasirodyti keistas, vis delto yra teisingas 
psichologų teigimas, kad kiekviename veikime pradedamuoju 
punktu yra teorinis momentas. Tai kaip tik jau pasako žinomas 
filosofinis aforizmas, skelbiąs, kad nihil volitum quin praecogni- 
tum, vadinasi, niekas nėra norima, kas pirma nebuvo pažinta. 

is bendras psichologinis dėsnis nenustoja savo reikšmės ir tada, 
kai tenka spręsti klausimas apie palyginamąją doktrinos ir ak- 
cijos reikšmę visuomeniniame gyvenime ir todel atatinkamai — 
visuomeniniame auklėjime. Ir čia ir ten pradedamuoju punktu 
turi būti visuomeninė doktrina, suteikianti visuomeninio susi- 
pratimo, bet ne akcija, kuri be tinkamo teorinio susipratimo 
yra savaimingas krutėjimas, nežinia, del ko kilęs, ir nežinia, 
kur vedąs. Kitaip tariant, kad akcija būtų sąmoninga, protinga ir 
aiškiai tikslinga, ji turi būti pagrįsta doktrinaliniu susipratimu, 
anksčiau įgytu ir tinkamai pritaikytu aplinkybėms. Šita tiesa 
gerai išreikšta prancūzų publicisto V. Carlhian. „Veikti nepakanka, 
sako jisai, reikia mąstyti prieš veikiant, — mąstyti tam, kad būtų 
veikiama, ir veikti mąstant. 


ij 


Konstatuoti teorinės visuomeninio auklėjimo priemonės 
pirmenybė dar toli gražu nereiškia mažinti reikšmė praktinės 
jo priemonės, kuria yra auklėtinių pratinimas prie visuome- 
ninės akcijos, tai yra ruošimas jų visuomeniniam veiklu- 
mui, raginant juos dalyvauti taip ar šiaip visuomeniniame 
gyvėnime bei veikime. Savaime aišku, kad niekas negali būti 
tikras visuomenės veikėjas be tam tikro praktikos stažo, t. y. 
be faktiško nuoseklaus pratinimosi prie visuomeninio veikimo. 
Tai yra tiek aišku, kad mūsų laikais, linkusiais į neramų auto- 
matingą aktivizmą, nėra reikalo įrodinėti pasauliui (gal tik ne 
Lietuvai) praktikos reikšmę veikimui. Užtat kaip tik šiais 
laikais visai pravartu ypatingai pabrėžti sąmoningo teorinio, 
arba doktrinalinio, nusistatymo svarba visuomeniniam gyveni- 
mui bei veikimui. Pasirodo, kad geras teorinis pasiruošimas 
visuomeniniam veikimui yr pirma sąlyga šito pastarojo sėk- 
mingumui. Maža to: reik net tiesiog konstatuoti, kad visuo- 
meninio veikimo užsimojimas, platumas, išdavumas ir patva- 
rumas esti paprastai tiesioginėje proporcijoje su teorinio visuo- 
meninio pasiruošimo rimtumu. 

ituo atžvilgiu įdomus yra istorijos liūdymas, kad didieji 
visuomenės reformatoriai iš vienos pusės ir nelemti jos griovė- 
jai iš antros savo pasisekimą, tiek teigiamą, tiek ir neigiamą, 
žymia dalimi laimėjo aiškiu bei nuosekliu doktrinaliniu nusi- 
statymu. Geru tam pavyzdžiu gali tarnguti socialdemokratų 
partijos įsigalėjimas darbininkuose antrojoje XIX štm. pusėje“ 
Cia reikšminga yra tai, kad jų ideologas Karolis Marksas pasi- 
žymėjo aiškiai bei nuosekliai išvystyta ekonomine socialine 
doktrina, kurioje jis sugebėjo ryškiai suimti kapitalistinės santvar- 
kos silpnybes, o iš kitos pusės principialiai atsiremti į egoisti- 
nius darbininkų masės interesus. Situo atveju net ne objektyvus 
doktrinos tikrumas, bet tvirta bei ryški jos organizacija buvo 
viena iš žymesnių jos pasisekimo priežasčių. Ir tai buvo, reik 
žinoti, doktrina žmogaus, kuris išėjo iš mokyklos Hegelio, inte- 
lektualistiška savo dialektika kompromitavusio vokiškąjį idea- 
lizmą. Bet šita Hegelio dialektika buvo gera intelektualinio 
darbo mokykla, ir rai sugebėjo tinkamai panaudoti Marksas 
socialinės savo doktrinos reikalu. Tuo tarpu šitos doktrinos 
ypatybės padarė, kad atsirėmę į jąją socialdemokratai, bet ne 
kita kokia socialistų grupė, laimėjo didžiausią įtai;ą tarp dar- 
bininkų, geriausiai susiorganizavo ir tiksliausiai nustatė savo 
taktikos metodus. Žodžiu tariant, socialdemokratų istorija geriau- 
siai parodo, ką pajėgia atsiekti gerai suorganizuota ir ener- 
gingai platinama visuomeninė doktrina net tada, kai ji nėra iš 
esmės tikra. 

Bolševizmo genetinė priklausomybė nuo socialdemokratų 
išsivystymo tik dar labiau galėtų patvirtinti kalbamąją visuo- 
meninės doktrinos reikšmę. Tuomet pasirodytų, jog kun. 
Schyrgens turi daug tiesos, rašydamas savo straipsnyje apie 


— jd — 


Tolstojaus įtaką, kad „visa doktrinų istorija parodo, jog visuo- 
menės žlunga pradedant nuo galvos“, nes „idėjos yra sproksta- 
masis pradas įvykiuosė“. *) Tiesa, idėjų pasisekimas kurioje 
visuomenėje pareina nuo šitos visuomenės gyvenimo aplinky- 
bių. Bet vis delto šitos aplinkybės nepajėgia pačios per save, 
t. y. be idėjų tarpininkavimo, turėti tokios reikšmės, kokios jos 
turi su doktrinaliai suformuluotų teorijų pagalba. 


Jei tokia, kaip kad buvo nusakyta, yra neigiamoji klai- 
dingų doktrinų reikšmė, tai lygiai didelė, nors jau teigiama, 
turi būti tikrų doktrinų svarba visuomeniniame gyvenime bei 
veikime. O jei taip yra iš tikrųjų, tai visuomeninis auklėjimas 
privalo išdirbti naujose kartose aiškų teigiamąjį visuomeninį 
susipratimą, nes nuo jo paskui pareina ne tik visuomenės su- 
sipratimas, bet ir visuomeninio veikimo pakraipa bei sėk- 
mingumas. 


Vis delto teorinio visuomeninio išsilavinimo reikalas ne- 
visuomet yra teisingai suprantamas, kai klausimas liečia mokslą 
einantį jaunimą. Tokiu atveju visuomeniniam jaunimo lavinimui 
daromi įvairūs priekaištai, kartais griežtai priešingi savo prasme. 
Vieni, būtent, instinktyviai bijodami bet kurio visuomeninio lavi- 
nimo, laiko jį nepageidaujamu mokslą einančiam jaunimui, 
kaipo galintį patraukti šį „pastarąjį į politinį bei partyvinį gyve- 
nimą. Kiti kaip tik yra užinteresuoti įtraukti jaunimą i party- 
vinį politikos veikimą, bet jie bijo užtat teorinio visuomeninio 
lavinimo, kuris, jų supratimu, atitraukia jaunimą nuo praktinio 
visuomeninio gyvenimo, gamina iš jo nepritaikytų prie prakti- 
nio gyvenimo teoretikų, ideologų, rezonuojančių protininkų, 
kurie nesugeba prieiti prie bet kurio visuomeninio darbo pa- 
prastai, energingai, sumaniai, žodžiu tariant, praktiškai. 


Iš tikrųjų ir pirmieji ir antrieji klystu savo neigiamu nu- 
sistatymu atžvilgiu į rimtą teorinį visuomeninį lavinimąsi. Pir- 
mieji paprastai yra konservatoriai, kurie bijo visuomeniniu 
auklėjimu sužadinti jaunime revoliucines tendencijas; jie nenusi- 
mano, kad neišsilavinęs visuomeniniu atžvilgiu žmogus yra 
geriausia medžiaga, kuri gali būti lengvai panaudojama bet 
kurioms revoliucinėms pervartoms. Tuo tarpu faktas yra tai, 
kad kiekvienas žmogus taip ar šiaip turi gyventi bei veikti 
visuomenėje, kurioje jis turi prievolių bei teisių, ir todel jam 
yra būtino reikalo įsigyti bent minimalinio visuomeninio išsi- 
lavinimo, kad jis galėtų būti susipratusiu visuomenės nariu. 
Tai ypač yra svarbu demokratinėms valstybėms, kuriose pilie- 
čiai aktyviai dalyvauja valdžios sudaryme ir jos veikimo verti- 
nime. Tokiose valstybėse visuomeninis piliečių nesubrendimas 
yra visuomenei didelių pavojų šaltinis, ir todel jose naujos 


*) Cituojama pagal V. Honnay, S. J, Les Cercles Sociaux de Doctrine 
Catholique. Louvain —Paris 1926, 51 p. 


37 


kartos turi būti visai sąmoningai bei sėkmingai auklėjamos bei 
lavinamos visuomeniniu atžvilgiu, 

Kalbamieji konservatoriai, nusistatę prieš visuomeninį 
jaunimo auklėjimą, nesiskaito pakankamai su skirtumu, kurio 
yra tarp bendro visuomeninio auklėjimo bei lavinimo iš vienos 
pusės ir žmonių ruošimo specialiems politinės socialinės akci- 
jos uždaviniams iš antros. Pigu suprasti, kad visuomeninis jaunimo 
auklėjimas bei lavinimas privalo pasilikti bendroje visuomeninio 
gyvenimo plotmėje, kur nesireiškia aktualiu būdu politinė par- 
tijų kova, bet kur vis delto gali reikštis tam tikra praktinės 
pasaulėžiūros pakraipa, kurios reikalauja bendra pasaulėžiūra, 
padėta į ūgdymo sistemos pagrindą. lodel, pavyzdžiui, kata- 
likiškas jaunimas bus auklėjamas bei lavinimas bendro visuo- 
meninio gyvenimo plotmėje pagal principus, kurių patiekia 
krikščioniškoji pasaulėžiūra. Laisvamaniai atatinkamai ves savo 
jaunimą laicizmo pakraipa, skiepydami jiems bendrus humani- 
tarinius visuomeninio gyvenimo pagrindus. Bet nei vieni nei 
antri, kiek jie nori pasilikti santaikoje su racionaliai suprastos 
visuomeninės pedagogikos reikalavimais, neprivalo ūgdyti jau- 
nime jokio ekskliuzivistiško partyvinio nusistatymo visuomeni- 
nio gyvenimo bei veikimo klausimuose. Apskritai, visuomeninio 
lavinimo nuosekliame išvystyme privalu eiti nuo bendrų ma- 
žiausiai abejotinų klausimų prie specialesnių i ir labiau abejotinų, 
taip kad tie klausimai, kurie labiau skiria žmones ir daugiausia 
antagonizmų tarp jų sukelia, būtų nagrinėjami bei svarstomi 
vyriausiame jaunimo amžiuje, kai yra daugiausia šansų užtikti 
jame reikiamą šitiems klausimams visuomeninį susipratimą ir 
pusiausvirą. 


Galų gale kalbamiesiems visuomeninio auklėjimo bei lavi- 
nimo priešininkams galima atsakyti, kad, jei blogas visuome- 
ninis lavinimas yra pavojingas, tai nemažiau pavojingas yra ir 
joks visuomeninis lavinimas. Tokiu būdu vieninteliai pageidau- 
jamas yra racionaliai sutvarkytas visuomeninis lavinimas, kuris, 
kaipo racionalus, vengtų traukti jaunimą į aistringą politinių 
socialinių ginčų sūkurį ir brutalią partijų kovą. 


Ne mažiau klysta ir tie radikalai iš kairės ar iš dešinės, 
xurie dažnai stengiasi įtraukti jaunimą į aktualią politiką ir 
kurie todel priešinasi ilgesniam nuodugniam visuomeniniam jo 
lavinimuisi. Jų supratimu ilgesnis teorinis visuomeninių prob- 
lemų stulijavimas, einąs anksčiau veikimo, atitraukia jaunimą 
nuo visuomeninės akcijos ir ilgainiui daro net jį šitai akcijai 
apskritai netinkamą. Sitokiame nusistatyme, kaip jau galima 
spręsti iš nusakyto anksčiau racionalaus teorijos ir praktikos 
santykiavimo, yra didelio nesusipratimo, kuris aiškėja dargi ir 
iš kitų klausimo atžvilgių nušvietimo. 

Visuomeninė akcija iš tikrųjų būtų pavojuje, jei visi, kas 
studijuoja visuomenines problemas tikslu įsigyti visuomeninį. 


aks 


susipratimą, liktų paskui akademiniais darbininkais, nes aka- 
deminis darbas, imamas specializacijos prasnie, iš tikro mažai 
yra sutaikomas su gyvesne visuomenine akcija. Bet, kai jauni- 
mas, esąs tiek aukštesniojoje, tiek aukštojoje mokykloje, imasi 
rimtų visuomeninių studijų ir su užsidegimu kelis metus ir net 
iki savo mokslo galo studijuoja visuomeninio gyvenimo klau- 
simus, tai vis delto tokio pavojaus nesusidaro, nes iš šito jaunimo 
tik palyginti nedideliam nuošimčiui teks atsidėti akademiniam 
pašaukimui. Tuo tarpu galima su pilna tikrenybe iš anksto 
teigti, kad šitokios intensyvesnės visuomeninių problemų stu- 
dijos išeis į naudą ne tik būsimųjų visuomenės veikėjų, bet ir 
pačios visuomeninės akcijos. 


Visai teisingai yra sakoma, kad „studijos yra sutelktasis, 
arba telkiamasis, veikimas“, tarsi tuo norima pasakyti, kad 
veikimas tikra to žodžio prasme yra ekspansyvus išsidalijimo 
darbas. Iš tikrųjų taip ir yra: kiekvienas visuomeninis veiki- 
mas, atliekamas kiek platesniu užsimojimu, tam tikra prasme 
išsemia žmogų, arba net tai, ką jis savyje sutelkia dvasinės 
rimties bei susikoncentravimo valandomis. Nenuostabu todel, 
kad krikščioniškoji asketika tik tą aktyvų gyvenimą laiko tik- 
rai normaliu bei sėkmingu, kuris tvirtai yra pagrįstas dvasiniu 
vidaus gyvenimu. Juk paprastas dėsnis mums sako, kad, no- 
rint kitam ką nors duoti, reik iš pradžios pačiam laimėti. Tai 
lygu pasakyti, kad norint veikti, reik iš pradžios sudaryti sa- 
vyje veikimo šaltinį, kurns gali būti sąmoningai bei tikslinga 
naudojamas. Jei dvasinis vidaus gyvenimas nėra praturtintai, 
telkiamuoju dsrbu, jei jame nėra sudaryta pastovių šaltinių 
Aeikimas negali būti nei pakankamai sėkmingas, nei patvarus 
nei tikrai dosnus bei turtingas savo išvedomis. 


Panašiai yra ir su visuomeniniu veikimu, kai jis nėra at- 
remtas į pirm atliktą teorinį pasiruošimą, kuris sutelktų visuo- 
menės veikėjuje ir reikiamą susipratimą, ir aktyviąją iniciatyvą, 
ir platesnį užšimojimą, ir toli siekiančias pastangas, trumpiau 
tariant, plačią perspektyvą, tvirtą pasiryžimą ir patvarų išda- 
vumą. Sita prasme kiekvieni rimtų visuomeninių studijų metai 
dešimteriopai apsimoka paskesniame visuomeniniame veikime. 
Visų pirma, tik aiškus doktrinalinis įsitikrinimas, įsigytas visuo- 
meniniu išsilavinimu, tegali paskui palaikyti pastoviai karštą 
užsidegimą visuomeninėms problemoms ir visuomeninei akcijai. 
Tuo tarpu žmonės, nuėję į visuomeninį veikimą be teorinio pa- 
siruošimio ir išsisėmę iš vidaus, anksčiau ar vėliau nusivylia 
visuomeninio veikimo sunkenybėmis bei nepasisekimais ir pasi- 
duoda galų gale visuomeniniam abejingumui, konservatizmui, 
ag Ne be reikalo juk yra sakoma, kad šviesa tai 

arštis. 


, „Iš kitos pusės tik visuomeninio gyvenimo bei veikimo 
principų pažinimas tegali laiduoti nuoseklų, pažangų, metodingą, 


o 


"'sąmoningą ir apskritai tikrai sėkmingą visuomeninį veikimą. 
Tuo tarpu visuomeninis veikimas, nepagrįstas rimtu teoriniu 
susipratimu visuomeninio gyvenimo klausimuose, turi visai pri- 
puolamų išdavų, kartais teigiamų, bet dažniausiai neigiamų. 

Pagaliau, rimtas teorinis pasiruošimas visuomeniniam veiki- 
mui, apimąs irgi dorinius šito veikimo principus, gali labiau 
apsaugoti visuomenės veikėjus nuo tos demoralizacijos, kuria 
taip dažnai gręsia politinis socialinis veikimas. Šitas pavojus 
ypač yra didelis mažai pasiruošusiems visuomenės veikėjams 
per auksti išėiusiems į visuomeninės kovos areną, ir todel ne 
suskubusiems savo vidaus darbu sutelkti savyje tuos dorinius- 
veikimo turtus, kurie beveik niekam dykai nėra duodami. To- 
kiu būdu rimtas 'visuomeninis išsilavinimas yra viena iš svar- 
bių sąlygų, kurios laiduoja visuomeninių veikėjų dorumą. 

Iš to, kas pasakyta iki šiolei apie teorinio visuomeninio 
išsilavinimo reikšmę, galima padaryti išvada, kad šitas išsilavi- 
nimas turi pirmenybės teisę prieš praktinį visuomeninį 
veikimą. Tai plaukia jau iš pačios dalykų eigos, nes visuo- 
meninė akcija tik tada tegali būti tikrai tikslinga bei sąmoninga, 
kai ji jau pirm yra pagrįsta visuomeninės doktrinos principais. 

iesa, visuoraeninės doktrinos pirmenybė prieš visuomeninę 
akciją qar toli gražu nereiškia, kad šita doktrina gali būti at- 
palaid >50ta nuo tų patyrimų, kurių suteikia pats visuomeninis 
veikimas. lš tikrųjų mažai reali yra ta teorija, kuri nesiskaito 
su gyvenimo praktika, nes ji remiasi niekuo nepagrįsta proto 
spekuliacija. Bet iš kitos pusės liūdna yra ta visuomeninio 
gyvenimo praktika, kuri nėra nušviesta bei vedama racionalios 
teorijos tiesomis. Jei pirma prasme teoretikas yra nerealus fan- 
"tastas svajotojas, kuris geriausiu atveju yra visuomeniniame 
gyvenime nenaudėliu, tai praktikas antrąja prasme tegali būti 
vien atsitiktinai naudingas visuomeniniam gyvenimui. Bet vis 
delto yra daugiau šansų, kad pirmasis, t. y. teoretikas, bus re- 
"čiau pavojingas visuomenei, negu antrasis, t. y. praktikas, nes 
šis pastarasis dažniau vadovausis savo veikime neprotingais 
prietarais, egoistiškais polinkiais, šabloniškais įpročiais, mate- 
Tiališkais išrokavimais ir panašiomis kitomis nevisuomeniško- 
mis ypatybėmis.. Ir, kai dauguma visuomeninių veikėjų susi- 
«daro kaip tik iš tokių praktikų, tuomet pasirodo, kaip šita tikro 
visuomeninio susipratimo jiems stoka apsunkina bet kurią ra- 
cionalią visuomeninę reformą,kaip visuomeninė pažanga yra fa- 
taliai stabdoma jų inercija, siauru akiračiu ir kiekvienos drą- 
sesnės iniciatyvos baime. 


Matant tokius gyvenimo pavyzdžius, negalima nesutikti 
su tėvu V. Honnay, S. J., kuris turtingame savo veikale „Vi- 
suomeniniai katalikiškosios doktrinos rateliai“ („Les Cercles 
Sociaux de Doctrine Catholique“, Louvain— Paris 1926) skelbia 
balsį: „pirm doktrina, paskui akcija“ ir tua pačiu sutaria su 


— dl) 


Š. T. Pijaus XI pasakymu, kad „niekados doktrina neturi būti 
paaukota akcijai“. 


b. Nustačius teorinio visuomeninio susipratimo pirmenybę. 
prieš visuomeninio veikimo praktiką, visai pravartu 
pasistatyti klausimas, kokiomis konkretinėmis priemonė- 
mis naujos kartos gali įsigyti šitą susipratimą tiek su pagalba 
suaugusios kartos, tiek ir nuosavomis savo pastangomis. 


Kai suaugusi karta rūpinasi visuomeniniu nesuaugusios. 
kartos auklėjimu, priemonės yra šios pastarosios priimamos. 
mažiau ar daugiau pasyviu būdu; užtat, kai tebebręstanii karta 
pati rūpinasi visuomeniniu savo auklėjimusi, priemonės yra jos 
jau aktyviai panaudojamos. Todel pirmosios priemonės gali 
būti pavadintos pasyvinėmis, antrosios—aktyvinėmis. lr štai 
pasyvinėmis visuomeninio lavinimo priemonėmis yra atskiri vi- 
suomeniniai pamokymai, sistemingas "visuomeninis mokslas ir 
vadovavimas visuomeninei skaitybai (visuomeninio turinio knygų 
skaitymui). Aktyvinėmis visuomeninio lavinimosi priemonėmis 
bus skaityba ir šiaip jau visuomeninės studijos ir lavinimosi 
rateliai. Tokios bent yra svarbiausios visuomeninio lavinimo 
bei lavinimosi priemonės. Apie kiekvieną iš jų šis tas tenka 
pasakyti skyrium, 


Visuomeniniai pamokymai privalu priešpastatyti sistemin- 
gam visuomeniniam mokslui mokykloje, nes jie daromi atsitik- 
tinai įvairių auklėtojų įvairiais laikais ir įvairiose aplinkybėse. 
Reik net pasakyti, kad visi auklėtojai yra pašaukti daryti nau- 
jai kartai visuomeninių pamokymų prie kiekvienos tinkamos 
progos. Pavyzdžiui, tėvai privalo aiškinti savo vaikams ele- 
mentarinius visuomeninio gyvenimo faktus bei principus, visuo- 
meninių dorybių prasmę, visuomeninio veikimo svarbą ir tt.. 
Mokytojas „panašiai turi pasinaudoti savo dėstomuoju dalyku 
visuomeniniam pamokymui, kai tas jo dalykas tokiam pamo- 
kymui teikia geros progos. Tokių atsitikimų, pavyzdžiui, ga-- 
lima turėti labai daug per istorijos pamokas, per kurias dažnai 
tenka aiškinti visuomeninis žmonijos patyrimas. Turi progos. 
daryti visuomeninių pamokymų ir kunigas per pamokslus, ku- 
riais gali būti sėkmingai keliamas visuomeninis krikščioniško-- 
sios pasaulėžiūros atžvilgis. Kunigas, būtent, turi progos išaiš- 
kinti žmonėms, kad giliausias visuomeninio gyvenimo pagrin- 
das ir aukščiausia jo sankcija glūdi religijoje; tuo pačiu jis pa-- 
jėgia sugestionuoti žmonėms rimtą nusistatymą visuomeninio. 
gyvenimo bei veikimo klausimuose. 

Nors jokia auklėtojų rūšis nėra atleista nuo visuomeninių 
pamokymų, kai jų reikalauja pačios auklėjimo aplinkybės, ir 
nors šitie pamokymai gali turėti labai didelės reikšmės, vis 
delto jie yra toli gražu nepakankami jaunosios kartos visuo- 
meniniam susipratimui. Todel būtinai yra reikalingas mokyk- 
liniame lavinime sistemingas visuomeninio mokslo dėstymas, 


SA — 


kuriuo galėtų būti suteikti šito mokslo pradai tame dydrodyje,. 
koks atatinka mokyklos tipą bei laipsnį. Pirmutiniai visuome- 
ninio mokslo pradai, tiesa, labai bendri, gali būti jau suteikti 
mokiniams pradedamosiose mokyklose. Bet apie rimtesnį vi- 
suomeninį mokslą tegalima kalbėti vien aukštesniojoje mokyk- 
loje ir dargi dviejose vyriausiose jos klasėse. Todel irgi pa- 
kankamą visuomeninį susipratimą tegali įsigyti vien žmonės, 
baigę aukštesnes mokyklas ir pasirinkę inteligentiškas pro- 
fesijas. 

Dėstomas aukštesniojoje mokykloje visuomeninis mokslas 
gali suteikti mokiniams galimybės įsigyti aiškų supratimą apie 
visuomeninio gyvenimo pagrindus ir principus. Tačiau jis nė- 
gali čia gilintis į tas sudėtingas visuomenines problemas, kurių 
statė ir tebestato žmonijos sąmonė, stengiantis įžvelgti iki galo 
visuomeninio gyvenimo paslaptis. Sitos visuomeninės proble- 
mos tiek yra sunkios, kad nei vidurinėje nei aukštesniojoje 
mokykloje jos -negali būti sprendžiamos bent kiek giliau. Kuo 
daugiausia čia jos gali būti minimos, kaipo dalykai, reikalaują 
rimtesnio pasiruošimo ir specialesnių studijų. Vis delto aukš- 
tesniojoje mokykloje visuomeninis mokslas turėtų suimti pagrin- 
dinius visuomeninio gyvenimo klausimus į į tam tikrą sistemingą 
visumą, kuri galėtų suteikti sintetinės pažiūros į visą visuome- 
ninio gyvenimo bei veikimo plotą. Dėstomas dabar pas mus 
Lietuvoje vadinamasis pilietmokslis aiškiai yra nepakankamas. 

Kitaip tariant, tinkamai pastatytas dviejose vyriausiose 
aukštesniosiose mokyklos klasėse visuomeninis mokslas turėtų 
suimti į save visus tuos pagrindinius ir mažiausiai abejotinus 
dalykus, kurie yra reikalingi pilnam susipratimui visame visuo- 
meninio gyvenimo plote. Vadinasi, visi visuomeninio auklėjimo. 
uždaviniai turi rasti jame taip ar šiaip teorinį savo pagrindimą. 
Todel dėstomas mokykloje visuomeninis mokslas turėtų patiekti 
pradus iš sociologijos apie bendriausius visuomeninio gyvenimo 
dėsnius; iš politinės ekonomijos — apie ekonominio socialinio 
gyvenimo pagrindus; iš valstybinio mokslo ir konstitucinės tei- 
sės — apie valstybės pagrindus ir jos sutvarkymą; iš administra- ` 
tyvinės teisės — apie piliečių teises bei prievoles; iš tautotyros 
—apie piliečių tautybės bei patriotizmo esmę; pagaliau, iš tarp- 
tautinės teisės—apie pagrindinius valstybių bei tautų santykia- 
vimo principus. 

Žinoma, visuomeninis mokslas, apimdamas tokį platų vi- 
suomeninio gyvenimo ratą, negalės suimti į save daug smulk- 
menų ir pagilinti visuomeninių klausimų supratimą iki priva- 
lomo inteligentui laipsnio. Bet jis vis delto galės suteikti būsi- 
mam inteligentui tą bendrą pastovų ir sistemingą pagrindą, 
kuris taip daug sveria kiekvieno žmogaus susipratime bei išsi- 
silavinime. 

Prie šios progos bus ne pro šalį pažymėjus, kad visuo- 
meninis mokslas tinkamai pastatytas aukštesniojoje mokykloje,. 


Vago. 


'kaipo dėstomasis dalykas, gali būti labai sėkmingas įrankis 
"intelektualiniam lavinimui. Savo prigimtimi visuomeninis moks- 
ilas priklauso prie tos humanitarinių mokslų grupės, kuri yra 
vadinama didaktikoje idealijomis. Idealijos, kaip yra žinoma 
:iš didaktikos, reikalauja tiek išvystomosios, tiek ir perteikiamo- 
sios pareigos, t. y. sykiu, ir maždaug lygiomis, ir perteikia po- 
¿zityvių žinių ir lavina protinę galią. Visuomeninis mokslas 
perteikia žinias apie visuomeninio gyvenimo faktus, santvarką 
ir konstatuotus principus; bet sykiu jis reikalauja tokio didelio 
įsigalvojimo į visuomeninius klausimus, be kurio labai sudėtin- 
gos visuomeninio gyvenimo apraiškos niekados negali būti kiek 
giliau suprastos. 

Taip pat bus čia savo vietoje pažymėjus, kad visuome- 
ninis mokslas stovi artimoje priklausomybėje nuo pasaulėžiūros ir 
ypač nuo visuomeninės filosofijos, kuri iš tikrųjų sudaio vieną kal- 
tūros filosofijos dalį. Visuomeninio mokslo artimas santykia- 
vimas su pasaulėžiūra padaro tai, kad jo dėstymas yra žymiai 
apsunkintas ten, kur stengiamasi išlaikyti maksimalinis neutra- 
'lumas, kas, kaip žinome, privalo turėti vietos viešojoje mokyk- 
loje, į kurią sueina įvairiai nusistačiusių tėvų vaikai. Juk kitaip 
žiūri į visuomeninio gyvenimo prasmę ir uždavinius individua- 
listas, kitaip nusistato šitais klausimais socialistas, ir dar kitaip 
sprendžia juos katalikas solidaristas. Iš čion matyti, kad vi- 
suomeninis mokslas gali būti pilnai bei nuosekliai pastatytas 
"tik laisvų mokyklų sistemoje, kur į visuomeninio auklėjimo 
pagrindą dedama ta visuomeninė doktrina, kuri atsako mokyklų 
steigėjų pasaulėžiūros reikalavimams. 

Bet ir tada, kai mokykloje visuomeninis auklėjimas bei 
lavinimas yra tikslingai pagrįstas viena pilnai išvystyta visuo- 
menine doktrina, kaip kad tai turi vietos katalikiškosiose mo- 
kyklose, vis delto nėra patariama gilintis į tas politines ir so- 
cialines problemas, apie kurias pasireiškia su visu savo žiau- 
rumu kovos bei ginčų sąspyris. Tiek vidurinėje, tiek ir aukš- 
tesniojoje mokykloje turi viešpatauti mokslo atmosferoje tam 

"tikra giedra, kurios neprivalo sudrumsti karingi viešosios aikš- 
tės obalsiai. Todel minėtas jau tėvas V. Honnay pataria vengti 
aukštesniojoje mokykloje ne tik klausimų, kurie sukėlia karštų 
ginčų, bet ir komplikuotų techninių problemų, kurios gali būti 
liečiamos nebent tam, kad galima būtų mokiniams demonstruoti 
nepaprastą visuomeninių klausimų sunkumą ir gyvą reikalą eiti 
prie jų sprendimo su labai rūpesiingu pasifuošimu ir dargi su 
tuo intelektualiniu kuklumu, kurio reikalauja kiekviena rimta 
gyvenimo problema. Tik taip pastatytas mokykloje visucme- 
ninis mokslas tegali, jo supratimu, realizuoti kardinolo Ratti 
pageidavimą paruošti tokių tikrų visuomenininkų, kurie būtų 
„kukliais mąstytojais, bet ne tuščiais deklamatoriais“. 

Tačiau ir geriausiai pastatytas mokykloje visuomeninis 
„mokslas negali dar atbaigti visuomeninio išsilavinimo žmonių, 


43 


kuriems, kaipo būsimiems inteligentams, yra privalomas aukš- 
tesnis visuomeninis susipratimas, būtent, tas, kuriuo turi pasi- 
žymėti vadovaujančioji visuomenės dalis“ Tuo tarpu asmuo, 
norįs tikti vadovaujamajai rolei visuomenėje, turi įsigyti visuo- 
meninių klausimų srityje tam tikro intelektualinio savarankiš- 
kumo, kuris tegali būti atsiektas vien atatinkamo lavinimosi 
priemonėmis, pavyzdžiui, skaityba, šiaip jau savarankiškosiomis 
studijomis ir aktyviu dalyvavimu lavinimosi rateliuose.!'Tai yra 
pagrindinės teorinio visuomeninio lavinimosi priemonės. 


Bet čia dera dar pažymėti, kad nuosekliai žengiant nuo 
visuomeninio lavinimo, kuris eina nuo auklėtojo į auklėtinį, 
prie visuomeninio lavinimosi, kuris yra jau pačio auklėtinio 
darbas, yra ir net turi būti tam tikras pereinamasis tarpsnis, 
kuris sujungtų lavinimą su lavinimusi. Cion patenka bent dvi 
priemonės, kuriomis gali ir privalo naudotis mokytojai dviejose 
vyriausiose aukštesniosios mokyklos klasėse. Tai yra iš vie- 
nos pusės vadovavimas mokinių lavinimosi rateliui, kur turėtų 
būti kartojamas, svarstomas ir pagilinamas visuomeninis mok- 
slas, suteikiamas mokykloje, o iš antros pusės— vadovavimas 
visuomeninei mokinių skaitybai. Tiesa, šitiedvi priemonės, bū- 
damos taikomos amžiui, kuris pasižymi ypatingu veržimusi į 
dorinę ir protinę emancipaciją, reikalauja iš auklėtojų pusės 
tam tikro diplomatiško atsargumo, kuris dargi turi būti pagrįs- 
tas laimėtu pas auklėtinius pasitikėjimu ir artimesniu su jais 
bendravimu, kas vėl faktinai gali turėti vietos tik laisvoje pri- 
Aatinėje mokykloje, kur mokytojai ir mokiniai yra sujungti 
Ideologiniu bendrumu. 


Vadovaujant mokinių lavinimosi rateliams ir visuomeninei 
jų skaitybai, svarbu įteigiamaisiais patarimais laikyti mokinių 
interesai bendrų visuomeninių klausimų plotmėje ir neleisti 
jiems paskęsti be reikiamo pasiruošimo painiose politikos ir 
socialinio gyvenimo problemose. Sitoms problemoms turi ateiti 
vėliau tinkamas laikas spręsti. Bet, kol pagrindiniai visuome- 
ninių mokslų principai ir vedamosios pasaulėžiūros idėjos nėra 
dar jaunimo pasisavinti, per anksti jam spręsti tos problemos, 
kurios tegali būti išspręstos vien darant anų principų ir anų 
idėjų pritaikymą. Specialiosios visuomeninio gyvenimo prob- 
lemos gali būti dažnai įdomesnės ir aktualesnės, negu bendrieji 
visuomeninio gyvenimo klausimai, bet tokia jau yra metodolo- 
ginė jų sprendimo ypatybė, kad jų negalima išspręsti be bendro 
visuomeninio išsilavinimo, ir su šita pačio dalyko logika nega- 
lima pedagogams nesiskaityti. Iš tikrųjų čia įvyksta tai, kas 
vyksta ir visose kitose intelektualinio lavinimo srityje: visur 
bendrasis lavinimas eina anksčiau specialiojo. Negali būti kitaip 
ir visuomeninių mokslų srityje. Todel paraginti jaunimas per 
anksti imtis spięsti specialinės visuomeninės problemos be ata- 
tinkamo bendro pasiruošimo reiškia suardyti metodologinė 


r 


tvarka visuomeninio jo lavinimosi eigoje ir tuo pačiu pakenkti 
tikro visuomeninio jo susipratimo reikalui. 

Į bendrojo lavinimo dalykus visai sąmoningai vengiama 
įvesti abejotinų ir šiaip jau ginčijamų klausimų todel, kad šitas 
bendras lavinimas eina ne tiek kriticizmo, kiek dogmatizmo pa- 
kraipa. Jaunimui savinantis žmonijos laimėtuosius turtus, ne 
laikas vadovautis ypatingu kriticizmu. Kas kita, kai jaunimas, 
pasisavinęs bendrojo išsilavinimo pradus, pereina prie savaran- 
kiškųjų studijų aukštojoje mokykloje, kur jau tenka imti moks- 


las sąmoningai, kritingai, metodingai, nes čia tikslingai einama 


į moksliškąji subrendimą. Cia jau nėra reikalo bijoti, kad ir 
painiausių visuomeninių problemų ir dargi'tų iš jų, kurios su- 
žadina karščiausių ginčų bei kovų. Bet vėl reik tokiu atveju 
nusimanyti apie dvi restrikcijas, arba apie du apribojamuoju 
momentu, pirma, apie tai, kad specialiosios visuomeninės prob- 
lemos gali būti dabar sėkmingai studijuojamos bei sprendžiamos 
tik tada, jei bendras visuomeninis išsilavinimas iš tikro yra 
įsigytas aukštesniojoje mokykloje, ir, antra, apie tai, kad spe- 
cialesnių visuomeninių problemų studijavimas bei sprendimas 
dar neduoda teisės praktiškai dalyvauti tokiame visuomeniniame 
veikime, kuris jau suponuoja, jog šitos problemos yra jau iš- 
studijuotos bei išspręstos. Kitaip tariant, ir čia palaiko savo 
galią obalsis „pirm doktrina, paskui akcija“. 

Tiesa, reik daryti skirtumas tarp visuomenininko mėgėjo 
ir visuomenininko specialisto. Visuomeninkas mėgėjas, kuriuo 
turi būti iš savo prigimties bet kuris inteligentas, dažniausiai 
pasitenkina savarankiškosiomis studijomis, t. y. skaityba ir 
atsitiktinomis paskaitomis, ir dargi dalyvavimu lavinimosi rate- 
liuose. Visuomenininkas specialistas, kuris ruošiasi visuomenės 
veikėju, baigia specialiuosius visuomeninius mokslus ir tode: 
turi progos papildyti savarankiškąsias studijas sistemingų kursų 
klausimu ir aktyviu dalyvavimu pratybose. Dviejuose nurodytuose 
atvejuose pasiruošimas gaunamas įvairaus laipsnio; bet ir vi- 
suomeninės pareigos yra atatinkamai įvairios. Vis delto visuo- 
meninio lavinimosi eiga, kad ir nevienodame dydrodyje, yra 
metodologiniu atžvilgiu ta pati: pirma, bendras pasiruošimas, 
antra, specialusis lavinimasis, ır trečia, specialiosios visuome- 
ninės pareigos, arba pilnai atsakinga visuomeninė akcija. 

Jei ir pripažįstamas yra principas „pirm doktrina, paskui 
akcija“, tai vis delto būtų klaidinga suprasti jis taip, tarsi iš 
pradžios reikėtų atbaigti visuomeninį išsilavinimą, nedirbant 
jokia prasme visuomeninio darbo, ir tik paskui imtis visuome- 
ninio veikimo visoje jo platumoje. Iš tikrųjų visuomeninė ak- 
cija, taip ar šiaip suprantama, turi nuo jaunų žmogaus dienų 
nuolat ir palaipsniui didėti, komplikuotis ir tobulėti pagal tai, 
kaip išsivysto ir skaidrėja visuomeninis jo susipratimas. Apie 
pratinimą dirbti visuomeninį darbą, arba apie praktinę visuo- 
meninio auklėjimo priemonę, ir teks man toliau kalbėti. 


mrnssvopvNOc——- PAP TOOL 


S S 


2. — Beveik kiekvienas gali sutikti, kad tikru veikėju 
tegalima tapti vien veikimu. Šitas faktas remiasi tuo paprastu 
psichologiniu dėsniu, kad valios tvirtumas bei aktyvumas įgy- 
jamas atkartotinomis tos pačios valios pastangomis: Iš čion 
lengva padaryti išvada, kad kiekvienas veikėjas ir tuo pačiu 
tam tikrame laipsnyje kiekvienas visuomenininkas turi pratintis 
prie visuomeninės akcijos nuo jaunų savo dienų. Tuo tarpu 
šitame pratinimesi yra charakteringa tai, kad jis, kaipo atrem- 
tas į valios pastangas, yra visų pirma pačio auklėtinio darbas. 
Jei intelektualiniame lavinime, kad ir visuomeninės doktrinos 
srityje, mokytojas, kaipo žinių teikėjas ir vadovas, gali turėti 
labai didelės reikšinės mokslo eigai ir mokinių išsilavinimui, 
tai praktiniame visuomeniniame auklėjime auklėtojo rolė yra 
žymiai mažesnė. Vis delto ir čia iš jo privalu reikalauti ir 
tam tikros iniciatyvos, ir tam tikro vadovavimo, ir tam tikros 
priežiūros bei kontrolės, ir tam tikrų paraginimų tiek žodžiu, 
tiek pavyzdžiu, 

Atžvilgiu į praktinį ruošimąsi prie visuomeninio veikimo 
auklėtojas turi dvejopą pareigą, neigiamąją ir teigiamąją. Nei- 
giamoji jo pareiga reikalauja iš jo budėjimo, kad auklėtinio 
veiklumas nenueitų netinkama vaga ir nepasireikštų neigiamo- 
mis išdavomis. Tokių išdavų neišvengiamai turi pasireikšti, 
pavyzdžiui, tada, kai auklėtinio veikimas bus atpalaiduotas nuo 
veikimo teorijos. Kai visuomeninis veikimas nėra paremtas 
rimta teorija, kuri tarsi kodifikuoja daugelio žmonių patyrimą, 
ir kai šitas veikimas tesiremia pačio veikiančio asmens paste- 
bėjimais bei patyrimais, labai lengva užsidaryti siaurame aki- 
ratyje, išsidirbti pragmatistiško aktivizmo galvosena ir paskui 
pasiduoti puikybei bei nepagrįstam pasitikėjimui savimi, jei 
veikimas sėkmingai vyksta, arba patekti į pesimizmą, apsivy- 
lus veikimo sunkenybėmis bei išdavomis. Tuo tarpu apsau- 
goti jaunas žmogus nuo ydingo bei nesėkmingo veikimo reiš- 
kia jis laimėti būsimam vaisingesniam veikimui. Šita prasme 
įdomus yra to pačio tėvo Honnay pareiškimas. „Jei išmintingi 
katalikai, sako jisai, laiko savo prievole teleisti jaunimui daly- 
vauti viešuosiuose darbuose vien labai apribotu būdu, tai kaip 
tik pačio veikimo interesai jiems rūpi; toli gražu nelinkę pa- 
neigti nei veikimą nei viešuosius darbus, jie daro iš šito vei- 
kimo ir šitų darbų patį tikslą tam pasiruošimui, kurio sunkumą 
bei svarbumą jie kelia aikštėn: tokiu atveju vienintelis jų rū- 
pesnis yra padaryti veikimas vaisingesniu“ (op. cit. 26 p.), 


Šalia nurodyto visuomeninės akcijos nepatogumo, kai jai 
atsideda per anksti jaunimas, gali pasitaikyti ir tokios neigia- 
mos apraiškos, kaip nereikalingas laiko bei energijos aikvoji- 
mas mažai tikslingiems viešiesiems darbams, per didelis išsi- 
blaškymas, atitraukiąs jaunimą nuo tiesioginių jo uždavinių, 
dr tt. Į visą tai auklėtojas turi kreipti tinkamo dėmesio ir savo 


AN 


aiku gviebtis reikiamų priemonių neigiamoms veikimo apraiš- 
koms pašalinti, 


Tokia yra neigiamoji auklėtojo pareiga praktiniame jau- 
nimo auklėjime visuomeniniam veikimui, —pareiga, kuri peda- 
gogikos teorijoje plačiau yra vadinama drausminimu. Ją papildo 
teigiamoji auklėtojo pareiga, kuri pedagogikos teorijoje vadi- 
nama skatinimu. Jąja auklėtojas jau ne saugoja jaunimą nuo 
ydingo veikimo išdavų, bet paskatina prie tinkamai suprasto 
ir gerai sutvarkyto veikimo tose lytyse bei ribose, kurios visai 
susiderina su visu ūgdomuoju darbu. 


Vykdydamas skatinamąją savo pareigą jaunimo pratinime- 
prie visuomeninio gyvenimo bei veikimo, auklėtojas turi visų 
pirma sunaudoti tas priemones, kurių patiekia pačio šito jauni- 
mo gyvenimo aplinkybės. Pasirodo, kad pratinti auklėtinis yi- 
suomeniškai elgtis bei veikti yra pakankamai gerų progų ir 
šeimynoje ir mokykloje ir šiaip jau toje platesnėje aplinkumoje, 
kurioje jam tenka augti bei auklėtiss Auklėjimo tikslingumas 
ir reikalauja visų pirma sunaudoti šitos geros progos visuome- 
ninio auklėjimo tikslams. 


Jau šeimyninis gyvenimas duoda pakankamai gražios pro- 
gos auklėti jauną kartą visuomeniniam gyvenimui bei veikimui. 
Jei vaikas nėra šeimynoje pratinamas solidarumo, taikumo, 
pasiaukojimo reikalui, tai ir išaugęs jis vargu aktyviai pasižy- 
mės šitomis visuomeninėmis dorybėmis, gyvendamas bei veik- 
damas plačiojoje visuomenėje, tautoje, valstybėje. Tuo tarpu 
šeimyninis gyvenimas, gerai tvarkomas, gali visai nejučiomis 
šitas dorybes skiepyti jaunajai kartai, paraginti pratintis atsidė- 
jimo bei pasiaukojimo žygiams, kurie visų pirma charakteri- 
zuoja tikrą visuomenininką. Žodžiu tariant, šeimyna yra jau- 
najai kartai ta visuomenė, kuri miniatiuroje atvaizduoja plačiąją. 
visuomenę, kur jai ateityje teks gyventi bei veikti. Todel tie 
elgimosi bei veikimo įpročiai, kurie čia jaunosios kartos įgy- 
jami visumos atžvilgiu, dažniausiai bus irgi sprendžiamuoju 
veiksniu tam, kaip jaunoji karta pasireikš plačiajame visuome- 
niniame gyvenime, Del šitos irgi priežasties tėvai ne tik nepri- 
valo skiepyti savo vaikams siauro šeimyninio egoizmo, bet 
nuolatos jiems sugestionuoti, kad šeimyninio gyvenimo įpročiai: 
turi didelės reikšmės visuomenės gyvenimui, ir kad todel jie 
turi pasižymėti plačiai suprasto visuomeniškumo ypatybėmis. 


Nemažiau reikšmingas praktiniam pasiruošimui prie visuo- 
meninio gyvenimo bei veikimo yra ir mokyklinis gyvenimas, 
kiek mokykla sudaro irgi savo rūšies mažą visuomenę, nors ir 
žymiai jau platesnę už šeimyną. Ir čia, kaip ir šeimynoje, yra 
tam tikras autoritetas, kuriam privalu paklusti; yra taip pat vi- 
sa eilė mažiau ar daugiau lygiateisių narių, kurie sugyvena tarp 
savęs pagal draugiškumo principus. Vieni dalykai privalo būti: 


e S laa 


čia klusniai pildomi pagal drausmės reikalavimus, kiti pareina 
nuo laisvo mokinių nusistatymo ir gali būti tvarkomi jų nuo- 
žiūra pagal visuomenišką jų susipratimą. Tai, kaip jaunimas 
įpranta elgtis bei veikti šitoje mažoje visuomenėje, yra labai 
reikšminga būsimam jo nusistatymui bei veikimui plačioje vi- 
suomenėje. Žmogus, kuris savo jaunatvėje nėra įpratęs skaity- 
tis su savo draugų interesais, taikiai su jais sugyventi ir reikš- 
tis su jais sykiu solidariais žygiais, maža teturi šansų būti tik- 
ru visuomeniniu veikėju, teigiamai nusiteikusiu visuomenės rei- 
kalų atžvilgiu. 


Pagaliau, tiek šeimyna, tiek ir mokykla tėra vien atskiri 
narveliai plačiojoje visuomenėje, su kuria vis delto jiedvi yra 
organingai surištos, ir kurioje todel jos ir sykiu su jomis nau- 
joji karta taip ar šiaip turi gyvuoti bei veikti. Ir iš tikro nei. 
šeimyna nei mokykla neišvengia santykių su platesnės visuo- 
menės gyvenimu: jos džiaugiasi tautos ir valstybės laimėjimu 
iškilmėse, jos liūdi visuomeninių gėdulų dienomis; jos taip ar 
šiaip reiškia savo norą gyvuoti sykiu su visuomene ır taip ar 
šiaip reaguoja prieš pavojus, kurie gręsia visuomenės ir tuo pa- 
čiu šeimynos ir mokyklos pamatams. lr visa tai turi tinkamu 
sau būdu pergyventi nauja karta, taip ar šiaip atsiliepdama 
į tai, kas įvyksta visuomeninėje jos aplinkumoje. Cia vėl atsi- 
randa auklėtojui pakankamai progos padaryti savo auklėtiniams 
tokios įtaigos, kokios reikalauja visuomeninis auklėjimas. 


Taigi matome, kad šeirnyna, mokykla ir platesnė visuo“ 
meninė aplinkuma, kurioje jaunimui tenka gyventi, gali duot 
sumaniam auklėtojui pakankamsi gerų progų auklėti šitą jau- 
nimą praktiniu būdu visuomeniniam gyvenimui bei veikimui, 
ypač, jei sykiu tinkamu būdu yra aprūpintas teorinis visuo- 
meninio lavinimo reikalas. Vadinasi, gaivinti jaunime šeimyni- 
nio solidarumo jausmai ir skatinti jis prie pasiaukojimo jų var- 
dan, pratinti šitas jaunimas mokykloje prie gražaus sugyveni- 
mo su savo draugais ir sykiu pagerbti mokyklinio gyvenimo. 
drausmę, pagaliau, raginti jis solidarizuotis su platesne visuo- 
mene viešosiose jos iškilmėse bei liūdėjimuose, — daryti visa 
tai reiškia jau praktiškai auklėti jaunimas visuomeninio gyve- 
nimo bei veikimo reikalams. 


Tačiau nurodoma tokiu būdu praktine visuomeninio auk- 
lėjimo priemonė neišsemia dar skatinamosios auklėtojo parei- 
gos, kuria jaunimas turi būti ruošiamas visuomeniniam gyve- 
nimui bei veikimui. Auklėtojas, būtent, neprivalo pamiršti, ypač 
praktinio auklėjimo srityje, kad atbaigiamasis auklėjimo užda- 
viuys yra paruošti bei inspiruoti jaunimas prie sėkmingo bei 
patvaraus auklėjimosi darbo, nes be auklėjimosi -priemonių 
nieks negali būti tikrai išauklėtas, ypač praktinio gyvenimo. 
reikalams. Todel, naudodamas šeimynos, mokyklos ir višuo-- 


AMS 


meninės aplinkumos gyvenimo aplinkybes praktinio visuome- 
ninio auklėjimo reikalams, auklėtojas turi sykiu inspiruoti, re- 
guliuoti, prižiūrėti ir vadovauti praktiniam jaunimo auklėji- 
muisi visuomeniniam gyvenimui bei veikimui. Tiesa, tokiais 
„atvėjais reik gerai nusimanyti, kad jaunimo auklėjimesi auklė- 
tojo rolė turi pasižymėti ypatinga diskrecija ir taktingumu, nes 
jos priemonėmis tegali būti vien tokie dalykai, kaip įkvėpimas, 
patarimas, pavyzdys, kurie reikalauja, galima sakyti, draugiško 
bendravimo atmosferos. Bet taip ar šiaip auklėtojas privalo turėti 
vedamosios įtakos ir praktiniam visuomeniniam jaunimo auk- 
lėjimuisi. Taigi jam pravartu žinoti, kokiais praktiniais veiks- 
mais jaunimas gali ir net privalo ruoštis visuomeniniam gyve- 
nimui bei veikimui. Todel bent svarbiausiuosius iš jų bus čia 
čia ne pro šali paminėjus. 


Visų pirma visuomeniniam jaunimo auklėjimuisi gali turėti | 


labai didelės reikšmės mažiau ar daugiau savarankiškas jo val- 
dymasis visose tose gyvenimo aplinkybėse, kurios reikalauja 
mažiau ar daugiau drausmingo susitvarkymo. Tokiu, pavyz- 
džiui, turėtų būti mokinių valdymasis mokykloje. Mūsų mokyk- 
lose mokinių valdymasis iki šiolei nerado sau vietos, nes šita 
palyginti nauja visuomeninio auklėjimosi priemonė nesutiko dar 
pas mus reikiamo pripažinimo iš pedagogų ir valstybinių švie- 
timo vadovų pusės. Tiesa, uždarytoje dabar realinėje Mariam- 
„polės mokykloje mokytojų taryba buvo pripažinusi šalia savęs 
mokinių tarybą, kuri turėjo būti mokinių valdymosi organu. 
Vis delto mūsų Svietimo Ministerija pareikalavo mokinių tarybą 
likviduoti, matydama joje, sąryšyje su revoliucine mokyklos pa- 
kraipa, tos pervartingumo dvasios apraišką, kuri ėjo iš rusų so- 
vietų. Žodžiu tariant, į realinės Mariampelės mokyklos praktiką 
buvo pažiūrėta grynai politiniu atžvilgiu Bet, jei dabar tenka 
spręsti mokinių valdymosi klausimą principialiu būdu ir peda- 
goginiu atžvilgiu, tai reik pasakyti, kad mokinių valdymosi 
idėja užsitarnauja pilno parėmimo, kaipo visuomeninio auklėji- 
mosi priemonė, kuri dargi kaip tik apsaugoja jaunimo dvasią 
nuo palinkimo į anarchiją, nedrausmingumą, autokratizmą, dik- 
ratūrą ir bolševizmą. 

Mokinių valdymasis mokykloje, praktikuojamas Amerikoje 
gana plačiai ir išbandytas kai kuriuose Europos kraštuose, ne 
tik davė visai teigiamų vaisių, bet ir pasirodė tiesiog būtinas 
tada, jei norima savo laiku ir sėkmingai auklėti jaunime visuo- 
meniniai nusiteikimai. Pasirodo, kad tvarkos apsaugs, drausmės 
„palaikymas ir viešojo autoriteto gerbimas niekados mokykloje 
nėra tiek dideli kaip tada, kai visos šitos pareigos yra atremtos 
į savarankiškąjį mokinių valdymąsi ir pasitikėjimą jų atsako- 
mybės jausmu. Autokratiškas mokytojo valdymas viso mokinių 
gyvenimo bei veikimo šituo atžvilgiu net geriausiu atveju negali 
pasirodyti pakankamu visuomeninio auklėjimo reikalui. Papras- 
tai išauklėtas aristokratiškajame režime žmogus sugeba būti arba 


495 


klusniu vergu arba nežinančiu jokio drausmingumo maištininku. 
Pasirodo, kad ir šituo atžvilgiu mokinių valdymosi praktika ge- 
riausiai ruošia sykiu ir menui paklusti ir menui vadovauti. Besi- 
valdanti mokinių draugė yra maža visuomenė, kuri turi taip ar 
šiaip realizuoti pas save visuomeninės tvarkos principus. Sitame 
realizavime mažiau ar daugiau dalyvauja visi mokiniai ir sykiu 
jie visi, kad ir įvairiais laikais ir įvairiose aplinkybėse, gauna 
pratintis ir klusnumo ir vadovavimo reikalams. Tuo tarpu abu 
tuodu reikalu yra lygiai svarbiu gyvenime, nes, kaip sakoma, 
„sugebėjimui vadovauti reik sugebėti paklusti, o iš kitos pu- 
sės sugebėjimui paklusti reik sugebėti vadovauti“... bent pa- 
čiam sau. 


Jei mokinių valdymasis turi apskritai didelės reikšmės vi- 
suomeniniam išsiauklėjimui, tai ypatingai jis yra reikšmingas val- 
stybiniam bei pilietiniam išsiauklėjimui, kuris reiškiasi tokiais 
nusiteikimais, kaip teisės sąmonė, tvarkos meilė, drausmingumas, 
atsakingumo jausmas, taikumas ir tt. Siaip jau, teminėdamas čia 
vien visuomeninio auklėjimosi priemones, negaliu šiuo laiku nei 
plačiau pamatuoti pedagoginiais sumetimais mokinių valdymosi 
idėjos, nei aprašinėti smulkiau šitos idėjos realizavimo būdą. 
Reikalingiausios žinios apie šituos dalykus galima rasti kad ir 
visiems žinomajame Faerster'io veikale „Schule und Charakter“. 
Prie šios progos tenorėčiau vien priminti būsimiems mūsų pe- 
dagogams būtiną reikalą susirūpinti mokinių valdymosi klau- 
simu ir nuosekliai bei sąmoningai eiti prie teigiamojo jo iš- 
sprendimo, nes to griežtai reikalauja visuomeninis jaunimo auk- 
lėjimas. 


Mokinių valdymasis mokykloje stovi tampriame sąryšyje su 
tiesioginiais pačios mokyklos reikalais. Faktinai yra tai tikslingas 
perkrovimas dalies mokytojų pareigų ant mokinių, kiek auklėji- 
mas reikalauja sau atbaigimo auklėjimesi. Einant kiek toliau nuo 
tiesioginių mokyklos reikalų, galima užtikti dar laisvesnį jaunimo 
reiškimąsi veikimu, kuris įvyksta įvairiose susidraugavimo organi- 
zacijose ir kuris gali būti labai sėkminga visuomeninio auklėjimosi 
priemone. Jaunimo susidraugavimo organizacijos turi arba bent 
privalo turėti savo pagrindiniu tikslu atbaigti mokyklinio lavinimo 
bei auklėjimo reikalą lavinimosi bei auklėjimosi priemonėmis. Bet 
kadangi šitas jaunimo lavinimasis bei auklėjimasis yra vykdomas 
sutelktiniu būdu ir todel reikalauja ir tam tikros organizacijos ir 
tam tikro draugiško sugyvenimo, tai pasirodo, kad visi jaunimo 
susibūrimai, statą savo tikslu tiek lavinimąsi tiek auklėjimąsi, turi 
didelės reikšmės visuomeniniam išsiauklėjimui. Nekalbant jau apie 
tai, kad jaunimo susidraugavimo organizacijos šalia lavinimosi bei 
auklėjimosi išdavų išvysto draugiškojo solidarumo jausmus, kurie 
turi grendžiamosios reikšmės visuomeniniam išsiauklėjimui, šitos 
organizacijos pratina dargi jaunimą prie organizacinio administra- 
vimo ir sudaro jame sutelktinio darbo įpročius. Tuo tarpu orga- 


a 


nizačinis sugebėjimas ir sutelktinio darbo įpročiai turi dabartiniam 
visuomeniniam mūsų gyvenimui didelės svarbos, 

Reik čia pastebėti, kad jaunimo susidraugavimo organizaci- 
jos susidaro pagal tokios ar kitokios diferenciacijos principus. 
Kai į viešąją mokyklą, vedamą mažesnio ar didesnio neutralumo 
pakraipa, sueina įvairių pasaulėžiūrų mokiniai, tai pirmutinė susi- 
draugavimo diferenciacija įvyksta dažniausiai pagal ideologinius 
skirtumus; ir tik paskui, kiekvienoje atskiroje srovėje eina susi- 
draugavimo diferenciacija pagal atskirus lavinimosi bei auklėjimo 
uždavinius. Užtat ten, kur pačios mokyklos yra diferencijuotos 
pagal pasaulėžiūras, jaunimas turi galimybės išsyk diferencijuotis 
pagal lavinimosi bei auklėjimosi uždavinius. Negalima nepripažinti, 
kad šituo pastaruoju atveju jaunimo susidraugavimo organizacijos 
eina tikresne vaga, nes tokiu būdu yra išvengiama ta per ankstyba 
ideologinė kova tarp atskirų jaunimo grupių, kuri turi neabejojant 
neigiamų ypatybių. Bet, kol mokyklos yra viešos ir todel nedife- 
rencijuotos pagal pasaulėžiūras, jaunimo susidragavimo diferencia- 
cija pagal ideologinius skirtumus yra neišvengiama ir, būtent, 
todel, kad ji savotišku būdu atitaiso mokyklų organizacijos trū- 
kumą. Pasirodo, kad tada, kai mokyklos nėra diferencijuotos pa- 
gal tėvų pasaulėžiūras, diferenciacija turi neišvengiamai įvykti pa- 
čio jaunimo tarpe. Tokiu būdu aiškios pasaulėžiūros stoka mo- 
kyklinio lavinimo bei auklėjimo vykdyme yra atpildoma pačio 
jaunimo lavinimesi bei auklėjimesi. Ir tai yra ne kas kita, kaip dar 
vienas įrodymas, kad jokia pedagoginė sistema negali apsieiti 
be pasaulėžiūros, ir kad mokyklų organizacija turi būti sutvarkyta 
pagal pasaulėžiūras, 

Todel pedagogai, norį pašalinti iš jaunimo tarpo aštrią ideo- 
loginę įvairių srovių kovą, kuri, kaipo per anktsyba, jaunimui iš 
tikro tam tikrais atžvilgiais yra kenksminga, turėtų naikinti ne 
išdavas, t. y. ideologinius jaunimo susibūrimus, bet priežastį, t. y. 
subūrimą vienoje mokykloje įvairių pasaulėžiūrų mokinių. Bet, kol 
mokyklos nėra atatinkamai sutvarkytos pagal pasaulėžiūras, ideo- 
loginė jaunimo diferenciacija vienoje mokykloje ne tik yra 
neišvengiamai pakenčiama, bet ir pateisinama, kaipo priemonė 
bent dalinai atitaisyti vieną labai didelį mokyklų organizacijos 
trūkumą. 

Sutvarkius mokyklų sistemą pagal pasaulėžiūras, jaunimas 
ideologiniu atžvilgiu diferencijuojasi jau pagal mokyklas, bet ne 
kiekvienoje atskiroje mokykloje pagal ideologines sroves. Tuo 
pačiu ideologinė kova tarp įvairiai nusistačiusių jaunimo grupių 
eina iš didesnės atstumos ir neturi tiek aštraus aktualumo, kiek 
gali turėti vienos mokyklos ribose. Del šitos irgi priežasties nor- 
malioje mokyklų organizacijos sistemoje mokinių susidraugavimo 
diferenciacija gali išsyk vykti pagal atskirus lavinimosi bei auklė- 
jimosi uždavinius, vengdama ekskliuzivistiško nusistatymo tarp 
atskirų jaunimo grupių. 


es EAS SVV NNSTM2777YPNEVNPAAPHAILL! 


T $i 


Jaunimo valdymasis ir jo susidraugavimo organizacijos yra 
dvi praktinės visuomeninio auklėjimosi priemonės, kurios tačiau 
tėra taikomos vien pačio jaunimo vidaus gyvenime, Jomis dar 
nėra vedama visuomeninė akcija tikra to žodžio prasme. Ir štai 
einant dar arčiau prie tikro visuomeninio veikimo, reik leisti jau- 
nimui pratintis eiti tas visuomeninės akcijos pareigas, kurios ne- 
prieštarautų bręstančiam jaunimo pobūdžiui ir todel jokia prasme 
nebūtų pavojingos lavinimosi bei auklėjimosi tikslams; Kitaip ta- 
riant, jaunimui tepritinka, vien tos visuomeninio veikimo pareigos, 
kurios nėra per daug sudėtingos, nereikalauja todel dar pilno 
intelektualinio bei dorinio subrendimo ir nestato jaunimo į pavo- 
jus, kurių jis negali pergalėti savo pajėgomis. Be to, kaip anks- 
čiau jau sakyta, reik turėti galvoje, kad ir visai pritinką jauni- 
mui visuomeniniai darbai gali tapti kenksmingi, kai jie atitraukia 
jaunimą nuo tiesioginių jo pareigų arba yra atliekami be reikiamų 
dorinių nusiteikimų. 


Visuomeniniai darbai, kurie gali tikti jaunimui, gali būti su- 
skirstyti į tris pagrindines grupes, nuosekliai sekančias viena po 
kitos. Tai bus, pirma, labdarybės, gailestingumo ir viešosios do- 
rovės saugojimo darbai; antra, liandies švietimas bei auklėjimas; 
ir, trečia, platesnė visuomeninė akcija, kaipo paruošiamasis stažas 
būsimiems inteligentams visuomenininkams. 


Labdarybės, gailestingumo ir viešosios dorovės saugojimo 
darbai yra anksčiausiai prieinami bręstančiam jaunimui. Nuo 14 
metų jaunimas gali jau dalyvauti labdarybinėse rinkliavose, lankyti 
ligonius, vargšus ir senius, rinkdamas apie juos žinias ir perteik- 
damas visuomeninę pagalbą; gali principialiai kovoti prieš alko- 
holizmą ir pornografiją, tuo pačiu pats užsigrūdydamas prieš ši- 
tuos pavojus, gali taip ar šiaip pasireikšti saugojimu augmenų bei 
gyvulių gyvybės ir tt. 


Paskutinių dviejų aukštesniosios mokyklos klasių mokiniai 
gali jau taip ar šiaip pasireikšti liaudies švietimu bei auklėjimu. 
Platinimas gerų knygų ir tinkamos periodinės spaudos, kovojimas 
su klaidingomis skleidžiamomis tarp liaudies idėjomis, vadovavi- 
mas liaudies lavinimosi rateliams, dalyvavimas liaudies auklėjimosi 
darbuose gali jau būti leista jaunuoliams 17—18 metų, jei šitas 
darbas sykiu bus prižiūrimas ir vadovaujamas jų auklėtojų. Ten, 
kur del kokios nors priežasties liaudies švietimas bei auklėjimas 
negali būti jaunimo praktikuojamas, yra naudinga skatinti vyresnįjį 
jaunimą lavinti bei auklėti ir šiaip jau globoti jaunesnius savo 
draugus. Šita praktika ypatingai yra gera tam amžiui, kuriame 
jaunimas įgauna nepriklausomybės jausmą ir jaučia palinkimą į 
atsipalaidavimą nuo bet kurios auklėjamosios įtakos. Tokiu atveju 
panaudojimas šitų jaunatvės apraiškų jaunesnių draugų globojimui 
įveda į tinkamas vėžes jaunimo jaučiamą reikalą jaustis ir reikštis 
savarankiškai. 


—52— * 


Pagaliau, trečioji visuomeninių darbų grupė, skiriama einan- 
šiam aukštąjį mokslą jaunimui, apima visus tuos darbus, kurie 
jau įeina į platesnę visuomeninę akciją. Tačiau, kaip buvo savo 
laiku išrodinėta, visuomeninė akcija turi būti jaunimo vedama 
labai apribotose ribose ir kiekybiniu ir kokybiniu atžvilgiu nes, 
būsimiems inteligentams ruošiantis prie visuomeninio veikimo, 
nuodugnus teorinis visuomeninis išsilavinimas turi pirmenybės 
prieš praktinį veikimą. To, kaip sakyta, kaip tik reikalauja būsimo 
visuomeninio veikimo sėkmingumas. Normaliose visuomeninio gy- 
venimo aplinkybėse ypatingai nepatariama jaunimui imtis atsakingų 
visuomeninių pareigų, kurios reikalauja gilaus visuomeninio išsi“ 
lavinimo, ir dalyvauti aštrioje visuomenių grupių kovoje, kurios 
per daug jaudina ir yra tuo pavojingos doriniam nusistatymui, Zi- 
noma, yra visuomenės gyvenime momentų, kurie, kaip ir išvirši- 
niai karai, reikalauja mobilizuoti į visuomeninį darbą visas sveikas 
pajėgas, neišskiriant ir einančio mokslą jaunimo. Bet tokiais at- 
vejais vis delto dera suprasti, kad tai, kas yra reikalaujama ypa- 
tingų gyvenimo aplinkybių, nėra dar normalu paprastose gyvenimo 
aplinkybėse. 


Šiaip jau visuomeninė vyriausiojo jaunimo akcija neturėtų 
išeiti iš kultūrinio visuomeninio darbo ribų ir būti dargi gerokai 
apribota savo kiekybe, kad nenukentėtų kartais tiek bendrasis jo 
lavinimasis, tiek ir teorinis visuomeninis pasiruošimas, kuris turi 
pirmenybės prieš praktinį pasiruošimą ir kuris būsimiems inteli- 
gentams visuomenininkams stato žymiai didesnių reikalavimų, negu 
paprastai manoma. 


Visuomeninio auklėjimo priemonių klausimas, kaip matome, 
yra gana komplikuotas ir todel reikalauja atsižvelgimo į įvairius 
jo aspektus. Visuomeninio aktyvumo laikais, kokiais kad mes 
gyvename, visuomeninis auklėjimas privalo turėti praktinio po- 
būdžio, nes kitaip jis neparuoš jaunų kartų prie tų visuomeninio 
gyvenimo uždavinių, kurių stato mūsų laikai. Tuo tarpu praktinė 
visuomeninio jaunuomenės auklėjimo linkmė dažnai yra laikoma 
nepageidaujama todel, kad esti atsitikimų, kai visuomeninis jau- 
nuomenės veikimas virsta paprastu politikavimu. Jei šio pastarojo 
iš tikro negalima pateisinti, tai lygiai taip pat negalima pateisinti 
ir tos siauros pažiūros į visuomeninį auklėjimą, kuri laiko politi- 
kavimo apraiškomis ideologinį jaunuomenės apsisprendimą ir bet 
kurią visuomeninę akciją. 


Í Tarp politikavimo ir plačiai suprastos kultūrinės visuomeninės 
akcijos, atremtos į ideologinį apsisprendimą pagal vieną kurią 
pasaulėžiūrą, yra labai didelis atstumas, ir kas šito atstumo ne- 
mato, arba yra aklas, arba sąmoningai pasiduoda tendencijai su 
kokiu nors ekskliuzivistiniu sumetimu. 


ili. Bendrieji visuomeninio auklėjimo uždaviniai. 


1. Auklėjimas pasyvių visuomeninių nusiteikimų, kuriais yra: a. menas 
paklusti, b. visuomeninis drausmingumas ir c. taikumo dvasia. — Z. Auklėjimas 
aktyvinių visuomeninių nusiteikimų, kuriais yra: a. aktyvus atsparumas prieš nei- 
giamąją visuomeninės aplinkumos įtaką, b. sugebėjimas vesti visuomenėje savo idėjų 
propagandą, c. praktinis visuomeninis veiklumas ir d. menas vadovauti. 


1. Žinant visuomeninio auklėjimo tikslus bei priemones, 
reik iš eilės susidomėti klausimu, kokie yra visuomeninio auklė- 
jimo uždaviniai, ir kaip jie gali būti realizuojami. Jau vieną kartą 
turėjome progos suskirstyti visuomeninius auklėjimo uždavinius į 
bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji visuomeninio auklėjimo 
uždaviniai yra tie, kurie nėra taikomi vienai kuriai visuomeninio 
gyvenimo sričiai, bet kurie turi lygios reikšmės visoms jo sritims, 
kaipo tam tikras bendras pagrindas, kuriuo remiantis gali būti 
seiiedojksii specialieji visuomeninio auklėjimo uždaviniai. Spe- 

cialieji visuomeninio auklėjimo uždaviniai ruošia jau žmones tam 
tikroms visuomeninio gyvenimo sritims: arba ekonominei, arba 
socialinei, arba politinei, arba kitai kokiai sričiai. Tokiu atveju 
žmogaus asmuo yra auklėjamas priklausomybėje nuo vieno kurio 
visuomeninio gyvenimo atžvilgio. Užtat, kai yra kalbama apie 
bendruosius visuomeninio auklėjimo uždavinius, yra imamas žmo- 
giškojo asmens santykiavimas su visuomene bendriausiu atžvilgiu, 
vadinasi, šitas santykiavimas nėra tokiu atveju apribojamas jokia 
atskira visuomeninio gyvenimo sritimi, 

Jei dabar paimsime gyvo asmens santykiavimą su visuomene, 
kaipo tokia, tai pamatysime, kad iš vienos pusės asmuo turi 
skaitytis su visuomenės gyvavimo faktu, kaipo su tam tikra rea- 
lybe, kuri ne tik yra neišvengiama žmogaus gyvenime, bet ir yra 
būtina šito gyvenimo pilnumui. Todel jau atskiram asmeniui 
atsiranda visų pirma reikalas pripažinti visuomenės buvimo faktą, 
prisitaikyti prie jos gyvavimo principų ir pagaliau jai paklusti, 
kiek tai yra reikalinga ir visuomenės gyvavimui ir atskiro asmens 
gerovei. Tai yra, taip sakant, tasai pasyvinis asmens nusistatymas 

"atžvilgiu į visuomenę, be kurio negali būti suderinto visuomenės 
gyvenimo, 

Bet iš kitos pusės asmuo yra visuomenėje tasai realus pra- 
das, del kurio pati visuomenė yra reali ir be kurio ji negalėtų 
turėti jokios substancialinės atramos. Sykiu tik atskirų asmenų 
veiklumu tegali aktyviai reikštis visuomenės aktyvumas. Jei visi 
asmens, sudarą visuomenę, užsilaikytų vien grynai pasyviniu būdu, 
negalima būtų Lalbėti apie visuomenės gyvavimą. Tokiu būdu, 
jei iš vienos pusės {visuomenės gyvavimas reikalauja iš atskirų 
asmenų tam tikro pasyvinio nusistatymo, tai iš antros pusės tas 


= 54 


pats visuomenės gyvavimas reikalauja, kad atskiri asmens pasi- 
reikštų jos atžvilgiu ir tam tikru aktyviniu nusistatymu, 

Maksimumas pasyvinio nusistatymo reiškiasi tame, kas gali 
būti pavadinta menu paklusti. Tuo tarpu maksimumas aktyvinio 
nusistatymo reiškiasi tame, kas yra menas vadovauti. Tokiu būdu 
menas paklusti ir menas vadovauti yra tarsi du poliu, tarp kurių 
telpa visas visuomeninis veikimas. Todel irgi klusnumo dorybė 
nėra vienintelis nusiteikimas, nuo kurio pareina pasyvinis nusista- 
tymas visuomenės atžvilgiu, Iš kitos pusės sugebėjimas vado- 
vauti nėra vienintelis nusiteikimas, nuo kurio pareina aktyvinis 
nusistatymas visuomeniniame gyvenime. Šalia klusnumo galima 
statyti ir tokie visuomeniniai nusiteikimai, kaip visuomeninis draus- 
mingumas ir taikingumo dvasia. ls kitos pusės, pirm, negu žmo- 
gus sugeba pasireikšti geru vadu, jis turi būti veiklus paprasta 
to žodžio prasme, nes žmogus, kuris nėra tikras veikėjas, juo 
mažiau gali būti geras vadas, 

Paprastai aktyvumas visuomeniniame veikime gali reikštis 
teorine ir praktine pakraipa. Teorinis veiklumas apsireiškia su- 
gebėjimu vesti savo idėjų propagandą, o praktinis veiklumas — 
sugebėjimu sėkmingai dalyvauti organizuotoje visuomeninėje akci- 
joje. Menas vadovauti, kaipo aukščiausia visuomeninio veiklumo 
rūšis apima abidvi veiklumo rūšis, nes tikras vadas privalo suge- 
bėti ir sugestionuoti savo idėjas kitiems, ir administruoti orga- 
nizuotąsias visuomeninio gyvenimo lytis. 

a. Menas paklusti, kuris, kaip sakyta, yra pasyvinių visuome- 
ninių nusiteikimų pagrindas, suponuoja visų pirma mokėjimą klau- 
syti bei suprasti ne tik žmones, bet ir tai ką mums byloja pats 


visuomenės gyvenimas tiek savo santvarka, tiek ir savo reikš- | 


mingais įvykiais. Neveltui todel lietuvių kalboje, kaip ir dauge- 
lyje kitų kalbų, paklusti ir klausyti yra du žodžiu, artimai gimi- 
ningu ėtimologine savo kilme. Sitas giminingumas faktinai ir 
pateisinamas tuo, kad tikrai paklusti vien tas tesugeba, kas moka 
tikrai išklausyti. Pasirodo net, kad menas išklausyti turi visuo- 
meniniam išsiauklėjimui žymiai didesnės reikšmės, negu galima 
spėti pirmu pažvelgimu. 

Foerster'is, kuris taip gerai moka pastebėti regimai nedide- 
lius dalykus, turinčius tačiau didelės reikšmės gyvenimui, labai 
gražiai kalba apie meno klausyti svarbą. „Viso visuomeninio 
auklėjimo pagrindu, sako jisai, turėtų būti regimai visai nežymuš 
dalykas, būtent: įvadą į meną išklausyti. Tuo tarpu šitą meną 
tesuvokia labai nedaug žmonių — kiekvienas nori pats kalbėti, 
pats veikti. Todel, įei kas džiaugsmingai pAPAnakoja apie savo 
reikalą, klausytojo akių išraiška parodo šaltą nekantrumą, kuris 
tarsi sako: „Skubėk gi su nuobodžiais savo pranešimais, kurie yra 


man neapsakomai abejingi; saulė anksčiau patekės, negu aš gau: | 


siu išsižioti“. Iš tikrųjų visuomeninė kultūra prasideda sugebėjimu 
rimtai bei palankiai išklausyti; tuomet žmogus išsiduoda visas, 
kaip yra; tuomet įvyksta paskutinysis teismas sieloms; tuomet 


: 
OOUR N, A O a A 


— 55 = 


pagarsėjusieji nugrimsta į negarbę, o nepastebėtieji iškyla skai- 

"drioje šviesoje. Palankus klausymas, sako J. Stuart'as, dažnai 
esti švelnių švelniausio išvidinio nusivalymo aktas ir didelė pa- 
galba palankiai kalbėti... Taip ar šiaip, baigia kiek toliau Foers- 
ter'is, į tikrą visuomeninį išsilavinimą neįeinama pro jokius kitus 
vartus“. (Erziehung und Selbsterziehung, Zürich 1910, 276—277 p.). 
Kitame veikale jis dar prideda, kad „tikrai išlavintas žmogus vi- 
suomet ateina į pagalbą kalbančiajam tuo, kad jis išviršiniu savo 
užsilaikymu liūdyja labiausiai sutelktą dėmesį“ (Schule und Cha- 
rakter, Zūrich 1920, 174 p.). 

Visuomeninis klusnumas, kuris šiuo atveju turi mums ypa- 
tingai rūpėti, suponuoja taip pat meną atidžiai klausyti. Cia, 
būtent, svarbu atydžiai įsiklausyti į tai, ko reikalauja įstatymai ir 
valdžios organų įsakymai. Vergas, kuris automatiškai pildo savo 
viešpaties užgaidas, “toli gražu tokiu menu atydžiai klausyti nes 
pasižymi: jis mechaniškai pildo duodamus jam įsakymus, neįsigy- 
vendamas į išvidinę jų prasmę bei racionalų pagrindą. Užtat 
tikras klusnumas tokio įsigyvenimo į statomąsias pareigas kaip 
tik reikalauja. Vergiškas klusnumas tuo ir skiriasi nuo tikro 
klusnumo, kad vergas uždėtąsias pareigas beeidamas, išsižada ir 


įsakymo prasmę, auklėja tuo, kad įsakymo arba įstatymo racio- 
nalumas tampa laisvo apsisprendimo motyvu tam, kas privalo pa- 
klusti. Tik šitokis laisvas klusnumas, pagrįstas susiklausymu su 
tuo, kas turi teisės jo reikalauti, yra tikrai viltingas visose gyve- 
nimo aplinkybėse, 

Tiesa, toks klusnumas tegali susidaryti vien tada, kai tas, 
kas reikalauja paklusti, turi tam tikro pedagoginio sumanumo ir 
rūpinasi savo įsakymų racionalumu, Kitaip jis demoralizuoja tą, 
iš kurio klusnumo reikalauja, ir tuo pačiu griauja pačio klusnumo 
pagrindą. Šiaip jau tikras klusnumas, pagrįstas sąmoningu bei 
laisvu apsisprendimu, yra vienas iš svarbiausių būdo auklėjimo 
veiksnių. 

„Reikia, sako F.—A, Vuillermet'as, kad žmogus noroms ar 
nenoroms būtų klusnus. Tas, kas nesugeba paklusti vairui, turės 
paklusti povandeninei uolai, sako bretonų jūreiviai. Mes turime 
vien pasirinkimą --- paklusti legaliai valdžiai ar nusilenkti prieš 
nelegalią prievartą“. (Soyez des Hommes, Paris 1429, 206 p.) 
O jei klusnumas žmogui yra neišvengiamas ir ypač visuomeni» 
niame gyvenime, tai telieka vien rūpintis, kad jis būtų protingas, 
kad jis tikrai auklėtų ir kad sudarytų žmonių sielose idealinės 
tvarkos pagrindą. Tai ir atsiekiama tada, kai klusnumas yra pa- 
grįstas tuo susiklausymu, apie kurį buvo neseniai kalbėta. Tuo- 
met atsiekiamas tasai aukščiausias susivaldymo laipsnis, kuris yra 


— 56 — 


tvirčiausias tikro drausmingumo pagrindas. Minėtas ką tik au- 
torius tai konstatuoja šiais gražiais žodžiais: „Vien protingas bei 
veiklus, sąmoningas bei paslankus, visiškas bei džiaugsmingas 
rag gamina nepalenkiamus būdus, granitiškas sielas (t. p. 

Reik net pasakyti, kad klusnumas nėra taip priešingas žmo- 
gaus prigimčiai, kaip paprastai atrodo individualistiškai nusista- 
čiusiems žmonėms. Marijos Montessori analizė vaiko psichologi= 
jos, Wilbois supratimu, prirodo, kad „vaikas nėra iš savo prigim- 
ties neklusnus; priešingai, reikėtų padaryti išvada, kad klusnumas 
yra vaikui lygiai prigimtas, kaip ir mėgdžiojimas. Todel svarbu 
ne ieškoti kaž kokios galingos valdžiavos arba ypatingos suges- 
tijos paslaptį, bet reikalauti iš vaiko vien to, kas yra galima išjo gauti. 
Tuo pačiu iš anksto taps mylimas autoritetas, kuris vėliau, gali 
būti, turės pareikalauti heroizmo. Tuo tarpu, dauguma neklusnių 
auklėtinių yra auklėtojų nesugebėjimo padaras“ (La nouvelle ėdu- 
cation française, Paris 1922, 244 p.). 

Tai, ką Wilbois konstatuoja vaiko psichologijai, Foerster'is 
teigia apie plačiąsias visuomenės mases. „Dar niekados, sako 
jisai savo veikale Politische Ethik und politische Pädagogik, 
pasaulis nebuvo taip aistringai sukilęs prieš drausmės klusnumo 

rincipą, kaip mūsų gadynėje. Tačiau tiksliau susidomėjus da- 
aa padėtimi, pastebima, kad maištas yra kilęs ne prieš draus- 
mę, kaipo tokią, bet prieš vieną tam tikrą ikišiolinės santrvarkos 
metodą, būtent, prieš vienašališką, represyvų bei policistišką, 
drausminimo būdą. Žmonės iš esmės mielu noru linksta paklusti; 
maža to, dar niekados tikros vadovybės reikalas nebuvo taip di- 
delis, kaip moderniajame atpalaiduotų gaivalų choase; tačiau 
žmonės nori būti klusnūs, kaip laisvieji piliečiai, bet ne kaip dre- 
suotieji valdiniai; kaipo dorinės asmenybės, bet ne kaip tvoja- 
mieji šunės“ (München 1918, 32 p.). 

Jei Wibois laiko neklusnius vaikus pačių auklėtojų padaru, 
tai Foerster'is plačiųjų visuomenės masių neklusnumą aiškina iš 
dalies vadovaujančių žmonių nesugebėjimu tikrai vadovauti pagal 
psichologinius tikro klusnumo reikalavimus. „Juo sudėtingesnė 
yra visų nesuskaitomų jėgų santvarka, ir juo didesnis tuo pačiu 
tampa suirimo bei AE eia pavojus, — juo labiau 
tampa būtinu tvirtas bei įtaigus drausmės, tvarkos ir vienybės 
principas. Bet tai, kas turi būti pašalinta iš drausmės, yra taip 
ar šiaip kapralo tonas; ogi tai, ko mes pasigendame, yra kaip 
tik psichologiškai sušvelnintas menas įsakinėti, kuris sugebėtų 
sujungti nepalenkiamą reikalavimo energiją su riterišku atsižvel- 
gimu į asmenybę to, kas tur paklusti. Nėra jokio kito kelio 
laimėti kultūrai disciplinuotų įėgų patarnavimą. Nejaugi galima 
užginčyti, kad žymi moderniosios anarchijos dalis turi savo pa- 
ginčą pedagoginėse ikišiolinio autoritetų susitvarkymo paklaidose? 

augeliui žmonių mūsų“ laikais autoritetas tapo tiesiog pasibiau- 
rėtinas, nes jis dažnai yra visai be takto bei atodairos elgęsis 


su asmeninio gyvenimo teisėmis bei gėrybėmis. Pagydyti šitokis 
įsikyrėjimas ir kylą iš jo vienašališkumas bei klajojimai ir yra 
svarbus artimiausios ateities uždavinys“ (t. p. 35—36 p.). 

Iš to, kas pasakyta apie meną išklausyti ir paskui apie 
meną paklusti, galima jau padaryti pagrindinė išvada visuomeni- 
nio auklėjimo reikalu. Besirūpinant išvystyti jaunoje kartoje pa- 
syviniai visuomeniniai nusiteikimai, negalima visų pirma pamiršti 
apie tokį regimai nežymų dalyką, kokiu yra sugebėjimas atidžiai 
išklausyti savo artimą. Šitas sugebėjimas yra jau auklėjamas 
tada, kai auklėtiniai yra pratinami savo laiku kalbėti ir savo laiku 
tylėti. Tai apskritai gyvenime nėra taip lengvas dalykas, kaip 
gali rodytis neapsimąstant del šito dalyko. Bet, jei vieną kartą, 
kad ir abejinguose doriniu atžvilgiu dalykuose, taktas bylos ar 
tylos pasirinkime yra atsiektas, žmogus yra jau paruoštas tinkamai 
išklausyti kitą, kai atsiranda tam reikalas. Kaip jau galima buvo 
pastebėti iš nadarytųjų ištraukų, kartais atydus žmogaus išklaus 
symas yra jau tikra labdarybė, turinti visuomeninės reikšmės, 

Menas išklausyti žymiai praplečiamas tada, kai jis virsta 
sugebėjimu įsigyventi į autoritetingai duodamus įsakymus, užde- 
damas pareigas, į visuomeninės santvarkos prasmę, į įstatymų 
reikalavimus, visuomeninės valdžios organų įsakymus ir t.t, 
Tai yra vis to susiklausymo atsitikimai, kurie turi sprendžiamosios 
reikšmės sąmoningam bei laisvam klusnumui išsidirbti. Sumanus 
auklėtojas gali rasti pakankamai gražių progų jaunimą pamokyti 
šitais klausimais ir jįjį pratinti klusnumą praktikuoti laisvu bei 
sąmoningu savo apsisprendimu, 

itaip suprantamas klusnumas, kaip jau pasakyta, yra ta do- 
rybė, kurios veiksmais išsidirba drausmingas žmogaus būdas. Ir 
iš tikro klusnumas tėra tasai labiausiai pasyvus visuomeninis nu- 
siteikimas, kuris tarnauja artimiausiu pagrindu tam, kas yra vadi- 
nama drausmingumu.  Drausmingumas yra jau platesnis bei su- 
dėtingesnis visuomeninis nusiteikimas, kuris užtinkamas, einant 
nuo pasyviausio nusiteikimo į labiau aktyviuosius. Juoju ir tenka 
dabar kiek specialiau susidomėti. 

b. Visų pirma vartojant šalia vienas antro du žodžiu—drausmė 
ir drausmingumas — reik nusimanyti, kad drausmė yra imama 
labiau objektyviosios tvarkos prasme, tuo tarpu kad drausmine 
gumas reiškia labiausiai subjektyvų nusiteikimą. Vis delto abu 
tuodu dalyku yra artimai surištu tarp savęs, nes drausmin- 
gas ir yra tasai, kas sugeba realizuoti savo nusistatyme racio- 
nalios tvarkos reikalavimus; — kas, kitaip tariant, sugeba pildyti 
drausmės taisykles. Jei šitaip suprastas drausmingumas yra vi- 
suomeninis nusiteikimas, tai jis vis delto remiasi individualinio 
būdo savybėmis. Tasai, kas nesugeba apvaldyti savęs, arba paklusti 
savo proto bei sąžinės balsui, tasai neturi pagrindinės sąlygos 
reikiamai paklusti kitam ir tuo pačiu prisitaikyti prie objektyvios 
tvarkos reikalavimų. Todel teisingai yra sakoma, kad visuome- 
ninė drausmė laikosi individualiniu asmens drausmingumu. Tai 


— 58 — 


yra vis viena, ką pasakyti sykiu su Foerster'iu, kad visuomenės 
organizacija suponuoja žmonių sielos organizaciją. 

Tas faktas, kad visuomeninis žmogaus drausmingumas re- 
miasi individualiniu susivaldymu, parodo jau, kad tikro drausmin- 
gumo, kaip ir tikro klusnumo, pagrinde glūdi laisvas apsispren- 
dimas. Sita prasme drausmė yra dalykas, griežtai priešingas 
dresurai. Dresura, taikoma paprastai gyvulių miklinimui, nesistengia 
pratarti į protą ir atsiremti į laisvą apsisprendimą jau todel, kad 
nuo gyvulių būtų beprasmė to reikalauti. Ji tesiremia todel fizine 
prievarta ir jos įteigiama baime. Kai dresuros metodai yra tai- 
komi žmonėms, gaunami vergiško klusnumo atsitikimai, kurių 


negalima laikyti tikro drausmingumo apraiškomis. Palygindamas ' 


dresurą su drausme, prof. S. Gesenas tarp kitko sako: „Drausmė 
kreipiasi į nuosavą palenktųjų valią bei protą: ji reikalauja veiks» 
mų, nenumatytų visame smulkmeningame jų vienodume, ir tuo 
pačiu palieka vietą laisvai palenktųjų iniciatyvai. Ji tesitenkina 
nurodymu spręstino uždavinio, palikdama priemonių bei kelių pa- 
sirinkimą laisvam disciplinuojamojo asmens sprendimui. Tuo 
pačiu ji suponuoja vyktdytojų atsakingumą, ko nėra dresuroje, 
reikalaujančioje nuo savo objekto visuomet vienodo ir iš anksto 
numatyto atsakymo į gautąjį įsakymą“ (Osnovy pedagogiki, Ber- 
lynas 1923, 60 p.). Kitaip tariant, „drausmė skiriasi nuo dresu- 
ros glūdinčia joje laisve. Ir iš tikro, kas yra, jei ne laisvės ap- 
raiškos, —savarankiškas nusistatymas, atsakingumas, lygybė atžvilgiu 
į aukštesnį tikslą, tarnaujantį valdžios pagrindu, asmeninis palenk- 
tojo vertingumas?“ (t. p. 60 p.). 

Iš to, kad drausmė privalo turėti savo pagrinde laisvės pradą, 
daroma Marijos Montessori išvada, kad tikras drausmingumas 
turi būti tam tikra prasme jau aktyvus nusiteikimas. Su šituo 
teigimu galima sutikti ta prasme, kad drausmingumas yra nusi. 
teikimas, kuris yra pašauktas vaidinti didelę rolę veikime. Bet 
tai dar nereiškia, kad drausmingumo pagrinde neglūdi tam tikras 
pasyvinis nusilenkimas prieš tai, kas yra doriniu dėsniu arba šiaip 
jau autoritetingų įsakymu. Vis delto drausmingumo reikšmė 
veikimui yra tiek didelė, kad lengva yra pats drausmingumas 
palaikyti aktyviu nusiteikimu.  Drausmė, sako Vuillermet'as, yra 
energijai tuo, kas logika protui, Šitą mintį gražiai išvysto minė- 
tasis jau prof. Gesenas. „Drausmė, sako jisai, yra organizuotas 
verčiamasis paraginimas, ir organizuotas ne tik ta prasme, kad ji 
yra tvarkomasis pradas, turįs savo tikslu organizaciją. Tai yra, 
galima pasakyti, suderinimas pastangų tikslu atsiekti maksimalinę 
išdavą su faktinai turimomis priemonėmis. Drausmės tad sąvoka 
tampriai yra surišta su darbo bei triūso sąvokomis, Darbo 
produktyvumas neišvengiamai reikalauja drausmės: kad mes 
galėtume gyventi ir laimėti gyvenime kovą, mes esame 
priversti būti disciplinuoti. Tai lygiai turi reikšmės tiek 
atskiram žmogui, tiek ir visai visuomenei. Drausmingas yra 
žmogus, kuris sugeba suderinti kūno organų ir sielos ga 


lių pastangas taip, kad jo darbo išdavoje būtų gaunamas mak- 
simalinis laimėjimas. Drausminga yra visuomenė, kurioje atskirų 
jos narių pastangos taip susiderina, kad, nežiūrint mažesnio gyvos 
įėgos bei prigimtųjų dovanų ištekliaus, visuomeninio darbo išda- 
vumas nepalyginamai praneša produktyvumą visuomenės, žy- 
miai turtingesnės prigimtosiomis dovanomis, bet mažiau draus- 
mingos. Būdama pastangų suderinimu, drausmė visai naturaliai 
suponuoja valdžią. Drausmingas žmogus valdo pats save. Draus- 
minga visuomenė yra ta, kuri turi stiprią bei sutelktą valdžią“ 
(op. cit. 59 p.). 

Iš to, kas pasakyta apie drausmę, galima su visišku įsitiki- 
nimu padaryti išvada, kad drausmė visuomenės gyvenime yra ne 
pavergimo, bet išlaisvinimo veiksnys.  Nedrausmingas asmuo ne- 
išvengiamai patenka į neprotingų savo užgaidų ir instinktų ver- 
guvę, o nedrausminga visuomenė skęsta paprastatai netvarkoje 
bei anarchijoje. Tuo tarpu nei vergavimas akliems savo instink- 
tams, nei paskendimas išsijuosusių gaivalų anarchijoje negali su- 
siderinti su racionalios laisvės reikalavimais. Tai ypatingai svarbu 
gerai suprasti mūsų laikais, kai yra susidarę nemaža nesusipra- 
timų del laisvės ir autoriteto konflikto, kaip tai galima jau buvo 
matyti iš pacituotų aukščiau Foerster'io žodžių. Todel visai ne 
be reikalo tas pats Foerster'is yra rimtai susirūpinęs klausimu, 
kokia turėtų būti drausmė moderniojo gyvenimo aplinkybėse 
(Disziplin unter modernen Lebensbedingungen), ir reik pripažinti, 
kad šituo atžvilgiu jis užima visai ypatingą vietą tarp visuome- 
ninio auklėjimo atstovų. Jo supratimu drausmės problema tegali 
būti giliai pastatyta ir teisingai išspręsta vien tada, jei ji yra 
statoma sąryšyje su platesne kultūrine problema apie autoriteto 
bei laisvės, kiaunė bei žmogaus vertės, objektyvinės tvarkos 
bei subjektyvinio gyvenimo suderinimą. Pirma sąlyga šitai draus- 
mės problemai spręsti turėtų būti suprantimas to aukščiau jau 
nusakyto fakto, kad moderniojo žmogaus maištas prieš drausmę 
kompromituoja faktinai ne klusnumą, kaipo tokį, bet ydingą įsaki- 
nėjimo ir šiaip jau vadovavimo pedagogiką. Ogi šito fakto švie- 
soje lengva jau bus nustatyti derama pakraipa naujajai drausmės 
pedagogikai. 

Pats Foerster'is šitaip formuluoja vedamąsias idėjas naujai 
drausmei realizuoti. „Pirma, sako jisai, autoritetas privalo apri- 
boti savo nuožiūrą vien būtinai reikalingais bei esminiais daly- 
kais, o kituose dalykuose palikti kiek galima didesnį plotą 
asmeninei laisvei bei atsakomybei, ir dargi ne tik tam, 
kad būtų pagerbtas savarankiškumas ir parodytas pasitikė- 
jimas, bet ir tam, kad galėtų teisėtai reikštis pratinimasis nor- 
muoti savo veikimą. Aníra, privalu mokėti pačiu vedamojo bei 
kontroliuojamojo veikimo tonu taupyti auklėtinyje garbės bei sa- 
varankiškumo jausmas. Trečia, privalu padėti visos pastangos 
ne tam, kad tvarka būtų primesta tiesiog iš šalies, bet ta:n, kad 
pačio auklėtinio būde būtų laimėtos bendradarbiavimui tvarkomo- 


=- Ô 


sios jėgos, ir kad pageidaujamas klusnumo arba darbo išdavumas 
būtų interpretuojamas stipriausių jaunatvės interesų šviesoje“ 
(Schule und Charakter, 190 p.j. Pats Foerster'is paaiškina, kad 
šitos vedamosios idėjos turėtų padėti atsiekti drausmės bei laisvės 
sintezę. 

Kitoje vietoje šitokios sintezės reikalas Foerster'io statomas 
dar plačiau, būtent, sąryšyje su reikalu suvesti į sintezę demo- 
kratizmą ir aristokratizmą. „Carlyle, sako jisai, yra vieną kartą 
išsireiškęs, kad vienas iš svarbiausių artimiausios ateities uždavi- 
nių bus sujungti neišvengiamą demokratiją su lygiai neišven- 
glama aristokratija. Galima būtų taip pat pasakyti: suderinti ne- 
išvengiamą drausmę su lygiai neišvengiamu atsižvelgimu į indivi- 
dualinę sielą, arba net: būtiną autoritetą, kuris yra organizuoja- 
masis bei koncentruojamasis vienybės principas, su nemažiau rei- 
kalinga laisve“ (32 p.). 

Foerster'io vedamosios idėjos naujajai drausmei realizuoti 
nurodo faktinai tą pakraipą, kuria turi būti vedamas praktinis 
jaunimo auklėjimas drausminimo priemonėmis. Iš čion matyti, kad, 
pavyzdžiui, tvarkos bei drausmės palaikymas mokyklos gyvenime 
turi dideliausios reikšmės jaunimo pasiruošimui gyventi bei veikti 
visuomenėje. Ne mažesnės svarbos turi visuomeninės drausmės 
reikalui ir tokios praktinės visuomeninio auklėjimosi priemonės, 
kaip jaunimo valdymasis, jo dalyvavimas susidraugavimo organi- 
zacijose ir pratinimasis veikti kultūrinėse visuomenės draugijose, 
Tiesa, visos šitos tiek visuomeninio auklėjimo, tiek ir visuomeni- 
nio auklėjimosi priemonės tik tada gali būti tikrai naudingos vi- 
suomeninės drausmės reikalui, kai sykiu jaunimas įgauna teisingą 
teorinį supratimą apie drausmės problemą, ir kai, be to, tariant 
Foerster'io cituotais žodžiais „klusnumo arba darbo išdavumas 
yra interpretuojamas stipriausių jaunatvės interesų šviesoje“, t.y. 
kai pats jaunimas tampa užinteresuotu palaikyti savo gyvenime 
bei veikime tvarkos bei drausmės reikavimus, vadovaudamasis 
idealiniais motyvais ir, atatinkamai, laisvai apsispręsdamas. Su- 
manesnių pedagogų patyrimas iš tikrųjų parodo, kad jaunimas ne 
tik gali būti užinteresuotas tvarkos bei drausmės reikalais, bet ir 
gali įgauti net prie šitų dalykų tam tikrą skonį, kuris paliuosuoja 
auklėtojus beveik visiškai nuo nemalonių griežtos priežiūros ir. 
baudžiamosios drausmės pareigų. 

c. Kaip galėjome pastebėti, drausmingumas, palygintas su vienu 
tik klusnumu, t. y. su esminiu savo pagrindu, yra jau labiau ak- 
tyvinis visuomeninis nusiteikimas, Jei dabar eisime dar toliau, 
tai turėsime užtikti tą visuomeninį nusiteikimą, kuris gali būti 
pavadintas nuolaidžiu taikumu. Žmonėms taip ar šiaip dažnai tenka 
prisiderinti ir prie visuomeninės santvarkos ir prie žmonių aplin- 
kumos, net tada, kai tai jiems del kokios nors priežasties nevisai 
patinka. Žmogus, kuris nėra linkęs jokiose aplinkybėse nusileisti 
kitiems ir prie kitų prisiderinti, aukędamas savo pamėgimus, savo 
įpratimus, AH net tam tikrose ribose — principialų savo nu- 


— 61 


sistatymą, yra nevisuomeniškas žmogus tikra to žodžio prasme, 
nors jis kitais atžvilgiais ir būtų visuomenei labai naudingas. Vi 
suomeninio gyvenimo taktas reikalauja nuo kiekvieno žmogaus 
tam tikro kompromiso, be kurio tiesiog negalima gyve- 
nimo išgyventi, Jei, pavyzdžiui, žmogus norėtų kiekvienose aplin- 
kybėse elgtis taip, kaip jam patinka, sakyti tai, kas jam ateina 
galvon, reikalauti nuo visų kitų veikti taip, kaip jis laiko tikslinga, 
neduoti savęs palenkti į tai, kas jam nėra malonu, simpatinga ar 
naudinga, tai toks žmogus, kad ir visai tiesus bei atviras, iš tik- 
rųjų pasidarytų visuomenėje nepakenčiamas individas. 

ituo atveju dera prisiminti, kas savo laiku buvo pasakyta 
apie visuomeninio idealo absoliutizmą ir vykdomųjų priemonių re- 
liativizmą. Ir čia kiekvieno atskiro žmogaus elgimąsi galima skirti 
individualiai statomo tikslo absoliutizmas ir vykdomosios taktikos 
reliativizmas. Gyvenimo bei veikimo taktikoje dažnai tenka nusi- 
leisti nuo savo reikalavimų, ir reik net tai daryti tam, kad nebūtų 
pralošta visas veikimo reikalas. Maksimalistiškas obalsis „viskas 
arba niekas“ pasirodo gyvenimo praktikoje labai nepraktiškas pa- 
gal mūsų patarlę „daug apžiosi, mažai nukąsi“. Kadangi „viskas“ 
realiame gyvenime beveik niekados nėra atsiekiama, tai pastačius 
šitaip klausimą, patenkama dažniausiai į antrą alternatyvos gali- 
mybę — į „nieką“. Toks liūdnas nesupratimas su tokiu, rodos, 
gražiu obalsiu, kaip „viskas arba niekas“, įvyksta todel, kad jis 
nedaro skirtumo tarp tų reikalavimų, kurių reik statyti iš vienos 
pusės tikslui, o iš kilos pusės — vykdomajai taktikai, atsižiūrint 
į turimas faktinai priemones. 

Maksimalistiškas obalsis „viskas arba niekas“ labai gražiai 
yra iškeltas aikštėn genialioje Ibseno dramoje, pavadintoje „Bran- 
das“. Ten parodyta, kaip šitas obalsis, pritaikytas prie veikimo 
žmonių aplinkumoje, su neišvengiamu būtinumu veda prie pražū- 
ties ne tik patį darbą, bet ir patį veikėją. 

Jei iš vienos pusės aiškiai yra pripažįstamas visuomeniniame 
gyvenime bei veikime individualinio nusileidimo ir taikumo rei- 
kalas, kuris kartais gali net reikalauti didelio atlaidumo žmonių 
netobulybėms ir net nusižengimams, tai iš kitos pusės toks pasy- 
vinis nusistatymas dar toli gražu neprivalo būti principialiu opor- 
tunizmu, kuris pataikautų žmonių silpnybėms arba darytų nerei- 
kalingų kompromisų su blogąja žmonių valia. Visuomenės gyve- 
nime, kaip ir apskritai mūsų pasaulyje, yra tiek teigiamųjų, tiek 
ir neigiamųjų polinkių, tendencijų ir apraiškų. Todel ir mūsų nu- 
sistatymas į šitą gyvenimą atatinkamai turi būti nevienodas: bū- 
tent, iš vienos pusės tenka savo nusilenkimu, nusileidimu ir tai- 
kumu didinti visuomeniškumo nuotaiką ir teigiamąsias visuomenės 
gyvenimo tendencijas; bet iš kitos pusės lygiai privalu nusistatyti 
prieš neigiamąsias jo tendencijas ir ryžtis su jomis aktyviai ko- 
voti visomis teisėtomis priemonėmis. Tokiu būdu pats visuome- 
ninio gyvenimo pobūdis reikalauja iš tikro visuomenininko sykiu 
ir pasyvinių ir aktyvinių visuomeninių nusiteikimų, iš kurių pir- 


—62— 


mieji taiko jį su tuo, kas visuomenės gyvenime yra teigiamo, o 
antrieji spiria jį kovoti su tuo, kas šitame gyvenime yra neigiamo. 
Tokiai esant visuomeninio gyvenimo prigimčiai, visuomeninė 
žmogaus akcija yra sykiu ir taikos ir kovos reiškėja. Nors šita 
taika ir šita kova atatinkamai santykiuoja su įvairiais visuomeni- 
nio gyvenimo atžvilgiais, vis delto taika yra daroma, ir kova yra 
vedama su viena ir ta pačia visuomene. Todel konkretinėse gy- 
venimo aplinkybėse nelengvas yra dalykas taktiškai ir su tikru 
saiko pajautimu suderinti savo nusistatyme pasyvinis taikumo nu- 
siteikimas su aktyviniu pasiryžimu kovoti. Pagal tai, kiek yra at- 
siekiamas šitokis suderinimas, galima net matuoti visuomeniškojo | 
subrendimo laipsnis. 

Reik čia betgi pastebėti, kad išlaikyti pusiausvira tarp tai- 
kumo nuotaikos ir paslankumo į kovą su neigiamosiomis visuo- 
menės tendencijomis yra ne tik sunkus visuomeninio išsiauklėjimo 
uždavinys, bet ir dalykas, kurio principialus sprendimas gali pa- 
reiti nuo tokios painios problemos, kokia kad yra problema apie 
būdus kovoti su visuomeniniu blogiu. Žinomas yra, pavyzdžiui, 
tasai nesiryžimo aiškiai apsispręsti stovis, kuris susidarė rusuose 
prieš didžiąsias mūsų laikų katastrofas sąryšyje su svarstymu Tol- 
stojaus teorijos apie „nesipriešinimą blogiui prievarta“. Dabar 
pati gyvenimo eiga yra parodžiusi, kiek vienašališka buvo šita 
didžiojo rusų rašytojo teorija. Bet sykiu paskučiausių laikų įvy- 
kiai yra jau pastūmėję aktyvesnio pobūdžio žmones į priešingą 
kraštenybę, kuri skelbia tiesiog inkvizitoriškąjį „priešinimąsi blo- 
giui jėga“. Nuo tokio priekaišto, pavyzdžiui, negali būti laisvas 
gabus rusų juristas ir filosofas prof. Iljinas, parašęs prieš kelis 
metus atatinkamo pavadinimo knygą. 

Cia vis delto neturiu galimybės gilintis į šitą gerokai su- 
dėtingą problemą, nors stovinčią sąryšyje su reikiama pusiausvira 
tarp taikumo nuotaikos ir paslankumo į kovą su visuomeniniu blo- 
giu. Man tenka tiesiog eiti prie aktyvių visuomeninių nusiteikimų, 
kurių svarba galėjo paaiškėti iš to, kas jau yra anksčiau 
pasakyta, 

2,a.—Mums jau yra žinoma, kad aktyviausias visuomeninis 
nusiteikimas reiškiasi mene vadovauti: Todel visi kiti aktyviniai 
visuomeniniai nusiteikimai turi taip ar šiaip tarnauti šitam menui va- 
dovauti paruošiamaisiais laipsniais, arba net sudedamaisiais pradais. 
Ir štai pirmas elementariausias nusiteikimas, kuris yra reikalingas 
einant šita linkme, pasirodo aktyvus atsparumas prieš neigiamąją 
visuomeninės aplinkumos įtaką. Vr juk aišku savaime, kad vi- 
suomenės vadui daug didesniame laipsnyje yra privaloma tai, kas 
yra būtina sąlyga laisvam bei sąmoningam bet kurios savaran- 
kiškosios asmenybės apsisprendimui. Tuo tarpu kalbėti apie tokį 
apsisprendimą negalima tada, jei šita asmenybė neišsivaduoja iš 
vergavimo neracionaliai visuomenės aplinkumos įtakai. Kalbėti 
apie šito išsivadavimo reikalą itin savo vietoje mūsų laikais, kai 
neigiamoji masės įtaka individams yra tiek didelė, kad iš jos 


PEA a. 


verguvės pasiseka išsivaduoti palyginti nedideliam žmonių skaičiui 

„Visų stipriausi laisvo apsisprendimo suvaržymai, sako visai 
teisingai Foerster'is, glūdi ne išviršinėse sąvaržose, bet išvidinia- 
me palinkime pasiduoti kolektyvinių geidulių, sprendimų ir prie- 
tarų įtaigai. Šita visuomeninio vergavimo rūšis, kuriai palinksta 
asmens valia, jausmai ir protas, turi nelyginant daugiau tvirkina- 
mosios veikmės, negu visi išviršiniai globojamieji suvaržymai, ku- 
rie dar anaiptol neįstengia panaikinti išvidinės laisvės. Mes retai 
kada aiškiai nusimanome, kaip nepaprastai stipriai mes esame 
visuomeninių instinktų, puikybės, garbės geismo ir žmonių bai- 
mės verčiami nuolat derintis su mūsų visuomeninės aplinkumos 
sprendimais“ (Schule und Charakter, 74 p.). 

itas faktas verčia net Foerster'į reikalauti jaunoms kartoms 
tam tikro antivisuomeninio, jei taip galima išsireikšti, auklėjimo, 
kurį, žinoma, jis rašo tarp kabučių. „Žmogus, sako jisai, šalia vi- 
suomeninio auklėjimo mažiausiai tiek pat jaučia „antivisuomeninio 
auklėjimo“ reikalą, būtent, apsaugoti savo vidaus gyvenimą nuo 
visagalios įtakos iš pusės masės jausmų, kolektyvinių instinktų, 
korporatyvinių geidulių bei interesų, ir, be to, apsaugoti indivi- 
dualinę savo sąžinę nuo masinimų bei reikalavimų vardan to ar- 
gumento, kuris yra vadinamas valstybės racija“ (Jugendlehre, 
Berlin und Leipzig, 1922, 397 p.). 

Kai Foerster'is nurodytu būdu iš vienos pusės konstatuoja 
išvidinio vergavimo visuomeninei įtakai faktą, o iš kitos pusės 
reikalauja net tam tikro, kad ir tarp kabučių rašomo, antivisuo- 
meninio auklėjimo, kuris asmenį pastatytų prieš visuomeninę 
aplinkumą ir jį išvaduotų iš vergavimo masei, reik pripažinti, kad 
jis nė kiek neperdeda ir tik visai savo laiku kelia aikštėn vieną 
visuomeninio gyvenimo apraišką, kuri užsitarnauja iš mūsų pusės 
dideliausio susirūpinimo. Tokiu atveju, būtent, turima reikalo su 
tuo vergavimu žmonėms, arba šio pasaulio dvasiai, kuris rado to- 
kio griežto pasmerkimo Evangelijoje. Ir iš tikro jokia išviršiniu 
būdu užmesta verguvė, joks baudžiavos jungas negali turėti tiek 
demoralizuojančios veikmės, kiek jos turi dvasinė vidaus verguvė, 
nes ji randa dažniauslai pritarimo ir net pateisinimo iš pusės to, 
kas vergauja, pats to nejausdamas. Tuo tarpu dvasinė žmogaus 
verguvė, įėjusi į įprotį ir laikoma todel normalia padėtimi, yra 
pavojingiausia žmogaus dorai verguvės rūšis. 

Nemanykime, kad mūsų gyvenime šita verguvės rūšis yra 
retas atsitikimas, Tai, kas vadinama mieščioniškumo dvasia, kuri 
faktinai duoda toną vadinamajam pasauliui, dažniausiai yra ne 
kas kita, kaip dvasinio vergiškumo atmosfera, kuri susidaro vi- 
suomeninėje aplinkumoje, kur žmonės nesugeba išvaduoti savo 
asmenybės iš prietarų, įpročių, žemesnių polinkių, smulkių am- 
bicijų prievartos. Tai yra iš dalies ta pilko gyvenimo inercija, 
kuri niveliuoja asmenų individualumą pagal vidutinį nereikšmingos 
didybės matą, kuri daro stabus iš to, kas yra įprastoje gyvenimo 
eigoje, ir atima nusivokimą apie tai, kas iš tikro privalo būti 


= 0 — 


Jei iš vienos pusės šitoje nei šiltoje nei šaltoje atmosferoje pasi- 
biaurima ryškiais nusižengimais, tai iš kitos pusės čia nesutinka 
jokio entuziazmo heroizmo žygiai. Joje, būtent, viešpatauja dori- 
nis kompromisas, kuris stovi tarp aiškaus nusižengimo ir dory- 
bės ir pasižymi todel principialiu oportunizmu.  Mieščioniškasis 
pasaulis per maža turi pilietinės drąsos, kad jis galėtų drįsti pa- 
sireikšti aiškiais nusižengimais; ogi iš kitos pusės jis turi per maža 
doros, kad jis galėtų reikštis dorybėmis. Bet užtat jis su pamė- 
gimu realizuoja viešajame gyvenime egoizmą, žiaurumą, neteisin- 
gumą, jei šitos nedorybės įgauna viešai pateisinamų, regimai abe- 
įingų, lyčių. Žodžiu tariant, pasaulio dvasia, kuriai žmonės taip 
dažnai vergauja savo vidumi, visados taip ar šiaip verčiasi nuo- 
dėmės periferijoje. 

itoje atmosferoje kiekviena teigiamoji būdo žymė, kiekviena 
dorybė gali rasti savo karikatūrišką išvaizdą. Pakanka prisiminti, 
į ką išsigimė riteriškasis vyriškumas tose visuomenėse, kurios pa- 
laikė jo tradicijas dueliaus institute, bet paskendo mieščioniškumo 
atmosferoje. Šitas tariamasis ritieriškumas čia pasidarė banalia 
tuščių ambicijų ir niekuo nepateisinamų įpročių išraiška. Nema- 
žiau reikšmingu pavyzdžiu gali eiti tai, į ką veda vyriškumo bra- 
vura toje jaunuomenėje, kuri neįgauna arba net atsipalaiduoja nuo 
dorinių idealų ir syklu taip anksti paskęsta despotiškoje mieščio- 
niškų pažiūrų atmosferoje: tokiu atveju vardan klaidingai suprasto 
vyriškumo yra pateisinama visa eilė nedorybių, kurios pačiose 
šaknyse pakerta dorinį jaunimo išsivystymą. Reikšminga čia yra 
tai, kad šitokios dorinės degradacijos pradžia glūdi visuomeninės 
aplinkumos įtakoje, prieš kurią nesugeba atsilaikyti dar nesusi- 
pratusi ir teigiamai neapsisprendusi jauna asmenybė. 

Ne mažesnės reikšmės turi visuomeninės aplinkumos įtaiga 
moterų pasaulyje. Vergavimas neprotingiems visuomeninės aplin- 
kumos įpročiams čia yra faktas, kuris privalo būti rūpestingai ty- 
rinėjamas bei svarstomas gerai suprastos ir todel visai teisėtos 
moterų emancipacijos šviesoje. Mano giliu įsitikinimu gerai su- 
prasta moterų emancipacija tegali ir todel privalo prasidėti sąmo- 
ningu išsivadavimu iš tos išvidinės verguvės, į kurią patenka žymi 
moterų dalis, pasiduodama neprotingai visuomenės aplinkumos 
įtakai. Yra juk beprasmė kalbėti apie laisvę žmogaus, kuris pats 
yra išsižadėjęs savo vidaus laisvės banalių menkniekių kaina, |, 

iuo atveju ypač reikšminga yra tai, kad kiekvienas išvidi- 
nis vergavimas visuomeninės p Ai įtakai, kaip jau galima 
buvo pastebėti, defiguruoja arba deformuoja, žodžiu tariant, falsi- 
fikuoja žmogiškąją asmenybę. Karikaturiška teigiamųjų žymių bei 
dorybių, kad ir minėtojo vyriškumo, išvaizda yra ne Vas kita, 
kaip tokia ar kitokia žmogiškosios asmenybės falsifikacija. Šita 
falsifikacija itin yra pavojinga todel, kad ji yra laikoma normaliu 
dalyku, ir kad todel imama su ja nesislapstyti. Tai yra jau tasai 
išvidinės verguvės laipsnis, kuriame Žmogus ima didžiuotis, žinoma, 
per nesusipratimą, savo verguvės apraiškomis. Prie tokių apraiškų, 


— 65 — 


pavyzdžiui, reik priskaityti deformuotos azijiečių kojos, arba taip 
ištemptos kai kurių afrikiečių moterų lūpos, kad jos siekia krūti- 
nės. Nereik tačiau manyti, kad šitokiomis apraiškomis teserga 
mažiau ar daugiau nekultūringos tautos. Dvasinis vergavimas ne- 
žino geografinių ribų, ir todel ir pas vadinamąsias aukštai kultū- 
ringas tautas mes pastebime ne mažiau, nors ir modifikuotų, bū- 
tent, sušvelnintų žmogiškosios asmenybės falsifikacijos lyčių. Taip 
ar šiaip reikia pripažinti, kad visi būdai, kuriais pasaulio moterys 
falsifikuoja žmogiškąją savo asmenybę, yra išvidinės dvasinės ver- 
guvės apraiškos. Sita prasme paprasta nekalčiausia, rodos, pudra, 
nekalbant jau apie kitus stambesnius dalykus, yra labiausiai pra- 
plitęs dvasinės verguvės simbolis, . 

Vergavimas visuomeninės aplinkumos užgaidoms ne tik falsifi- 
kuoja žmogaus asmenybę, bet ir apskritai nuasmenina žmogiškąjį 
individą, atimdamas nuo jo tikros savo vertės pajautimą ir dary- 
damas jį tokiu būdu negarbingą būtybę. Štai kokia yra 
tikra reikšmė tokių išvidinės verguvės apraiškų, kaip falsifikavi- 
mas savo asmenybės, manija puoštis, pasidavimas mados hipnozei, 
kurios mieščioniškajame mūsų pasaulyje įgavo jau net pilietybės 
teisių tųjų dorinių kompromisų šviesoje, apie kuriuos neseniai 
buvo kalbėta, 

Sąryšyje su tuo, kas yra pasakyta apie išvidinės verguvės 
tvirkinamąją veikmę, galėjo jau pakankamai paaiškėti, kokios 
didelės svarbos turi naujoms kartoms įsigijimas. aktyvaus atspa- 
rumo prieš neigiamąją visuomeninės aplinkumos įtaką. Cia ir 
gali kilti klausimas, kokiais metodais ir kokiomis priemonėmis 
šitas nusiteikimas gali būti auklėjamas naujose kartose. Foere 
ster'is, kuris, kaip buvo sakyta, taip gerai nusimano apie šito nu- 
siteikimo reikalą, numato jam auklėti du metodu, kurių vienas 
atsako individualinės, antras visuomeninės pedagogikos principams. 
Pirmasis metodas reikalauja stiprinti individualinį žmogaus ne- 
priklausomumą nuo bandiškų masės instinktų. Antrasis metodas 
reikalauja paversti visuomeninius jaunimo polinkius ūgdomai- 
siais veiksniais, kurie sugebėtų sutelktinės įtakos galybę pa- 
kreipti į gera. 

Kiekvienas iš šitų metodų randa realaus pagrindo žmogaus 
prigimtyje, nes joje greta glūdi iš vienos pusės savarankiškumo, 
o iš antros pusės — visuomeniško solidarumo reikalas. Svarbu 
tik šituodu reikalu suderinti pagal tai, kaip privalo normaliai 
tarp savęs santykiuoti asmuo ir visuomenė. Sumanus pedagogas 
sugebės paraginti savo auklėtinį ir į savarankiškąjį pasistatymą 
prieš kolektyvą, kuriame šiam tenka verstis, ir į solidarų sutapimą 
su juoju. Pirmas reikalas atsiranda tada, kai kolektyvas, atskiro 
asmens supratimu, nusideėda prieš gyvenimo bei veikimo princi- 
pus. Antrasis reikalas iškyla aikštėn tada, kai kolektyvas, pozi- 
tyviai nusistatęs, gali laukti pritarimo bei pagalbos iš kiekvieno 
atskiro asmens. Jei, pavyzdžiui, visai prigimtas jaunimo palinki- 
mas į draugiškąjį susibūrimą yra mokykloje ne tik legalizuojamas, 


= Ĝĝ. — 


bet dargi sykiu apkraunamas tvarkos, drausmės, savitarpinės pá- 
galbos ir apskritai valdymosi uždaviniais, tai tokiu atveju, Foer- 
sterio supratimu, savaimingi susibūrimai tampa aukštesnės rūšies 
organizacijomis, kuriose kiekvienas atskiras narys įgauna indivi- 
dualinės atsakomybės pajautimo (plg. Schule und Charakter, 
77—78 p.). Tuo tarpu individualinė atsakomybė, reikalaujanti 
visados kritiško kontroliavimosi, nenuasmenina atskirų kolektyvo 


o oy > Je e 


taip esti, kai svetimo sprendimo baimė tėra vien visuomeninės 
aplinkumos sugestionuojama. 

b. Kalbamasis aktyvus atsparumas prieš visuomeninę aplinkumą, 
kaip jau buvo anksčiau pažymėta, tėra pirmas nusiteikimas, nuo kurio 
eina visa eilė vis aktyvesnių visuomeninių nusiteikimų. Ir iš tikro, kai 
žmogus yra įgijęs tokio atsparumo atžvilgiu į visuomeninę aplinkumą, 
arba, kitaip tariant, yra iš vidaus išsivadavęs iš visuomeninės prievar- 
tos, jis vis labiau jaučia reikalą pačią visuomenę paversti savo 
veikimo objektu. Aktyvus veikiamasis nusistatymas į visuomenę 
yra jau iš dalies geriausias apsigynimas nuo neigiamosios jos 
įtakos. Be to, kiekvienas žmogiškasis asmuo, kuris iškyla iš 
paprastos žmonių masės į inteligentijos eiles normaliose aplin- 
kybėse ne tik jaučia reikalą taip ar šiaip veikti savo gyvenamą 
aplinkumą, bet ir turi prievolės vesti joje visuomeninę akciją, 
kaipo priklausąs visuomenėje prie vadovaujančios jos dalies, 

Plačiai suprasta visuomeninė akcija visados taip ar šiaip 
realizuoja tam tikrą idėją suorganizuotais valios veiksmais. Todel 
tikras visuomenininkas turi būti iš vienos pusės šviesos, ir iš ki- 
tos pusės—tvirto būdo žmogus. Atatinkamai iš vienos pusės jis 
turi skleisti visuomenėje tikras idėjas ir tuo pačiu stengtis suda-“ 
ryti joje tai, kas yra vadinama visuomeninės opinijos vardu; o iš 
antros pusės jis turi organizuoti pagal šitas idėjas visuomenės 
gyvenimą. Du aktyviu visuomeniniu nusiteikimu, kuriuodu atsako 
nusakytiem dviem reikalam, ir yra iš vienos pusės sugebėjimas 
vesti visuomenėje savo idėjų propagandą, o iš antros pusės — 
sugebėjimas dirbti organizacinį darbą. 

Mūsų laikais, kai visuomeninis gyvenimas yra labai susikom- 
plikavęs, ir kai todel ir visuomeninė propaganda ir organizacinis 
darbas reikalauja ypatingo pasiruošimo, kiekvienam visuomeni- 
ninkui susidarė neišvengiamo reikalo rūpintis įsigijimu atatinkamų 


æ 67 < 


nusiteikimų. Pasirodo, kad naujųjų laikų demokratijose, kurios 
ir toliau eis demokratiškąja linkme, nežiūrint laikinų momento 
kliūčių, visuomeninis susipratimas ir visuomeninė santvarka pa- 
reina žymioje dalyje nuo to, kokiame laipsnyje vadovaujantieji 
visuomenės elementai sugeba vesti teigiamųjų idėjų propagandą 
ir energingai bei tikslingai dirbti organizacinį darbą. Bet šituodu 
aktyviniu vtsuomeniniu nusiteikimu tik tada yra tikrai produktin- 
gu, arba išdaviu, jei jiedu yra lavintu naujose kartose priklauso- 
mybėje nuo to, kokis yra būdas visuomenės, kurioje joms tenka 
gyventi. 

Demokratiškoje visuomenėje vadovaujantieji elementai turi 
būti taip paruošti visuomeninei propagandai, kad jie įstengtų 
realizuoti teigiamąjį visuomeninį susipratimą plačiose masėse, 
sėkmingai kovodami su klaidinančia bei demoralizuojančia dema- 
gogiškų gaivalų propaganda. Cia ir kyla klausimas, kokiomis 
žymėmis turi pasižymėti mūsų laikais sugebėjimas vesti visuome- 
ninę propagandą. 

Ir šitai, kai susidaro reikalas prieš demagogiškąją propa- 
gandą pastatyti teigiamųjų visuomeninių idėjų propagandą, reik 
visų pirma skaitytis su tuo realiu faktu, kad pirmoji yra žymiai 
lengvesnė, negu antroji. Nėra juk abejonės, kad žymiai lengviau 
yra ardyti, negu statyti, — tvirkinti, negu dorinti. Iš čion maža 
pasiruošę ir dargi linkę į dorinius kompromisus visuomenininkai 
praktiškai sprendžia dviejų propagandų lenktyniavimo problemą 
ta prasme, kad savo metodais bei priemonėmis jie mažiau ar 
daugiau prisiartina prie demogogiškosios propagandos. Tuomet 
išeina, jog visa visuomeninė propaganda yra rikiuojama pagal 
demagogiškas tendencijas, kurios, žinoma, negali sudaryti masėse 
tikro visuomeninio susipratimo. 

Labiau subrendę ir principialiau nusistatę visuomenininkai 
dviejų propagandų rivalizacijos problemą turėtų spręsti ta prasme, 
kad propagandos darbas reik aplengvinti ne jo atpalaidavimu 
nuo dorinių principų, bet geresniu visuomeniniu pasiruošimu prie 
šito darbo. | šito pasiruošimo pagrindą turi būti padėtas visų 
pirma patiriamas iš gyvenimo faktas, kad plačiosios masės pasi» 
duoda ne tik tvirkinančiai demagodiškai propagandai, bet taip 
pat gali būti sumanių bei atsidėjusių vadų pakreipiamos į gerą 
ir palenkiamos dorinių principų valdžiai. Bet, kad šita pastaroji 
išdava galėtų būti atsiekta, reik prieš demagogiškąją propagandą 
pastatyti kitokios rūšies propaganda, kuri yra ne kas kita, kaip 
visuomeninis apaštalavimas, , 

d žmogus galėtų tikrai sėkmingai dirbti visuomeninio 
apaštalavimo darbą, jam privalu pažymėti trimis dalykais: pirma, 
geru doktrinaliniu susipratimu visuomeniniuose klausimuose, antra, 
tiksliu nusimanymu apie visuomeninės propagandos metodus bei 

riemones, ir, trečia, visa eile dorinių kokybių, kurios yra reika- 
ingos tikram Žmonių pasitikėjimui laimėti. Apie doktrinalinį pa- 
siruošimą buvo jau kalbėta sąryšyje su apžvalga pagrindinių vi- 


— 68 — 


šuomeninio veikimo priemonių. Apie visuomeninės propagandos 
metodus ir priemones čia tepadarysiu dvi trumpas pastabas. 

Pirma, svarbu žinoti, kad propagandos metodai yra iš esmės 
pedagoginiai metodai, ir kad todel visų pirma didaktikos princi- 
pai turi būti padėti į metodologinį- propagandos pagrindą. 

Antra vertus, propagandos priemonės pareina kiekvienoje 
visuomenėje ir kiekvienu atskiru laikotarpiu nuo visuomeninės 
civilizacijos resursų, kuriais, pavyzdžiui, mūsų laikais yra: indi- 
vidualinis ir sutelktinis pavyzdys (viešas asmens nusistatymas, 
demonstracijos), gvvas žodis ir jo radio-perteikimai, (pasikalbė- 
jimai, pranešimai, paskaitos, prakalbos, pamokslai, konferencijos, 
mitingai, kongresai), spausdintas žodis ir jo organizacija (ne- 
periodiniai ir periodiniai leidiniai, knyga, knygynas, skaitykla), 
vaizdavimo priemonės (reklama, gyvieji paveikslai, kinematografas, 
teatras). Jokia iš šitų priemonių neprivalo likti nepanaudota išse- 
miamai geriems visuomeninės propagandos tikslams, nes kitaip 
kiekviena iš jų, nepanaudota teigiamuoju būdu, beveik neišven- 
giamai virs neigiamosios propagandos įrankiu. 

Teorinio susipratimo visuomeniniuose klausimuose ir tech- 
ninio nusimanymo apie visuomeninės propagandos metodus bei 
priemones dar nepakanka, kad visuomeninė propaganda būtų 
tikrai sėkminga ir sykiu padori bei turinti dorinamosios įtakos 
plačiosioms masėms. Kaip sakyta, reikalinga dar visa eilė dorinių 
kokybių, kurios galėtų sudaryti tikrą žmonių pasitikėjimą atžvil- 
giu į tuos, kas yra visuomeninio apaštalavimo veikėjai. Pasirodo, 
kad tikras visuomenininkas propagandistas tam tikrame laipsnyje 
privalo pasižymėti apaštalo ypatybėmis. Kokios gi yra šitos ypa- 
tybės, užleidžiu nusakyti P. Didonui ir F.—A. Vuillermet'ui. 

„Jei norėčiau keliais bruožais nuvaizduoti apaštalą, pasakė 
vieną kartą tėvas Didonas, tai apie jį tarčiau: tai išsyk pramatąs 
išminčius, kareivis ir kankinys; jis susidaro iš šviesos, energijos 
ir pasiaukojimo; jis kalba, kaip pramatąs išminčius; kovoja, kaip 
kareivis; miršta, kaip kankinys... Norėdamas skleisti tiesą, jis pri- 
valo ją suprasti ir įsigyti gilaus jos pajautimo. Jei jis nematytų 
jos visoje skaidroje, kaip jis galėtų jąja susižavėti, ir kur sulieps- 
notų tasai entuziazmas, kuris suteikia jam ugningos prigimties? 
Tiesa jį valdo visų pirma: ji tampa jame nepalenkiamu įsitikrini- 
mu, kuris jį išmoko meno žavėti, jaudinti, įtikinėti bei įtikrinėti, 
Jis yra sumanus doktrinos taktikas bei strategas. Kituose pro- 
tuose ši doktrina yra tarsi kibirkštis po pelenais, apaštališkajame 
prote jis išsiveržia tarsi vulkanas“ 

„Pasekėjams laimėti, sako dar tas pats tėvas Didonas, rei- 
kalinga narsi siela, linkusi pakelti visus bandymus, ir paslanki į 
didelę kovą; siela galinga, kuri nekapituliuoja; siela šauni, kuri 
sugeba drąsiai eiti į pavojų; žodžiu tariant, siela karinga, nes 
tiesa, ir ypač krikščioniškoji tiesa, turi priešų ir dargi priešų ne- 
permaldaujamų. Sakysime, jūs jąja pasiturite: labai gerai. Bet, 
ar jūs tikite, kad, norint ją paskleisti pasaulyje, tereikia vien pra- 


— 69 = 


verti lūpos ir eiti nuo vienų durų prie kitų, skelbiant išsiblaškiu- 
sioms sieloms Dievą, kurį jos yra pamiršusios? Dievo žodis yra 
sėkla, kuri, kad galėtų pradygti bei atnešti vaisių, reikalauja au- 
dros. Nes viskas sukyla prieš jąją: ir gamta, ir įvykiai ir žmo- 
nės. Prieš apaštalo žingsnius gamta kelia savo užtvaras, krauna 
savo kalnus, ištiesia neištiriamas savo jūres, savo ledynus ir kait- 
ringas savo dykumas. Žmogus pastato prieš jį dar baisesnes už- 
tvaras: savo geidulius bei prietarus, savo interesus bei neapy- 
kantas , Cezarių kardą bei jų ministerių politiką, savo doktrinas 
bei neišmatuojamą ištvirkimą. Kas dar reikėtų pridėti? Žmogus 
juk tiek turi resursų prieš Dievą. Ir štai, kas nugalės šituos priešus? 
To aš nežinau, atsako pats tėvas Didonas, bet tai bus iš tikrųjų 
apaštalas, nes jis yra Dievo kareivis, ir sugeba kariauti už tiesą“ 
(Čituojama su sutrumpinimais pagal F.—A. Vuillermet, La Mis- 
sion de la jeunesse contemporaine, 48—49 p.). . 

Prie šitų P. Didono pastabų apie apaštalo tipą F.— A. Vuil- 
lermet'as prideda keletą sistematizuojančių išvadų. „Apaštalui tad, 
sako jisai, reikalinga geležinė valia, pajėgianti nugalėti visas kliū- 
tis, nežinant nei nuovargio nei nusiminimo, nes dažnai jis turės 
dirbti savo darbą, negalėdamas patirti jo išdavų. Apaštalas turi 
būti žmogus tvirtai užgrūdyto būdo, priešas visų bailių svyravi- 
mų ir visų kompromisų, sugebąs palikti savo antspaudą žmonėse 
bei daiktuose. Visų svarbiausia, kad savo gyvenime jis realizuotų 
teorijas, kurias jis skelbia kitiems, Pasitikima apaštalu, kuris pa. 
siaukoja, prisiima kančias ir miršta už Tiesą, tuo tarpu kai neti- 
kima tiems gražbyliams, kurie savo gyvenimu suardo savo dok- 
trinos išvadas.. Santykiuose su savo artimais apaštalas privalo 
būti teisingss bei taurus; viešumoje, kaip ir židinio prieglobstyje, 
jis privalo uoliai praktikuoti tą religiją, kurią jis gina savo žo- 
džiais, ir naudotis neatlenkiamu argumentu pavyzdžio, kuris taip 
iškalbingai patvirtina veiksmą“ (t. p. 50 p.). 

Mūsų laikams itin yra svarbu prieiti prie plačiųjų visuome- 
nės masių su tikrai apaštališku nusiteikimu. "Tik toks būdas vesti 
kilnių idėjų propagandą tegali, kaip sakyta, lenktyniuoti su de- 
magogiškąja propaganda, kuri yra žymiai lengvesnė, negu pirmoji. 
Tačiau sykiu reik žinoti, kad kiekviena minia pasiduoda ne tik 
žemųjų instinktų masinimams, bet ir entuziastiškų žygių sugestijai. 
Reik tik tikrai degti entuziazmu tam, kas yra kilnu, gera ir gra- 
žu, kad galima būtų sukelti užsidegimą ir plačiosiose masėse. 
Atsiekti šita išdava juo labiau bus lengva tada, kai prie to pri- 
sidės dar iš pusės tų, kas veda visuomeninę propagandą, minių 
psichologijos pažinimas, jų interesų supratimas, atsidėjimas jų 
teisėtiems reikalams, kantrumas, tolerantingumas ir šiaip jau ge- 
radariškumas. Tik toks apaštališkas nusistatymas visuomeninės 
propagandos klausime tegali tikrai šviesti plačiąsias demokratines 
mases, jas dorinti, jose laimėti visiškąjį pasitikėjimą. į 

Būsimiems visuomenininkams inteligentams tai suprasti yra 
labai svarbu jau ruošiantis prie visuomeninio veikimo, nes tik 


== 70— 


tokiu atveju galima gerai nusimanyti, kiek vidaus darbo turi; at- 
likti žmogus pirm, negu jis gali tapti tikru visuomeninio susipra- 
timo darbininku. Tik rimtos studijos tegali jam padėti išsidirbti 
doktrinalinį nusistatymą visuomeninio gyvenimo klausimuose. Ilgas 
intelektualinis lavinimasis reikalingas tam menui rašyti ir kalbėti, 
be kurio visuomeninė propaganda negali įgauti plataus užsimojimo, 
Ilgesnio patyrimo reikalaujama, norint taip pat įsigyti tą peda- 
goginį taktą, kuris leidžia sėkmingai pavartoti padorios propa- 
gandos metodus bei priemones. Pagaliau, entuziastiškas atsidėji- 
mas tiesai ir nepalenkiamas pasiryžimas jai tarnauti reikalauja 
ilgo bei patvaraus auklėjimosi, be kurio apskritai negalima susi- 
daryti pastovių dorinių nusiteikimų. Žodžiu tariant, kiekvienas 
išėjimas viešumon su visuomenine propaganda reikalauja, taip 
sakant, pasiruošimo dykumoje, nes pirm, negu galima iš savęs 
dalyti ką kitiems, reik iš pradžios tai sukaupti savyje išvidiniu 
darbu. Ir tai yra dėsnis ne tik visuomeninei propagandai, bet ir 
visam visuomeniniam veikimui, 

c. Prieš sugebėjimą vesti visuomeninę propagandą, kuris turi 
` teorinio pobūdžio, reik tam tikra prasme pastatyti praktinis 
visuomeninis veiklumas, kurs turi reikštis dalyvavimu įvairiose 
visuomeninėse organizacijose ir šiaip jau organizuotose drau- 
gione, turinčiose taip ar šiaip visuomeninės reikšmės, 

ai kalbama apie praktinį visuomeninį veikimą, turima galvoje 
tam tikra visuomeninė akcija, kuri reikalauja nuo visuome- 
nės veikėjo ir tam tikros iniciatyvos, ir tam tikro orga- 
nizacinio sugebėjimo ir tam tikro dorinio atsakingumo. Vis 
delto paprastas praktinis visuomeninis veikimas nėra dar tuo 
pačiu visuomeninis vadovavimas. Visuomeninis vadovavimas 
tėra vien aukščiausias praktinio visuomeninio veikimo laipsnis, 
Kad visuomenės veikėjas galėtų būti tikru vadu, jis turi taip ar 
šiaip pasižymėti praktiniu visuomeniniu veiklumu, Tokiu būdu 
paprastas visuomeninis veikimas tarsi stovi tarp mechaniško vyk- 
dymo visuomeninių pareigų be nuosavios iniciatyvos iš vienos 
pusės ir savarankiškojo visuomeninio vadovavimo iš antros pusės. 
Paprastas visuomenės veikėjas, kokiu kad mažiausiai turi būti 
kiekvienas inteligentas, yra tam tikra prasme tarpininkas tarp 
aukštosios visuomeninės vadovybės ir plačiųjų masių, kurių visuo- 
meninis veiklumas pasireiškia paprastai gana primityviomis lytimis, 
Čia ir gali kilti klausimas, kokių bendrų reikalavimų stato prak- 
tinis visuomeninis veikimas, ir kokiomis aktyviomis žymėmis ata- 
tinkamai turi reikštis visuomeninis veiklumas. 

Paprastas praktinis visuomeninis veikimas, palygintas 
su visyomeniniu vadovavimu, turi labiau techninio bei vykdomojo 
pobūdžio. Visai suprantama, kodel taip yra: eilinis visuomenės 
veikėjas turi arčiau prieiti prie vykdomosios visuomeninio darbo 
technikos, tuo tarpu, kai visuomenės vadas pasilieka bendro va- 
dovavimo srityje ir realizuoja visuomeninės akcijositikslus suleilinių 
visuomenės veikėjų pagalba. Tokiu būdu paprastas visuomenės 


1 


= 7| — 


veikėjas stovi tarp tikro visuomenės vado ir mažiau ar daugiau 
pasyvios, visuomeniniu atžvilgiu, žmonių masės. Čia įvyksta 
maždaug tas pats, kas yra ir bet kurioje didesnėje prekybos ar 
pramonės įmonėje. Būtent, pasirodo, kad tokioje įmonėje tarp 
savininkų valdytojų, kurie laiko savo rankose administracijos va- 
džias, ir darbininkų proletarų iš antros pusės vis labiau įsisprau- 
džia inteligentų technikų grupė, kuri atatinkamai vaidina tarpu- 
tine rolę. 

Panašią rolę turi vaidinti visuomeniniame veikime paprastieji 
eiliniai visuomenės veikėjai, nes jie, tarsi visuomeninio darbo 
technikai, turi atlikti tarpininkavimo misiją tarp vyriausių visuo- 
menės vadų ir plačiųjų visuomenės masių. Kaip greit turėsime 
įsitikrinti, šitų eilinių visuomenės veikėjų pareigos ir šiaip jau 
veiksena skiriasi nuo vadovavimo pareigų bei veiksenos, bet 
užtat labai primena vyresniųjų technikų darbą. Sioje vietoje 
svarbu dar pažymėti, kad visuomeniniame veikime lygiai reikalinga 
ir vyriausioji vadovybė ir mažiau ar daugiau gausūs paprastų 
visuomenės veikėių kadrai. 

Teisingai yra sakoma, kad viskas taip ar šiaip ateina iš 
individualinės iniciatyvos, bet kad sykiu niekas negalima visuo- 
menėje realizuoti be suorganizuotų grupių pagalbos. Tuo pačiu 
yra konstatuojamas visuomeniniam veikimui reikalingumas ir vado 
ir eilinių veikėjų. Šitų dviejų visuomeninio veikimo veiksnių 
santykiavimą tiksliai bei reikšmingai nusako prancūzas V. Car- 
Ihian'as trumpame straipsnyje „Le chef et l’équipe“ (Vadas ir 
veikėjų kadras), iš kurio negaliu nepadaryti keleto ištraukų, 
„Panašiai, sako jisai, kaip siela palengvėl surengia organizmą, 
jį valdydama bei tvarkydama, taip lygiai vadas pasirenka savo 
minčiai patikimus asmenis ir savo projektams vykdytojus; jis per- 
leidžia savo dvasią šiems pastariesiems, vadovauja jų veikimui ir 
galvanizuoja jų energijas. — Svarbiausia ne ieškoti vado, bet 
patarnauti vadui, kuris to užsitarnauja. Ogi tikrai užsitarnauja 
įsakinėti vien tasai, kurs yra sugebėjęs susidaryti ne šalininkų, 
bet bendradarbių, kurie jam padeda ir jį pavaduoja. Vadas yra 
tasai, kas įžvelgia talentus, atspėja jų resursus, sudaro savo su- 
manymų reikalui generalinį štabą, kur kiekvienas dalyvis yra 
naudingas pagal savo palinkimus bei gabumus. Jei kas, geisda- 
mas pats iškilti, tepakenčia aplink save vien nykias individualybes, 
tasai nėra vertas būti vadu, ir jis tegalės vien vadovauti judėjimams, 
kurie turės baigtis sunkiais nepasisekimais“. 


— „Tikras vadas ruošia aplink save kitus vadus; jo akcija 
ne tik neužstelbia svetimos iniciatyvos, bet ją žadina bei padrą- 
sina, nes jis gerai žino, kad jo galybė nėra asmeninė, bet tik 
įgauna galios iš tų jėgų, kurias jis bus sugebėjęs sutelkti aplink 
save. Tikras vadas nesuveda nieko į save: jis sužadina atsidėjimą, 
tačiau ne sau, bet idėjai. Jis apsisupa gabiais asmenimis ir 
paskatina juos augti, nes, ūgdydamas savo bendradarbius, jis iš 
tikro pats auga“. i 


—72—- 


„Norint reformuoti pasaulį nepakanka paskleisti idėjų į in- 
telektualinę mūsų krašto ir mūsų laiko atmosferą; reik organizuoti 
gilus judėjimas ir drausminti sielos. Ogi šitas uždavinys pasiseks 

. tokiame laipsnyje, kokiame tie, kas bus jo iniciatoriais, mokės 
sudaryti kadrą žmonių sugebančių šitam uždaviniui tarnauti“, 

„Todel uždavinys, kuris yra sąlyga visiems kitiems uždavi- 
niams, reikalauja sudaryti kadrus žmonių, kurie būtų pasiryžę 
dirbti sutartinai viena pakraipa, padėdami vieni kitiems. Idėjų 
skleidimas, kad jos ir būtų teisingiausios, tik tiek tepajėgia pa- 
keisti nuomones, įpročius ir institutus, kiek joms yra aukojamos 
suinteresuotos materialia nauda pastangos, palenktos bendro vei- 
kimo drausmei. Sitoms pastangoms valdyti ir jų užsimojimui 
ritmiškai taikyti pasistatytiems tikslams reik neabejojant vado, 
bet šitas vadas tik tada bus vertas sekimo, jei jis sugeba pamiršti 
save, ruošdamas sau pavaduotojus bei įpėdinius“ (Le Van, Lyon 
1925 m. 50 Nr., 38—40 p.) 

Iš čion galima jau matyti, kaip svarbu visuomeniniame 
veikime turėti ir tikrų vadų ir gerai paruoštų eilinių visuomenės 
veikėjų. Be reikiamų veikėjų kadrų vadas yra faktinai bejėgis, 
bet iš kitos pusės be vado veikėjų kadrai tėra vien nesuderinta 
medžiaga, bet kuri nėra dar tikslingai bei planingai panaudojama 
jėga. Bet, kad eilinių veikėjų kadrai būtų tikrai naudingi bei 
produktingi vado talkininkai, reik, kad jie pasižymėtų praktiniu 
visuomeniniu veiklumu, kuris galėtų reikštis visuomeniniame vei- 
kime visa eile pareigų. Toliau ir teks pravesti skirtumas tarp 
pareigų bei veiksenos vado iš vienos pusės ir eilinių veikėjų iš 
antros pusės, 

Kaip sakyta, tarp vado ir eilinių visuomenės veikėjų pareigų 
bei veiksenos yra maždaug tokio skirtumo, kokio kad yra tarp 
didelės įmonės savininko valdytojo ir technikų vykdytojų pareigų 
bei veiksenos. Šitą paprastąjį skirtumą gana tiksliai praveda 
prancūzų pedagogas Joseph Wilhbois, pasižymėjęs savo akcija 
administratyvinio auklėjimo srityje. Jo supratimu bet kuris kon- 
kretinis veikimas, daugingas savo pareigomis, gali būti suskirsty- 

tas atskirais momentais, arba pradais, kaip jie eina maždaug suk- 

`- cesyvinėje laiko tvarkoje. Tokiais veikimo momentais ir yra: 
pirma, pramatymas, antra, tvarkymas, arba organizavimas, trečia, 
vykdomasis veikimas, ir, ketvirta, kontroliavimas. 

Pavyzdžiui, veikėjui tenka paruošti kokia nors vieša iškilmė, 
Jis visų pirma turi pramatyti, arba apimti savo dvasiniu žvilgiu už- 
brėžto jam veikimo visumą ir, taip sakant, atspėti iš anksto 
visos tos pareigos, kurių pastatytas jam tikslas gali pareikalauti, 
Paskui tuoj turi prasidėti paruošiamasis darbo tvarkymas, arba 
organizavimas, Dabar jau tenka skaitytis su vieta, laiku, mate- 
rialinėmis lėšomis, padėjėjų pajėgomis ir kitomis realiomis veikimo 
aplinkybėmis. Čia svarbu nustatyti tvarka, išlaikyti lėšų bei jėgų 
ekonomija ir šiaip jau tinkamai nuteikti tiek žmonės, tiek ir gy» 
venimo aplinkybės. į 


o 


Vėliau, t. y. trečioje vietoje, eis jau pats vykdomasis veiki- 
mas, kuris tiek yra sudėtinga pareiga, kad gali būti dar skirstoma 
smulkesniais psichologiniais momentais, arba pradais. Tokiais 
momentais, J. Wilbois supratimu, yra, pirma, pasiryžimas, antra, 
vykdymas tikra to žodžio prasme, ir, trečia, patvarumas pastan- 
gose. Mūsų pavyzdyje, iškilmės rengėjas, prisiartinus vykdomojo 
veikimo laikui, privalo ryžtis veikti su visa iniciatyva, atsakomy- 
bės jausmu ir veiklumu, kad viskas eitų savo laiku ir įvykių eiga 
nesusigrūstų kur, netekusi tvarkomosios vadovybės. Iškilmei 
atėjus, numatytas veikimas turi būti vykdomas tiesiogiai bei pil- 
nai, kad nepramatyti įvykiai nesuardytų nustatytosios tvarkos. 
Pagaliau, vykdomasis veikimas reikalauja dar patvarumo pastan- 
gose, kad iškilmės nuotaika būtų išlaikyta iki galo ir tuo pačiu 
atneštų pageidaujamų vaisių. 

Ketvirtoje vietoje eina kontroliavimas. Tiesa, kontroliavimas 
turi vietos ne tik tada, kai veikimas yra jau pasibaigęs, bet ir 
tada, kai veikimas eina pilna savo vaga. Kiekvienu veikimo 
momentu juk yra reikalinga tam tikra kontrolė, kuri laiduotų, 
kad materialinės lėšos ir žmonių pajėgos būtų vartojamos tinkamu 
būdu, ir kad užduotosios pareigos butų sąžiningai atliekamos, 
— Štai, kokia prasme kiekvienas sudėtingesnis konkretinis vei- 
kimas susideda iš pramatymo, tvarkymo, arba organizavimo, vyk- 
domojo veikimo ir kontroliavimo, 

Tiek techniko vykdytojo, tiek ir vado veikimas yra panašūs 
nusakytais sudedamaisiais momentais. Kitaip tariant, nusakytieji 
keturi veikimo momentai, kaipo tokie, įeina ir į techniko vykdy- 
tojo ir į vado administratoriaus pareigas. Pavyzdžiui, įmonės 
savininkas administratorius ir technikas inžinieris turės pramaty- 

"mo, tvarkymo, arba organizavimo, vykdomojo veikimo ir kontrolia- 
vimo pareigų. Bet šituose formaliniuose momentuose jų pareigų 
panašumas kaip ir išsibaigia. Toliau pasirodo, kad vadas admi- 
nistratorius, iš vienos pusės, turi dar viršaus vieną kitą pareigą, 
kurių neturi technikas vykdytojas, ir kad, iš kitos pusės, net 
bendros pareigos savo turiniu ir objektais žymiai skiriasi pagal 
tai, ar jos sudaro sudedamuosius techninio veikimo ar vadova- 
vimo momentus. Vadas administratorius, palygintas su techniku 
vykdytoju, turi viršaus iš pat pradžios tai, kas yra vadinama tikslo 
pastatymu, ir pačiame gale tai, kas yra vadinama veikimo sank- 
cionavimu, kuris seka po kontrolės. Technikas vykdytojas ne- 
stato įmonei vyriausių bei bendriausių tikslų: jis juos, taip sakant, 
prisiima iš viršaus. Jis taip pat nesankcionuoja veikimo išdavų, 
nes tai pridera įmonės vadui administratoriui, kuris tam reikalui 
turi savininko teisių arba atatinkamų įgaliojimų. 

Bet labiausiai techniko vykdytojo ir vado administratoriaus 
pareigos skiriasi tarp savęs savo turiniu ir savo objektais. Tech- 
niko vykdytojo arba šiaip jau specialisto rolė reiškiasi žmogiškųjų 
veiksmų taikymu prie materialinių aplinkybių; pavyzdžiui, inžine- 
ris chemikas panaudoja fabrikoje žmonių pajėgas ir materialinius 


= 74 — 


rešursus dažams gaminti. Užtat vado administratoriaus rolė reiš 
kiasi žmogiškųjų galimybių realizavimu sutelktinėse socialinio 
darbo lytyse; pavyzdžiui, dažų fabrikos savininkas organizuoja 
savo įmonę pagal socialinės jierarchijos reikalavimus. Technikas 
skaitosi visų pirma su materialinėmis aplinkybėmis; administrato- 
rius skaitosi labiausiai su socialinio gyvenimo lytimis. Sakoma, 
kad technikas specialistas valdo daiktus, tuo tarpu kai vadas 
administratorius valdo žmones. Pirmas stengiasi visų pirma per- 
galėti materialines arba technines sunkenybes, tuo tarpu kad 
antrasis stengiasi pergalėti sunkenybes, kurios susidaro vadovau- 
jant laisviems žmonių veiksmams. Pastaruoju atveju sunkenybės 
yra labiau psichologinės, arba socialinės, prigimties, tuo tarpu 
kai pirmuoju atveju jos yra labiau techninės prigimties. Toks 
yra pagrindinis turinio skirtumas tarp techniko vykdytojo ir vado 
administratoriaus pareigų. 

Pasirodo, kad nemažiau šitos pareigos skiriasi ir savo ob- 
jektais. Technikai vykdytojai turi savo objektais dažniausiai 
daiktus, į kuriuos jie stengiasi veikti mažiau ar daugiau tiesios 
giniu būdu. Tuo tarpu vadai administratoriai vekia taip ar šiaip 
į materialinius objektus vien per tarpininkavimą žmonių, kuriuos 
jie organizuoja jierarchinėje tvarkoje. Todel pirmieji tvarko la- 
biau daiktus, tuo tarpu kai antrieji tvarko žmonių veikimą, arba 
organizuoja taip ar šiaip socialinių veiksmų jierarchiją. Tik pa- 
staruoju atveju galima kalbėti apie organizacinį veikimą tikra to 
žodžio prasme. Todel galima pasakyti, kad technikai tvarko 
gamybą, tuo tarpu kai administratoriai organizuoja įmonę. 

Pats vykdomasis veikimas kiekvienu atveju nemažiau skiriasi 
savo pareigomis. Tiesioginis techniko vykdytojo veikimas į ma- 
terialinius objektus yra įvairus pagal tai, kokie yra šitie materia- 
liniai objektai.  Architektoriaus, technologo, komersanto vykdo- 
mosios pareigos yra labai įvairios, nes jų veikimo objektai yra 
įvairios prigimties. Kitaip yra su vykdomuoju vado administra- 
toriaus veikimu, kuris liečia materialinius objektus netiesioginiu 
būdu, o tiesioginiu būdu turi savo objektu žmonių veikimą ir 
šito veikimo organizavimą. Jo vykdomosios pareigos tam tikra 
prasme yra visuomet vienodos, nes jis taip ar šiaip visuomet 
turi rinktis savo įmonei žmones, juos auklėti, juos valdyti ir juos 
derinti tam tikroje jierarchijoje. Taigi vykdomasis vado admini- 
stratoriaus veikimas visados reiškiasi žmonių parinkimu, auklėjimu, 
valdymu ir derinimu, 

Turint galvoje skirtumą, kuris yra tarp techniko vykdytojo 
ir vado administratoriaus, galima kalbėti apie rinktinių technikų 
kadrus ir apie rinktinius administratorius. Rinktiniai technikai 
yra tam tikri virtuozai savo amate, moksle, arba mene, Rinktiniai. 
administratoriai yra tie, kas sugeba žmonėms vadovauti bei juos 
valdyti; kitaip tariant jie yra vadai. Teisingai yra pastebima, kad 
dažnai daroma nelemta klaida, statant vadų vietoje ir, tarp 
kitko, valdžioje technikus specialistus. Iš tikrųjų geras technikas 


specialistas dar toli gražu nėra tuo pačiu geras vadas arba ad- 
ministratorius, 

Palyginimas technikų vykdytojų ir vadų administratorių pa- 
reigų bei veiksenos ypatybių davė mums galimybės suprasti tą 
skirtumą, kuris yra tarp paprastų visuomenės veikėjų iš vienos 
pusės ir visuomenės vadų iš antros. Pareigų atžvilgiu tikras 
visuomenės veikėjas skiriasi nuo eilinių visuomenės veikėjų 
visų pirma tuo, kad jis turi šalia bendrų su pastaraisiais pareigų, 
kuriomis yra pramatymas, tvarkymas, arba organizavimas, vykdo- 
masis veikimas ir kontroliavimas, dar dvi vyriausios vadovybės 
pareigas, būtent: tikslų statymą visuomeniniam veikimui ir tokį 
ar kitokį sankcionavimą atsiektų išdavų. Savo pareigų objektais 
tikras vadas skiriasi nuo eilinių visuomenės veikėjų tuo, kad jis 
vadovauja žmonėms, dirbantiems visuomeninį darbą, bet pats ne- 
pildo jokių konkretinių visuomeninio veikimo pareigų, kurios kaip 
tik lieka eiti eiliniams visuomenės veikėjams. Todel, pavyzdžiui, 
šitie pastarieji organizuoja bei platina spaudą, organizuoja darbi- 
ninkus, veda politinę rinkimų agitaciją vietose, vykdo kultūrinę 
akciją visuomeniniame gyvenime, tuo tarpu kad tikrieji vadai la- 
biausiai pasireiškia ta vadovybe, kurios jie teikia eiliniams visuo- 
menės veikėjams. Pagaliau, ir visuomeniniame veikime vadų už- 
daviniai savo turiniu yra bendresnio pobūdžio, negu eilinių vei- 
kėjų uždaviniai, kurie turi labiau specialaus pobūdžio. Būtent, 
tuo tarpu kai eiliniai veikėjai vykdo įvairių įvairiausius konkre- 
tinius uždavinius, į vadų bendrą vadovybę visados taip ar šiaip 
įeina tokie uždaviniai, kaip žmonių parinkimas, jų auklėjimas, 
valdymas ir derinimas. 

Tiesa, reik pripažinti, kad nurodytas skirtumas tarp eilinių 
visuomenės veikėjų ir tikrų visuomenės vadų nėra tiek griežtas 
ir tiksliai atribotas, kaip kad tai turi vietos, pavyzdžiui, didžioje 
pramonės įmonėje tarp technikų specialistų ir vado administrato- 
riaus. Vis delto yra pakankamai davinių realiai su juo skaitytis 
ir atatinkamai kvalifikuoti iš vienos pusės eilinius visuomenės 
veikėjus ir iš antros pusės tikrus visuomenės vadus, Pirmiesiems 
yra reikalingas paprastas praktinis visuomeninis veiklumas tam tik- 
ros srities ribose, tuo tarpu kad antriesiems yra privalomas sugebė- 
jimas vadovauti tikra to žodžio prasme. Tiesa, ir paprasti visuo- 
menės veikėjai tam tikra prasme turi vadovauti žmonėms savo 
srities ribose; jie net iš dalies privalo turėti linkmės į tikrą vi- 
suomeninį vadovavimą, nes iš jų tarpo turi išsidirbti vyriausieji 
visuomenės vadai, kuriems yra būtinai reikalingas tam tikras sta- 
žas paprastame visuomeniniame veikime. Iš čion matyti, kad 
tikras visuomenės vadas privalo turėti visus tuos aktyvinius vi- 
suomeninius nusiteikimus, kurie yra privalomi paprastiems visuo- 
meniniams veikėjams, ir, be to, pasižymėti dar specialiais akty- 
viniais nusiteikimais, kurie yra privalomi visuomeninės vadovy- 
bės reikalui. Iš to paties aiškėja, kad nusiteikimai, kurie charak- 
terizuoja paprastą visuomeninį veiklumą, tėra vien paruošiamasis 


laipsnis, vedąs prie nusiteikimų, kurie charakterizuoja sugebėjimą 
vadovauti. Pagaliau, peršasi savaime dar ta išvada, kad tiek 
paprasto visuomeninio veiklumo, tiek ir sugebėjimo vadovauti 
auklėjimas yra žymioje dalyje ir ypač iš pradžios bendras, ir kad 
tik (aukštesnis meno vadovauti laipsnis, privalomas žymesniems 
visuomenės vadams, reikalauja specialių auklėjimo bei auklėjimosi 
priemonių. Apie atatinkamus nusiteikimus ir auklėjamąsias prie- 
mones ir reik dar šis tas pasakyti. 

Taigi, visų pirma, kokie yra pagrindiniai paprasto visuome- 
ninio veiklumo nusiteikimai?  Nusiteikimas, kuris privalo būti 
pirmas čia paminėtas, yra tasai visuomeninės atsakomybės jaus- 
mas, kuris neleidžia visuomenės nariui pasilikti pasyviu visuome- 
ninio gyvenimo reikalų atžvilgiu. Visuomenės gyvenimas ir jo 
santvarka reikalauja, būtent, įvairių viešųjų patarnavimų, be kurių 
nei šis gyvenimas, nei šita santvarka negali eiti normalia kultū- 
ringa vaga. Tuo tarpu ne visa, kas yra visuomenei reikalinga, 
yra jai patiekiama oficialiu keliu visuomeninės vaidžios priemo- 
nėmis. Žymi visuomenės reikalų dalis, gali būti patenkinta vien 
privatinės iniciatyvos priemonėmis. Tai ir atsiekiama tada, kai 
visuomenės nariai turi pakankamai išvystytą visuomeninės atsako- 
mybės jausmą, kuris juos spiria griebtis šitų priemonių ir visuo- 
meninio atsidėjimo žygiais tenkinti neaprūpintus visuomeninio 
gyvenimo reikalus. Taip, pavyzdžiui, yra aprūpinami visuomenėje 
labdarybės reikalai. 

Kai visuomeninės atsakomybės jausmas yra iškėlęs į sąmonę 
reikalą veikti visuomeniškuoju būdu, reikalingi dar yra kitokie 
nusiteikimai, kurie galėtų sužadinti tvirtą pasiryžimą bei patvarumą 
pastangose. Tokiu nusiteikimu yra, pavyzdžiui, viešųjų patarnavi- 
mų dvasia, kuri turėtų įkvėpti kiekvieną visuomenės veikėją vi- 
suomeninių reikalų aprūpinime. Viešųjų patarnavimų dvasia yra 
veikime savo rūšies aktyvus apetitas, kuris padaro tai, kad pats veiki- 
mas tampa malonus, kadangi jame randama pamėgimo, įsiskonėjimo, 

Nemažiau yra svarbūs visuomeniniame veikime sutelktinio 
darbo įpročiai ir, apskritai, sugebėjimas dirbti visuomenės darbą 
suderintomis bendromis pastangomis. Individualiniame darbe žmo- 
gus gali nesiskaityti su kitų žmonių darbais, nes jo darbo išda- 
vumas tepareina nuo jo tik vieno. Kas kita visuomeniniame vei- 
kime, Cia kiekvienas veikėjas taip ar šiaip priklauso savo darbe 
nuo pastangų mažesnio ar didesnio skaičiaus kitų žmonių, ir todel 
nuo jo sugebėjimo suderinti savo pastangas su šitų žmonių pa- 
stangomis pareina jo darbo sėkmingumas. Taip, pavyzdžiui, vi- 
suomeninis veikimas reikalauja labai dažnai bendros programos, 
kuri privalo būti realizuojama ištisos veikėjų eilės: jos tikslus 
pažinimas, vienodų priemonių parinkimas, susiskirstymas rolėmis, 
arba darbo padalinimas, štai tik keli dalykai, kurie reikalauja 
sutarimo, prisiderinimo, drausmingumo. Jei kiekvienas bendros 
akcijos veikėjas tenorėtų dirbti vien tai, kas jam patinka, ir taip, 
kaip jam tik vienam patogu, nesiskaitydamas su bendro darbo 


drausme, tai toks nesolidarus darbas negalėtų atsakyti visuomė- 
niškos akcijos reikalavimams. Tuo tarpu sutelktinio darbo įpročiai 
kaip tik turi laiduoti visuomeninei akcijai drausmingumą, akura- 
tiškumą, solidarumą ir kitas bendro darbo savybes. 

Tarp kitko viešųjų patarnavimų dvasia ir sutelktinio darbo 
įpročiai reikalauja iš veikėjo atsisakyti nuo tos tuščios ambicijos, 
kuri spiria jį reikalauti sau žymesnių pareigų, atliekamų viešumoje, 
ir vengti nežymių bei nedėkingų pareigų. Kiekvienas visuomenės 
veikėjas, turįs net davinių būti tikru vadu, privalo pereiti visuo- 
meniniame veikime klusnumo mokyklą, nes, kaip teisingai yra 
sakoma, tik tas tesugeba gerai įsakinėti, kas moka taip pat pa- 
klusti. Akuratiškai bei tiksliai atliekamas klusnumo atmosferoje 
darbas yra kaip tik geriausia mokykla visuomenės veikėjui, kuris 
yra pasiryžęs ne pigios protekcijos, arba žemos demagogijos, bet 
savo nuopelnais prasimušti prie tikros vadovybės visuomenėje, 

alia atsakomybės jausmo, viešųjų patarnavimo dvasios ir 
sutelktinio darbo įpročių praktiniam visuomeniniam veiklumui be» 
veik visados yra privalomas tam tikras organizacinis sugebėjimas, 
Organizuoti darbas reiškia taip tvarkyti darbo objektai ir žmonių 
veiksmai, kad galima būtų atsiekti didžiausio sėkmingumo trum“ 
piausiu laiku ir minimalinėmis pastangomis. Ten, kur teįeina į 
sąskaitą vien daiktai, kalbama apie jų tvarkymą. Darbo organiza- 
vimas turi taip ar šiaip reikalo su žmonių veiksmais, kurie privalo 
būti tvarkomi pagal darbo tikslus. Visuomeniniame veikime beveik 
visuomet tenka turėti reikalo su žmonių veiksmais, kurie privalu 
tvarkyti pagal šito veikimo tikslus. Iš čion ir kyla reikalas pasi- 
žymėti visuomeniniame veikime tam tikru organizaciniu sugebėjimu, 

Organizacinis sugebėjimas remiasi visa eile aktyvių priemo- 
nių, kuriomis darbas yra tvarkomas pagal veikimo tikslą. Orga- 
nizuoti visų pirma reiškia metodingai bei tvarkingai veikti, tiksliai 
skiriant kiekvienam daiktui bei žmogui tinkamą jiems vietą, aiškiai 
numatant kiekvieną vykdymo smulkmeną, rūpestingai paruošiant 
bet kurį veiksmą, palaipsniui žengiant prie veikimo tikslo reali» 
zavimo. Visuomeninis veikimas, kuris iš savo prigimties yra su- 
dėtingas darbas, reikalauja daugiau organizacinio sugebėjimo, negu 
daugelis nevisuomeninių darbų, kurie nereikalauja sutelktinių dau- 
gelio žmonių pastangų. Todel kiekvienas visuomenės veikėjas turi 
susirūpinti susipažinimu su organizuoto veikimo principais ir išsi- 
dirbimu organizacinio sugebėjimo bent tam tikrame laipsnyje, kiek 
to reikalauja paprastas visuomeninis veikimas. 

Kalbamas organizacinis sugebėjimas tėra vienas iš nusiteikimų, 
kurie yra reikalingi tam, kas yra vadinama platesniu administravimo 
vardu. Administravimas iš tikrųjų sudaro vyriausią darbo vadovybę, 
kuri tenka laikyti savo rankose tam, kas yra vadinamas vadu ad- 
ministratorium. Eiliniam visuomeniniam veikėjui yra jau reikalo 
imtis elementarinių administravimo pareigų, kadangi, kaip sakyta, 
beveik kiekvienas visuomeninis veikimas reikalauja organizacinių 
pareigų. Susipažinimas su administracijos principais ir tam tikras 


praktinis stažas administravimo darbe yra todel privalomas kiek- 
vienam visuomenės veikėjui, jei jis nori būti savo darbe sąmo- 
ningu bei produktingu darbininku*). 

~ Taigi atsakomybės jausmas, spiriąs į visuomenės darbą; vie- 
šųjų patarnavimo dvasia, sudaranti pamėgimą visuomeninio darbo; 
sutelktinio darbo įpročiai, suteikią bendroms pastangoms draus- 
miugumo bei sėkmingumo, ir organizacinis sugebėjimas, leidžiąs 
taip tvarkyti visuomeninio darbo dalykus bei žmonių veiksmus, 
kad būtų atsiektas didžiausias išdavumas trumpiausiu laiku bei 
minimalinėmis pastangomis, — štai pagrindiniai paprasto visuo- 
meninio veiklumo nusiteikimai, Visi šitie nusiteikimai juo labiau 
yra reikalingi tikram visuomenės vadui, kuriame jie sudaro tą 
bendrą visuomeninio veiklumo pagrindą, kuris neskiria jo nuo 
paprastų visuomenės veikėjų. Bet šalia šitų bendrų nusiteikimų 
tikras visuomenės vadas privalo turėti dar visą eilę specialių nu- 
siteikimų, kurie yra reikalingi vyriausiai visuomenės vadovybei. 
Kokie yra pagrindiniai iš šitų nusiteikimų, štai klausimas, į kurį 
bus toliau ne pro šalį davus bent trumpą atsakymą. 

d. — J. Wilbois, kalbėdamas apie ekonominių įmonių vadus 
administratorius, visai teisingai pastebi, kad vadovybės pareigos 
tiek yra įvairios bei sudėtingos, kad labai nedaug pasitaiko žmo 
nių, kurie turi visas reikiamas kokybes joms atlikti. „Direktorius, 
sako jisai, dažnai yra priverstas susiskirstyti kuo mažiausia į tris 
žmones: vienas yra kūrėjas, antras numato bei organizuoja, tre- 
čias auklėja, įsakinėja, derina; jie visi turi beveik nesutariamus 
pobūdžius: pirmasis įžvelgia tai, kas bus užporyt, antrasis, — 
kas bus ryto, ir trečiasis, kas darosi šiandieną; pirmasis skrieja 
idėjų padangėse; antrasis svarsto planus savo kontoroje; trečiasis 
kovoja tarp žmonių; pirmasis vadinasi pranašu; antrasis moksli- 
ninku; trečiasis akcijos žmogus.“ (La nouvelle éducation française, 
74—75 p.). Nežiūrint to, kad visos reikiamos vadui savybės yra 
labai sunku surasti viename asmenyje, vis delto galima kalbėti 
apie idealinį vado tipą, kuris turėtų visas jas sujungtas savo 
asmenyje. 

Nemažiau, kaip ir ekonominėse įmonėse yra komplikuotas 
visuomenės vado tipas, privaląs sujungti savyje visą eilę gana 
įvairių aktyvinių nusiteikimų, kurių reikalauja visuomeninė vado- 
vybė. Bendras šitų nusiteikimų pobūdis yra nustatomas tų pareigų 
turiniu, kurios sudaro bet kurios vadovybės esmę. Šitą pagrindinį 
vadovybės pareigų turinį prancūzai gražiai išreiškia šitokiu pa- 
sakymu: „ne rien faire, ne rien laisser faire, tout faire faire“, 
vadinasi — „nieko nedaryti pačiam, nieko neleisti darytis savai- 
me, viskas darydinti per kitus“. Kitaip tariant, menas vadovauti 
reikalauja visų pirma sugebėjimo dirbti darbas kitų žmonių pa- 
„stangomis, t. y. nuteikti palenktieji žmonės pasiryžimui dėti pa- 


*] Šituo reikalu. labai patartina yra Dr. Pr. V. Raulinaičio knyga „Admi- 
nistracijos principai“ [Kaunas 1926]. St, Š. 


stangas, paskatinti bei padrąsinti jų iniciatyva, išvystyti juose 
atsakomybės jausmas ir apskritai sužadinti juose karštas noras 
bendradarbiauti su savo vadovybe. Sitaip suprastam menui va- 
dovauti reik kuo mažiausia trejopų davinių; intelektualinių, dorinių 
ir pedagoginių. 

Yra savaime aišku, kad tikras vadas negali būti žmogus, 
apribotas intelektualiniu atžvilgiu, Realizuodamas savo pastatytąjį 
tikslą kitų žmonių pastangomis, vadas privalo pasižymėti nuo- 
dugniu tiek pačio darbo, tiek ir atsidėjusių jam žmonių pažinimu, 
Nepažindamas darbo, kuriam jis vadovauja, jis yra nekompeten- 
tingas vykdomųjų priemonių atžvilgiu; ogi nepažindamas palenk- 
tųjų jam žmonių, jis nesugeba jiems vadovauti reikiamu būdu. Be to, 
žmogus, kuris turi vadovauti kitiems, tik tada tegali naudotis kitų 
pasitikėjimu, kai jis jų akyse yra) nusimanąs ir išmintingas. nes 
kvailiems najyviems žmonėms nieks nelinksta paklusti, Žodžiu 
tariant, tikras vadas turi imponuoti savo protu tiems, kam jis 
vadovauja. 

Tačiau intelektualinis vado žymumas toli gražu nereiškia 
akademinio mokslingumo bei moksliškumo. Vadas privalo pasižy- 
mėti moksliškųoju subrendimu ir net dažnokai tyrinėti savo srities 
klausimus su moksliškuoju tikslumu, bet vis delto jo tiesioginiu 
uždaviniu yra ne tiesos pažinimas, bet statymas tikslų, parinki- 
mas vykdomųjų priemonių ir pastatytųjų tikslų realizavimas pa- 
rinktomis priemonėmis, Visam tam yra reikalingas tam tikras 
kūrybinis nusistatymas, kur's reiškiasi ir naujų idėjų išradimu, ir 
gyva intuicija, ir aiškiu pramatymu, ir realiniu tikrovės pajautimu. 
Žmogus be kūrybinio nusistatymo gali būti geras vykdytojas, bet 
negali būti tikras vadas. Tikras vadas, statydamas tikslus ir rink- 
damas priemones, visados yra mažesniame ar didesniame laipsnyje 
idėjų išradėjas. Bet sykiu jis nėra kaž koks atitrūkęs nuo realy- 
bės svajotojas. Iš vienos pusės gyvoji intuicija, o iš antros pusės 
realybės pajautimas, pagrįstas moksliškuoju subrendimu, laiko jį 
realaus mąstymo bei veikimo ribose. 

Intelektualinis vado išsilavinimas yra dar reikalingas tam, 
kad jis galėtų įtikrinėti platesnes žmonių mases. Tiesa, žmonių. 
įtikrinėjimas įvyksta ne vienų tik protinių argumentų galia, bet 
ir su pagalba tos įtakos, kurios turi žmonėms tvirtas valios..pa- 
siryžimas ir gilus emocionalinis įsijautimas. Vis delto pirmoje, 
vietoje įtikrinėjimo mene stovi intelektualinis tvirtumas, kuris 
palenkia kitų žmonių protus sugestyviniu argumentų parinkimu, 
— Suprantama savaime, kad sąryšyje su intelektualiniu išsilavinimu 
tikram vadui yra privaloma bent minimalinė iškalba, kaipo prie- 
monė šitam išsilavinimui pasireikšti įtaka į kitus žmones. 

Doriniu atžvilgiu tikras vadas turi visų pirma pasižymėti. 
beveik visomis tvirto būdo savybėmis: ir tvirta valia, sugebančia 
reikalauti klusnumo nuo palenktųjų žmonių, ir drąsa pasiryžimuose, 
ir atsidėjimu idėjos žygiui, ir patvarumu pastangose, ir tvirtu, 
principialiu nusistatymu, ir reikiamu griežtumu teisinguose rei- 


— 80 = 


kalavimuose, ir tt. Yra net pastebima su tam tikru teisingumu, 
kad tikram vadui nepritinka per didelis būdo minkštumas ir leng- 
vas pasidavimas emocionaliniams įspūdžiams, pavyzdžiui, per dide- 
liam gailesčio jausmui atžvilgiu į tuos, kurie turi būti pastumti 
į žiaurią gyvenimo kovą. Jei per didelis emocionalinis jautrumas 
ir nėra vadui pageidaujamas, tai vis delto tikras vadas privalo 
pasižymėti teisingumu ir protingu gerumu, kad palenkti jam žmo- 
nės jaustų jame ne sausą despotą, bet žmogų, kuriame tvirtumas 
bei griežtumas visai neišskiria tam tikro gerai suprasto širdingumo. 


Iš suminėtųjų tvirto būdo savybių ypatingai svarbi yra drąsa 
pasiryžimuose, kuri leidžia pakelti stoiškai atsakomybę už riziką, 
beveik visados esančią savarankesniame visuomeniniame veikime. 
Tvirtai pasitikis savo žygio svarbumu vadas privalo turėti drąsos 
užangažuoti kartais į rizikingą kelią save ir savo žmones, nes 
visuomeniniame veikime pramatymas yra dažnai sunkesnis, negu 
kituose praktiškuose darbuose. Nesiryžiąs tokiais atvejais į aiškią 
veikimo liniją žmogus negali būti vadu, kadangi niekas taip ne- 
ardo pasitikėjimą žmogumi, kaip jo svyravimas momentuose, rei- 
kalaujančiuose aiškios orientacijos ir drąsaus užsimojimo, 

Labai yra svarbus vadovybės atžvilgiu vado tiesumas, arba 
tikras jo įsitikinimas savo žygio teisingumu bei svarbumu, Žmo- 
gus, kuris abejoja apie savo vadovaujamojo veikimo teisingumą 
ir tik stengiasi daryti įspūdį įsitikinusio žmogaus, retai kada su- 
gebės užmaskuoti tikrą savo sielos stovį ir dažniausiai nustos 
pasitikėjimo savo buvusiuose šalininkuose. Iš čion aiškėja svarba, 
kurios turi įsitikinimo sutarimas su vedamąja visuomenine akcija, 

itas sutarimas ypač privalo išeiti aikštėn vado paslankume tar- 
nauti pavyzdžiu tiems, kam vadovauja. Sakoma net, kad pavyzdys 
yra savo rūšies vado tiesumo išrodymas. 

Ne mažiau svarbus už intelektūalinius ir dorinius nusiteiki- 
mus yra pedagoginis nusiteikimas, be kurio jokia tikra vadovybė 
faktinai nėra galima. Kiekvienas vadas, kaipo žmogus veikiąs su 
pagalba kitų žmonių, turi rinktis sau žmonių, juos auklėti, jiems 
įsakinėti, juos taikyti bei derinti. Visos šitos pareigos reikalauja 
pedagoginio apsiėjimo su palenktaisiais žmonėmis, kurie iš vienos 
pusės yra vadui padėjėjai, o iš kitos net galimi būsimieji pava- 
duotojai. Todel Foerster'is yra net parašęs, kad „vadovauti reiškia 
ruoštis pavaduotojų, darytis nebereikalingu, kitus auklėti vadais“ 
(Politische Ethik und politische Pädagogik, München 1918, 51 p.). 


Ypatingas pedagoginis gabumas yra reikalingas menui įsa- 
kinėti, kuriam Foerster'is nemaža skiria vietos savo knygoje „Po- 
litische Ethik und politische Pädagogik“. Foerster'is laiko labai 
svarbiu dalyku atremti menas įsakinti į pedagoginį veikimo 
būdą, kuris nustatytų organingą sąryšį tarp įsakymo ir sielos to 
asmens, kuris turi paklusti. „Pagrindinė klaida tų, kurie įsakinėja, 
dažniausiai yra tai, kad jie nesugeba suderinti sielos ir įsakymo, 
kuriuodu vis labiau pasidaro vienas antram syetimais, taip kad 


a Bİ ab 


siela pagaliau pamiršta, koks turtingas pagalbos simbolis jos vi= 
daus tvarkai ir kokia mokykla geriausioms jos jėgoms yra kaip 
tik išviršinė tvarka, tikslumas, įstatymas ir klusnumas“ (47 p.). 
Foerster'is gana smulkmeningai tyrinėja intelektualinius, dorinius 
ir šiaip psichologinius įsakinėjimo veiksnius, laikydamas meną 
įsakinėti pagrindine dalimi meno vadovauti. Todel jis daro net 
išvadą, kad „vadų ruošimas yra taip ar šiaip uždavinys, kurio 
griežti reikalavimai verčia mus giliau suprasti mokyklų gyvenime 
taip pat meną įsakinėti“ (53 p.). 

Tokie yra svarbiausieji intelektualiniai, doriniai ir pedago- 
giniai nusiteikimai, reikalingi menui vadovauti. Negaliu čia jų 
giliau bei plačiau tyrinėti, nes tai mus nuvestų toliau, negu lei- 
"džia aplinkybės. Pridėsiu dar, kad šalia šitų trejopų nusiteikimų 
reik dar turėti galvoje techninė vadovavimo pusė, kuri šiuo atveju 
nebuvo judinama, kadangi jinai yra, kaip turėjome progos anksčiau 
matyti, bendra su paprastu visuomeniniu veikimu, Todel savaime 
yra suponuojama, kad vadas turi pasižymėti tam tikru techniniu 
kompetentingumu ir, tarp kitko, organizaciniu sugebėjimu, kuris 
jam leistų paruošti ir sutvarkyti visuomeninę akciją pagal visus 
techninio vykdymo reikalavimus. Todel irgi administravimo prin- 
cipų supratimas ir administravimo technikos pasisavinimas yra 
kiekvienam tikram vadui aukščiausiame laipsnyje privalomu, Apie 
tuodu dalyku teks dar žemiau šis tas pasakyti sąryšyje su Wilbois 
pažiūromis į vado tipą. 

Buvo nurodytos keturios reikiamų vadui nusiteikimų grupės, 
kurias, būtent, sudaro protiniai, doriniai, pedagoginiai ir techni- 
niai administraciniai nusiteikimai. Kad geriau paaiškėtų tikro vado 
tipas, tikiuos, bus ne pro šalį jį trumpai nusakius pagal išvadžio- 
jimus tokio kompetentingo šituo klausimu asmens, kokiu yra 
Joseph Wilbois, išleidęs 1926 m. knygą, pavadintą Le Chef 
dentreprise, Sa fonction et sa personne (Paris, 
Librairie Félix Alcan). Nors J. Wilbois kalba šitoje savo knygoje 
labiausiai apie įmonės vadą, jo pareigas ir asmenybę, vis delto 
bendri jo nurodymai turi tiek pat reikšmės ir visuomenės vadui, 
nors vado sugebėjimų pritaikymas visuomeninei vadovybei ir turi 
būti kiek savotiškas. 

Tikras vadas, sako Wilbois, gali būti aptartas, kaipo orga- 
nizatorius, išradėjas ir valdytojas plačiausia šitų žodžių prasme 
(103 p.) Organizuoti, Wilbois supratimu, yra nustatinėti ryšiai 
(84 p.), tiek tarp daiktų, tiek ir tarp žmonių. Ogi ryšiai yra nu- 
statinėjami tiek tada, kai tenka organizuoti naujas dalykas, tiek 
tada, kai reik rūpintis darbo išdavumo įrankiais, tiek ir tada, kai 
privalu daryti darbo išdavų kontrolė. Atatinkamai vadui, kaipo 
organizatoriui, yra pageidaujama visų pirma kombinacijų dovana, 
nes tasai, kas nesugeba derinti bei rįšti taip ar šiaip daiktus ir 
žmones, negali būti organizatoriumi. Šalia kombinacijų dovanos, 
organizatorius privalo dar pasižymėti mokėjimu ekonomiškai aikvoti 
savo pastangas ir taupyti savo laiką. Juk organizatorius atlieka 


vykdomąjį darbą kitų žmonių pastangomis, nes kitaip jis turėtų 
paskęsti smulkmenose ir netektų jėgų bei laiko tai visumai, kurią 
jis organizuoja. i 

Kaipo išradėjas, vadas pildo visą eilę pareigų, kurios rei- 
kalauja kūrybinių nusiteikimų. Tokiomis pareigomis yra veikimo 
tikslo nustatymas, susekimas reikiamų veikimui priemonių ir iš- 
dirbimas programos mažiau ar daugiau ilgam laiku. Sitoms 
pareigoms vykdyti vadas privalo pasižymėti moksliška bei reali- 
stiška pasidokumentavimo dvasia sykiu su ta intuicijos dovana, 
kuri leidžia lengvai įžvelgti gyvenimo momentą, jo aktualius rei- 
kalus ir evoliucijos tendencijas. 

Kaipo valdytojas, vadas yra sykiu ir veikėjas ir įsakymų 
davėjas. Vadas pats nevykdo, bet tik daro sprendžiamųjų pasi- 
ryžimų, kuriuos jis paskui įsako kitiems pildyti. Sprendžiamųjų 
pasiryžimų lengvai daro tasai, kas“ pasižymi fiziniu atžvilgiu jau- 
numu, intelektualiniu atžvilgiu — veikiu bei aiškiu susivokimu 
padėtyje ir doriniu atžvilgiu — veikimo meile ir drąsiu užsimojimu, 
nebijančiu net rizikos. Taigi fizinis jaunumas, arba tamprumas, 
greitas orientavimasis padėtyje ir drąsus užsimojimas yra trys 
tikro vado žymės, kiek jam, kaipo veikėjui, tenka daryti spren- 
džiamųjų pasiryžimų. i 

Vadas daro sprendžiamųjų pasiryžimų tam, kad jis turėtų 
ką įsakinėti palenktiesiems savo žmonėms, arba kad jis galėtų 
būti įsakymų davėjas. Savaime juk aišku, kad žmogus, kuris 
lengvai nedaro aiškių bei veikių sprendimų ir nesiryžta paskui 
jų taip ar šiaip vykdyti, negali būti autoritetingas įsakymų da- 
vėjas. Užtat, kai sprendžiamieji pasiryžimai yra jau padaryti, va- 
das privalo pasižymėti tuo autoritetingumu, kuris yra reikalingas 
kiekvienam valdytojui, turinčiam savo rankose įsakinėjimo pareigą. 
Valdytojo autoritetingumas, Wilbois supratimu, pareina nuo visos 
eilės sąlygų. 

„Valdomasis įsakinėjimas (commandement), sako jisai, tėra 
vien tada sėkmingas, kai sueina krūvon keturios sąlygos: a) tam 
tikra vado asmenybė, b) įsijautimas į palenktųjų žmonių sielas, 
kad galima būtų panaudoti tiek jų silpnybės, tiek ir teigiamos 
kokybės; c) savitarpinis asmeniškas vado ir jo pelenktųjų susi- 
pažinimas, kuris vienas tegali sudaryti sąmoningą pasitikėjimą; 
d) gerų techninių arba administratyvinių įrankių buvimas, t. y. 
geras darbo aprūpinimas įrankiais arba gera organizacija, be 
kurių duotasis įsakymas tegali būti arba tik pageidavimu arba 
tik pasigailėjimu“ (93—94 p.j 

Vado administratoriaus asmenybė, Wilbois supratimu, turi 
pasižymėti ypatybėmis, kurios valdžioje didina jo autoritetin- 
gumą. Fiziniu atžvilgiu tokiomis ypatybėmis yra žymus ūgis, 
gesto tikrumas, balso įtaigumas, žvilgio elektriškumas ir tt. Inte- 
lektualiniu atžvilgiu svarbu yra vadui gerai nusimanyti tame 
darbe, kuriam jis vadovauja, Ir šiaip jau vado inteligentiškumas 
turi didelės reikšmės jo autoritetui palaikyti tarp jam palenktų 


m 82 — 


žmonių ir net žymioje dalyje gali atstoti trūkumą fizinių ypatybių, 
reikalingų menui vadovauti. oraliniu atžvilgiu vadas privalo 
pasižymėti rizikos meile, lojaliu griežtumu ir išsižadėjimo dvasia. 

Reikiamas vadui įsijautimas į savo palenktųjų sielas randa 
vietos tada, kai vadas sugeba intuityviai įžvelgti jų tendencijas, 
sugestionuoti centralinę akcijos idėją ryškiais simboliais, sukelti 
įteigiamuosius vaizdus, darančius iš idėjų įėgas, sužadinti jaus- 
mus, ir suprasti kitų reikalus. 

Savitarpinis vado ir jo palenktųjų susipažinimas turi suda- 
ryti pasitikėjimo atmosferą. Ogi šita pasitikėjimo atmosfera 
susidaro tada, kai vadas duoda save pažinti kaip tik vadovauja- 
moje rolėje, Iš vienos pusės nenuilstamas pajėgumas darbe, o iš kitos 
pusės sugebėjimas paraginti bei derinti palenktųjų žmonių ener- 
giją yra čia teigiamosios vado savybės. 

Veikimo sėkmingumas pareina toliau nuo deramo darbo 
aprūpinimo materialinėmis priemonėmis ir geros darbo sąlygų 
organizacijos. Todel vadas administratorius privalo turėti iš vie- 
nos pusės tam tikro komforto pajautimą, o iš antros pusės — 
organizacijos dovaną. Pagaliau organizacijos dovana yra lygiai 
reikalinga vadui kontrolės atžvilgiu. Tikras vadas paprastai neturi 
nei laiko nei pamėgimo nuolat vykdyti smulkmeningą palenktųjų 
savo žmonių kontrolę. Tenka tad tiesoginė kartkartėmis vykdoma 
kontrolė papildinėti įvairiais būdais, ar tai kitų žmonių pagalba, 
ar tai automatiškomis priemonėmis, taip kad palenktieji jaustųsi 
negalį išsilenkti iš kontrolės aparato. Tuo tarpu šitam reikalui 
būtinas yra vadui organizacinis sugebėjimas. 

tai pagrindinės savybės, kuriomis, Wilbois supratimu, 
privalo pasižymėti vadas, kaipo organizatorius, išradėjas ir val- 
dytojas. — Žinant, koks yra idealinis vado tipas, visai pravartu 
pasistatyti klausimas, kokiose aplinkybėse geriausiai gali pasiruošti 
būsimieji inteligentai prie visuomeninio vadovavimo. 

Reik visų pirma pastebėti, kad būsimas visuomenės vadas 
tik tada gali normaliai pasiruošti prie vadovavimo pareigų, jei 
įgauna tinkamą išsilavinimą ir turi progos pereiti savo gyvenime 
reikiamą pratinimosi darbą. Tada pats Wilbois kitame savo veikale, 
būtent: La nouvelle éducation française, duoda 
labai reikšmingų nurodymų, kaip būsimieji vadai turi būti 
lavinami bei auklėjami, Jo supratimu, būsimieji vadai turi būti 
nuosekliai atrinkti iš visos naujosios kartos, išskiriant juos ban- 
domaisiais kvotimais, iš pradžios sykiu su būsimais technikais 
vykdytojais, iš bendros būsimųjų darbininkų masės, o vėliau 
perskiriant juos nuo būsimųjų technikų, kurie anksčiau baigia 
savo išsilavinimą ir todel anksčiau eina į praktinį veikimą. 

Iki 12 metų amžiaus Wilbois numato bendrą programą 
būsimiems darbininkams, būsimiems . technikams ir būsimiems 
vadams. 12 metų amžiuje jaunimui daromas bandomasis kvotimas 
ir pagal jo išdavas yra atrenkama gabesnioji jo dalis tam lavini- 
mui, kuri nuo 12 iki 16 metų turi bendrai eiti būsimieji tech- 


"-1= 


nikai ir vadai. Tuo tarpu nuo 12 metų amžiaus būsimieji darbi- 
ninkai turi eiti įvairias specialiąsias mokyklas, duodančias taip 
pat nemaža bendrojo lavinimo. Laikotarpyje nuo 12 iki 16 metų 
būsimieji technikai ir būsimieji vadai eina bendrojo lavinimo 
mokyklas, kurios turėtų suteikti daugiau humanitarinės kultūros, 
negu specialiųjų žinių. Net grynai techniškoms profesijoms galų 
gale yra naudingiau, kad šitame laikotarpyje besiruošiąs prie jų 
jaunimas įgautų daugiau psichologinių ir sociologinių žinių, negu 
grynai praktinių sugebėjimų. 

16 metų amžiuje tam tikru bandomuoju kvotimu yra skiriami 
būsimieji technikai nuo būsimųjų vadų, į kuriuos turi toliau ruoš- 
tis vien gabiausieji žmonės. Laikotarpyje nuo 16 iki 19 metų, 
tuo tarpu kai būsimieji technikai privalo eiti specialiąsias mokyk- 
las, skiriančias nemaža laiko bendrajai dvasios kultūrai, būsimieji 
vadai turi dar eiti humanistines bendrojo lavinimo mokyklas, kur 
rasinis bei visuomeninis žmogus turi būti koncentracijos 
tikslu. 

Nuo 19 metų gabesnieji technikai turi eiti specialiąsias 
aukštąsias mokyklas, tuo tarpu kad būsimieji vadai, atlikę trumpą 
praktinį stažą kurioje nors technikos mokykloje, privalo eiti į 
vadų mokyklą, kurią turėtų sudaryti aukščiausias universiteto 
fakultetas. Tarp 30 ir 40 metų, būdami jau praktiniame veikime 
patyrę žmonės, jie turėtų dar grįžti trumpam laikui į specialiąsias 
vadų mokyklas, kurios galėtų pagilinti pažinimą vyriausios vas 
dovybės principų ir praktiškų patyrimų supratimą. 

itokia bendra Wilbois programa būsimiems vadams lavinti 
yra įdomi tuo atžvilgiu, kad ji reikalauja jiems labai rūpestingo 
ir ilgo bendro lavinimosi su aiškia linkme į humanitarinę kultūrą. 
Statydamas šitokį griežtą reikalavimą būsimųjų vadų lavinimui, 
Wilbois, rodosi, nė kiek neklysta. — Ne mažiau vykusia yra taip 
pat jo programa būsimiems vadams auklėti praktiniu doriniu 
atžvilgiu. Šitame klausime Wilbois, matyti išeina iš to pagrindo, 
kad pirm, negu imama organizuoti visuomenė, privalu sutvarkyti, 
savo gyvenimas, nes mes didiname visuomeninę netvarką, jei 
patys nesusitvarkome. Todel Wilbois reikalauja, kad rinktinis 
jaunimas tvarkytų savo gyvenimą pagal griežtus orgainzavimo 
bei administravimo principus. O kad į šitą gyvenimą įeitų sykiu 
ir vadovavimo pareigos, jis reikalauja, kad žymesnieji jaunimo 
asmens rūpintųsi jaunesnių savo draugų auklėjimu, 

Einant šitokią auklėjimosi programą, atrinktasis jaunimas 
turės pats statytis savo veikimui tikslus, numatomai sustatinėti 
realizuotinus planus, tvarkyti materialinius veikimo objektus, or- 
ganizueti savo draugus tam tikroje jierarchijoje, auklėti bei valdyti 
tam tikra prasme pavestus jo globai jaunesnius savo draugus, 
juos taikyti bei derinti, kontroliuoti bei drausminti, 

„, Sitokia programa būsimiems vadams auklėti iš tikrųjų nesis- 
kiria pagal savo esmę nuo to visuomeninio vadovaujančių jauni- | 
mui asmenų auklėjimo, apie kurį „kalba Foerster'is savo knygoje 


— 85 = 


„Schule und Charakter“. Foerster'is, būtent, mato šituo atžvilgiu 
didelę auklėjamąją mokinių valdymosi reikšmę. Paprastai auto- 
kratiškame mokyklos režime gabesni nerimstančios iniciatyvos 
jaunuoliai atsiverčia prieš mokyklos vyresnybę ir dažnai tarnauja 
tvirkinančiu veiksniu bendrai savo draugų masei, jei neranda savo 
iniciatyvai bei energijai legalios išeities. Užtat, kai mokinių masė 
yra tvarkoma ant legalizuoto demokratinio valdymosi pagrindų, 
šitie žymesnieji jaunuoliai visai naturaliu būdu tampa atsakingais 
vadais, kurie visuomeninius tikslus bei uždavinius po to turi lai- 
kyti savo garbės dalykais. 

„Sykiu demokratiškosios mokinių valdymosi kontrolės prie- 
monėmis, sako Foerster'is, yra apvaldoma neribota vadovaujančių 
asmenų galybė, ir tai bene bus svarbiausias visuomeninis pačio 
instituto laimėjimas: iš uzurpatorių šitie asmenys virsta pasitikė- 
jimo žmonėmis ir randa demokratiškojoje mokinių draugės santvar- 
koje atsvarą savo neribotos valdžios geidimui, Tuo pačiu jie pa- 
tys įgauna visuomeninės kultūros, o jų tironiški palinkimai švel- 
nėja; jie pramoksta aukštesnio meno įsakinėti ir patiria susitvar- 
kymo džiaugsmą, tuo tarpu kai anksčiau jie tebuvo žinoję palin- 
kusį į prievartą išdidumą ir urzgintį nusilenkimą“ (84 p.). 

Savaime aišku, kad dalyvavimas įvairiose jaunimo draugijose 
gali duoti geros progos pasireikšti jaunuoliams, linkusiems į va- 
dovavimą, ir sykiu įgauti tam tikro patyrimo. Nuosekliai eidami 
nuo jaunimo susidraugavimo prie kultūrinių bei visuomeninių or- 
ganizacijų, jie gali įgyti vadovavimo įpročių ir net neblogai 
apvaldyti meną vadovauti, jei bus sykiu tinkamai išsilavinę tiek | 
bendru humanitariniu, tiek ir specialiu vadovavimo principų at- 
žvilgiu. Tarp kitko, jie neprivalo pamiršti, kad tikru visuomenės 
vadu tik tas tegali tapti, kas yra anksčiau tapęs tikru visuomenės 
veikėju, ir kad iš visuomenės veikėjų tik tie teturi šansų tapti 
vadais, kas pasižymi plačiu sintetiniu akiračiu, nes vadovavimas 
iš esmės turi sintetinį pobūdį. 

Pagaliau tenka pasakyti keletas žodžių apie tą didelę svarbą, 
kurios turi mūsų laikams vadų ruošimo klausimas. Jokia visuome- 
nės santvarka negali apseiti be tokios ar kitokios vadovybės, 
kuri patenka į didesnio ar mažesnio žmonių skaičiaus rankas. 
Ar tai bus griežta autokratija, ar griežta liaudies valdžia, visados 
tarp individo ir valdžios stovi mažesnė ar didesnė eilė vadovau- 
jančių asmenų, pastatytų visuomenės priešakyje tokiu ar kitokiu 
būdu. Šita prasme individvalistinė Italija, vadovaujama Musolinio, 
ir komunistinė Rusija, valdoma tarybų, lygiai neapsieina be atrin- 
ktosios tokiu ar kitokiu būdu vadovybės. Pasirodo dargi, kad 
šalia visuomeninės santvarkos nemažesnės reikšmės visuomenės 
gerovei turi tai, kiek visuomenės vadai yra pasiruošę ir tinka 
eiti visuomeninės vadovybės pareigas. Šiais laikais, kai ištisoje 
valstybių eilėje visuomeninė vadovybė pereina iš vienų rankų į 
kitas, visuomenės vadų ruošimo klausimas ir tampa ypatingai 
aktualus. Šitas vadų klausimo aktualumas didėja dabar dar todel, 


— 86 — 


kad jis yra statomas sąryšyje su demokratizmo problema, to 
demokratizmo, kuris mūsų laikais, kaip sakoma, pergyvena krizį. 

Iš vienos pusės yra aišku, kad kiekviena atrinktoji vadovybė 
yra aristokratinis veiksnys visuomenės gyvenime, Iš kitos pusės 
sulyg visuomeninės kultūros kilimu ir individualinių teisių pripa- 
žinimu žmogiškajam asmeniui, kaipo tokiam, plačiosios demokra- 
tinės masės vis daugiau reikalauja sau įtakos visuomenės tvarkyme 
bei valdyme. Sita tendencija demokratinių masių gyvenime yra 
tiek reali ir galinga, kad yra najyviu nesusipratimu kalbėti apie 
demokratinio judėjimo, kaipo tokio, krizį. Iš tikrųjų pergyvena 
krizį tas būdas organizuoti visuomeninę vadovybę, kuris įsigalėjo 
po Didžiosios prancūzų revoliucijos sąryšyje su tam tikra, vadi- 
nama demokratine, valstybės santvarka. Tokiu būdu pasilieka 
priešais viens antrą du lygiai svarbiu faktu, būtent, pirma, tai, 
kad neišvengiama atrinktoji visuomenės vadovybė yra tam tikras 
aristokratinis veiksnys, ir, antra, tai, kad nenutildomos demokra- 
tinės plačiųjų masių tendencijos yra lygiai realus, bet jau demo- 
kratinis veiksnys visuomenės gyvenime. Akivaizdoje šitų dviejų 
faktų ir kyla problema, kokiu būdu atrinktosios vadovybės rei- 
kalas gali būti suderintas su demokratinėmis ' plačiųjų masių 
tendencijomis, 

Į šitaip pastatytąjį klausimą Foerster'is, taip gerai visados 
pagaunąs realias gyvenimo tendencijas, atsako sintezės koncepcija. 
„Demokratiškosios pažangos priešai, sako jisai, pamiršta, kad pati 
šita pažanga turi neginčijamą tendenciją iškišti į priekį naują 
aristokratiją, ir kad prieš mus stoja alternatyva, kuri vadinasi ne: 
aristokratija arba demokratija, bet: aristokratija, gyvuojanti prie- 
varta bei pavergimu, ar aristokratija, besiremianti pasitikėjimu“ 
(Politische Ethik und politische Pädagogik, 132—133 p.). Foers- 
ter'io supratimu, giliausia demokratiškos idėjos prasmė yra ta, kad 
vadovaujančių elementų parinkimas tūrėtų būti pastatytas ant 
visai naujų pagrindų. Tuomet pasirodytų, kad demokratija tėra 
vien naujas metodas laiduoti visuomenės vadovybę tokiai aristokra- 
tijai, kuri nebūtų liaudžiai užmesta, kaipo gryna kasta su pa- 
veldėtomis privilegijomis, be reikiamų vadams kokybių, be aiškiai 
iai I atsakomybės, bet susidarytų išbandyto masių pasitikėjimo 
atmosferoje, taip kad galėtų būti realizuotas harmoningas visuo: 
meninės vadovybės susiderinimas su kolektyviniu sąmoningos 
liaudies gyvenimu (plg. op. cit. 114 p.). 

Tiesa, kad šitokis susiderinimas galėtų faktinai įvykti, 
reikalingas yra tam tikras visuomeninis tiek demokratinių, tiek ir 
aristokratinių elementų auklėjimas. „Demokratija, sako Foerster'is, 
privalo išsižadėti pavydo, schematizmo, terorizmo, klasės ekskliu- 
zivizmo ir sykiu išsiaiškinti, kad apsisprendimas bei laisvė iš 
tikro tėra viena iš lemto gyvenimo sąlygų; bet pagaliau viskas 
pareina nuo to, kam bus panaudoti šitie laimėjimai. Visas išlai- 
svintas gyvenimas, jei jis nėra palenktas naujai bei aukštesnei 
klusnumo rūšiai, nėra nieko vertas... Iš kitos pusės visa aristokratijos 


ateitis pareina nuo to, ar pasiseks atgaivinti tos senos kriščioniš- 
kosios kilznumo tradicijos, kurių esmę sudarydavo savimeilės per- 
galėjimas aukštu patarnavimo supratimu ir toli siekiančiu bei iš- 
mintingu svetimų teisių bei interesų vertinimu. Tik tasai, kas 
laimi autoritetą patarnavimu, tegali juoju džiaugtis vadovavime 
bei valdyme. Pastangose pagerbti žmogiškąją vertę turi sueiti 
ir demokratiškasis reikalavimas ir aristokratiškoji sąžinė. Cia ir 
glūdi, baigia savo išvadžiojimą Foerster'is, krikščioniškasis pa- 
T demokratijos ir aristokratijos susivienijimui“ (op. cit. 
166 p.). 

Ir iš tikro demokratizmo bei aristokratizmo principų sintezė 
ant krikščioniškosios etikos pagrindo yra geriausia linkmė tai vi- 
suomenės vadovybei, kuri turi būti auklėjama mūsų laikais, 


V. Specialieji visuomeninio auklėjimo uždaviniai. 


l. Politinis auklėjimas. —2, Ekonominis auklėji- 
mas. — 3. Socialinis auklėjimas, — 4. Tautinis auk- 
lėjimas. — 5. Tarptautinis auklėjimas. 


1. Politinis auklėjimas, 


a. Tariamasis apolitinio jaunuomenės auklėjimo galimumas ir politinio 
auklėjimo faktinas neišvengiamumas bei principialus privalomumas. —b. Nelygs- 
tamai neutralus politinis auklėjimas, griežtai partyvinis politinis auklėjimas ir 
lygstamai neutralus politinis auklėjimas: pirmojo neįvykdomumas, antrojo ne- 
tikslingumas ir trečiojo privalomumas. c. Reciprociteto principas politiniime 
jaunuomenės auklėjime, kaipo jo reguliatyvinis kriterijus ir saugumo laidas, — 
d. Kova su partyvumo dvasia ir reikiamas nusistatymas partijos atžvilgiu: nei 
partijos paneigimas, nei partijos idealizavimas, tik jos tobulinimas pagal visuo- 
meninės kultūros reikalavimus.—e. Vedamosios valstybinio auklėjimo idėjos. — 
f. Vedamosios pilietinio auklėjimo idėjos.—g. Politinis solidarizmas, kaipo poli- 
tinio auklėjimo bendras vedamasis pradas. 


a. — Kalbant apie specialiuosius visuomeninio auklėjimo 
uždavinius, turima galvoje naujų kartų ruošimas specialiosioms 
visuomeninio gyvenimo sritims. Tarp tokių sričių žymesnės reikš- 
mės turi politinė, ekonominė, socialinė, tautinė ir tarptautinė, ir 
todel atatinkamai galima kalbėti apie politinį, ekonominį, socia- 
linį, tautinį ir tarptautinį auklėjimą. Kiikvieni iš šitų visuome- 
ninio auklėjimo rūšių reikalauja specialesnio atsižvelgimo del tos 
paprastos priežasties, kad su kiekviena iš jų yra surištos < avo- 
tiškos ypatybės bei sunkenybės. Tarp kitko politinio auklėjimo 
klausimas užtinka ypatingai daug sunkenybių, surištų su politinio 
gyvenimo bei veikimo savotiškumu, Iš šitų sunkenybių vienos 
yra teorinio, kitos praktinio pobūdžio. Būtent, iš vienos pusės 
nėra lengvas dalykas išsidirbti visai racionali pažiūra į politinį 
gyvenimą ir į politinį auklėjimą, o iš antros pusės nėra lengva 
išvystyti naujose kartose tie visuomeniniai nusiteikimai, kuriais 


privalo pasižymėti kiekvienas susipratęs pilietis, aktyviai nusista- 
tęs politikos atžvilgiu. 

Pirmas klausimas, kuris gali rūpėti pedagogui ir kuris iš tik- 
rųjų yra įvairiai ir labai nesąmoningai sprendžiamas, liečia patį 
politinio auklėjimo reikalingumą. Cia galima konstatuoti du kraš- 
tutiniu nusistatymu, tarp kurių gali dar būti mažiau ar daugiau 
moderuotų klausimo išsprendimų. Vieni kraštutinio nusistatymo 
žmonės visai neigia reikalą auklėti įaunuomenę politiniam gyve- 
nimui bei veikimui ir todel irgi stengiasi pašalinti iš mokyklinio 
jos auklėjimo bei lavinimo visa tai, kas turi sąryšio su politikos 
reikalais. Tai yra apolitinio jaunuomenės auklėjimo šalininkai. 
Kiti, ekstremistai, atvirkščiai, ne tik nevengia politinio jaunuome- 
nės auklėjimo, bet dargi randa reikalą konkretizuoti politinį auk- 
lėjimą pagal tam tikrą politinę programą, kitaip tariant, auklėti 
jaunuomenę tam, kad ji realizuotų visuomenės gyvenime konkre- ` 
tinę politinę programą. O kadangi jokia konkretinė politinė pro- 
grama faktinai negali patenkinti visų visuomenės narių, tai kiek- 
vienas politinis auklėjimas pagal konkretinę politinę programą yra 
partyvinis auklėjimas, kaipo ruošiąs jaunuomenę politikai, paten- 
kinančiai tik vieną visuomenės dalį (lot. pars). 

Apolitinis jaunuomenės auklėjimas pretenduojama, bent no- 
minaliai, vykdyti biurokratinio absoliutizmo valstybėse, kur ben- 
drai piliečių masei nėra pripažįstama politinio veiklumo teisė. 

ita nominaline prasme apolitinis buvo mokyklinis jaunuomenės 
auklėjimas autokratiškoje Rusijoje, kur paprastiems piliečiams buvo 
draudžiama bet kuri politinė iniciatyva, Iš tikrųjų kalbamas jau- 
nuomenės auklėjimas nebuvo visai apolitinis jau todel, kad vis 
delto jaunuomenei šiaip ar taip buvo skiepijama, šalia politinio 
pasyvumo, carizmo tvarkos meilė ir rusiškas politinis patriotizmas, 
kas faktinai darydavo jaunuomenės auklėjimą politinį ir net par- 
tyvinį tam tikra prasme. 

Del to aiškiai partyvinis yra politinis jaunuomenės auklėji- 
mas dabartinėje bolševikiškoje Rusijoje. Su visu atvirumu bei 
nuoseklumu sovietų vyriausybė skiepija jaunuomenei komunistinę 
bolševikų ideologiją ir programą ir net sąmoningai koncentruoja 
mokyklinį lavinimą aplink politinę socialinę programą. Su mažesniu 
atvirumu bei nuoseklumu, bet vis delto ta pačia linkme eina ita- 
liškas fašizmas, kuris muša savo priešus ir visų pirma patį komu- 
nizmą ginklu, išmėgintu bolševikų praktikoje. 

Kad politinis auklėjimas gali būti partyviniu, nieks negali 
net abejoti. Kitas yra dalykas, ar jaunuomenės auklėjimas apskri- 
tai gali būti apolitinis, kaip kad yra pretenduojama tose valsty- 
bėse, kur biurokratiškam absoliutizmui svarbu neleisti valdiniams 
įsigyti politinio veiklumo. Autokratiškosios Rusijos pavyzdys kaip 
tik parodo, kad tariamai apolitinis jaunuomenės auklėjimas fakti- 
nai turėjo savyje užmaskuotą politinį pradą, kuris buvo reikalin- 
gas autokratiškai carizmo politikai. Apskritai, gyvenimo praktika 
parodo, kad ten, kur mokyklos yra valstybės steigiamos, išlaiko- 


30,59 


mos ir administruojamos, mokyklinis auklėjimas bei lavinimas nie- 
kados nėra visiškai laisvas nuo vyriausybės vedamos politikos, 
kuri tokiais atvejais šiaip ar taip, atvirai ar slėpiamai, gauna pa- 
sireikšti jaunuomenės auklėjime. 

Tačiau tas faktas, kad valstybinės mokyklos faktinai negali 
atsipalaiduoti nuo tam tikro politikos spaudimo, kuris turi visados 
tendecijos pasireikšti atatinkamu politiniu auklėjimu bei lavinimu, 
dar neįrodo, kad apskritai jaunuomenės auklėjimas negali būti 
apolitinis tikra to žodžio prasme. Iš tikrųjų jaunuomenės auklėji- 
mas būtų visiškai apolitinis tuo atveju, jei visi politiniai valstybi- 
nio bei pilietinio gyvenimo klausimai būtų pašalinti iš moko- 
mosios medžiagos, jei jaunuomenėje nebūtų ugdomi jokie valsty- 
biniai pilietiniai nusiteikimai, jei ji nebūtų ruošiama jokia prasme 
valstybinei tvarkai palaikyti, ir tt. Toks apolitinis įaunuo- 
menės auklėjimas galima mažiau ar daugiau 
aiškiai įsivaizduoti, nors jis pilnumoje nieka- 
dosnėrairnegalibūti pravestas pedagoginėje 
praktikoje. Bet būtų sykiu klaidinga manyti, kad čia turima 
reikalo su idealu, kuris taip pat mažiau ar daugiau aiškiai gali 
būti įsivaizduotas, nors niekados negali būti pilnai realizuotas 
netobuloje tikrovėje, 

Politinis auklėjimas faktinai yra neišvengiamas jaunuomenės 
ugdymo sistemoje ne neigiamąja prasme, kokia kad yra neišven- 
giamas žmogaus gyvenime netobulumas, bet teigiamąja prasme, 
būtent, kaipo tai, kas yra pozityviai ir būtinai reikalinga ugdymo 
sistemai. Ir kad pedagoginėje praktikoje būtų išvengtos nesąmo- 
ningumo klaidos, privalu gerai nusimanyti, kad politinis 
auklėjimas sudaro sudedamąją visuomeninio 
ugdymo dalį, be kurios ugdymas negali būti 
pilnutinis, t.y. integralinis, ir negali paruošti žmogų visoms 
gyvenimo sritims, kuriose + žmogui noroms ar nenoroms tenka 
reikštis. Žmogus yra visuomeniška būtybė iš savo prigimties, ir 
todel jam yra privalomas visuomeninis auklėjimas. Visuomeni- 
niame gyvenime vaidina labai svarbią rolę politinis veikimas, 
kuriuo remiasi formalinė visuomenės santvarka, ir todel žmogus 
turi būti ruošiamas politiniam gyvenimui bei veikimui, arba, 
kitaip tariant, jam yra privalomas politinis auklėjimas. Tačiau 
būtų najyvu manyti, kad visuomenės nariai gali savaime įsigyti 
politinio išsiauklėjimo jau tada, kai jiems tenka subrendusiems 
susidurti su politikos reikalais. Politikos menas, kuriam yra rei- 
kalingi ir politinis susipratimas, ir pastovūs įpročiai, ir atatinka- 
mas dorinis išsidirbimas, o iš kitos pusės tos didelės sunkeny- 
bės, kurios visados lydi politikos darbą, reikalauja, kad naujos 
kartos būtų savo laiku ruošiamos ir paskui pačios ruoštųsi tinka- 
mam politiniam veikimui. Pasitikėti, kad politinis išsiauklėjimas 
gali ateiti, savaime, ypač sunku kultūringesnėje visuomenėje 
todel, kad, juo aukštesnė yra visuomenės kultūra 
irtobulesnė jos santvarka, juo sunkesnis ir il» 


00 


gesnis yra politinis auklėjimas. Taip pat, norint pa- 
kelti visuomeninę kultūrą ir visuomeninės santvarkos funkciona- 
vimą, tenka labiau susirūpinti politiniu auklėjimu ir dėti daugiau 
pastangų jam patobulinti. 

Tokiu būdu pasirodo, kad politinis auklėjimas iš 
vienos pusės yra faktinai neišvengiamas bent 
tam tikrame laipsnyje įaunuomenės auklėjime 
bei lavinime, o iš kitos pusės jis yra principia- 
liai privalomas pilnutinio sb p sumetimais. 
Principialus politinio auklėjimo privalomumas ypač aiškėja mūsų 
laikais, kai palinkusių į ardomąją akciją ekstremistų aktyvumas 
yra labai didelis ir gresia bet kuriai politinei tvarkai nuolatiniu 
pervartingumu. Bet jei politinis auklėjimas sykiu yra ir faktinai 
neišvengiamas ir principialiai privalomas jaunuomenės gyvenime, 
tai jo reikalingumo arba net jo, kaipo fakto, neigimas gali būti 
arba nesusipratimas, arba politinė spekuliacija, atkreipta prieš 
savo politinius priešus. Sąmoningas ir džentelmeniškas nusistaty- 
mas politinio auklėjimo klausime reikalauja pripažinti, kad poli- 
tinis auklėjimas turi rasti sau tinkamą vietą pilnutinio ugdymo 
sistemoje, ir kad juoju privalu sąmoningai ir atvirai rūpintis taip, 
kaip to reikalauja suderinti asmens ir visuomenės interesai. Cia 
ir kyla klausimai, kaip toli turi siekti politinis auklėjimas ir kaip 
jis privalo reikštis. 

b. — Dažnam galėtų pasirodyti, kad politinis auklėjimas 
privalo būti neutralus atžvilgiu į visas visuomenės grupes, t. y. 
privalo apsiriboti tik tais dalykais, kurie yra vienodai suprantami 
ir vienodai vertinami visų šitų grupių. Iš tikrųjų reikalavimas to- 
kio nelygstamai neutralaus politinio auklėjimo padarytų patį šitą 
auklėjimą faktinai negalimą. 

ituo labai lengva įsitikrinti paėmus kokį nors pavyzdį. Sa- 
kysime, politinis auklėjimas gali būti vedamas trejopa pakraipa 
pagal tai, ar pirmenybė yra pripažįstama asmeniui prieš visuo- 
menę, ar visuomenei yra pripažįstama principiali pirmenybė prieš 
asmenį, ar pagaliau stengiamasi harmoningai suderinti asmens ir 
visuomenės reikalus, neįžeidžiant nei visuomenės interesų, nei iš 
prigimties priderančių atskiriems asmenims teisių. Pirmuoju atveju 
politinis auklėjimas, pritaikytas piliečių ir valstybės santykiavi- 
mui, bus individualistiškas, antruoju atveju — socialistiškas, tre- 
čiuoju atveju — solidaristiškas. Kiekvieną karią politinis auklėjimas 
patenkins tik vieną visuomenės dalį arba grupę ir sukels nepasi- 
tenkinimo kituose. Norint tad išlaikyti visišką neutralumą politi- 
niame auklėjime, tenka iš jo pašalinti piliečių ir valstybės deri- 
nimo klausimą ir neiti politinio auklėjimo praktikoje jokia nuro- 
dyta pakraipa, Bet jei iš politinio auklėjimo tenka pašalinti toks 
kardinalinis ir grendžiamasis pilietinio valstybinio gyvenimo klau- 
simas, tai aišku savaime, kad antraeiliai klausimai turės irgi at- 
pulti, kadangi ir del jų negalima atsiekti atskirų visuomenės da- 
ių arba grupių sutarimo, nekalbant jau apie asmenines atskirų 


2912 


žmonių nuomones. Žodžiu tariant, politinis auklėjimas, 
faktinai neišvengiamas ir principialiai priva- 
lomas, negali būti nelygstamai neutralus atžvil- 
giu į visas visuomenės grupes. 

Politinis auklėjimas, kuris nėra nelygstamai neutralus, visa- 
dos teatsako vienai tik visuomenės daliai ir todel, nebūdamas 
visiems priimtinas, yra šiaip ar taip partikuliarinis. Šitas konsta- 
tavimas toli gražu dar nereiškia, kad tuo pačiu yra pateisinamas 
tasai partyvinis politinis bolševikų ir fašistų auklėjimas, apie kurį 
buvo kalbėta aukščiau. Iš tikrųjų tarp nelygstamai ne- 
utralaus ir griežtai partyvinio politinio auklė- 
jimo stovilygstamai neutralus politinis auklė- 
jimas, kuris, nebūdamas neutralus apskritai politinės ideolo- 
gijos atžvilgiu, yra vis delto neutralus atžvilgiu į visus politi- 
nius susigrupavimus. Toks politinis auklėjimas yra vedamas 
nepriklausomai nuo visų politinių partijų ir netarnauja tiesioginiu 
būdu jokiai politinei partijai, arba net jokiai suorganizuotai poli- 
tiniais tikslais žmonių grupei, dalyvaujančiai valdžioje arba tik 
besistengiančiai laimėti valdžią ir realizuoti tam tikrą politinę 
programą. 

. Tokiu būdu lygstamai neutralus politinis auk- 
lėjimas nėra neutralus visuomeninės pasaulė- 
žiūros atžvilgiu, bet yra neutralus partyvinių 
organizacijų atžvilgiu. Tai dar anaiptol nereiškia, kad 
toks lygstamai neutralus politinis auklėjimas yra lygiai naudin- 
gas arba lygiai nenaudingas visoms politinėms partijoms arba 
analoginėms joms organizacijoms politinio pobūdžio. Jei politinis 
auklėjimas faktinai negali būti laisvas nuo visuomeninės pasau- 
lėžiūros, ir kiekvienu atskiru atveju kokia nors praktine pasaulė- 
žiūra remiasi, tai, aišku savaime, kiekvienas politinis auklėjimas 
bus be jokios net premeditacijos labiausiai palankus tai politinei 
organizacijai, kuri išeina iš tos pačios pasaulėžiūros pagrindų. 
Sakysime, politinis auklėjimas yra vedamas solidaristinės koncep- 
„cijos linkme. Tokiu atveju, ar politinio auklėjimo vykdytojai to 
nori ar nenori, jie teigiamai patarnaus politinėms organizacijoms, 
kurios remiasi solidarizmo pagrindais, ir sykiu kliudys individu- 
alistinėms ir socialistinėms politinėms organizacijoms plėtotis su- 
sipratusių solidaristų tarpe. 

Galų gale pasirodo, pirma, kad apolitinis jau- 
nuomenės auklėjimas yra fikcija, kuria gali 
operuoti nesusipratėliai ar politiniai aferistai, 
nes apolitinis auklėjimas yrane tik faktinai 
neįvykdomas, bet ir principialiai nepageidau- 
jamas; antra, kad politinis auklėjimas negali 
būti neutralus visuomeninės pasaulėžiūros 
atžvilgiu, nors gali būti neutralus politinių or- 
ganizacijų atžvilgių; trečia, kad principialus 
politinio auklėjimo neutralumas politinių or- 


80 


ganizacijų atžvilgiuvis delto faktinai nutei- 
kia auklėtinius mažiau ar daugiau palankiai 
atžvilgiuįtas politines organizacijas, kurios 
remiasita pačia pasaulėžiūra, ką ir pats poli- 
tinis auklėjimas; ir, ketvirta, kad pedagogikos 
sistemai telieka rinktis tarp lygstamai ne- 
utralaus ir griežtai partyvinio politinio auk- 
lėjimo. 

Reik būti dešinės ar kairės ekstremistu, kad galima būtų 
su tikru įsitikinimu teigti reikalą realizuoti ugdymo sistemoje 
griežtai partyvinį politinį jaunuomenės auklėjimą, nes visi sveiko 
proto ir pedagoginio takto sumetimai kalba už lygstamai neutralų 
politinį auklėjimą. Sąmoningai bei sistemingai traukti įaunuo- 
menė į aktualią politiką ir į smarkiai jaudinančią partiją ir šiaip 
jau politinių grupių kovą yra iš tikrųjų kenksminga tiek norma- 
liam pačios jaunuomenės pasiruošimui prie visuomeninio gyve- 
nimo bei veikimo, tiek ir politinei visuomenės santvarkai bei pa- 
žangai. Organizuotas politinis veikimas, kaipo labai komplikuotas 
ir reikalaująs maksimalinio intelektualinio ir dorinio pasiruošimo 
tetinka vien visai subrėndusiems žmonėms, tuo tarpu kai per 
anksti įėję į politiką žmonės sustoja savo išsivystyme, dažnai 
patvirksta ir pasidaro bergždi visuomeninio gyvenimo atžvilgiu. 
Tai, kasiš tikro yra pageidaujama iš naujų 
kartų, nėra nei politinis indiferentizmas, nei 
politinis įsikarščiavimas, Apolitinis auklėjimas arba 
net nelygstamai neutralus politinis auklėjimas, jei tik juodu būtų 
faktinai įvykdomu pedagoginėje praktikoje, sudarytų palankias 
sąlygas politiniam indiferentizmui, tuo tarpu kai griežtai partyvi- 
nis politinis auklėjimas faktinai sudaro labai palankias sąlygas 
politiniam įsikarščiavimui. Delto lygstamai neutralus politinis 
auklėjimas turi daugiausia davinių išvengti ir politinio indiferen- 
tizmo ir partyvinio įsikarščiavimo. 

Lygstamasis politinio auklėjimo neutralumas reik skirti nuo 
ugdymo sistemos ir tuo pačiu mokyklos neutralumo. Man teko 
savo laiku įrodinėti (Racionali mokyklų organizacijos sistema, 
Kaunas 1927), kad ugdymo sistema ir tuo pačiu mokykla, kur ji 
yra realizuojama, faktinai negali būti visiškai atpalaiduota nuo 
bet kurios pasaulėžiūros, ir kad todel nelygstamas mokyklos 
neutralumas yra iš esmės apgaulinga sąvoka. Buvo sykiu nurodi- 
nėta principiali prievolė stengtis pagrįsti mokyklinį auklėjimą bei 
lavinimą racionalia pasaulėžiūra ir ją nuosekliai pravesti ugdo- 
majame veikime. Tik, kaipo toleruotinas pereinamasis stovis, 
buvo pripažintas lygstamasis viešų mokyklų neutralumas, kuris 
reikalauja pagrįsti mokyklinį auklėjimą bei lavinimą bendra įvai- 
rių, nors nelabai priešingų, pasaulėžiūrų plotme, Tokiu būdu 
lygstamuoja mokyklos neutralumu vengiama realizuoti ugdymo 
sistemoje dalykai, nepriimtini kelioms palyginant gretimoms pa- 
saulėžiūroms, tuo tarpu kai? lygstamai neutraliu politiniu auklė» 


PA 


jimu vengiama ugdymo priklausomybės nuo bet kurios politinės 
organizacijos ir tiesioginio, sąmoningai siekiamo, patarnavimo 
kokiai nors politinei organizacijai politinio auklėjimo priemo- 
nėmis. Skirtumas tarp bendro lygstamojo mokyklos neutralumo 
ir lygstamojo politinio auklėjimo neutralumo duoda galimybės 
su visišku nuoseklumu laikyti pirmąjį netobulumo apraiška ir 
sykiu ginti antrojo privalomumą bei tikslingumą, nes faktinas 
neutralumas partijų ir šiaip jau politinių organizacijų atžvilgiu 
dar nereikalauja principialaus neutralumo pasaulėžiūros atžvilgiu 
ir tarp kitko visuomeninės pasaulėžiūros su įvystyta į ją politine 
doktrina, 

c. — Labai yra reikšminga tai, kad valstybinės mokyklos 
niekados negali būti visiškai atpalaiduotas nuo faktinos vyriausy- 
bės politikos ir tuo pačiu mažiau ar daugiau yra verčiamos eiti 
partyvinio politinio auklėjimo pakraipa jau del tos paprastos 
priežasties, kad kiekviena vyriausybė remiasi tam tikromis visuo- 
menės grupėmis, mažiau ar daugiau suorganizuotomis politiniu 
būdu. Neatimta faktinai ir nuo privatinių mokyklų galimybė eiti 
partyvinio politinio auklėjimo pakraipa, bet jos iš tikrųjų turi 
daugiau davinių išvengti ir laktinai dažniau išvengia partyvinio 
politinio auklėjimo, nors lygstamai neutralus politinis auklėjimas 
turi jose pakankamai sąlygų nuosekliai pasireikšti sąryšyje su ta 
pasaulėžiūra, kuri yra sąmoningai padėta į ugdymo sistemos pa- 
grindą. Todel, kai stovinčios prie valdžios vairo ir realizuojan- 
čios per vyriausybę tam tikrą politinį auklėjimą mokyklose poli- 
tinės grupės prikaišioja privatinėms mokykloms partyvinę politiką, 
labai dažnai turima reikalo su ta dvilinka turinčių įėgą žmo- 
nių etika, kuri visados smerkia silpnesnę pusę ir pateisina sti- 
presnių prievartą pagal garsius posakius: Vae victis! Beati po- 
sidentes! 

Lojaliai statant politinio auklėjimo klau- 
simą, tenka vadovautis reciprociteto principu, 
t.y. kiekvienai konfesinei, tautinei arba šiaip 
įauideologinei grupei pripažinti principialiai 
bei faktinai tiek teisiųį politinį savo jaunuo- 
menės auklėjimą, kiek jų reikalaujama sau. To- 
del nedera reikalauti iš ko nors apolitinio auklėjimo, kai sau pri- 
pažįstama teisė į politinį jaunuomenės auklėjimą. Nepridera irgi 
drausti kitiems lygstamai neutralus politinis auklėjimas, kai toks 
auklėjimas sau pripažistamas tinkamu bei principialiai privalomu. 
Bet užtat galima kovoti ir drausti griežtai partyvinis politinis 
auklėjimas, kai jis yra laikomas kenksmingu ir ištikro vengiamas 
praktikoje. Taip pat galima kovoti ir drausti bet kurį kad ir te- 
oriškai revoliucinį politinį auklėjimą, jei jis yra laikomas ne- 
leistinu sau, nors galima lygstamojo neutralumo ribose ruošti 
jaunuomenė prie politinių socialinių reformų ir visuomeninio pa- 
žangumo, realizuojamų teisėtu keliu. Reciprociteto prin- 
cipas yra, žodžiu tariant, praktinis kriterijus, 


ša DA a 


kuris leidžia objektyviai ir bešališkai spręsti, 
kas yra vengtinair kas yra pageidaujama poli- 
tiniame auklėjime. 

Lojaliai realizuojamas visuomenės švietimo darbe reciproci- 
teto principas yra sykiu savo rūšies laidas, kad politinis auklėji- 
mas būtų apsaugotas nuo partyvinių ekscesų ir išlaikomas lygsta- 
mojo neutralumo ribose. Jei politinis auklėjimas yra sykiu ir fak- 
tinai neišvengiamas ir principialiai privalomas, tai nepalieka nieko 
kito, kaip rimtai susirūpinti normaliomis jo realizavimo sąlygomis 
ir jo suderinimu su visuomeninio gyvenimo ir pedagoginio vei- 
kimo principais. - 

d. — Apsisprendus už lygstamai neutralų politinį jaunuo- 
menės auklėjimą prieš griežtai partyvinį auklėjimą, yra neišven- 
giama kova su partyvumo dvasia jaunuomenėje. Jei partyvumo 
dvasia, kaipo o priešginybė, laikoma neigiama apraiška 
subrendusioje kartoje, tai ji dar labiau yra nepageidaujama jau- 
noje tebebręstančioje kartoje. Bet vėl, smerkiant partyvumo ie 
sią ir su ja kovojant, reik tinkamai susiprasti, kas iš tikrųjų jinai 
yra ir kaip ji santykiuoja su politika ir partija apskritai. Nesu- 
prantant arba nenorint suprasti tinkamai šito dalyko, galima la- 
bai lengvai peikti partyvumo dvasia kituose ir jinai toleruoti bei 
ugdyti savyje, kas mūsų laikais nėra visai retas dalykas. Todel 
ir šituo klausimu privalu vėl nustatyti toks pats tikslumas, koks 
pasirodė reikalingas politinio auklėjimo neišvengiamumo ir pobū- 
džio klausimais. 

Kai yra kalbama apie partyvumo dvasią, ir kai sykiu šita 
partyvumo dvasia yra smerkiama, turima galvoje tas neigiamas 
nusiteikimas, kuris charakterizuoja partijos narius, ekskliuzivistiš- 
kai suprantančius partijos uždavinius ir atatinkamai išvystančius 
partijos veikimą vienašališkumo, grupinio egoizmo, neapykantos, 
nesutariamumo ir valstybės bei partijos reikalų identifikavimo 
pakraipa. Nereik turėti daug sveiko proto ir visuomeniškos nuo- 
vokos, kad galima būtų pasmerkti partyvumo dvasia, kuri, kaip 
sakyta, yra ne kas kita, kaip visuomeninio solidarumo priešgi- 
nybė, Bet, jei yra lengva visai teisingai nusistatyti partyvumo 
dvasios atžvilgiu, tai jau kiek sunkiau išvengti painiavos nusista- 
tyme atžvilgiu į partiją apskritai. Todel nestebėtina, kad mūsų 
laikais yra jau gerokai žmonių, kurie su najyviu įsitikinimu sam- 
protauja šitokiu būdu: jei partijoms visai realiai gresia pagunda 
pasiduoti partyvumo dvasiai, ir jei tai, kaip žinoma iš patyrimo, 
dažnai atsitinka, tai nelieka nieko kito, kaip pasmerkti partijos 
ir pradėti su jomis, kaipo su tokiomis, eksterminacijos kovą. Iš 
tikrųjų toks samprotavimas yra tiek pat vertas, ką ir samprota- 
vimas, kuris stengtųsi įrodyti bet kurios vyriausybės nereikalin- 
gumą tik todel, kad vyriausybei gresia pavojus, išnaudoti valdžią 
savo privatiniams reikalams, kas yra visados labai realus pavo- 
jus, ir kad iš tikrųjų labai neretai vyriausybės piktnaudžiauja 
savo valdžia, kas yra patyrimo faktas. 


DS 


Faktinas ir principialus partijos nereikalingumas galima 
būtų teigti vien tada, jei kam pasisektų įrodyti, kad realaus mūsų 
žemiško gyvenimo sąlygose visuomenėje gali susidaryti vyriausybė 
ir realizuoti valstybinę valdžią, nesiremdama jokios atskiros gru- 
pės arba kelių grupių parama jau todel, kad ji naudojasi sutar- 
tiniu pritarimu visų be išimties narių ir visais jais betarpiškai 
remiasi. Iš tikrųjų kiekviena vyriausybė remiasi mažesne ar di- 
desne visuomenės dalimi, susidarančia iš vienos ar kelių grupių. 
Ar šitos grupės bus vadinamos vienu atveju kastomis, kitu at- 
veju — luomais, trečiu atveju — klasėmis, ketvirtu atveju parti- 
jomis, ar jos net bus užmaskuotos po kokiu nors nepolitiniu ir 
nesocialiniu vardu, niekados nėra išvengiami žmonių susigrupavi- 
mai, turį mažiau ar daugiau politinių organizacijų pobūdžio. Iš 
tokių susigrupavimų pastebima, kad turinčios politinės reikšmės 
grupės laiko eigoje turi tendencijos atsipalaiduoti nuo nepoli- 
tinių pareigų, specializuotis pagal politinius uždavinius, susiorga- 
nizuoti viešosios organizacijos pagrindais ir veikti idėjiniais 
motyvais pagal doktrinalinį nusistatymą. Tendencija nereiškia to- 
bulo realizavimo, bet šiaip ar taip tenka konstatuoti, kad kastai 
turi sprendžiamosios reikšmės prietaringai įsigalėjusios tradici- 


jos, luomui — kilmė ir privilegijos, klasei — socialinė padėtis 
ir ekonominiai interesai, pagaliau partijai — ideologinis apsi- 
sprendimas. 


Būtų nieku nepateisinamu optimizmu idealizuoti žinomas iš 
patyrimo partijas; bet vis delto iš visų paminėtųjų susigrupavimų, 
turėjusių taip pat politinės funkcijos, parlamentariai veikianti par- 
tija turi daugiausiai davinių alsakyti aukštesnio kultūringumo rei- 
kalavimams;: ji gali specializuotis pagal politinius uždavinius, turi 
galimybės padėti į savo pagrindą labiausiai atpalaiduotą nuo įvai- 
rių iracionalių gyvenimo motyvų visuomeninę doktriną ir apsi- 
spręsti idėjiniais sumetimais. Nei kasta, nei luomas, nei klasė, 
kad ir buvo pašaukti vaidinti politikoje mažesnę ar didesnę rolę, 
šitomis tendencijomis tokiame pat laipsnyje nepasižymėjo, ka- 
dangi jų nusistatymas buvo neišvengiamai komplikuojamas įvai- 
riais iracionaliais momentais, kurių pirmoje eilėje buvo atatinka- 
mai, prietaringai įsigalėjusios tradicijos, kilmė bei privilegijos, so- 
cialinė padėtis bei ekonominiai interesai. Tuo tarpu kultūros isto- 
rija pakankamai suteikia įrodymų tam, kad kultūringumo augimas 
priežastingai yra surištas su atpalaiduotu nuo iracionalinių gyve- 
nimo motyvų idėjingumu. ] 

Kai iš visos eilės susigrupavimų, turinčių politinės reikšmės, 
vienas, būtent, parlamentarinė partija, yra pripažįstamas geresniu 
už kitus, tai dar toli gražu nereiškia, kad šita politinio pobūdžio 
organizacija yra tobula ir todel neturi savo pavojų bei silpnybių. 
Silpnybių bei pavojų partijos gyvenime bei veikime visados pa- 
kanka: be paminėto jau eksliuzivizmo pavojaus, galima, sakysime, 
kalbėti apie partijų nepastovumą, apie pavojų palinkti į doktrina- 
linį arba net faktiną pervartingumą ir apie kitus panašius daly- 


kus: Bet, kaip sakyta, šitos partyvinio veikimo silpnybės bei pa+ 
vojai dar nekompromituoja partijos, kaipo tokios, kaip kad labai 
realūs valdžios pavojai dar nekompromituoja vyriausybės reikalin- 
gumo, Jei kokia nors vyriausybė šių laikų valstybėje galėtų susi- 
daryti ir laikytis sutartine visų piliečių parama ir nebūtų jai ne- 
išvengiamo reikalo remtis bent viena mažesne ar didesne visuo- 
menės dalimi, susiorganizavusia grupiniais pagrindais, tada galima 
būtų kalbėti apie faktiną ir net principialų nereikalingumą tokio 
netobulo dalyko, kokiu yra politinė partija. Bet dabar tenka skai- 
tytis su partija, kaipo neišvengiama politinio gyvenimo priemone, . 
kuri gali būti geriau ar blogiau sutvarkyta ir kuri sykiu gali būti 
gerai ar blogai naudojama. 

Tuo tarpu, jei lygstamojo gerumo, bet neišvengiama pric- 
monė yra paneigiama vardan nelygstamojo tobulumo, pageidau- 
jamojo, įvyksta dažniausia ne pažanga, bet atžanga, pagal genialų 
Paskalio posakį: O ui veut faire lange, fait la bête. 
Kas iš tikro atsitinka mūsų laikais, kai iš vienos pusės partija, 
kaipo tokia, yra griežtai paneigiama ir gujama, o iš kitos pusės 
neįstengiama realizuoti politinė visos visuomenės vienybė? Tuo- 
met arba einama sąžiningos atžangos keliu ir partija įvystoma į 
tokius socialinius susigrupavimus, kokiais anksčiau buvo kasta, 
luomas ar klasė, arba net su nesąžiningų ciniškumu einama prie 
tokių neparlamentarinio partyvinio gyvenimo apraiškų, kokiomis 
kad yra oligarchų klikos, maištininkų gaujos ar politinių aferistų 
sėbrijos. Nei vienu nei antru atveju neišvengiama partikuliarinių po- 
litinių susigrupavimų ir sykiu nei vienu nei antru atveju politiniai 
susigrupavimai nepasižymi drauge ir atvirumu, ir viešumu, ir są- 
moningumu, ir sąžiningumu. Žodžiu tariant, partijos, kaipo tokios, 
paneigimas mūsų laikais gali reikšti arba nesusipratimą, po ku- 
riuo slepiasi politinis najyvumas, arba nesąžiningą manevrą, kuriuo 
norima pasinaudoti partyvinio veikimo priemonėmis, neigiant pana- 
šią teisę savo priešininkams. Aišku savaime, kad pastaruoju at- 
veju yra gaunama žemiausia partyvumo apraiška. 

Tokiu būdu nei partijos paneigimas bei gu- 
jimas, nei partijos idealizavimas bei toleravi- 
mas jos neigiamų apraiškų nėra reikiamas nu- 
sistatymas partijos atžvilgiu Vienintelis tin- 
kamas nusistatymas tėra jos tobulinimas, 
kaipo neišvengiamos politinio gyvenimo prie- 
monės, pagal visuomenės kultūros reikalavi- 
mus. Tik šita pakraipa einant, galima realizuoti 
palaipsniui politinio gyvenimo pažanga, Tai 
ypatingai tenka įsisąmoninti, žiūriat į politinį gyvenimą pedagoginiu 
atžvilgiu. Tuo tarpu, žiūrint šituo atžvilgiu, reik labai rimtai skaitytis 
su paminėtuoju Paskalio pasakymu, kuris gali būti gražiai paaiš- 
kintas šiais teisingais Henri Guitton'o žodžiais: „En toutes choses 
le mieux est lennemi du bien, lorsgu'on oubie que le bien est 
le seul moyen de parvenir au mieux“ (Kiekviename dalyke tai, 


= 07 — 


kas yra geriausia, yra priešinga tam, kas yra gera, kai pamirš- 
tama, kad tai, kas yra gera, yra vienintelė priemonė atsiekti tai, 
kas yra geriausia“. Le Van, 1928 m. 86 nr. 40 p.). Paskutinių 
laikų patyrimas labai įtikinamai parodo, kad šita tiesa galioja ir 
politinės partijos klausimui. 


Taigi vedant politinį auklėjimą priešinga partyvumo dvasiai 
pakraipa, reik rimtai skaitytis su tuo, kad naujoms kartoms no- 
roms ar nenoroms teks šiaip ar taip dalyvauti politiniame gyve- 
nime ir tuo pačiu daugiau ar mažiau organizuotu būdu dėtis į 

artyvinius susigrupavimus, pasiekus pilno subrendimo amžiaus. 

orint tad naujas kartas ir šiuo atžvilgiu tinkamai paruošti poli- 
tinio gyvenimo bei veikimo uždaviniams, o tai daryti ne tik pa- 
geidaujama, bet ir privalu, nelieka nieko geresnio, kaip taip vesti 
politinis auklėjimas, kad būsimieji partijos nariai būtų maksima- 
liai apdrausti prieš partyvumo dvasią ir kitus partyvinio veikimo 
pavojus. Vesti politinis auklėjimas su mintimi, kad auklėtiniai nie- 
kados neturės dalyvauti partyviniame gyvenime, reiškia, iš tikrųjų 
sąmoningai ar nesąmoningai save apgaudinėti ir padaryti visuo- 
menei blogas patarnavimas. Toks politinis naujos kartos auklėji- 
mas, kuris turėtų ją ateityje apsaugoti nuo partyvumo dvasios ir 
kitų partyvinio veikimo pavojų, anaiptol dar nereiškia partyvinio 
auklėjimo ir nė kiek neprieštarauja tam lygstamai neutraliam po- 
litiniam auklėjimui, kurio privalomumas aukščiau buvo įrodinėja- 
mas. Jis yra ne vienos kurios partijos arba net visų partijų rei- 
kalaujamas, bet tos aukštesnės politinės kultūros, kuri tik viena 
tegalėtų įvesti partijų kovą į visuomeninio sąžiningumo ir parla- 
. mentarinio padorumo ribas. 

Iki šiolei buvo sprendžiamas formalinis klausimas, koks 
privalo būti politinis auklėjimas bendra savo pakraipa. Yra pa- 
aiškėję, kad politinis auklėjimas, faktinai neišvengiamas ir princi- 
pialiai privalomas, negali ir neprivalo būti neutralus visuomeninės 
pasaulėžiūros atžvilgiu, ir gali ir privalo būti neutralus aktualių 
partijų atžvilgiu, ir kad toks lygstamai neutralus politinis auklė- 
jimas turi apsaugoti naujas kartas nuo partyvumo dvasios ir kitų 
partyvinio gyvenimo pavojų, visai realiai skaitydamasis su neiš- 
vengiamų joms reikalu dalyvauti politiniame gyvenime, telkiantis 
į šiokias ar tokias politines grupes. Toliau teks bendriausiais 
bruožais nusakyti, koks privalo būti šitokis lygstamai neutralus 
politinis auklėjimas savo turiniu, kad jis pajėgtų apsaugoti naujas 
kartas nuo partyvinio ekskliuzivizmo ir nuo surištų su juo kitų 
pavojų. 

e. — Kai kalbama apie valstybinį auklėjimą, turima galvoje 
piliečių auklėjimas, kuriuo jie yra ruošiami geriausiai atsakyti tei- 
singiems bei tikslingiems valstybės reikalavimams. Iš tikrųjų p o- 
litiniu auklėjimu yra siekiama politinė kul- 
tūra, kuri būtų viltinga atrama politinei san- 
tvarkai, 


L gži 


Politinio auklėjimo vykdytojams yra labai svarbu tinkamai 
nusimanyti, kaip santykiuoja tarp savęs politinė santvarka su po- 
litine kultūra. Šitas santykiavimas tėra viena tik sritis to platesnio 
santykiavimo, kurio yra tarp visuomenės santvarkos ir visuome- 
ninės kultūros. Politinio gyvenimo srityje galima daugiau svar- 
bos teikti arba politinių institucijų santvarkai arba politinei pilie- 
čių kultūrai. Tie, kurie visą svarbą mato politinėje piliečių kul- 
tūroje, išreiškia, sykiu su Horacijumi, savo įsitikinimą retorišku 
klausimu: Quid leges sine moribus? Užtat tie, kurie, 
visą, arba bent pagrindinę svarbą, mato politinių institucijų su- 
tvarkyme, prieš šitą klausimą pastato jo parafrazę: Quid mo- 
res sine legibus? Pilna tiesa glūdi ne viename katrame 
iš šių kontrastuojančių teigimų, bet sintetiniame jų dviejų sude- 
rinime. Jei neabejotinos reikšmės politinei tvarkai turi politinė 
piliečių kultūra, tai iš antros pusės ir politinės santvarkos insti- 
tucijos turi taip pat didelės reikšmės politiniam piliečių gyveni- 
mui. Neteisinga, beprasmė, paremta prievarta ir subjektyvine nuo- 
žiūra vyriausybės politika ir atatinkamos politinės reformos gali 
sudemoralizuoti piliečius ir tuo pačiu apardyti politinę jų kultūrą. 
Bet iš kitos pusės racionali vyriausybės politika ir atitinkamos 
reformos reikalauja iš piliečių pusės reikiamo politinio išsiauklė- 
jimo, kitaip tariant, tam tikros politinės kultūros, 

Politinis auklėjimas, kaipo pedagoginis veikimas, negali tu- 
rėti tiesioginės -veikmės į politinių institucijų santvarką, bet jis 
gali ir privalo ugdyti politinę piliečių kultūrą, ir dar ta prasme, 
kad šita kultūra būtų politinei santvarkai ne tik viltinga atrama, 
bet ir tobulėjimo veiksnys. Foerster'is į savo politinės pedagogi- 
kos pagrindą ir yra padėjęs tą Platono idėją, kad valstybinė 
santvarka turi remtis reikiama sielos organiza- 
cija. „Valstybė, kaipo organizuotas gyvenimas, sako jisai, tegali 
būti tvirtai pagrįsta vien tam tikro organizatorinio principo įdie- 
gimu į sielos gyvenimą“ (Politische Ethik und Politische Paeda- 
gogik, München 1918, 391 p.) „Organizuojamoji aukščiausios 
visumos idėja, kuriai privalo tarnauti visi atskiri tikslai, sutelkia 
valstybinį susipratimą ir pakelia jį prie vyriausio tikslo įsąmoni- 
nimo“ (t. t. 390 p.). „Šita pagrindinė Platono idėja apie valsty- 
binio gyvenimo regeneraciją reikiamos gyvenimo pareigų san- 
tvarkos pastatymu individualinėje sieloje negali būti pakankamai 
aukštai vertinama visoje politinėje pedagogikoje“ (t. p. 390—391 
p) Ir iš tikro politinė visuomenės kultūra tegali 

ūtiatsiektavienpiliečiųsielos organizacija, 
kuri įstengtų palenkti, teisėto reikalo ribose, 
privatinius jų interesus politinės visumos 
tikslams. 

Ne visi privatiniai interesai ir ne pilnai gali ir privalo būti 
palenkti politinės visumos tikslams. Visuomenė ne tik tėra gyva 
asmenyse, bet tam tikra prasme yra pašaukta net jiems patarnauti, 
besirūpindama bendra jų gerove. Pavyzdžiui, prigimtosios asmenų 


< *99— 


teisės negali būti panaikintos net teisėtai, formaliu atžvilgiu, iš- 
reikšta valstybės valia. Privatinių interesų jierarchija ir jų palin- 
kimas galutinėje sąskaitoje vyriausiam politinės visumos tikslui 
tegali įvykti vien tada, jei žmonių sielose yra gyva aiški teisės 
sąmonė. Teisės sąmonėištikrųjų tvarko atskirą 
žmogaus sielą taip, kaip to reikalauja politinė 
visuomenės santvarka. Štai kodel teisės sąmonė buvo 
savo laiku 'pripažinta pagrindiniu politiniu nusiteikimu, kuris pri- 
valo būti išvystomas naujose kartose. 

Normali teisės sąmonė, orientuojama iš 
vienos pusės pagal pozityviąją teisę, o iš an- 
tros pusės pagal prigimtąją teisę, yra sykiu ir 
valstybinės tvarkos ir valstybinės pažangos 
veiksnys. Kiek teisės sąmonėje randa atspindžio faktinoji val- 
stybės santvarka, tiek jinai yra pastovios tvarkos veiksnys. Kiek 
teisės sąmonėje yra gyva prigimtosios teisės koncepcija, arba, 
kitaip tariant, tai, kas privalo būti, jinai yra politinės pažangos 
veiksnys. Abidvi šitos linkmės yra reikalingos jaunuomenės auk- 
lėjime, nes tik tokiu būdu galima išauklėti visai sąmoninga po- 
litiniu atžvilgiu nauja piliečių karta, kuri sykiu ir gerbtų tvirtas 
teisines tradicijas ir būtų linkusi į reikiamą politinės santvarkos 
tobulinimą. 

Valstybinės tvarkos atžvilgiu teisės sąmonė visų pirma rei- 
kalauja vadinamojo legalinio teisingumo, kuris įpareigoja kiek- 
vieną pilietį dalyvauti pagal savo išgales bendros gerovės suda- 
ryme, ir tokių valstybinių sunkenybių kilojime, kokiomis yra karo 
tarnyba, mokesčiai, socialinių reikalų ir naudingų įstaigų aprūpi- 
nimas, administratyvinių bei politinių pareigų ir tame skaičiuje 
prievolės dalyvauti rinkimuose prisiėmimas ir tt. Cia, kaip ir 
šiaip jau politinės tvarkos palaikyme, reikalingas yra didelis pilie- 
čių drausmingumas, kuris leistų jiems ne tik apsaugoti tvarkos 
tradicijas, bet ir ištikimai eiti savo pareigas. 

Bet tvarkos saugojimas ir ištikimas savo pareigų ėjimas ne- 
privalo dar būti aklas vergavimas bet kuriai tvarkai. Tiek susi- 
dariusi tvarka, tiek ir projektuojama tvarka gali būti tolimos nuo 
racionalios tvarkos. Todel, kad tvarkos patobulinimas galėtų įvykti, 
reikalinga yra iš piliečių pusės tam tikra reformų dvasia. Reikiama 
reformų dvasia gaunama yra tada, kai jiems yra gyvas visuome- 
ninis idealas, kaipo galutinis visuomeninių aspiracijų tikslas, kai pi- 
liečiai turi prigimtosios teisės, kaipo teisinės normos, supratimą, 
ir kai jie sykiu sugeba daryti ir racionalinių išvadžiojimų apie 
tai, kas privalo būti, ir praktiškų pritaikymų, skaitydamiesi su 
realiomis gyvenimo tendencijomis. 

Suprantama savaime, koks yra reikalingas piliečių draus- 
mingumas, kad jie sugebėtų ir gerbti teisėtą tvarką, ir pageidauti 
racionalios pažangos. Sitas drausmingųmas dera pavadinti parla- 
mentariniu ta prasme, kad jis sugeba derinti tvirtas tradicijas su 
reformų dvasia, legaliai pasireiškiančia piliečių iniciatyvos tvar- 


— 10 — 


koje. Todel šalia parlamentarinio drausmingumo reikalinga yra 
dar piliečiams tam tikra laisvės meilė, kurios prieglobstyje gali 
išaugti pajautimas atsakomybės už tai, kas darosi viešame gyve- 
nime, iniciatyvos dvasia ir išmintimi pagrįstas politinis taktas, 
Ten, kur piliečiai nepasižymi laisvės meile, negali būti jokios 
politinės kultūros, jei žinoma, paprastos dresūros nevadinsime 
kultūros vardu, nes tikra politinė kultūra remiasi piliečių draus- 
mingumu, pagrįstu laisvu apsisprendimu. Kitaip tariant, tikra po- 
litinė kultūra reikalauja drausmės ir laisvės sintezės. i 

ita sintezė ypač yra svarbi dabartinėse demokratijose, kur 
piliečių drausmingumas ir susipratimas turi būti tvirta užtvara 
demagogijos sugestijoms. 

Taigi reikalioaga valstybės gyvavimui politinė piliečių kul- 
tūra turi jungti jų sieloje aiškią teisės sąmonę su visa eile antra- 
eilių, bet vis delto labai svarbių nusiteikimų, kuriais yra lega- 
linis teisingumas, reikalaująs suderinti privatinius interesus su 
politinės visumos tikslais ir prisiimti valstybinių sunkenybių bei 
pareigų naštą pagal išgales; o iš antros pusės, drausmingą įsta- 
tymų, valdžios ir tvarkos pagarbą, reikiamą reformų dvasią, su- 
telktinės atsakomybės jausmą, legaliai reiškiamą iniciatyvą ir lai- 
svės meilę. 


f. — Pilietinis auklėjimas turi savo uždaviniu paruošti tin- 
kamą piliečių sugyvenimą tarp savęs. Jei kurios valstybės pilie- 
čiai nėra išauklėti šituo atžvilgiu, negalima tikėtis, kad jie suge- 
bėtų taikingai sugyventi, vaisingai bendradarbiauti ir sėkmingai 
ginti bendrus valstybinės visumos reikalus. Visa tai reikalauja iš 
piliečių tam tikro solidarumo, arba vienybės jausmo, kuris būtų 
padėtas į visuomeninio drausmingumo pagrindą. Kitaip tariant yra 
reikalingas tam tikras piliečių susidraugavimas ant siauresnio ar 
platesnio vienybės pagrindo. 

Visuomeninio idealo, kaipo visuotinio susidraugavimo laisvės 
bei lygybės pagrindais, įsisąmoninimas turi jau tam tikros reikšmės 
pilietiniam auklėjimui. Jis nurodo, kuria linkme turi eiti piliečių 
auklėjimas. Bet idealo supratimas ir jo įsisąmoninimas dar toli 
gražu yra nepakankamas, kad jis galėtų būti realizuotas nors kiek 
žymesnėje dalyje. Reik šalia to dar nusimanyti, kokiais keliais 
arba priemonėmis dera eiti prie jo realizavimo. Nenusimanymas 
apie pastarąjį dalyką kartais gali piliečius labiau tolinti nuo gero 
sugyvenimo, užuot juos auklėjus pilietiniu atžvilgiu ir artinus 
prie susidraugavimo. Tai ypatingai svarbu suprasti mūsų laikais, 
kai vienybės įgyvendinimo visuomenėje klausimas dažnai stato- 
mas visai netinkamu būdu. A 

Norint realizuoti visuomenėje siauresnę ar platesnę vienybę, 
maža pasistatyti šitas tikslas ir paskelbti jis visuomenei siektinu, 
bet reik dar sudaryti tam tinkamos sąlygos. Vienybė, arba šiaip 
jau visuomeninis solidarumas, nėra dalykas, kuris galėtų būti 
realizuotas diktatorišku būdu prievartos ir netolerancijos priemo- 


— 101 — 


nėmis. Visuomenės solidarumas ir apskritai bet kuri piliečių vie- 
nybė priklauso prie dorinių apraiškų, kurios, kaip ir tikyba, ne- 
gali būti realizuotos visuomenės gyvenime išviršinėmis priemo- 
nėmis. Realiai žiūrint į dalykus čia tenka skaitytis ir su žmonių 
netobulumu, ir su įvairiu jų susipratimu, ir su įvairiais jų inte- 
resais ir ypatingai su tuo, kad kiekvienas dorinis nusistatymas 
yra laisvo apsisprendimo išdava. 

Tokiu būdu, kalbant apie pilietinės taikos, vienybės arba 
solidarumo realizavimą visuomenėje ir atitinkamą piliečių auklė- 
jimą, reik iš vienos pusės tinkamai suprasti, kokia vienybė gali 
būti realizuota tam tikrose visuomeninio gyvenimo aplinkybėsse, 
o iš kitos pusės gerai nusimanyti, kokios sąlygos turi būti su- 
darytos, kad pageidaujamoji vienybė iš tikro galėtų būti realizuota 
šitose aplinkybėse. 

monių vienybė gali būti ekstensyvinė ir intensyvinė. Ji yra 
ekstensyvinė, kai ji remiasi formaliniu principu, t. y. kai žmonės 
jungia sugyvenimo forma, neturinti savyje ideologinio turinio, arba 
mažiau ar daugiau plačios pasaulėžiūros. Ji yra intensyvinė, kada 
ji remiasi ne tik formaliniu sugyvenimo principu, bet ir ideologi- 
niu pasaulėžiūros principu, kuris, palygintas su pirmuoju, yra 
materialinis principas. Valstybinė piliečių vienybė yra grynai 
ekstensyvinė, nes juos jungia vien valstybinio gyvenimo forma, 
suprasta dar labai plačiai, būtent, nekonkretizuota net tokiame ar 
kitokiame valdymo režime. Bažnytinė tikinčiųjų, sakysime, kata- 
likų vienybė yra intensyvinė, nes juos jungia ne tik formalinis 
bažnytinės priklausomybės principas, bet ir materialinis labai tur- 
tingos religinės pasaulėžiūros principas. Tautinė žmonių vienybė, 
kad ir pagrįsta tautinės individualybės ir tautiškos kultūros ben- 
drumu, vis delto priklauso prie ekstensyvinės vienybės, nes ši 
tautinė individualybė ir tautiška kultūra pasižymi formaliniu pobū- 
džiu ir labai maža teturi bendro ideologinio turinio, nors ir 
pastarojo negalima būtų visai užginčyti susipratusioms tautybėms. 
Šalia valstybinės, bažnytinės ir tautinės žmonių vienybės yra dar 
visa eilė siauresnių ar platesnių vienybių, iš kurių vienos pasi- 
žymi labiau ekstensyviniu, kitos — labiau intensyviniu pobūdžiu. 
Pavyzdžiui, profesinė sąjunga gali pasižymėti grynai ekstensyviniu, 
tuo tarpu kad partija labiau intensyviniu pobūdžiu, nors gali būt- 
ir atvirkščių atsitikimų. 

Kalbant apie privalomą vienos valstybės piliečiams solida- 
rumą arba vienybę, tegalima reikalauti vien ekstensyvinės vieny- 
bės, nes įvairių piliečių grupių buvimas neduoda jokios galimybės 
reikalauti intensyvinės vienybės. Sakysime, buvimas Lietuvoje 
įvairių konfesinių, tautinių ir ideologinių grupių neleidžia tikėtis, kad 
čia galima būtų sudaryti intensyvinę piliečių vienybę. Tai, ko čia 
galima būtų reikalauti iš visų piliečių, yra lojalus solidarizavimasis 
su bendrais viso krašto ir visos valstybės interesais, neidentili- 
kuojant jų nei su daugumos gyventojų tautybe nei su valstybine 
valdymo forma. Nuo lietuvių piliečių galima dar reikalauti, kad 


— 102 — 


jie, šalia paminėtojios prievolės, lojaliai solidarizuotųsi su bendrais 
visos lietuvių tautos interesais, neidentifikuojant jų su jokia ideolo- 
gine ar kita kokia lietuvių tautos grupe. Nuo katalikų lietuvių 
piliečių galima reikalauti dar daugiau, būtent, kad jie solidarizuo- 
tųsi su bendrais visos Katalikų Bažnyčios interesais, neidentili- 
kuojant šitų interesų su kokia nors, sakysime, tautine katalikų 
grupe. Kaip matome, ta vienybė arba tasai solidarumas, kurio 
visai teisėtai galima reikalauti iš visų vieno krašto arba vienos 
valstybės piliečių, yra gana neturtinga savo turiniu, o kas svar+ 
biausia, ji neleidžia identifikuoti vienybės su bet kurios atskiros 
grupės interesais. 

Tik ekstensyvinė vienybė tokios priverstinės organizacijos, 
kokia yra valstybė, gali būti privaloma visiems piliečiams. Taip 
pat siauresnės teritorialinės organizacijos, kaip, pavyzdžiui, auto- 
nominė provincija arba šiaip jau savivaldybė, gali pretenduoti 
prie tam tikros gyvenančių atitinkamose teritorijose žmonių vie- 
nybės. Bet visados vienybės supratimas tegali būti labai platus, 
grynai formalinis, arba ekstensyvinis, ir, be to, pati vienybė tegali 
turėti labai apribotas sankcijas, o, kas svarbiausia, jokios terito- 
rialinės organizacijos, turinčios priverčiamosios galios, negali 
pretenduoti prie intensyvinės vienybės gyvenančių jų žinioje 
žmonių. 

Pagaliau, svarbu suprasti, kad visais atvejais vienybės orga- 
nizacija negali būti įvykdyta išviršinėmis kokios nors organizacijos 
priemonėmis, nes vienybės organizacija yra iš tikrųjų, kaip tai 
gerai nurodo Foersteris, žmonių sielos organizacija, Todel suma- 
niai ir realiai siekiant siauresnės ar platesnės vienybės tenka 
rūpintis, kad šitaip suprantamos vienybės organizavimui būtų 
vartojami tinkami būdai ir priemonės. Šituo tikslu reikalinga 
įdiegti žmonėms vienybės reikalo supratimas, reik juose išauklėti 
solidarumo nusiteikimas, bet dar svarbiau sudaryti tokios sugy- 
venimo bei bendradarbiavimo sąlygos, kurios ugdytų solidarumo 
bei vienybės nuotaiką. 

Vienybė savaime susidaro ten, kur atsiranda bendrų interesų 
arba kur žmonės džiaugiasi bendros gerovės padėtimi. Žmogaus 
valiai yra įgimta pageidauti gėrio, ir šitas principas privalu pa- 
dėti į pagrindą, norint sudaryti tinkamas sąlygas vienybei tarpti. 
Nors del įvairių gėrybių žmonių nusistatymas gali būti įvairus, 
vis delto svarbu yra realizuoti visuomenėje tokios gyvenimo ir 
bendradarbiavimo sąlygos, kurios paprastai yra laikomos žmonių 
tam tikromis visuomeninėmis gėrybėmis. Tokiomis gėrybėmis yra 
laisvė apsispręsti, lygybė pasireikšti ir galimybė patenkinti savo 
reikalus su pagalba tinkamiausių organizacijų. Žmogus nėra linkęs 
jaustis tikru nariu ir solidarizuotis su tokia organizacija, kuriai jis 
verčiamas vergauti. Tiek visuomenė, tiek ir solidari organizacija 
tegali susidaryti iš laisvų asmenų, nes ten, kur yra vergų, nėra 
tikros vienybės. Taip pat ten, kur nėra pasireiškimo lygybės, pa- 
remtos moraline ir juridine žmonių lygybe, negali būti vienybės 


— 103 — 


nuotaikos ir solidarumo jausmo. Žmonių yra įvairių įvairiausių 
savo gabumais, savo individualiniais nusiteikimais ir kuriamaisiais 
sugebėjimais, bet vis delto visiems turi būti užleista lygi teisė 
pasireikšti savo gyvenimu bei veikimu. Ten, kur žmogus neranda 
tinkamų aplinkybių savo pasireiškimui, negali būti kalbos apie 
solidarų jo nusijautimą su kitais visuomenės nariais. Pagaliau, teisė 
organizuotis pagal įvairius savo reikalus į įvairias organizacijas 
ir naudotis šitų organizacijų pagalba yra visados vertinama kaipo 
tam tikra visuomeninė gėrybė, kuri iš tikrųjų ne skiria, bet jun- 
gia šitos visuomenės narius, kad ir labai įvairiai besiorganizuo- 
jančius. 

monės, turį najyvų supratimą apie visuomenės vienybę, 
dažnai mano, kad laisvė organizuotis į atskiras organizacijas pa- 
gal savo įsitikinimus skaldo žmones į atskiras grupes, nesugeban- 
čias sugyventi tarp ssvęs. Iš tikrųjų skiria ir skaldo žmones ne 
laisvė organizuotis įvairiais ekonominiais, socialiniais, kultūriniais, 
tautiniais ir konfesiniais pagrindais, bet nelygus įvairių vienos 
rūšies organizacijų traktavimas iš pusės visuomeninės valdžios. 
Tuomet pati valdžia ardo vienybės nuotaiką visuomenėje ir ne- 
sudaro sąlygos, kuriai esant galima sėkmingai auklėti piliečių 
solidarumą. 

Apskritai sunku yra auklėti piliečiai solidarumo ir vienybės 
linkme, kai vieni iš jų jaučiasi privilegijuotais nariais, ir kai kiti 
yra posūnių padėtyje. Kokis iš tikro gali būti solidarumas tarp 
vienų ir antrų, kai pirmieji neatsisako nuo privilegijų, tuo tarpu 
kai antrieji turi ginti savo prigimtąsias teises? 

odžiu tariant, pilietinis žmonių auklėjimas gali būti tikrai 
sėkmingas tik tada, kai visuomenės gyvenime yra sudarytos ati- 
tinkamos sąlygos. Kai šitų sąlygų nėra ir kai vyriausybė veda 
politiką, kuria nelygiai yra traktuojamos įvairios visuomeninės 
grupės, ir sykiu privilegijuotos grupės panaudoja savo padėtį 
partikuliariniams savo tikslams, kad ir prisidengdamos visos visuo- 
menės arba visos tautos interesais, negalima tikėtis normalaus 
piliečių auklėjimo taikingumo, solidarumo ir vienybės atžvilgiu. Ši- 
tuo atžvilgiu kiekvienas absoliutizmas, kiekviena diktatūra iš kai- 
rės ar iš dešinės yra nepalanki aplinkybė pilietiškam žmonių 
auklėjimui. 

Kai tokiu būdu piliečiai yra demoralizuojami vyriausybės 
politika, yra labai svarbus dalykas pastatyti bent jaunuomenės 
pilietinį auklėjimą ant tinkamų pagrindų. Tiesa, jaunuomenė nie- 
kados nepasilieka visai izoliuota nuo plačiosios visuomenės, ir 
joje visados randa atbalsio tai, kas darosi šioje pastarojoje. Bet 
kaip tik todel netinkamose visuomeninio gyvenimo sąlygose pilie- 
tinis jaunuomenės auklėjimas įgauna dar didesnės reikšmės, nes 
tinkamu jaunuomenės išauklėjimu galima tikėtis bent iš dalies 
ateityje atitaisyti tas blogybes, kurių pridaro netinkama visuome- 
ninė vyriausybės politika. Kokie tad nusiteikimai svarbu sudaryti 


27 104— 


jaunuomenėje, kad ji būtų paruošta lemtam piliečių sugyvenimui 
ir reikiamam jų bendradarbiavimui? 

Jei geras piliečių sugyvenimas pareina nuo tokių sąlygų, 
kokiomis yra laisvė apsispręsti, lygybė pasireikšti ir teisė orga- 
nizuotis, tai atitinkamai prideramas pilietinis jaunuomenės auklė- 
jimas bus tas, kuris sudarys daugiausia laidų šitoms sąlygoms 
realizuoti visuomenės gyvenime. Būtent, laisvė apsispręsti 
reikalauja tolerancijos iš kitaip manančių žmo: 
nių, lygybė pasireikšti —objektyvaus vertinimo 
kiekvieno asmens pasireiškimo, ir teisė or- 
ganizuotis — reciprociteto dvasios. Ten, kur nėra 
tolerancijos, objektyvaus vertinimo kitų žmonių pasireiškimų ir 
reciprociteto dvasios, negali būti nei taikaus piliečių sugyvenimo, 
nei naudingo jų bendradarbiavimo, 

Kai kalbama apie toleranciją, reik gerai nusimanyti, kad ji, 
gerai suprasta, anaiptol nereiškia principialaus abejingumo. Būtų 
nedovanotina pedagogams klaida paskandinti naujos kartos ideo- 
loginiame bei praktiniame indiferentizme, t. y. padaryti jos abe- 
jingos pasaulėžiūros ir praktinio pasireiškimo atžvilgiu. Žmogus, 
kuris neturi jokių pažiūrų į pasaulį ir gyvenimą ir kuris vienodai 
abejingomis akimis žiūri į gerus ir blogus pasielgimus, ne tik nėra 
geras pilietis, bet dar yra labai pavojingas, nes toks žmogus labai 
lengvai tampa visai neabejingų įrankiu ardomųjų visuomenės 
veiksnių rankose. Tikra tolerancija turi ne principialaus, bet prak- 
tinio pobūdžio ir, kaip visai teisingai pastebi Foersteris, gali ir 
privalo sutarti su pilnu ištikimumu tvirtiems savo įsitikinimams. 
„Tikra tolerancija, sako šitas didelis pedagogas, privalo būti jung- 
tina su stipriausiu nepalenkiamu tikėjimu į savo vidumi patirtą 
tiesą; ji turi net kaip tik ten save pareikšti, kur yra visiško įsi- 
tikinimo, kad kitas žmogus stovi ant klaidingo kelio.“ (Politische 
Ethik und Politische Pädagogik. München 1918,448—9 p.). 

mogus, neturįs įsitikinimų, negali net pasižymėti tolerancija, 
nes apie tikrą toleranciją tegalima kalbėti šalia tvirtų įsitikinimų. 
Toks žmogus yra tiesiog abejingas, kas visai nesudaro jokios do- 
rybės. Šiais laikais, kai oficialiose mūsų sferose yra pasireiškusi 
baimė ideologinių srovių įaunuomenėje ir atitinkama abejingumo 
auklėjimo politika, yra daroma viena pagrindinė klaida: baimė 
nekultūriškos netolerancijos bei neapykantos 
neprivalobūtibaimėideologinio jaunuomenės 
susipratimo. Galima ir privalu kovoti su netolerancijos bei 
neapykantos apraiškomis tiek visuomenės, tiek jaunuomenės gy- 
venime, bet nevalia stelbti ideologinis susiprati- 
mas ir propaguoti, principialus abejingumas. 
Jei manoma atsiekti piliečių taikos tvirtų įsitikinimų sąskaita ir 
pagrįsti visuomeninės santvarkos pastovumas abejingumu, tai iš 
tikrųjų tikimasi pagrįsti visuomenės gyvenimas liokajišku opor- 
tunizmu, kuris yra labai mažai patikimas pastovios tvarkos 
ramstis, 


== 105— 


Tiesa, labai dažnai kovojama su ideologinėmis jaunuomenės 
srovėmis tiek, kiek šitos srovės nesutaria su oficialiu valstybinės 
valdžios nusistatymu, ir sykiu pataikaujama pageidaujamai srovei. 
Bet toks nelygus traktavimas įvairių jaunuomenės grupių ne tik 
neauklėja tolerancijos visuomenėje, bet ardo jos pagrindus tiek 
visuomenėje, tiek jaunuomenėje. 

alia tolerancijos ne mažesnės reikšmės pilietiniam jaunuo- 
menės auklėjimui turi objektyvumo dvasia, kuri yra reikalinga 
tam, kad jaunuomenė galėtų išvengti siaurų sprendimų ir party- 
vaus žvelgimo į dalykus. „Šita linkme, sako Foersteris, privalo 
ypatingai stengtis veikti auklėjimas objektyvumui, kaipo tikras 
riteriškosios dvasios veikdymas, 

Visų pirma mūsų aukštesniųjų mokyklų jaunuomenė privalo 
būti stropiai lenkiama į tai, kas vadinasi, kaip tik tarp viso mo- 
dernaus sulaukėjimo, reikštis tikrais aukštesnio dvasinio išsilavinimo 
nešėjais, ir iš kur eina principas noblesse oblige užsilaikymui 
atžvilgiu į dienos geidulius. Kiekviena moksliškos dvasios vieta 
turi būti objektyvumo prieglauda visai neišvengiamoje 
nuomonių bei interesų kovoje; tai betgi tik tada tegali įvykti, jei 
šita objektyvumo, teisingumo ir griežtai daiktiško sprendimo dvasia 
bus drausmingai praktikuojama kasdienėje mūsų kal- 
boje apie tai, kas prieštarauja mūsų tradicijoms, pažiūroms ir 
simpatijoms. Toks auklėjimas objektyvumui yra neabejotinai svar- 
Anas pagrindas tautai sukultūrinti vidaus politikoje“ (t. p. 

p-). i 

Tik esant tokiam objektyvumui visuomenėje tėra teisingai 
vertinami žmonių pasireiškimai ir kiekvienam visuomenės nariui 
yra užleidžiama laisvai reikštis savo galimybių ribose. 

Pagaliau, jaunuomenė privalo būti pratinama laisvai, bet 
drausmingai organizuotis pagal reciprociteto principą. Jaunuo- 
menė, nesugebanti organizuotis ir dirbti orga- 
nizacinį darbą, yra nevisuomeniška iš savo 
pagrindoirneduodaviltiesišjostikėtis atei- 
tyje ko nors teigiamo visuomeniniam gyveni- 
m ui. Organizaciniame veikime jaunuomenė įgauna tų nusiteikimų, 
kurie yra neišvengiami būsimame plačiajame visuomeniniame veiki- 
me, ar tai bus politinis, ar socialinis, ar šiaip jau korporatyvinis vei- 
kimas. Uždrausti jaunuomenei organizuotis ir 
sykiu federuotisį plačias sąjungas ištikrųjų 
reiškia slopinti joje visuomeniniai jausmai ir 
tuo pačiu ardytita visuomenė, kurioje jai atei- 
tyjeteks gyventiir veikti, 

Jaunuomenė ne tik privalo laisvai ir drausmingai organi- 
zuotis, žinoma, plačiai suprantamo nepartyvirio valstybiškumo 
ribose, bet ir gerbti organizaciniame gyvenime lygybės principą 
ta prasme, kad ji respektuotų kitų grupių teises organizuotis ir 
veikti, jei ir šios taip pat neišeina iš plačiai suprantamo neparty- 
vinio valstybiškumo ribų. Niekas taip nedemoralizuoja atskirų 


— 106 — 


jaunuomenės grupių santykių ir nesukiršina vienas iš jų prieš 
kitas, kaip protegavimas vienų ir engimas kitų. Tuo pačiu į jau- 
nuomenės gyvenimą yra įnešami nesutikimo ir nesugyvenimo nuo- 
dai, kurie nenustos veikę ir tada, kai jaunuomenė bus jau išėjusi 
į platų visuomeninį gyvenimą. Kiekviena visuomenė visados šiaip 
ar taip diferencijuojasi pagal įvairius principus, pažiūras ir inte- 
resus, o iš kitos pusės—šiaip ar taip sueina į vienybę, kad ir labai 
ekstensyvioje lytyje, Tai yra gyvenimo faktas, su kuriuo negalima 
nesiskaityti sprendžiant visuomeninio auklėjimo klausimus. V i- 
suomeninis auklėjimas turiruošti įjaunuomenę 
realiam visuomeniniam gyvenimui, kuris vienu 
atžvilgiu yra diferencijuotas, kitu atžvilgiu 
federuotas; todelir įjaunuomenėje tenka išvy- 
stytiatitinkami nusiteikimai, kurie leistųjai 
AAA eiti diferencijuoto federalizmo ke- 
iais, 

Šito diferencijuoto federalizmo reikalui yra labai svarbu iš- 
auklėti naujose kartose reciprociteto dvasia, kad kiekviena jau- 
nuomenės grupė būtų savaime linkusi pripažinti kiekvienai kitai 
grupei tiek pat viešų organizavimosi ir veikimo teisių, kiek jų ji 
pati sau reikalauja. Reciprociteto dvasia yra prieš- 
ginybėtai hotentotų etikai, kuritaipyraįsiga- 
lėjusi mūsų visuomenėje paskutiniaislaikais 
ir kuri taip yra tolima krikščioniškai etikai, 
įsakančiai mylėti kitą kaip save ir draudžiančiai daryti kitam tai, 
kas nepageidaujama sau. Tik hotentotų etikos nugalėjimas jau- 
nuomenės tarpe gali žadėti mūsų visuomenės gyvenimui daugiau 
produktingumo ir vienybės, nes reciprociteto dvasia, saugo- 
dama visuomenės diferenciaciją, tuo pačiu saugoja produktingą spe- 
cializaciją, o, aplengvindama federavimąsi, auklėja visuomenės 
vienybę. 

Taigi tinkamai suprantama tolerancija, objektyvus sprendimas 
apie žmones ir jų veikimą ir reciprociteto dvasia yra trys mora- 
liniai nusiteikimai, kurie turi labai didelės reikšmės pilietiniam 
išsiauklėjimui ir kurie sykiu taip retai pasitaiko mūsų visuome- 
nėje, ypač tose jos grupėse, kurios laimi viešpataujamą joje padėtį. 

g. — Pagaliau tenka padaryti bendra išvada apie pagrindinį 
vedamąjį politinio auklėjimo principą, kuris peršasi musų laikais, 
kaipo tikrai aktualus dabartinėse politinio gyvenimo aplinkybėse. 

Nėra abejonės, kad mūsų laikais valstybės ir visuomenės 
gyvenimas sutinka rimtų pavojų iš pusės įvairių ardomųjų veik- 
snių, kurių pirmoje eilėje stovi amoralinis, nekultūringas ir destruk- 
tyvinis bolševizmas. Chaosą nešanti bolševizmo banga nėra atsi- 
tiktinė ir todel nereikšminga visuomeninio gyvenimo apraiška, Ji 
turi savo šaltinį visuomeninės mūsų santvarkos trūkumuose ir gali 
būti pergalėta esant dviem sąlygom, būtent: pirma, reformuojant 
mūsų visuomeninį gyvenimą ir, antra, stiprinant visuomeninę tvarką 
tvirtos valdžios priemonėmis, 


— 107 — 


Inercingos reakcijos nuotaikoje, kuri susidarė po karo ne 
be įtakos atsitiktinių demokratinės tvarkos ekscesų, daug kur imta 
manyti, kad šitos dvi sąlygos greičiausiai gali būti sudarytos dik- 
tatoriško režimo ribose. Iš tikrųjų tai yra didelė ir tikrai nelemta 
klaida, kuri ateityje turės būti labai brangiai apmokėta, nes nei 
giliai siekiančios visuomeninės reformos nei tvirta visuomeninė 
valdžia negali būti įvykdytos be dviejų dalykų, būtent, be sava- 
rankiško piliečių veiklumo ir plataus pačios visuomenės solidarumo. 
Tuo tarpu diktatoriškas režimas neauklėja visuomenėje nei veiklumo 
nei solidarumo: jis užmuša visuomenėje iniciatyvą, atsakomybės 
jausmą, savaimingą akciją ir sykiu suardo įoje bendrą solidarumo 
pajautimą su pagalba tos paprastai negausingos favorizuojamos 
žmonių grupės, arba partijos, be kurios neapsieina jokia dik- 
tatūra, 

Diktatoriškas režimas iš tikrųjų eina kraštutinio etatizmo 
linkme, kuri praktikoje nestiprina, bet susilpnina valstybinę valdžią; 
ne auklėja, bet ardo piliečių solidarumą; ne žadina, bet migdo jų 
veiklumą. Šituo atžvilgiu įdomios yra idėjos, kurias yra pareiškęs 
Lucien Romier savo knygoje „Idées très simples pour les Français“. 
„Pridera gerai suprasti, sako jisai, kad juo la- 
biau valstybė pretenduoja išplėsti savo vieš- 
patavimą individų gyvenime, juo labiau ji nu- 
silpsta del nedisciplinuotos tų pačiųindividų 
reakcijos.“!) Iš čia jis daro labai reikšmingą išvadą: „Tėra 
viena priemonė sustiprinti valstybę, tai yra jos funkcijos apribo- 
jimas. Tą dieną, kai jūs būsite apriboję centralinės valdžios funk- 
ciją iki to, kas yra tikrai būtina, būtent, saugojimu vien visos 
tautos interesų, jūs ne tik būsite suteikę jos akcijai maksimumą 
vaisingumo, bet jūs galėsite padidinti jos teisėtą autoritetą be to, 
kad piliečiai, ramūs del savo prigimtųjų teisių, reaguotų prieš 
valstybę. Valstybės reformavimas ir sustiprini- 
mas neišvengiamai reikalaujaregionalinių, mu- 
nicipalinių ir korporatyvinių laisvių organi- 
zacijo s“.2) (Paris 1928, 125—126, cituota pagal Le van 86 Nr.) 

Nukrauti nuo valstybinės valdžios funkcijos, kurios jai iš 
valstybės prigimties nepriklauso, ir apsaugoti ją nuo tos reakcijos, 
kuri iššaukiama iš piliečių pusės, kai yra varžomas laisvas piliečių 
pasireiškimas, reiškia stiprinti valstybę ir tuo pačiu valstybinę 
valdžią. Tokiu atveju žmonių energija absorbuojama laisvoje ini- 
ciatyvoje ir savaimingame veiklume ir ji netikslingai neaikvojama 
pasipriešinimo emocijoms ir žygiams, 

i Iš vieno tik šito pavyzdžio galima įsitikrinti, kad vyriausybės 
politika gali turėti didelės auklėjamosios reikšmės visuomenės 
gyvenime. Ji gali būti piliečių veiklumo ir solidarumo veiksnys, 
bet ji taip pat gali suardyti elementarinį pagrindą, reikalingą nor- 


1) ir 2) Mano pabraukta: S. Š, 


— 108 — 


maliam piliečių visuomeniniam susipratimui ir visuomeniškiems 
nusiteikimams. Valstybės vyriausybė neprivalo pa- 
miršti, kad atžvilgiu į plačią visuomenę ji vi- 
sados šiaip ar taip vaidina visuomeninės auklė- 
tojos rolę, ir kad todel vadovavimasis savo veikime vien savo 
partyvinės politikos sumetimais su skriauda visuomeniniam piliečių 
auklėjimui yra nusižengimas, kuris ne tik nebus istorijos dova- 
notas, bet dar anksčiau ar vėliau atkeršys pačiai tokiai vyriausy- 
bei. Sis memento yra ne pro šalį priminti tuo laiku, kai politinio 
solidarizmo principas yra pamintas po kojų vieno tik politinio 
režimo ypatybėmis ir kai turintieji valdžią nėra susirūpinę tikru 
visuomeniniu piliečių auklėjimu savo politikos aktais. 1 

Kai piliečiai demoralizuojami moraline prievarta ir materia- 
liniu papirkinėjimu, kai jų akyse kompromituojama prigimtųjų 
teisių ir nepajudinamų visuomenės pagrindų koncepcija, kai jose 
yra suvaržoma laisva iniciatyva ir savaimingas veiklumas, kai jie 
yra terorizuojami del savo principialių įsitikinimų, kai jie yra 
skaldomi nelygiu jų traktavimu, kai ideologinis piliečių susiprati- 
mas ir atitinkamas politinis nusistatymas yra laikomas nusižengimu, 
negali būti kalbos apie sveiką ir normalų visuomeninį piliečių 
auklėjimą. Išaugęs tokioje atmosferoje pilietis negali būti viltinga 
atrama visuomeninei santvarkai, jis negali sykiu su kitais tokiais 
piliečiais organizuoti solidarią vienybę produktyviai diferencijuo- 
toje ir laisvai sufederuotoje visuomenėje. Tokie piliečiai kritišku 
momentu nesugebės atsilaikyti chaotiškam bolševizmo varžtui ir 
pirmi paskęs demoralizuojančiame jo potvynyje.., 

Vyriausybė, tikrai norinti piliečių solidarumo ir vienybės ir 
suprantanti reikšmingą piliečių atsparumą destruktyvinėms jėgoms, 
privalo auklėti juos visuomeniniam gyvenimui kitokios politikos 
priemonėmis, nes kitaip anksčiau ar vėliau ateis ne tik jos žlugi- 
mas, bet ir visiškas visuomenės suirimas. 


2. Ekonominis auklėjimas. 


1. Racionalus nusistatymas į materialinį turtą: a. ekonomikos priklau- 
somumas nuo dorinio momento, b. išvidinė laisvė nuo pinigo diktatūros, c. 
nuosavybė, kaipo socialinė funkcija, ir jos valdymas sutartinėje su visuome- 
niniais interesais. — 2. Ekonominis produktyvumas ir jo sąlygos: a. visuotinis 
produktyvaus darbo privalomumas, b. žmogiškojo veiksnio reikšmė gamybai, 
c. ūkiškas techniškas pajėgumas, d. moksliška darbo organizacija, e. produk- 
tyvaus darbo džiaugsmingumas. — 3. Racionalus turto sunaudojimas: a. pri- 
vatinės sąskaitybos reikalas, b. suvartojimas, pritaikytas konkretinei padėčiai, 
c. ne šykštumas ir ne išlaidi prabanga, bet reguliuojami visuomeniniais sume- 
timais taupumas bei dosnumas. 


Ekonominis ir socialinis auklėjimas tiek yra susiję tarp sa- 
vęs, kad jų dviejų griežtas perskyrimas tiesiog nėra galimas, nes 
kiekviena ekonominė apraiška turi reikšmės socialiniams santy- 
kiams ir, atvirkščiai, kiekviena socialinė apraiška šiaip ar taip 


„1001 


atsiliepia ekonominiame gyvenime. Tačiau toks artimas ekono- 
minės ir socialinės srities susilietimas nekliudo vienose apraiš- 
kose matyti didesnę ekonominio, kitose — socialinio pobūdžio 
persvarą. Atitinkamai galima kalbėti apie ekonominį arba socialinį 
auklėjimą pagal tai, katras momentas ugdomajame veikime vy- 
rauja, ekonominis ar socialinis. 

Ekonominė apraiška randa vietos ten, kur dalykas liečia 
pirmiausiai materialinį turtą bei jo ūkio tvarkymą ir tik paskui 
kylantį iš čion žmonių santykiavimą. Socialinė apraiška randa 
vietos tuo atveju, kai dalykas liečia pirmoje eilėje žmonių san- 
tykiavimą, kylantį iš materialinio ekonomikos pagrindo. Remian- 
tis šituo skirtumu, galima pasakyti, kad ekonominis auklėjimas 
turi savo uždaviniu sudaryti žmonėse racionalų nusistatymą į 
materialinį turtą, jo gamybą ir suvartojimą, tuo tarpu kad so- 
cialinis auklėjimas turi savo uždaviniu išvystyti žmonėse nusi- 
teikimus, kurie yra privalomi žmonių santykiams, kylantiems iš 
ekonominio pagrindo. 


1. a. — Ekonominiame auklėjime svarbiausia yra išdirbti 
žmonėse suvratimą bei pasiryžimą normuoti tvarkyti ekonominį 
savo gyvenimą doriniu principu. Ekonominės krizės ir socialiniai 
vargai galėtų būti labai ir labai sušvelninti, jei žmonės vadovau- 
tųsi ekonominiame savo gyvenime ne gaivališku turto godumu, 
bet visuomenine dora. Tarp kitko materialinių gėrybių gamyba ir 
suvartojimas pareina žymioje dalyje nuo to dorinio nusistatymo, 
kurį apreiškia visuomenės nariai materialinio turto atžvilgiu. Kam 
„gali būti, pavyzdžiui, abejotina, kad uolumas ir sąžiningumas dar- 
be ir saikingumas suvartojime turi ekonominiam gyvenimui labai 
toli siekiančios reikšmės? 

Foersteris, kuris sugebėjo su dideliu akylumu pažiūrėti į 
ekonominį socialinį gyvenimą iš etikos atžvilgio, visai teisingai 
teigia, kad „priderama sielos santvarka kuo mažiausiai tiek 
svarbi ekonominei santvarkai, kiek tvarka materialiuose 
daiktuose — idealiam veikimui“ (Lebensführung. 115, München 
— Leipzig, 1924). Kitaip tariant, reikalas rūpintis materialiniais 

alykais neatpalaiduoja žmonių nuo pareigos įsigyti prideramų 
ekonominiam gyvenimui dorybių, t. y. tinkamų ekonominių nu- 
siteikimų. Šitie nusiteikimai sunkiai yra įgyjami, kai žmonės nėra 
gavę savo laiku ekonominio išauklėjimo, atitinkančio gyvenamo 
laiko reikalavimus. 

Kiekvieno laiko ekonomika stato žmonėms tam tikrų ekono- 
minių uždavinių, kurie gali būti reikiamai atlikti tik su tam 
tikru ekonominiu pasiruošimu. Bet sykiu ekonominiame auklė- 
jime yra ir pastovių pradų, kurie pareina nuo dorinių principų 
pastovumo, — principų, kad ir taikomų skirtingiems ekonominio 
momento reikalams. Pavyzdžiui, krikščioniškoji etika reikalauja 
tam tikro dorinio nusistatymo į materialinį turtą, į darbą, į gė- 
rybių suvartojimą ir t. t. Šitie krikščioniškosios etikos principai 


— 110 — 


pasilieka amžių bėgyje pastovūs, nežiūrint to, kad įvairiose san- 
tvarkose jie gali rasti skirtingą pritaikymą. 

Ekonominis naujųjų kartų auklėjimas ir privalo atsižvelgti 
tiek į pastovius ekonominius etikos principus, tiek į aktualius 
ekonominio gyvenimo reikalus. Atsipalaidavus nuo pirmųjų, eko- 


nominiam auklėjimui atimama siela, nepaisant antrųjų — jam 
įžeidžiamas gyvas kūnas. 
b. — Žmogaus nusistatymas į turtą ir apskritai į visa tai, 


kas liečia ekonominį gyvenimą, susikoncentruoja, tarsi fokuse, jo 
santykiavime su pinigais. „Pinigas, sako Foersteris, yra simbo- 
lis materialinio gaivalo galingumui bei reikšmingumui gyvenime; 
mūsų nusistatyme į pinigą išeina aikštėn mūsų giliausias, dažnai 
mūsų pačių neįsisąmonintas, santykiavimas su medžiaga“ (Lebens- 
führung, 114). Kai pinigas imama vertinti ir mylėti del jo paties 
būtent, todel, kad jis yra pasismaginimo ir galybės šaltinis, su- 
sidaro tasai mamonizmas, kuris iš savo esmės yra ne kas kita, 
kaip doros pasmerktas aukso veršio garbinimas. 

Mūsų kapitalistinė gadynė ypatingai yra palinkusi į žiaurų, 
neturintį jokios atodairos žmonių skurdui, mamonizmą, kurį tei- 
singai vadina organizuotu godumu, taip dažnai pereinančiu į pa- 
prastą plėšrumą. Šitas mamonizmas yra didžiausia mūsų laikų 
ekonominio gyvenimo nelaimė. Jis užmuša visuomenėje materia- 
linio solidarumo pajautimą; jis suskirsto žmones į priešingas sau 
klases, kurių kovą paskui priveda prie didžiausios įtampos; jis 
kelią žmonėse pavydą ir ruošia socialinę revoliuciją; jis gamina 
ekonominę krizę ir pagaliau dezorganizuoja pačius ekonominio 
gyvenimo pagrindus. 

„Per daug mylėdamas turtą, mylėdamas jį be normos, be 
saiko, išskiriamai, žmogus, sako prancūzų sociologas E. Duthoit, 
netenka jo. Tai dėsnis ir, būtent, todel, kad, besiskaitydamas 
vien su turtu, žmogus pamiršta, jog materialinio pasaulio tvar- 
kymas ir ekonominė pažanga mažiau pareina nuo sukrautų jau 
kapitalų sumos, kaip nuo žmogiškojo veiksnio, pašaukto palai- 
kyti juos, ir padaryti juos vaisingus“,. (Nos devoirs á Vėgard de 
la richesse, 6 p., Paris, 1924), 

Tokioje ekonominio gyvenimo atmosferoje ne tik yra labai 
svarbu, bet tiesiog yra gelbėjimosi reikalas sudaryti visuomenėje 
ir visų pirma naujose kartose tinkamą nusistatymą į pinigą, arba 
plačiau tariant, į materialinį turtą. Naujoms kartoms turi būti 
sugestionuojama pažiūra, kad pinigas yra brangintinas ne del jo 
paties, bet kaipo neišvengiama priemonė geram tikslui atsiekti. 
Tik geras tikslas moraliai pateisina pinigo įsigijimą ir sunaudoji- 
mą, bet tai tegali įvykti tik tada, kai žmogus iš vidaus yra lais- 
vas nuo pinigo diktatūros, arba mamonizmo. Kai Evangelija 
skelbia palaimintais beturčius dvasioje ir žada jiems dangaus 
karalystę, reik turėti galvoje tą išvidinį išsivadavimą nuo turto 
diktatūros, kuris žmogų padaro lūisvą ekonominio gaivalo at- 
žvilgiu. Kaip matėme, to reikalauja ne tik krikščioniškoji etika, 


— 111 — 


bet ir pačio ekonominio gyvenimo gerovė. Įteigiant tad jaunuo- 
mene: išvidinį atsipalaidavimą nuo mamonizmo užmačių, tarnau- 
jama ne tik etikos, bet ir ekonomikos reikalams. 

c. — Kai žmogus yra atsiekęs tinkamą dorinį nusistatymą į 
turtą, jam. jau nesunku deramai nusistatyti ir į nuosavybės teisę, 
Žinoma, čia labai yra svarbus grynai teorinis nusistatymas, ku- 
ris gali būti labai įvairus, kaipo pareinąs nuo visuomeninės pa- 
saulėžiūros. Todel, ekonominiame auklėjime pravartu surasti tokį 
praktinį nuosavybės klausimo išsprendimą, kuris būtų daugumos 
žmonių sveikam protui priimtinas ir tiek atskiro individo, tiek vi- 
sos visuomenės interesams naudingas. 

Sprendžiant nuosavybės klausimą, reik visų pirma turėti gal- 
voje, kad žmogus realiose šio gyvenimo aplinkybėse nėra nei vi- 
siškas gyvulys nei gryna dvasia, t. y. nei bestija nei angelas. Jis 
tėra netobula būtybė, kuri pagal gyvenimo aplinkybes gali tobu- 
lintis ir būti tobulinama, kad ir palaipsniui, bet neribotai. Kapi- 
talistiškas mamonizmas elgiasi lyg žmogus būtų visiškas gyvulys, 
tuo tarpu kad komunistiškas utopizmas savo svajonėse apie nau- 
ją ekonominę santvarką užsimoja taip, tarsi žmogus būtų gryna 
dvasia. Šitų dviejų kraštybių viduryje randa sau garbingą vietą 
ekonominis solidarizmas. 

Skaitydamasis su realia žmogaus prigimtimi, solidarizmas 
laiko nuosavybę vienu iš svarbių visuomenės santvarkos pagrin- 
dų, bet sykiu taip palenkia ją administratyviniam režimui, kad sa- 
vininkas, veikdamas savo naudai, sykiu, kad ir nejučiomis, tar- 
nautų visuomenės interesams. Tai galima tada, kai nuosavybės 
teisė yra laikoma socialine funkcija, bet ne kaip kažkas, kas iš 
savo prigimties yra šventa, neliečiama ir neapribojama. Ši pran- 
cūzų revoliucinė dogma yra nebepriimtina mūsų laikams, kurie 
ieško išeities iš kapitalistinio individualizmo pagaminto chaoso su 
įo anarchiškąja konkurencija. Tokiu momentu ypatingai yra svar- 
bu sujungti pajėgos ir priemonės ir apriboti savo reikalavimus, 
norint solidarumo linkmėje atsiekti bendrą gerovę. Kitaip tariant, 
tenka privatinės turtinės teisės palenkti administratyviniam re- 
žimui, nustatytam bendros gerovės sumetimais.) Tai yra gyvas- 
tingas ne tik principo, bet ir momento reikalavimas. Sykiu šis 
reikalavimas nėra naujas, jei žiūrėsime į jį krikščioniškosos eti- 
kos akimis. 

Krikščioniškoji etika yra linkusi žiūrėti į nuosavybę, kaipo 
į tam tikrą valdymą, už kurį šiaip ar taip, anksčiau ar vėliau 
teks atsiskaityti. Krikščioniui leidžiama nuosavybė įsigyti ir ja 
naudotis geriems ir šiaip jau pateisinamiems tikslams, bet nelei- 
džiama blogai naudotis ir ypač su skriauda kitiems žmonėms. 
Krikščioniškoji etika neidealizuoja nuosavybės: žino jos pavojus, 


1) Apie solidarizmo režimą ž. prof. G. K. Gins'o veikalus: Na putiach k 
gosudarstvu buduščego. Ot liberalizma k solidarizmu, Charbin, 1930, ir Novyje 
idei v prave i osnovnyje problemy sovremennosti, Charbin, 1931. 


— 112 — 


darydama griežtus įspėjimus turtingiesiems, ir aiškiai ją apriboja 
kitų žmonių interesais. Ji uždeda žmogui moralinę pareigą šelpti 
vargšus iš to, kas jam atlieka iš jo turto, ir žino net atsitikimą, 
kai šita pareiga įgauna net juridinio reikalavimo griežtumo, bū- 
tent, kai atsiranda reikalas sušelpti žmogų, esantį kraštutiniame 
varge. 

H Pesch šitaip motyvuoja tokį atsitikimą: „Nuosavybės teisė 
tarp daiktinių teisių yra vyriausia, tačiau nieku būdu ji nė- 
ra aukščiausia apskritai, kokia kad gali būti žmogui 
daiktų pasaulio atžvilgiu. Prigimtoji ir asmeninė teisė į būvį, į 
būtinas išsilaikymo priemones, stovi aukščiau, kaip bet kuri įsi- 
gytoji daiktinė nuosavybės teisė, ir, būtent, taip, kad kraštutinio 
vargo atveju daiktinė teisė į turtą privalo nusilenkti asmeninei 
teisei į gyvybę. Sita prasme. visi daiktai yra bendri, t. y. jie vist 
yra ir tebelieka paskirti tarnauti žmogaus veislės išlaikymui“ 
(Ethik und Volkswirtschaft, 45 p., Freiburg i. Br. 1918). 

Papildant šitą formalinį motyvavimą materialiniu mometu reik 
pasakyti, kad kiekvienas turtas, kiekviena nuosavybė sykiu yra ir 
asmens, ir visuomenės padaras. Kiekvienas žmogaus turtas susi- 
daro ne tik jo asmens pastangomis, bet ir su pagalba visos ei- 
lės tokių visuomeninių veiksnių, kokiais yra kitų žmonių bendra- 
darbiavimas, ekonominė konjunktūra, socialinė santvarka, juridinė 
apsauga ir t. t. Vadinasi, nuosavybės turtas yra jau tam tikroje 
dalyje visuomeninio solidarumo pagamintas, o jei taip, tai ja- 
me turi šavo dalį ir pati visuomenė ir todel gali statyti nuo- 
savybei tam tikrų reikalavimų bendros gerovės sumetimais. Vi- 
sai tad racionalu ir teisinga, kad solidarizmas, palenkdamas nuo- 
savybę administratyviniam režimui, ne tik stato nuosavybei ribas, 
bet ir uždeda tiesioginių pareigų. 

Taigi yra ne tik etikos, bet ir dabartinio ekonominio gyve- 
nimo reikalavimas, kad naujosiose kartose būtų auklėjama įsitiki- 
nimas, jog nuosavybė yra socialinė funkcija, uždedanti, kaipo 
tokia, visuomeninių pareigų, dėl kurių šiaip ar taip, anksčiau 
ar vėliau teks atsiskaityti. 

2. a. — Darbo klausimas visuomenėje taip pat privalo būti 
vertinamas ir tvarkomas solidarizmo šviesoje. Zmogus ne tik tu- 
ri reikalą, bet ir pareigą dirbti ekonominį darbą, vadovauda- 
masis solidarumo sumetimais. Produktyvus darbas iš vienos pu- 
sės yra neišvengiamas reikalas jau todel, kad tik su jo pagalba 
žmogus gali išlaikyti pasaulyje savo būvį. Bet žmogaus gyveni- 
mas niekados nėra visai izoliuotas ir nepareinąs nuo kitų žmonių; 
atsiranda visai neišvengiamas reikalas dirbti ne tik sau, bet ir 
kitiems, kad galima būtų, pavyzdžiui, išlaikyti vaikus, senius, ne- 
galuojančius. 

Iš kitos pusės tam tikras gėrybių minimumas yra reikalingas 
žmogaus doriniam ir intelektualiniam išsivystymui ir apskritai ci- 
vilizacijos kūrimui. Elementarinis ekonominis nepriklausomumas 
ne tik apsaugoja dorinę žmogaus vertę nuo brutalaus pavergimo 


— 113 — 


ir pavojingų įžeidimų, bet ir yra būtina sąlyga dvasinės kultūros 
išsivystymui, ir todel visai be reikalo piktinasi hipokritiški sno- 
bai, girdėdami teigiant, kad be ekonominio pagrindo pakyba ore 
idealingiausieji žmonių užsimojimai. 

Ekonomine prasme produktyvus yra darbas, kuriuo žmogus 
transformuoja gamtos daiktus bei pajėgas, kurdamas ar didinda- 
mas jų naudingumą. Vadovaudamasis šita sąvoka daug kas yra 
linkęs laikyti tikrai naudingu visuomenei vien fizinį darbą. Iš tik- 
rųjų nedera painioti tiesioginis darbo naudingumas su netiesio- 
giniu, kuris kartais gali būti daug reikšmingesnis bendroje visuo- 
menės ekonomijoje. Ir čia privalu išlaikyti solidarumo mastą: 
kiekvienas visuomenei naudingas darbas, ar jis bus fizinis, ar in- 
telektualinis, ar aukštai kvalifikuotas, ar visai primityvus, — turi 
savo vietą produktyvių visuomenės pastangų santvarkoje. Svar- 
biausia, kad nieks nelaikytų savęs atleistu nuo darbo be 'pakan- 
kamos priežasties ir kad kiekvienas vadovautųsi principu „kas 
nenori dirbti, tegul ir nevalgo“. Toks yra etikos reikalavimas ir 
to pat reikalauja ekonominio gyvenimo gerovė. 

Ekonominis auklėjimas ir turi įdiegti naujoms kartoms arbod 
pareigos supratimą ir sykiu pratinti jas būti naudingais visuome- 
nės darbininkais. Ypatingai tenka skatinti jas prie nedėkingų pa- 
reigų ėjimo, kai darbas ar nėra pakankamai malonus, ar nėra 
regimai produktyvus, ar nėra pakankamai moraliai ar meterialiai 
atlyginamas. Tam tikras pasiaukojimas darbe yra neišvengiamas 
darbui susiskirsčius tarp atskirų visuomenės darbininkų. Apskritai, 
ekonominiame auklėjime svarbu nusimanyti, kad ćinkamas žmo- 
nių išauklėjimas gamybai yra neišvengiamas jau todel, kad ga- 
myba pirmoje eilėje pareina nuo žmogiškojo veiksnio ypatybių, 
tuo tarpu kai kiti gamybos veiksniai, būtent, gamtos daiktai bei 
pajėgos ir kapitalas, vaidina antraeilę ir priklausančią nuo pir- 
mojo veiksnio rolę. 

b. — Gamtos resursai retai kada suteikia žmogui pragyve- 
nimo šaltinių, be mažesnių ar didesnių pastangų iš Žmogaus 
pusės. Iš kitos pusės kapitalas, kaipo gamybos veiksnys, yra 
paprastai sudarytas su pagalba tokių žmogaus ypatybių kaip su- 
sivaldymas, apribojimas savo reikalų, taupumas, apsiskaitymas ir 
numatymas. Žodžiu tariant, šiaip ar taip žiūrėsime į gamybos 
vyksmą, turėsime visados pripažinti, kad. joje žmogiškasis veiks- 
nys, t. y. pats žmogus, kaipo gamintojas, yra visų svarbiausias. 
Pakanka sudemoralizuoti žmogų, kaipo produktyvų visuomenės 
darbininką, kad gamtos resursai liktų neišnaudoti, kapitalas iš“ 
gaišintas, visuomenės turtas neproduktyviai suvartotas. Iš tikro, 
kaip sako Duthoit, gamybos problema yra žmogaus problema. 

Iš čia savaime peršasi išvada, kad, siekiant ekonominio gy- 
venimo reformos ir tarp kitko ekonominės krizės pergalėjimo, 
privalu visų pirma reformuoti patys žmogiškieji individai. Ir 
štai vėl naujas uždavinys ekonominiam auklėjimui: jis turi išvys- 
tyti žmonėse gamybinius nusiteikimus. 


— 114 — 


- Visų pirma naujos kartos turi žinoti, kad kiekvienas gamy- 
binis darbas, kaipo taisyklė, yra solidarumo apraiška. Žmogus 
produktyviu darbu ne tik išlaiko save ir savuosius, bet dar, di- 
dindamas gamybą ir taupydamas, patiekia, darbo suskirstymo 
režime, darbo ir kitiems ir sykiu padaro visiems gyvenimą pigesnį 
ir turtingesnį. Tiesa, chaotiškoje kapitalistinio ūkio gamyboje ga- 
minių gaivališka hiperprodukcija sukelia dažnai visuomenės ūkio 
sukrikimą ir išmeta iš gamybos į skurdą ištisas neaprūpintų dar- 
bininkų mases tuo pačiu laiku, kai nežinoma, kas daryti su pri- 
gamintais be saiko ir be proporcijos turtais. Bet tokiu atveju 
nelaimės priežastis glūdi ne gamyboje, kaipo tokioje, bet kapita- 
listinės santvarkos, paimtos savo visumoje, neplaningume ir joje 
gaminamų gėrybių paskirstymo defektingume. 

. Normaliai gamyba privalo būti reguliuojama pagal bendrus 
visuomenės ūkio interesus. Ir čia yra reikalingas tam tikras ga- 
mintojų solidarumas ne tik tarp savęs, bet ir su kitais visuomenės 
sluoksniais. Solidarizmo režimas, kuris rimtai skaitosi su realia 
žmogaus prigimtimi ir tarp kitko su tuo, kad žmogus visų pirma 
yra pajudinamas per pajautimą savo interesų, palieka ekonominės 
santvarkos pagrinde privatinius ūkius, bet palenkia juos bendro 
planingumo reikalavimams. Tokiu būdu jis suderina žmogaus 
prigimtį su dabartinio ekonominio gyvenimo tendencijomis ir su 
minimaliniu susidariusios santvarkos laužymu realizuoja maksimu- 
mą ekonominės pažangos. O kadangi šitokia reforma yra būtinas 
gyvenamojo momento reikalavimas, tai ir tenka naujos kartos 
ruošti solidarizuotam visuomenės ūkiui. 

c. — Iš to, kas pasakyta, turėjo paaiškėti, koks privalo būti 
socialinis visuomeninis nusistatymas to žmogiškojo veiksnio, kuris 
vaidina vyriausią rolę ekonominėje gamyboje. Tačiau ekonomi- 
niame gyvenime svarbus ne tik socialinis visuomeninis gamintojo 
nusistatymas, bet ir specialus ūkiškas techniškas jo pasiruošimas. 
Tie, kurie renkasi grynai ekonomines profesijas, pavyzdžiui, žemės 
ūkį, pramonę, prekybą, arba šiaip jau amatus, gauna specialų 
ūkišką technišką išsilavinimą tam tikrose specialinėse mokyklose, 
ir čia ne vieta smulkiau apie tai kalbėti. Cia tebus vien ne pro 
šalį atkreipus dėmesį į kai kuriuos bendrešnius dalykus, ypatin- 
gai aktualius mūsų laikams. 

Tinkamas ūkiškas techniškas pasiruošimas privalo reikšti ne 
tik specialius produktyvinius sugebėjimus, bet ir tam tikrus nu- 
siteikimus, kurie padarytų žmonėms darbą mėgstamą, malonų, 
džiaugsmingą ir tiek materialiai, tiek moraliai naudingą. Darbas, 
ypač produktyvus darbas, turi būti imamas ne tik neišvengiamo 
k ir dorinės pareigos, bet ir džiaugsmingos kūrybos atžvil- 
giu. Siais laikais ūkiškas - techniškas naujų kartų paruošimas pro- 
duktyviniam darbui privalo skaitytis su dabartinės gamybos ypa- 
tybėmis, tarp kurių pirmoje eilėje stovi mašinizacija bei mecha- 
nizacija. Mechanizuota su mašinų pagalba gamyba reikalauja 
iš žmonių ne tik tam tikro fizinio pajėgumo bei ištvermingumo, 


— 115 — 


bet ir atsparumo mašinizmo pavojams. Priešingu atveju sume- 
chanizuotos gamybos darbininkas susidemoralizuoja ir anksčiau 
ar vėliau tampa ekonominiame gyvenime destruktyviniu elementu. 

Su mūsų vadinamojo civilizuoto gyvenimo mašinizacija bei 
mechanizacija tenka skaitytis, kaipo su įvykusiu faktu, nuo kurio 
ir norint nebegalima jau atsipalaiduoti. Bet visų pirma svarbu 
nusimanyti, kad šitas faktas turi savyje teigiamą ir neigiamą pusę 
ir kad jis slepia savyje žmonijai, šalia neabejotinų laimėjimų, taip 
pat neabejotinų pavojų. 

Mašina palengvina žmogaus darbą, padidina jo galybę, sutei- 
kia jam didesnį greitumą, produktyvumą, Žalių: kartais 
gelbėja žmogų nuo fizinių pavojų, o kas svarbiausia, visada yra 
gausingos uniformuotos gamybos veiksnys. Ji daro gamybos išdavas 
pigesnes ir tuo pačiu prieinamesnes plačioms masėms. Naujųjų 
laikų didžioji gamyba yra išsivysčiusi tik priklausomybėje nuo 
mašinos ir tik su jos pagalba išlaiko vis didėjantį tempą. Turint 
visa tai galvoje, galima būtų manyti, kad mašina yra pašaukta 
padaryti žmoniją laimingą. Deja, ši iliuzija neturi pagrindo mūsų 
tikrovės faktuose. 

Rodos, tas faktas, kad nesudėtingos automatiškos manipu- 
liacijos, kuriomis aptarnaujama mašina, nereikalauja ilgo pasiruo- 
šimo ir gali būti beveik pirmo prašalaičio atliekamos, yra labai 
teigiamas ir pageidaujamas. Bet tai tik taip atrodo pirmu pa- 
žvelgimu. Iš tikrųjų jame glūdi paslėpta tironiškojo mašinos vieš- 
patavimo pradžia. Mašina nepigiai suteikia žmogui savo patarna- 
vimus. Nereikalaudama nuo žmogaus nei proto, nei širdies, nei 
kūrybinio nusistatymo, mašina tuo tarpu pavergia visą Žmogų: 
ji pririša žmogų prie savęs, sumechanizuoja jį pagal savo pana- 
šybę; neduoda jam atsikvėpti, išsemia jo jėgas; išvargina jį vie- 
nodu automatizmu ir palengva užmuša jame intelektualinio ir 
kūrybinio gyvenimo pradus. Taip pavergia mašina savo išradėją, 
žmogų, ir šita verguvė tuo yra negailestingai žiauri, kad viešpa- 
čiu čia yra bedvasis automatas. 

Mašinizacijos pavojai neapsiriboja fabrikų dirbtuvėmis: jie 
siekia gangreit visą ekonominį socialinį gyvenimą. Mašinos vieš- 
patavimas didina mūsų reikalavimus, įkaitina mūsų geidimus ir 
spiria mus prie kuo didžiausio suvartojimo. Ir visa tai eina ne 
tiek neišvengiamų reikmenų, kiek prabangos linkme. Juk mašini- 
nei gamybai einant kuo didžiausio produktyvumo principu, tenka 
dirbtiniu būdu atitinkamai skatinti ir suvartojimą, nes kitaip 
industrialinei civilizacijai gresia krizės pavojus. 

Jei prie to dar pridėsime, kad mašinizmas išvysto masėse 
pageidavimą lengvų mechanizuotų pasismaginimų, augina jose so- 
cialinį pavydą, didindamas skirtingumą ir atstumą tarp darbdavių 
ir darbininkų, ir kad tuo pačiu žymiai paaštrina klasių kovą, pirma 
sudemoralizavęs kovotojus, gausime iš tikro grasų mašinizmo 
viešpatavimo vaizdą, charakterizuojantį mūsų industrialinę civili- 
zaciją. 


— 116 — 


Šitos civilizacijos akivaizdoje visai pravariu pasistatyti 
klausimas, kuo privalo pasižymėti ūkiškas techniškas naujųjų 
kartų pasiruošimas, kad mašinizmo pavojai būtų joms mažiau- 
siai realūs. Klausimas sunkiai išsprendžiamas, nes jo išsprendimui 
šiuo momentu kuo daugiausia galima užbrėžti vien bendra link- 
mė. Tokią aliuziją galima įžvelgti H. Bergsono padėkos kalboje. 
del paskirtos jam Nobelio premijos. „Prieauglis materialinių prie- 
monių, kurių pasigauna žmonija, gali, sako jisai, sudaryti pavojų, 
jei jis nėra atitinkamų dvasinių pastangų lydimas. Mašinos, kurias 
mes pasistatome, yra dirbtiniai organai, kurie prisideda prie mūsų 
prigimtųjų organų, juos pailgina ir šitaip padidina žmonijos kūną. 
Kad įstengtų pripildyti visą šį kūną ir dar valdyti jo funkcijas, ` 
siela privalo savo ruožtu išplisti, nes kitaip bus įžeista pati pu- 
siausvyra ir iškils aikštėn rimtos sunkenybės ir politinės bei so- 
cialinės problemos, kurios tik apreikš disproporciją tarp žmonijos 
sielos, likusios maždaug tokia pat, ir jos kūno, be galo išaugu- 
sio“!). Kitaip tariant, mašinizmo amžiuje „pasidaro ypatingai ak- 
tuali bendroji sielos kultūra, kaipo pusiausvyros lans indus- 
trialinėje civilizacijoje: specialiam ūkiškam techniškam pasiruošimui 
turi atsiliepti juo didesnis intelektualinis bei moralinis išsilavini- 
mas, juo toliau eina darbo specializacija bei mechanizacija. Rodos, 
kad tokie darbo specializacijos ir susiskirstymo laimėjimai, kaip 
gamybos padaugėjimas, dirbamo laiko sutrumpėjimas, pasiruošimo 
sumažėjimas turėtų sudaryti faktinas galimybes bendram žmonių 
išsilavinimui bei išsiauklėjimui didinti. 

d. — Kad mašinizmas ir turi didelių kultūrinių nepatogumų 
ir slepia savyje labai rimtų pavojų, vis delto žmonija ne tik ne- 
begali atsisakyti nuo mašinų pagalbos, bet ir neišvengiamai turi 
rūpintis moksliškąja darbo organizacija, einančia didžiausio pro- 
duktyvumo linkme, nes nusakytieji pavojai turi savo tikrą šaltinį 
ne gamybos produktingume, kaipo tokiame, bet lydinčiose jį ap- 
raiškose, su kuriomis kova turi būti vedama humanitarinės kul- 
tūros plotmėje. 

Tuo tarpu moksliškoji darbo organizacija, atremta į įvairių 
gamybos veiksnių santykiavimo tyrinėjimą, turi savo tikslu atsiekti 
gamybos optimumą su pagalba racionalinio šitų veiksnių, ir tame 
skaičiuje žmogaus bei įrankio, panaudojimo. Suprantama savaime, 
kiek gali turėti reikšmės moksliška darbo organizacija tokiame 
techniškai atsilikusiame krašte, koks kad yra mūsų Lietuva. To- 
del į ekonominį naujųjų mūsų kartų auklėjimą turi būti įneštas 
moksliškos darbo organizacijos momentas. 

Šiuo atžvilgiu naujoms kartoms pravartu suteikti trijų pa- 
grindinių moksliškosios organizacijos srovių principus, būtent, 
taylorizmo, fayolizmo ir racionalizacijos.  Taylorizmas turi savo 
uždaviniu padidinti žmogiškojo veiksnio išdavumą (produktyvu- 


1) Cituojama iš straipsnio Andrė Bridoux, L,Homme et la Machine. 
Maitre ou Serviteur? „Le Van“ Nr. Nr. 94, 95, 96 (393—394 p.). 


— 117 — 


mą) darbe, moksliškai kontroliuojant kiekvieną darbininko gestą, 
kad galimą būtų išvengti bet kurio nenaudingo judesio arba ne- 
turinčio santykio su pasistatytu uždaviniu. Jis stengiasi susekti 
pavyzdingus darbininko judesius, privalomus visiems vienos rūšies 
darbininkams, ir sykiu nustatyti psichologinio bei fiziologinio 
įvargimo ribas darbe. Taylorizmas pastumia prie kraštutinių ribų 
žmogaus prisitaikymą prie mašinos. 

Fayolizmas turi savo uždaviniu mokslišką darbo sutvarkymą 
sudėtingoje jo visumoje; jis tyrinėja bendrus organizavimo, val- 
dymo ir administravimo metodus, tinkančius visokių rūšių įmo- 
nėms. Jis labiau atsižvelgia į psichologinę ir moralinę darbo 
pusę. 

Pagaliau, moksliškoji darbo racionalizacija turi savo tikslu 
tokią gamybos organizaciją, kuri geriausiai prisitaikytų prie pa- 
reikalavimo ypatybių, vengdama bet kurio neproduktyvaus su- 
vartojimo medžiagos, darbo ar kapitalo. Čion įeina tokie klau- 
simai, kaip prekių standartizacija pagal suvienodintus aukštos 
vertės modelius, industrijos koncentracija, masinė gamyba ir ma- 
sinis patiekimas, gamybos taupumas ir t.t.!) 

Žiūrint pedagoginiu atžvilgiu į moksliškąią darbo organiza- 
ciją, pirmas rūpestis yra suderinti technišką/'ą ekonomikos pa- 
žangą su esminėmis žmogiškojo asmens teisėmis, kad tikslin- 
glausia darbo organizacija ne tik padidintų žmogaus materialinę 
gerovę, bet ir pagerintų jo moralinį bei intelektualinį stovį. 
Tiesa, šitas rūpestis tiek pat mažai yra praplitęs suindustrializuo- 
sa pasaulyje, kaip ir pati moksliškojo darbo organizacijos dis- 
ciplina. 

e. — Jei darbo mechanizacija bei mašinizacija sumažino ap- 
skritai pasiruošimo reikalavimus, tai iš kitos pusės tuo pačiu su- 
mažėjo ir darbo džiaugsmingumas. Mašinizmo amžiuje darbo 
džiaugsmas, kuris lygiai yra naturalus žmogui, kaip sveikata, pa- 
sidarė žymiai sunkiau atsiekiamas del daugelio priežasčių. Visų 
pirma palygintas su vidurinių amžių darbu, dabartinis mechani- 
zuotas ir mašinizuotas darbas žymioje dalyje nustojo kūrybinio 
savo pobūdžio. Tuo tarpu kūrybinis momentas visados yra džiau- 
gsmo šaltinis, nes jame žmogus turi progą pareikšti savo as- 
menybę. i 

Darbo specializacija sykiu suskirstė darbą tarp atskirų dar- 
bininkų tokiomis nereikšmingomis dalimis, ir dar taip jį regla- 
mentavo visose smulkmenose, kad kūrybinis meniškumas nebe- 
randa jau sau vietos fabrikų dirbtuvėse. Sykiu suparceliuotas 
darbas nustojo savo organiško tikslingumo, kuris viduriniais am- 
žiais įprasmindavo darbininkui atliekamas fizines pareigas. Kartotinis 
darbo vienodumas ir nereikšmingos savo apribotu turiniu funkcijos 


1) Apie moksliškąją darbo organizaciją ž. Paul Devinat, L/Organi- 
sation scientifique du Travail en Europe. Bureau International du Travail, 
Genėve, 1927, 


— 118 — 


vargina darbininką žymiai greičiau, negu tada, kai sudėtingesnis 
ir pilnesnis darbas paglemžia labiau žmogaus dėmesį ir reikalauja 
visos eilės išsivystančių tam tikrame nuoseklume pastangų. Žodžiu 
tariant, darbo mechanizacija, parceliacijaą, monotoniškas vienodu- 
mas ir jo atsipalaidavimas nuo organiško tikslingumo ir prasmin- 
gumo pajautimo yra pagrindinės techninės priežastys, kurios 
naikina darbo džiaugsmingumą mašini;zmo amžiuje, nekalbant jau 
apie kitas priežastis labiau socialinio pobūdžio, kaip, pavyzdžiui, 
apie darbo atlyginimą, darbo sutartį, darbo administravimą, apie 
visuomenės pažiūrą į fizinį darbą ir t. t. 

Vis delto gyvenimas turi prisitaikyti prie laiko aplinkybių 
ir surasti priemonių grąžinti darbui prideramą džiaugsmingumą. 
Ekonominis dirbančių kartų auklėjimas ir turi pareigą ypatingai 
susirūpinti klausimu, kaip galima būtų geriausiai paruoštį jas 
džiaugsmingam darbui. Pasirodo, kad beveik kiekviena neigiama 
mašinizmo apraiška turi savo atvirkščią pusę, kuri gali būti tei- 
giamai išnaudota. Taip suparceliuotas darbas gali būti įprasmintas 
atžvilgiu ne tiek į gaminį, kiek į panaudojamą įrankį arba mašiną. 
Meniškas mašinos apvaldymas ir jos privertimas geriausiai tarnauti 
pasistatytam tikslui gali atstoti jau žymioje dalyje menišką 
atbaigto daikto pagaminimą. 

Iš kitos pusės, kartotinis monotoniškas automatizmas, paliuo- 
suojąs darbininko dėmesį nuo didelės įtampos, leidžia darbininko 
dvasiai užsiimti kitu dalyku šalia dirbamo darbo. Žmogus tokiu 
būdu išsivaduoja iš darbo nuobodulio ir randa priemonę padaryti 
darbą pakenčiamą ir pajvairintą pašaliniais veiksniais. Jei pačio 
darbo atžvilgiu tai yra tam tikras trūkumas, tai darbininko nuo- 
taikos atžvilgiu gyvenimas pašaliniu interesu yra tam tikras lai- 
mėjimas. Darbininkas, pasisėmęs dvasinio maisto laisvu laiku iš 
skaitybos ar kitų šaltinių, galėtų jį sėkmingai asimiliuoti automa- 
tiško darbo metu. Suaugusiųjų švietimas turėtų net surasti tam 
tikras lavinimo lytis, atitinkančias nusakytąsias darbo sąlygas. 
Žinoma, šitoks lygiagretis fizinio ir dvasinio darbo atlikimas ne- 
turėtų sumažinti darbo pamėgimo, kaipo tokio, kas yra pagrindinė 
darbo sėkmingumo bei džiaugsmingumo priemonė. 


Darbo džiaugsmingumui turi taip pat didelės reikšmės darbo 
suorganizavimas ir administravimas. Kylant darbininkų susiprati- 
mui ir išsilavinimui, autokratiškas despotizmas ne tik sumažina 
darbo džiaugsmingumą, bet ir jo produktyvumą. „Tobuliausias 
techninis žmogiškųjų pajėgų suvienymas, sako Försteris, gali būti 
pagamintas su pagalba gilesnio valių suvienymo, bet ne su pa- 
g ba autokratijos. Tiktai tas personalas, kuriam pripažįstama teisė 

olektyviai apspręsti savo darbo sąlygas, bus pasiryžęs su visu 
doriniu atsidėjimu eiti savo darbo pareigas. Jei norima atsiekti 
susidomėjimo darbu, reik taip, pat šitam susidomėjimui suteikti 
teisių, kas nori turėti inteligentiškų darbininkų, neturi pamiršti, 
kad demokratiškas idealas yra pabudusio liaudies intelekto išraiš- 


— 119 — 


ka“. (Politische Ethik und politische Pädagogik, 127 p., Mün- 
chen 1922). 

Taigi moralinis ir materialinis interesas darbe didina darbo 
džiaugsmingumą ir produktyvumą, bet sykiu reikalauja iš dar- 
bininko didesnio profesinio sąmoningumo. Šia linkme ir turi eiti 
ekonominis naujųjų kartų auklėjimas. 

„a. — Trečia grupė nusiteikimų, kurie turi rūpėti ekonomi- 
niam auklėjimui, liečia turtų sunaudojimą. Jei gamybinio darbo 
nusiteikimai turi daugiausia reikšmės dirbančioms ekonominį dar- 
bą masėms, tai tinkami suvartojimo nusiteikimai privalomi vi- 
siems be išimties visuomenės nariams. 

Suvartojimas kiekvienu atskiru atveju, t. y. kiekviename 
atskirame ūkyje, privalo būti suderintas su konkretine jo padėti- 
mi, o kad tai galėtų įvykti iš tikrųjų, reikalingas yra tikslus ap- 
siskaitymas, atremtas į privatinę sąskaitybą. Ten, kur suvartojimas 
vyksta neplaningai ir dar priklausydamas nuo užgaidų ir atsitik- 
tinių aplinkybių, negalima kalbėti apie tikslingą ūkį, nes ūkio 
esmėje glūdi pastangos gaminamomis ar įsigyjamomis gėrybėmis 
kuo ilgiausiai verstis ir kuo geriausiai tenkinti savo reikalus. 
Paprasto piliečio šeiminių namų išlaikymas reikalauja tam tikro 
ūkio, kuris, kaip ir kiekvienas kitas ūkis, privalo turėti savo są- 
matą ir sąskaitybą. Daug kam tokia sąskaityba gali paskon 
nereikalingas pedantiškumas, tuo tarpu iš tikrųjų ji turi didelės 
auklėjamos reikšmės ir ekonomine ir moraline prasme. 

rivatinė sąskaityba su planingomis sąmatomis duoda gali- 
mybę kontroliuoti suvartojimo taupumą, numatyti galimų ekono- 
mijų, nustatyti visuomeninių bei labdarybinių išlaidų pozicijas. 
„Skaičiuoti, sako Foūrsteris, yra matyti tikrovę tokia, kokia jinai 
yra, mokytis skirti galimas dalykas nuo negalimo, užuot save ap- 
gaudinėjus ir akis merkus prieš visa, kas netinka į lengvo būdo 
krautuvę“. (Lebensführung, 118). „Numatymas, tvarka, tikslumas, 
sako jisai kitoje vietoje, materialinių daiktų valdyme yra elemen- 
tariniai laiptai bet kuriam dvasiniam viešpatavimui gyvenime“ 
(t. p. 120 p.). Privatinio ūkio buhalterija ir yra numatymo, tvar- 
kos, tikslumo, ir apskritai tikslingumo veiksnys, be kurio ūkiui 
gresia suirimo bei žlugimo pavojus. Žodžiu tariant, privatinė są- 
skaityba nėra nei obskurantiško šykštumo, nei miesčioniško pro- 
ziškumo apraiška. Tai yra labai naudinga būtinybė, turinti dide- 
lės visuomeninės reikšmės. 

Šituo atžvilgiu reik žinoti, kad kolektyvinė visuomenės ge- 
rovė nėra ankstybesnė už individualinę žmonių gerovę. Pirmoje 
eilėje gerovė yra individualinė ir tik iš individualinių gerovių 
susidaro, kaipo išdava, visuomeninė gerovė. Jei privatiniai žmo- 
nių ūkiai bus chaotiškame stovyje ir nesugebės surišti planingai 
galų su galais, negalima tikėtis, kad ir visuomenės ūkis būtų ge- 
rame stovyje. Mokamasis žmonių pajėgumas yra tokiu atveju la- 
ba silpnas bei nepastovus ir todel tokie pat bus ir visuomenės 
inansai. 


"gg 


Be to, suirę ir neplaningai vedami ūkiai maža tegali skirti 
visuomeninės kultūros ir labdarybės reikalams. „Tik susitvarkęs 
ir iš tvarkos ateinąs žmogus, sako Forsteris, tegali ištikro gel- 
bėti“ (t. p. 122 ar Kol yra visuomenėje būtinų kultūrinių už- 
davinių ir kol yra joje vargo žmonių, reikalaujančių svetimos 
pagalbos, kiekvienas ūkis privalo taip pat turėti savo išlaidų kul- 
tūrinės ir socialinės pagalbos pozicijas. Bet šitos pozicijos bus 
tik tada realios ir tvarkingai išmokamos, kai privatinių ūkių są- 
matos bus pozityviai subalansuotos. . 

Realinis apsiskaitymas, tiksli sąskailyba, planinga sąmata 
ir atitinkamas savo gyvenimo tvarkymas, štai dalykai, prie 
kurių turi būti pratinamos naujos žmonių kartos ekonominio 
auklėjimo priemonėmis.!) 

b. — Yra teisinga ir net būtina, kad kiekvienas visuomenės 
narys galėtų žmoniškai gyventi pagal savo pareigas ir padėtį, uži- 
mamą visuomenės santvarkoje. Šitokis pritinkąs gyvenimas ir už- 
brėžia kiekvienam normalias jo suvartojimo ribas. Kas neišeina 
už užbrėžių jo padėties ribų, tas ir realizuoja suvartojimą, pri- | 
taikintą konkretinei savo padėčiai. Niekas negali būti priverstas 
gyventi virš savo padėties išgalių, kaip lygiai iš nieko negalima 
reikalauti, kad jis pasitenkintų tokiu minimumu, kuris neduoda 
galimybės išgyventi apskritai, 

Bet neužtenka gyventi pagal savo padėties išgales, reik 
dar savo suvartojimą priderinti prie visuomenės ūkio padėties, 
nes, kaip buvo sakyta, visuomenės ūkis pareina nuo privatinių 
ūkių stovio. Turtingoje visuomenėje kiekvienas atskiras narys gali 
sau leisti daugiau, kaip neturtingoje visuomenėje. Kas nuskurdu- 
sioje aplinkumoje gyvena virš savo padėties ir tikrų reikalų, tas 
daug labiau nusideda prieš visuomenės gerovę, negu tas, kas gy- 
vena tokiu pat būdu turtingoje visuomenėje. Pasirodo, kad ir s4- 
vartojimas privalo būti reguliuojamas solidarumo principais. 
Atskirų ūkių tvarkymas pagal saikingumo, taupumo, darbštumo 
normas padidina visuomenės turtingumą ir tuo pačiu jos bendrą 
gerovę. 

Be to, ekonominė krašto politika gali reikalauti, ir mūsų lai- 
kais ypatingai reikalauja, iš savo piliečių priderinti savo suvarto- 
jimą prie savo krašto interesų. Vartojimas savo krašto gaminių, 
apsiribojimas vartojime neišvengiamai importuojamų daiktų, pa- 
didinimas suvartojimo tų produktų, kurių gamyba arba kurių ga- 
mintojai reikalauja visai teisėtai sau paramos, — štai tik keletas 
pavyzdžių, kurie rodo, kokia linkme privalo eiti susipratusių pi- 
liečių suvartojimas. 

Iš to, kas pasakyta, aiškėja tie nusiteikimai, kurie turi būti 
įdiegti naujoms kartoms ekonominio auklėjimo priemonėmis; tai, 
būtent, yra: pasitenkinimas neišvengiamai būtinu gėrybių kiekiu 
savo reikalams, sugebėjimas priderinti suvartojimą konkretinės 


1) Plg. užsienių prancūzų belgų mergaičių mokyklas-pensionus. 


— 121 — 


savo padėties išgalėms ir nusiteikimas suderinti suvartojimą 
su aplinkumos ir visos visuomenės padėtimi. 

c. — Suvartojimas, nuormuojamas pagal pačio vartotojo ir 
visuomenės padėtį, šiaip ar taip turi išvengti tokių kraštutinių 
apraiškų, kokios yra, iš vienos pusės, šykštumas, o iš antros pu- 
sės, išlaidi prabanga. Nei šykštumas nei išlaidi prabanga nėra 
racionalus savo išlaidų tvarkymas, pritaikytas prie konkretinės 
padėties ir palygintas su kitų žmonių padėtimi. Nei šykšiumas 
nei prabanga nereiškia dvasinio atsipalaidavimo nuo turto dik- 
tatūros: pirmasis vertina pinigą del jo paties, antrasis — del tų 
pasismaginimų, kurių pinigas sugeba patiekti. Nei pirmuoju nei 
antruoju atveju nusistatymas į materialinį gyvenimą nepateisina- 
mas doriniais principais. 

Tuo tarpu ekonominė etika reikalauja kaip tik priešingų 
nusiteikimų. Prieš šykštumą ji stato racionalų taupumą, o prieš 
išlaidžią prabangą -- normuojamą solidarumo sumetimais dos- 
numą. 

Šykštumas reiškia tokį kraštutinį prisirišimą prie turto, kuris 
verčia apriboti savo suvartojimą ir materialinę pagalbą kitiems 
žemiau būtino reikalo ir dorinės pareigos. Nekalbant jau apie 
tai, kad šitokis nusistatymas yra iš tikrųjų vergavimas materiali- 
niam pasauliui, jis yra nepateisinamas tiek ekonominiu tiek so- 
cialiniu atžvilgiu. Kol ekonominė santvarka remiasi mainomainiu, 
kuris turi nustatyti pusiausvyrą tarp gamybos ir suvartojimo, 
kraštutinis žmonių šykštumas siaurina gamybą, kuria verčiasi iš- 
tisos gamintojų masės. Antra vertus, šykštumas nepripažįsta jokių 
socialinių pareigų atžvilgiu į esančius varge kitus žmones ir net, 
blogai suprasdamas savo tikrus interesus, dažniausiai sukrautus 
kapitalus neleidžia į apyvartą gamybos tikslui. 

Racionalus taupumas niekados nenusižemina iki vergavimo 
materialiniam pasauliui. Jeigu jis apriboja žmogaus reikalus iki 
būtinos normos, tai jis vis delto nenusileidžia žemiau pritinkančių 
padėčiai ribų. Be to, racionalus taupumas neneigia socialinių pa- 
reigų atžvilgiu į kitus žmones: jis skiria tinkamą turto dalį lab- 
darybės reikalams ir sykiu savo santaupas laiko pagal ekonominio 
solidarumo reikalavimus. Toks taupumas, jei ir reikalauja atsisa- 
kyti nuo pasismaginimų, tai, iš kitos pusės atpildo šitą savo rei- 
kalavimą suteikimu materialinės gerovės ir tam tikros materialinės 
nepriklausomybės. Tai įvyksta todel, kad racionalus taupumas 
suteikia santaupoms kapitalo pavidalą, nes „kapitalas, sakant Ch. 
Antoine žodžiais, mums pasireiškia kaipo santaupa, skirta gamybai, 
arba kitaip, kaipo tam tikras turto kiekis, apsaugotas nuo suvar- 
tojimo, kad galėtų tarnauti gamybai“ (Cours d'Economie Sociale, 
334 p., Paris 1921). Gamybinis santaupų panaudojimas yra pri- 
gimtas racionaliam taupumui. 

Santaupos ne tik didina materialinį privatinio ūkio nepri- 
klausomumą nuo kitų ūkių, bet dar didina galimybes mažinti 
kitų žmonių vargą. Racionalus taupumas visai gerai susigyvena 


Z I 


su šita socialine pareiga. Kai žmogus yra save ir saviškius ap- 
rūpinęs pagal savo ir visuomenės padėtį, jam susidaro tiesioginė 
pareiga iš pertekliaus šelpti kitus. „Perteklius, sako ką tik cituo- 
tas Ch. Antoine, pagal prigimtąją teisę privalo būti pavartotas 
bendrai visuomenės gerovei ir vargšų sušelpimui. Tai šv. Tomo 
pamokymas: Res, guas aligui superabundanter habent, ex naturali 
jure debentur pauperum sustentationi (Summ. Theol. 2a, 2ae, q. 
66, a. 7). Prabangos žmogus pasinaudoja savo geiduliams gėry- 
bėmis, kurias jis turi pareigą pavartoti savo artimo vargui su- 
švelninti“ (t. p. 745 p.). 

Prabanga, kuri jau iš savo prigimties yra išlaidi, sudaro prieš- 
ginybę ne tik šykštumui, bet ir racionaliam taupumui. Tas pats 
ekonomistas sako, kad „prabanga yra neprotingas pavartojimas 
retų ir didelės kainos daiktų“ (t. p. 743 p.). Šita aptartis atriboja 
nuo prabangos iš vienos pusės paprastą netaupumą, kuris yra 
neracionalus paprastų ir nedidelės kainos daiktų pavartojimas, o 
iš kitos pusės, ypatingą dosnumą, kuris yra įgijęs mecenatiškumo 
vardą. Mecenatas išleidžia dideles sumas brangiems dalykams 
remdamas meną, literatūrą ir mokslą. Bet šitokis pavartojimas 
retų ir didelės kainos daiktų ne tik nėra neprotingas, bet savo 
idealine verte gangreit prilygsta didelio maštabo labdaringumui, 


jei = remiamų mokslų ir menų linkmė kelia dvasinį visuomenės 
ygmalą. 

Šiaip jau prabanga turi nelemtų ir ekonominių ir dorinių 
išdavų: ji didina neracionalų gėrybių suvartojimą ir tuo pačiu 
iš vienos pusės, naikina kapitalus, skirtus gamybai, o iš kitos 
pusės sustiprina žmonių vargą, mažindama pašalpas vargšams ir 
"netiesioginiu būdu susiaurindama užimtų gamyboje žmonių skai- 
čių; ji įkaitina žmonėse geidimą turtų ir pastumia juos ieškoti 
šitų turtų visomis galimomis priemonėmis, dažnai nedoromis; ji, 
padaro iš žmogaus materialinio gaivalo vergą ir tuo pačiu už- 
muša jame tikrąjį savo vertės pajautimą, pagaliau, ji papiktina 
neturtingų žmonių mases ir sustiprina socialinį antagonizmą, ne- 
turėdama atodairos svetimam vargui ir kančiai. | 

Koriguojanti prabangą dorybė yra dosnumas. Jei prabanga 
yra antagonizmo, tai dosnumas yra solidarumo veiksnys. Jei pra- 

anga yra neproduktyvi iš savo esmės, tai dosnumas yra tikslin- 
gas tiek suvartojimo tiek ir gamybos atžvilgiu, nes jis gelbsti 
visur, kur tik yra trūkumai. Dosnumas atpildo labiau individua- 
linę taupumo funkciją socialiniu savo pobūdžiu ir visai gerai su 
taupumu sugyvena, nors reik pripažinti, kad taupumas, eidamas 
inercijos linkme, dažnai neša žmones į šykštumo pusę. 

Dosnumas, kaipo paslankumas plačiai patarnauti savo gėry- 
bėmis visumos ir atskirų žmonių gerovei, iš esmės jau salt iA 
prie socialinių nusiteikimų, kurie turi savo objektu išlyginamąjį 
bei skirstomąjį teisingumą. Bet kadangi jis įeina į suvartojimo 
planą, tai jis liečia dar ekonominį auklėjimą, kaip o jo atbaigimas. 

mogus ne tam gyvena, kad gamintų, bet atvirkščiai, žmogus 


— 123 — 


tam gamina, kad gyventų; todel ir gamyba privalo tarnauti gy- 
venimo pilnumui. Gamybos gausumas, netarnaująs gyvenimo pil- 
numui, apsilenkia su savo tikslu. Paprastai kuo didžiausio žmonių 
skaičiaus kuo pilniausiam gyvenimui tarnauja mūsų ekonominėje 
santvarkoje paskirstymas, atremtas į mainomainį. Bet šitokis pa- 
skirstymas toli gražu neatsiekia pilnumoje savo tikslo ir todel 
visados buvo, yra ir bus reikalo papildyti ir koriguoti materia- 
linių gėrybių susiskirstymo vyksmą individualiniu dosnumu. 


Dosnumo reikalauja ne tik socialinis žmonių skurdas, kuris 
jau ne kartą buvo minėtas, bet ir visa eilė visuomeninių, kultū- 
rinių ir religinių uždavinių. Išmaldos yra tik viena iš daugelio 
dosnumo apraiškų. Susipratęs visuomenininkas turi pareigą šelpti, 
šalia labdarybinių organizacijų, gerą spaudą, reikalaujančias pa- 
šalpos korporatyvines organizacijas, švietimo draugijas ir mokyk- 
las pagal savo pasaulėžiūra, bažnyčios reikalus, jos misijas ir p. d. 
Gerai sutvarkytas kiekvienas privatinis ūkis privalo turėti savo 
sąmatoje, šalia santaupų pozicijos, ir šitokio dosnumo poziciją, 
jei, žinoma, jo pajėgumas įstengia patenkinti būtinus žmogaus 
reikalus ir sudaryti tam tikrą perteklių. 


Kaip matome, visas suvartojimas turi būti persunktas soli- 
darumo dvasios, ar lai liečia savo reikalų patenkinimą, ar san- 
taupų krovimą, ar, pagaliau, svetimų reikalų parėmimą. Šita, 
būtent, linkme turi būti ruošiamos ekonominiam gyvenimui nau- 
jos kartos: pratinimu jose privalo būti sudaromi atitinkami įpro- 
čiai, pamokymais — įsitikinimai ir įkvėpimu — tvirtas nusista- 
tymas eiti savo gerų įpročių ir racionalių įsitikinimų keliu. 


3. Socialinis auklėjimas. 


1. Socialinio klausimo esmė: a. dorinis iškrikimas, kaip giliausias 
socialinio klausimo pagrindas žmonių sielose; b. atitinkamas sociali- 
nės santvarkos netobulumas, kaipo antraeilė socialinio klausimo prie- 
žastis; c. klasių antagonizmas ir neteisingas turtų paskirstymas, kaipo 
neišvengiamos dviejų pirmųjų priežasčių išdavos; d. ne klasių kova ir 
ne reformatiška prievarta per išviršinę organizaciją, bet socialinis 
žmonių perauklėjimas ir atitinkamos pažangios socialinės reformos, 
kaipo socialinės netvarkos gydymo priemonės, — 2. Prideramas socia- 
linio auklėjimo pobūdis ir linkmė: a. nei socialinio auklėjimo paneigi- 
mas, nei siauras klasinis auklėjimas, bet lygstamai neutralus socialinis 
auklėjimas, tačiau ypatingai palankus vargšams ir nuskriaustiėms; 
b. ugdymas visiems lygiai svarbių socialinių nusiteikimų: solidaristinio 
susipratimo ir solidaristinio nusistatymo; c. ruošimas žmonių sielose 
pastovaus pagrindo teisingoms socialinėms reformoms. — 3. Korpora- 
tyvinis profesijos gyvenimas, kaipo sėkminga socialinė mokykla: 
a. korporatyvinio profesijos gyvenimo reikšmė socialiniam auklėjimui; 
h, nusiteikimai ir įpročiai, įgaunami korporatyvinio gyvenimo mokykloje; 


— 124 — 


c. profesinis eksliuzivizmas, kaipo korporatyvinio gyvenimo pavojus. 
— 4, Vyriausioji religijos sankcija socialiniame klausime ir socialinis 
auklėjimas: a. religija, kaipo sėkmingiausia priemonė socialinei ne- 
tvarkai gydyti žmonių sielose; b. socialinis katolicizmas ir socialinis 
auklėjimas; c. religinis auklėjimas, kaipo tvirtas pagrindas socialinės 
pagalbos akcijai, 


1. a. — Gal niekados nebuvo taip katastrofiškai jaučiamas 
socialinis klausimas, kaip mūsų laikais, nes niekados socialinė 
ekonominė krizė nebuvo pasiekusi tokios skaudžios įtampos, kaip 
šiuo metu, Vis dažniau girdėti balsų, kurie kalba jau ne apie 
ekonominę socialinę krizę paprasta prasme, bet apie ekonominės 
socialinės mūsų santvarkos, kaipo tokios, krizę ir net bankrotą. 
Sykiu ieškoma priemonių šitai grandiozinei krizei mažiau ar 
daugiau radikaliai pagydyti. Bolševikų komunistinė valstybė 
ir fašistų korporatyvinė valstybė yra mūsų laikais du radikaliau- 
siu bandymu socialiniam klausimui išspręsti pačiose šaknyse. 

Šių didelių bandymų metu ypatingai išeina aikštėn faktas, 
kad socialinis klausimas negali būti išspręstas vien tik ekono- 
minės socialinės organizacijos priemonėmis, nes šito klausimo 
priežastys glūdi ne vien tik ekonominės socialinės santvarkos 
pagrinde, bet sykiu turi savo šaknis iš vienos pusės dorinėje 
religinėje srityje, o iš antros pusės — politiniame gyvenime. 
Reik net aiškiai suprasti ir tvirtai įsisąmoninti, kad giliausios ir 
pirmutinės socialinio klausimo šaknys glūdi kaip tik moralinėje 
srityje, ir kad todėl yra logiška ir sėkminga pradėti socialinį 
klausimą spręsti žmonių perauklėjimo priemonėmis. Iš čia 
aiškėja atitinkamo socialinio auklėjimo reikšmė mūsų laikais. 

Daug kam gali pasirodyti perdėtu teigimas, kad socialinio 
klausimo giliausios šaknys glūdi dorinėje srityje. Šis teigimas 
gali sykiu rodytis nesuderinamas su ta reikšme, kuri paprastai 
suteikiama ekonominei socialinei santvarkai. Tačiau tai būtų 
paprastas nesusipratimas, kyląs del nesugebėjimo įžvelgti gi- 
liausią socialinio gyvenimo esmę. F6rsteris, kuris pasižymi pla- 
čia socialine perspektyva moderniojo gyvenimo aplinkybėse, kaip 
tik primygtinai pabrėžia dorines socialinio klausimo šaknis ir su 
visu įsitikinimu kelia aikštėn socialinės pedagogikos reikšmę. 
„Didieji socialiniai sukrikimai, sako jisai, visada nurodo į taip 
pat gilius dvasinius dorinius sukrikimus ir gali išnykti sulig 
tuo, kaip pagydomos šios giliosios priežastys“ (Lebensführung, 
284 p.). 

Kaip gi iš tikro reik suprasti šitas gilus priežastingumas? 
— Pats F6rsteris kitoje vietoje*) pakankamai išaiškina tą klau- 
simą.  Atidus stebėjimas socialinio gyvenimo priešginybių 
iškelia aikštėn faktą, kad šios priešginybės galutinėje sąskaitoje 


*)F. W. Foerster, Christentum und Klassenkampf. 15 Tausend, 
Schultess u. C°, Zürich. 


— 125 — 


kyla iš blogo ir gėrio kovos Žmonių sielose. Faktinas žmonių 
nelygumas, nevienoda materialinė jų padėtis, skirtingi suge- 
bėjimai ir įvairūs pajėgumo laipsniai dar negalėtų, kaipo tokie, 
pastumti vienus į prabangą, kitus — į skurdą, jei prie šitų ap- 
linkybių neprisidėtų tokie nedori polinkiai, kaip egoizmas, go- 
dumas, noras išnaudoti kitų vargingą padėtį, nepaslankumas 
gelbėti artimą, šykštumas, stengimasis paversti fakto nelygybę 
teisės nelygybe, ir kiti panašūs antisocialiniai nusistatymai, 
Iš kitos pusės, kiekviena, kad ir blogiausia socialinė santvarka 
gali pasidaryti bent tam tikrame laipsnyje pakenčiama, kai vi- 
suomenėje viešpatauja paslankumas į savitarpinę pagalbą, dos- 
numas, altruizmas, teisingumas ir meilė. Žodžiu tariant, tiek 
faktinos socialinės padėties, tiek ir socialinės santvarkos ne- 
tobulumas kyla iš pat pradžios iš viešpataujančių žmonių sie- 
lose egoistinių ir šiaip jau antisocialinių palinkimų; o tai reiš- 
kia, kad socialinis klausimas glūdi galutinėje sąskaitoje dori- 
nėje netvarkoje. 

b. — Aukščiau išreikšta pažiūra į socialinį klausimą anaip- 
tol nereikalauja mažinti ekonominės socialinės santvarkos 
reikšmę socialinio klausimo išsivystymui ir stoviui. Dorinis 
žmonių nusistatymas socialinėje srityje yra ekonominiame 
žmonijos gyvenime vienas iš stipriausių pirmykščių veiksnių 
tokiai ar kitokiai ekonominei socialinei santvarkai susidaryti. 
Bet vieną kartą susidariusi santvarka ima vaidinti atitinkamą 
rolę socialiniame žmonių gyvenime ir todėl tampa antraeilė 
socialinio klausimo priežastimi. Sakysime, ar būtų galėjęs 
žmonijos istorijoje atsirasti verguvės arba baudžiavos insti- 
tutas, jei tarp Žmonių nebūtų įsigalėjęs noras verstis kitų pa- 
vergimu, valdymu ir išnaudojimu materialinei savo naudai? — 
Tiek verguvės tiek ir baudžiavos institutai atsirado žmonijos 
gyvenime dėl egoistinių ir antisocialinių instinktų įsigalėjimo 
tarp žmonių. Šitokie instinktai paragino žmones paversti fakto 
nelygybę teisės nelygybe; bet vieną kartą atsiradę socialiniame 
gyvenime, šitie institutai sudarė pastovų pagrindą socialiniam 
klausimui aštrėti ir komplikuotis. 

Tolimesnėje socialinio klausimo evoliucijoje susidariusi 
ekonominė socialinė santvarka visada vaidina didelę rolę, nes 
pats nedoras antisocialinis žmonių nusistatymas susidaro joje 
pastovią atramą ir net sunkiai išgriaujamą tvirtovę. Mūsų bur- 
žuazinio kapitalizmo santvarka, atsisakiusi nuo verguvės ir bau- 
džiavos institutų, rado vis delto kitą būdą stabilizuoti socialinę 
žmonių nelygybę ir tuo pačiu sudarė socialinį klausimą, kuris 
iki šiolei vis aštrėjo net formalinės piliečių lygybės aplinky- 
bėse. Šioje santvarkoje radosi radikaliai perskirti darbas ir ka- 
pitalas, taip kad vieni, darbininkai, pasidarė tik darbo tiekėjais, 
o kiti, kapitalistai, — tik darbo davėjais. Iš vienos pusės, esant 
juodam darbininkų priklausomumui nuo darbdavių, o iš antros 


— 126 — 


pusės, įmonėms koncentruojantis ir turtams didėjant, vieni 
virto skurdo, kiti — prabangos žmonėmis. Kontrastas vėl pa- 
siekė milžiniškų dydžių. 

Buržuazija ir proletariatas mūsų santvarkoje sudarė dvi 
priešingas viena antrai stovyklas, esančias nuolatinėje kovoje. 
Šitoje kovoje įsigalėjo įpročiai, kurie nieko gero nežada visuo- 
menės gerovei. Iš vienos pusės, kapitalistiška psichologija spi- 
ria įmonių savininkus ieškoti visų pirma pasipelnymo šaltinių 
bet kuria kaina: jie dažniausiai stato kapitalą aukščiau už dar- 
bą, ekonomines vertybes — aukščiau už žmones; jie inercingai 
didina savo įmones ir gamybą ir ieško vis naujų pardavimo rin- 
kų; jie nepaiso socialinių savo pareigų ir pamiršta, kad val- 
dydami savo įmones, eina svarbias socialines funkcijas; jie ne- 
sirūpina sacialinėmis reformomis ir dažnai skęsta prabangoje, 
užmerkdami akis į savo darbininkų apverktiną stovį. 

Iš antros pusės proletariatas, susigrūdęs varginguose miestų 
kvartaluose, be pakenčiamų butų, be mažiausios nuosavybės, 
paskendęs skurde ir apmaude, išvargintas ilgu darbu dulkėtose 
ir tvankiose dirbtuvėse, prirakintas prie nuolatos krutančių 
mašinų, prislėgtas įkyraus priklausomumo nuo darbdavių, nu- 
stojęs vilties tokiose aplinkybėse sulaukti geresnės ateities ir 
piktindamasis nepateisinama savo darbdavių prabanga, gyvena 
pavydu, pagieža ir revanšo pageidavimu. 

Akivaizdoje šito rėkiančio kontrasto tarp kapitalistų ir 
darbininkų pats socialinis klausimas buvo beveik iki paskuti- 
nių laikų laikomas darbininkų klausimu. Tačiau paskutiniu 
momentu vis labiau aiškėja, kad socialinis klausimas yra visuo- 
tinis klausimas, nes ekonominiame socialiniame gyvenime vi- 
sos visuomenės klasės yra organingai ir solidariai susijusios. 
Tai ypatingai yra paaiškėję, kai ekonominė ir finansinė krizė 
yra sukrėtusi vienu laiku gangreit visą pasaulį. 

Dabar ypačiai ryškiai išėjo aikštėn tas faktas, kad ekono- 
minė socialinė mūsų santvarka ne tik nepažaboja chaotiškų 
gaivalų žaismo, bet juos kaip tik atpalaiduoja savo laisvosios 
konkurencijos principu. Pasirodė, kad laisvos varžytynės, nors 
ir yra reguliuojamos pasiūlymo ir pareikalavimo santykiavimo 
dėsnio, vis delto nesugeba sutvarkyti ekonominio socialinio 
gyvenimo ir jį palenkti bendram planingumui. Neatitikimas 
tarp gamybos ir pareikalavimo vis dažniau ir vis didesnes iš- 
šaukia krizes ir sykiu su tuo vis didesnius sukrikimus pergyve- 
na visas ekonominis socialinis gyvenimas. Anarchiški įpročiai 
ir organingo solidarumo stoka brangiai liepia save apmokėti 
mūsų pasauliui, 

c. — Šitame ekonominio socialinio gyvenimo chaose jokia 
socialinė grupė nejaučia užtikrintos sau ekonominės padėties. 
Atskirų socialinių grupių interesai įgauna vis labiau atsitikti- 
nio pobūdžio ir todėl vis mažiau solidarizuojasi su bendra vi- 


— 127 — 


suomenės gerove. Tokiose aplinkybėse antagonizmas tarp so- 
cialinių grupių, arba klasių, vis auga: kapitalistai ir proletarai, 
darbdaviai ir darbininkai, gamintojai ir vartotojai, ūkininkai ir 
pramonininkai konkuruoja tarp savęs savo interesais ir žiūri į 
priešingą sau grupę, kaipo į tikrus savo priešus. Šitose visuo- 
tinėse varžytynėse, esamos santvarkos ribose, nuskriaustieji ne- 
turtėliai dažnai pamiršta, kad turtingųjų elgimasis ne visados 
eina iš nedoro egoistinio nusistatymo, ir kad dažnai šių elgi- 
mosi linija yra ekonominės konjunktūros ir buhalterinės kalku- 
liacijos padaras. Jie, kitaip tariant, yra linkę matyti visą savo 
nelaimių priežastį pirmykščiame socialinės netvarkos šaltinyje, 
būtent, antisocialiniuose žmonių instinktuose. Iš antros pu- 
sės, turtingieji, kurių daugumas yra mažai paslankūs eiti so- 
cialines savo pareigas atžvilgiu į materialinį skurdą, yra linkę 
aiškinti socialinį vargą Žmonių apsileidimu, tingumu ir gal la- 
biausiai nepalankia ekonomine konjunktūra. Taip klasių prie- 
šingumas gimdo antagonizmą ir neapykantą tarp įvairių klasių 
žmonių. 

Šitas klasių antagonizmas iš tikrųjų yra pagrįstas neracio- 
naliu ir net neteisingu materialinių gėrybių paskirstymu tarp 
žmonių. Ar galima iš tikro laikyti normaliu stovį, kai iš vie- 
nos pusės gamybos, tarp kitko žemės ūkio, hiperprodukcija su- 
kelia ekonominę krizę, o iš antros pusės ištisi milionai žmonių 
lieka be darbo ir kenčia skurdą ir net badą? — Vadinasi, ne 
materialinių gėrybių stoka ir ne dirbančių rankų trūkumas yra 
socialinės netvarkos priežastis, bet pagrindinis gėrybių pa- 
skirstymo defektas, glūdįs pačioje ekonominėje socialinėje sant- 
varkoje. Juk pagamintos gėrybės kartais tyčia yra naikinamos 
(produkcijos restrikcija), kad galėtų būti pagerinta pardavė- 
jams rinkų konjunktūra. Juk milionai rankų nedirba darbo ir 
reikalauja iš visuomenės pašalpos ne todėl, kad nebūtų noro 
dirbti. Hiperprodukcija ir nedarbas yra surišti su mūsų ekono- 
minės socialinės santvarkos ypatybėmis. 

Taigi, jei klasių antagonizmas ir neapykanta labiau tiesio- 
giniu būdu kyla iš moralinio žmonių nusistatymo, arba, tikriau 
tariant, iš antisocialinių antagonistinių nusiteikimų, tai netikęs 
turtų paskirstymas kyla labiau tiesioginiu būdu iš mūsų eko- 
nominės socialinės santvarkos netobulumo. Bet šiaip ar taip 
socialinis klausimas mūsų laikais yra sykiu ir dorinės netvar- 
kos ir tam tikros ekomominės socialinės santvarkos padaras. 

d.— Kaip gi racionaliausia būtų gydyti socialinę netvarką? 
— Radikaliausiomis priemonėmis, kurios šiam reikalui yra siū- 
lomos, bus klasių kova ir socialinė revoliucija, kuri vienu socia- 
linio pertvarkymo žygiu turėtų sudaryti naują socialinę sant- 
varką ir tuo pačiu vieną kartą ant visados pašalinti socialinę 
negerovę. Tie, kas siūlo šias priemones socialiniam klausimui 
išspręsti, nusideda najyviu įsitikinimu, kad galima tikrai refor- 


— 128 — 


muoti visuomenę kova, katastrofomis, prievarta ir įstatymais. 
Jei socialinė netvarka ir neteisybė teturėtų savo šaknis vien 
ekonominėje socialinėje santvarkoje, su šios rūšies reformato- 
riais galima būtų sutikti, Tuo tarpu, kaip buvo išrodinėta, so- 
cialinio klausimo šaknys siekia daug giliau, būtent, į pačias 
žmonių sielas, ir todel, nereformavus šitų sielų, negalima visai 
sėkmingai reformuoti ir ekonominio socialinio gyvenimo. 

Kova, pagrįsta klasiniu egoizmu ir paremta prievartos 
priemonėmis, neauklėja žmonių socialinio solidarumo reikalams. 
Ji tik dar labiau paaštrina socialinį antagonizmą, nes kaip tei- 
gia Forsteris, negalima prievartos radikaliai pašalinti su prie- 
vartos pagalba. Klasių kova neįstengia įveikti pirmykštės so- 
cialinio klausimo priežasties, glūdinčios žmonių sielose, nes ji 
pati kyla iš to pačio šaltinio, 

Ne kitokios yra išdavos tos reformatoriškos prievartos, ku- 
ri remiasi išviršine visuomenės organizacija ir žmonėms iš vir- 
šaus primeta ekonominę socialinę santvarką, jiems mažiau ar 
daugiau svetimą. Žmonės gali iki tam tikro laipsnio prisitai- 
kyti prie svetimos sau santvarkos, bet šitas efektas dar nereiš- 
kia, kad socialinis klausimas yra jau išspręstas. Nesusigyvenę 
su santvarka ir nepersiėmę jos dvasia Žmonės sugeba visada 
apeiti socialinius įstatymus arba į juos įdėti visai kitokį turinį. 
Žodžiu tariant, revoliucinė reformatoriška prievarta, realizuo- 
jama ten, kur žmonių dauguma nėra priaugusi prie reformos, 
nepagydo dar socialinės negerovės, nes ji surišta ne tik su eko- 
nomine socialine santvarka, bet ir su socialiniu žmonių nusi- 
statymu. 

Iš to, kas pasakyta, turi paaiškėti, kad socialinės netvarkos 
gydymas visuomenėje turi paraleliai eiti ir žmonių sielose ir 
ekonominėje socialinėje santvarkoje. Pirmajam reikalui tar- 
nauja socialinis auklėjimas, antrajam — socialinės reformos. 
Socialinis auklėjimas ruošia dirvą socialinėms reformoms, su- 
darydamas visuomenėje atitinkamą nuotaiką ir nusistatymą. 
Savaime aišku, kad tik tos reformos tegalės būti tikrai sėkmin- 
gos ir giliai siekti į ekonominę socialinę santvarką, kurios yra 
tinkamai paruoštos žmonių sielose, bet iš kitos pusės negalima 
nepripažinti ir pačioms socialinėms reformoms tam tikros auklė- 
jamosios reikšmės. Todel socialinės reformos gali būti pažan- 
gios ne tik ta prasme, kad jos pažangiai realizuojamos sulig 
tuo, kaip reformuojamos yra žmonių sielos, bet ir ta prasme, 
kad jos pačios paragina psichologinę žmonių pažangą sociali- 
nio solidarumo atžvilgiu. Šiaip ar taip žmonių socialinis auklė- 
jimas ir ekonominės socialinės santvarkos reformavimas visada 
privalo būti tam tikro atitikimo ir savitarpinio veikimosi san- 
tykiuose. 

2. a. — Ryšyje su socialinio klausimo aktualumu ir jo iš- 
sprendimo galimybėmis ir kyla pedagoginis klausimas, ar aps- 


— 129 — 


kritai gali būti pateisintas socialinis auklėjimas ir kokia link- 
me jis privalo būti realizuojamas. Pasirodo, kad su socialiniu 
auklėjimu dalykas yra panašus, kaip ir su politiniu auklėjimu. 
Socialinio auklėjimo faktinai negalima eliminuoti iš ugdymo 
sistemos, nes jis įeina organinga dalimi į dorinį auklėjimą, ku- 
riame apskritai negalima apeiti tylėjimu klausimą, kaip jaunos 
kartos turi nusistatyti socialinio skurdo atžvilgiu ir kaip pris 
valo traktuoti vargšus neturtėlius ir šiaip jau socialiai nu 
skriaustuosius. Dorinis auklėjimas negali taip pat neatsižvelg- 
ti į labdarybės klausimą ir nestatyti jo į sąryšį su socialinių 
klausimu visuomenėje. 

Tačiau ne tik faktinai negalima aplenkti socialinio auklėji- 
mo ugdymo sistemoje, bet ir principialiai neprivalu tai daryti, 
nes, kaip matėme, socialinis žmonių perauklėjimas yra būtina 
sąlyga socialiniam klausimui išspręsti ir tuo pačiu socialinei 
netvarkai gydyti. Žinoma, socialinis auklėjimas prasilenkia su 
savo pagrindiniu uždaviniu, jei jis bus vykdomas vienos kurios 
klasės naudai ir pagal vienos kurios klasės ideologinį nusistaty- 
mą. Panašiai, kaip politinis auklėjimas, faktinai neišvengiamas 
ir principialiai privalomas, turi būti lygstamai neutralus esan- 
čių visuomenėje partijų atžvilgiu, taip lygiai socialinis auklėji- 
mas, taip pat faktinai neišvengiamas ir principialiai privalomas, 
turi būti lygstamai neutralus esančių visuomenėje klasių at- 
žvilgiu. Kitaip tariant, socialinis auklėjimas neprivalo būti 
vykdomas vienos kurios socialinės klasės dvasioje, pagal vienos 
kurios klasės interesus, trumpai tariant, vienos kurios klasės 
naudai, 

Socialinis auklėjimas, kaip ir politinis auklėjimas, negali 
būti nelygstamai neutralus visuomeninės pasaulėžiūros atžvil- 
giu, nes to negalima ir net nereik atsiekti; bet kas kita yra 
lygstamasis socialinio auklėjimo neutralumas faktinų sociali- 
nių klasių atžvilgiu. Šitas lygstamai neutralus socialinis auklė- 
jimas yra būtina sąlyga pagrindiniam socialinio auklėjimo už- 
daviniui vykdyti, nes socialinis auklėjimas, vykdomas su pre- 
dilekcija vienai kuriai socialinei klasei arba įteigiąs neapykantą 
prie vienos kurios klasės, yra kenksmingas socialiniam klausimo 
išsprendimui, Taigi tarp dviejų kraštybių, būtent, socialinio 
auklėjimo paneigimo ir nelygstamai neutralaus socialinio auklė- 
jimo, stovi vieninteliai racionalus socialinio auklėjimo suprati- 
mas, t. y. socialinis auklėjimas, neutralus ne atžvilgiu į socia- 
linę pasaulėžiūrą, bet atžvilgiu į socialines klases. 

Kaip jau turėjome progos kitais atvejais įsitikinti, tik 
antrasis neutralumas tegali būti principialiai pateisintas ir fak- 
tinai įvykdomas. Jei socialinis auklėjimas turėtų lygiai patenkinti 
visas socialines pasaulėžiūras, tektų nuo jo visai atsisakyti. 
Tuomet, pavyzdžiui, negalima būtų siekti socialiniu auklėjimu 
visuotinio solidarumo, nes yra žmonių, kurių pasaulėžiūra pa- 


— 130 — 


teisina klasių kovą ir laiko ją priemone socialiniam klausimui 
spręsti. Tenka dar kartą prie šios progos pabrėžti, kad ugdymo 
darbas faktinai negali atsipalaiduoti nuo pasaulėžiūros, nors 
gali ir privalo atsipalaiduoti nuo bet kurios ekskliuzivistiškos 
politikos. 

Šito principo akivaizdoje tarsi prieštaravimu gali pasiro- 
dyti reikalavimas, kad socialinis auklėjimas vis delto būtų visa- 
da palankus vargšams neturtėliams ir šiaip jau nuskriaustiems. 
Iš tikrųjų šitas išskiriamas palankumas, arba predilekcija, ne- 
nusideda dar lygstamajam neutralumui atžvilgiu į socialines 
klases. Nelaimingieji ir likimo aplenktieji gali pasitaikyti 
visose socialinėse klasėse, ir, kas svarbiausia, pats socialinis 
auklėjimas nustoja savo prideramos linkmės ir giliausios pras- 
mės, jei jis šiaip ar taip nebus taikomas socialiniam skurdui ir 
netvarkai gydyti. Žodžiu tariant, lygstamai neutralus sociali- 
nis auklėjimas, būdamas neklasinis, turi būti visada altruistiš- 
kas ir skatinąs naujas kartas į socialinę pagalbą artimui visomis 
prieinamomis priemonėmis, 

b. — Yra visa eilė socialinių nusiteikimų, kurie ne tik ga- 
lima, bet ir privalu išvystyti jaunose kartose be baimės nusidėti 
lygstamojo neutralumo principui, Sudaryti tokie nusiteikimai 
naujose kartose kaip tik yra pagrindinis socialinio auklėjimo 
uždavinys. 

Socialiniai nusiteikimai, siektini socialiniu auklėjimu, gali 
būti labiau intelektualinio, ar labiau moralinio pobūdžio, pagal 
tai, ar jie liečia visų pirma susipratimą, ar nusistatymą. Nors 
logiškai susipratimas yra ankstybesnis už nusistatymą, vis delto 
socialiniam auklėjimui abudu tuodu dalyku privalo lygiai rū- 
pėti ir būti visuomet jo paraleliai siekiamu. 

Teisingai yra pastebima, kad socialinis antagonizmas ir so- 
cialinė netvarka žymioje dalyje pareina nuo idėjų perversijos, 
pagrįstos klasiniu ekskliuzivizmu. Pavyzdžiui, skaudus antago- 
nizmas tarp kapitalistų ir proletarų žymioje dalyje pareina nuo 
priešingo ir vienašališko vertinimo, iš vienos pusės kapitalo 
ir, iš antros pusės, darbo, intelektualinės įmonininko iniciatyvos 
ir fizinės darbininkų energijos. Dažnai konfliktai tarp darbda- 
vių ir darbininkų nebūtų tiek aštrūs ir sėkmingiau galėtų išsi- 
spręsti, jei iš vienos ir iš antros pusės būtų tikras supratimas 
kapitalo ir darbo pagrindinio solidarumo, išreikšto Leono XIII 
posakiu, kad „nėra kapitalo be darbo, nė darbo be kapitalo“ 
(L/Encycligue „Rerum Novarum“, Tourcoing, 1924, 28 p.). 

Apskritai, solidaristinė pažiūra į ekonominę socialinę san- 
tvarką ne tik yra vieninteliai leistina socialiniame auklėjime, bet 
ji sykiu yra ir vienintelė teisinga objektyvumo atžvilgiu. Todel 
solidaristinis jaunų kartų susipratimas privalo būti tiesioginis 
socialinio auklėjimo tikslas. "Tiesa, solidaristinė pažiūra gali 
rasti pritarimo ne visose socialinėse pasaulėžiūrose, bet tuomet 


— 131 — 


reik konstatuoti, kad kai kurios pasaulėžiūros gali būti antiso- 
cialinės ir tuo pačiu kenksmingos socialiniam auklėjimui. 

Labai dažnai socialinio ekskliuzivizmo prežastimi yra tai, 
kad žmonės nesugeba pažinti ir įsigyventi į įvairių visuomenės 
klasių psichologiją, reikalus, vertingumą ir pažiūrėti į visą vi- 
suomenę, kaip į tikslingą, nors niekados netobulą ir nuolat to- 
bulintiną sąrangą. „Žmogus, kuris pažįsta, vieną tik klasę, yra, 
sako Försteris, žmogus, pažįstąs vieną tik gyvenimo pusę. Štu- 
diozams kaip tik primygtinai būtų patartina, kad jie, kaipo 
atsvarą prieš knygiškas studijas, skirtų dalį savo spieto sutelk- 
tiniam darbui, globojančiam neturtėlius, saugojančiam jaunuo- 
menę ir t.t.“ (Lebensführung, 280 p.). Kitoje vietoje Försteris 
kelia aikštėn ir aukštai vertina vadinamąjį setlementišką judė- 
jimą (Setlements-Bewegung), kuris ragina studentus ilgesniam 
laikui apsigyventi darbininkų kvartaluose pažinti ten darbinin- 
kų dvasinį bei fizinį gyvenimą visame jo skurde, susipažinti 
arčiau su jų psichologija, kad tokiu būdu galima būtų įsigyti 
iš pradžios globojamųjų, o paskui — ir vadovaujamųjų suge- 
bėjimų. 

Socialinio klausimo sprendimo atžvilgiu ne mažiau svarbus 
yra ir darbininkų tinkamas susipratimas. Tačiau solidaristinis 
jų nusistatymas ypatingai yra apsunkintas vargingose gyvenimo 
aplinkybėse ir akivaizdoje to rėkiančio kontrasto, kurio taip 
dažnai yra tarp buržuazijos ir proletariato. Vienas tad iš sun- 
kiausių uždavinių socialiniame auklėjime yra nuteikimas darbo 
žmonių solidarizmo principais. Šitas uždavinys tegali būti sėk- 
mingai sprendžiamas vien angštam sąryšyje su socialinėmis re- 
formomis, kurios realiai pagerina proletariato padėtį ir suža- 
dina darbininkų masėse pasitikėjimą socialiniu valstybinės val- 
džios pašaukimu, 

Žodžiu tariant, solidaristinis susipratimas yra lygiai svar- 
bus ir privalomas visiems visuomenės nariams socialinis nusi- 
teikimas, kuris todel turi būti vienas iš pagrindinių socialinio 
auklėjimo tikslų. Studijos, spauda, propaganda gyvu žodžiu, 
švietimo priemonės privalo šiaip ar taip tarnauti šitam tikslui, 

Šalia šito pagrindinio teorinio nusiteikimo socialiniu auklė- 
jimu turi būti siekiama visa eilė praktinių arba moralinių nusi- 
teikimų, lygiai svarbių visiems visuomenės nariams. Kad tokie 
pozityvūs nusiteikimai galėtų susidaryti naujose kartose, rei- 
kalinga visų pirma neduoti išsivystyti jose agresyviems socia- 
liniams instinktams, pagrįstiems egoizmu, savanaudiškumu ir 
šiaip jau mizantropija. Bet nepakanka vien šitos neigiamos 
pareigos, reik dar stengtis įkvėpti naujoms kartoms tokių socia- 
linių nusiteikimų, kaip socialinis taikingumas, socialinis tei- 
singumas, socialinis džemtelmeniškumas, socialinio atsakingu- 
mo jausmas. Socialinis taikingumas yra pagrindas nuolaidumui 
ir paaukojimui savo interesų bendrai gerovei. Socialinis tei- 


— 132 — 


singumas yra pastovios tvarkos atrama. Socialinis džentelme- 
niškumas yra laidas savo dorinei vertei išlaikyti ir kitų vertei 
pagerbti socialiniuose santykiuose. Socialinio atsakingumo 
jausmas yra stiprus akstinas socialinėms savo pareigoms atlikti 
ir socialinio gyvenimo pagrindams išlaikyti. Pagrįsti solidaris- 
tiniu susipratimu, sustiprinti pratinimusi šitie moraliniai nusi- 
teikimai tampa viltingu socialinės kultūros pagrindu. 

Šeima, mokykla, jaunuomenės organizacijos, auklėjimosi bei 
lavinimosi rateliai turėtų tarnauti nusakytų, intelektualinių bei 
moralinių, socialinių nusiteikimų reikalui ir tuo pačiu regu- 
liuoti visuomenėje socialinį susipratimą ir nusistatymą. 

c. Socialinis auklėjimas privalo ne tik sudaryti žmonių sie- 
lose moralinį pagrindą, palankiausią socialiniam klausimui 
spręsti ir socialinei netvarkai gydyti, bet taip pat paruošti ši- 
tose sielose pastovų pagrindą pažangioms ir teisingoms socia- 
linėms reformoms. Tokiu būdu socialinis auklėjimas gali apimti 
abidvi priemones socialinei netvarkai gydyti: ir socialinį žmo- 

nių perauklėjimą ir ekonominės socialinės santvarkos reforma- 
` yimą. Tik šitą reformavimą jis ima paruošiamuoju atžvilgiu. 

Kadangi socialinės reformos tikrai sėkmingos tėra vien ta- 
da, kai žmonės yra joms tinkamai paruošti, ir kai iš kitos pusės 
pačios reformos auklėjamai veikia visuomenę, tai socialiniam 
auklėjimui susidaro taip pat uždavinys atsižvelgti į reikalą pa- 
ruošti žmones prie pažangių socialinių reformų. Šis paruošimas 
yra vienas iš subtiliausių ir opiausių socialinio auklėjimo 
punktų. 

Ruošiant naujas kartas socialinių reformų reikalui, nėra 
galimybės paslėpti nuo jaunuomenės ekonominės socialinės 
santvarkos netobulybių; tuo tarpu yra gerai žinomas jaunų 
žmonių palinkimas reikalauti greitų ir radikalių priemonių so- 
cialinėms blogybėms gydyti, kitaip tariant, palinkimas į idea- 
listinį revoliucionizmą. Tokiu atveju tik geras nusimanymas 
apie socialinės pažangos ypatybes gali apsaugoti jaunuomenę 
nuo revoliucinio nusistatymo ir paskatinti ją apsispręsti už 
sunkų ir ilgą, bet užtat tikrą pažangių socialinių reformų kelią. 

Bet jei socialinių reformų reikalui yra nepageidaujamas 
revoliucinis naujų kartų nusistatymas, tai taip pat yra nepa- 
lankus joms ir konservatyvinis jų nusiteikimas ir nepaslanku- 
mas ieškoti socialinės teisybės santvarkos reformavimo priemo- 
nėmis. Jaunuomenė tik privalo būti tinkamai painformuota 
apie socialinių reformų sunkumą bei sudėtingumą ir kritiškai 
nuteikta atžvilgiu į visus lengvus receptus radikaliai reformuoti 
gyvenimą ir sudaryti žemėje socialinį rojų. 

Taigi ne utopiškas revoliucionizmas ir ne sustingęs konser- 
vatizmas, bet sąmoningas, atsargus ir pagrįstas pažangumas, 
jungiąs praeities laimėtas vertybes su naujais laimėjimais, yra 
tinkamiausias nusistatymas socialinių reformų atžvilgiu. At- 


aE E 


sargus informavimas ir sąmoningas pamokymas yra svarbiau- 
sios iš tų nedaugelio priemonių, kurios čia yra galimos. 

3. a. — Socialinis auklėjimas toli gražu nesibaigia sykiu su 
mokyklos baigimu. Mokykloje jaunuomenė gali būti pamokyta 
apie socialinius klausimus ir atitinkamai nuteikta, kaip buvo 
aukščiau nusakyta. Bet išeidama iš mokyklos jaunuomenė dar 
nėra pilnai susiformavusi socialiu atžvilgiu, nes jai dar truks 
praktinio socialinio nusistatymo su tvirtai susidariusiais įpra- 
timais. Kitaip tariant, jai dar reikalinga praktinė socialinė mo- 
kykla, kuri galėtų pačiame gyvenime atbaigti jos socialnį iš- 
siauklėjimą. Tokia mokykla ir yra korporatyviai suorganizuota 
profesija. 

Profesinės korporacijos, kadaise tvarkiusios visą ekonominį 
socialinį gyvenimą ir turėjusios didelės auklėjamosios reikšmės, 
buvo Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos suardytos ir pakeis- 
tos socialiniu atomizmu, kuris jau XIX šimtmetyje parodė visą 
savo profesinį bergždumą ir nenaudingumą socialiai nuskriaus- 
tiesiems. Prasidėjęs ryšyje su šituo patyrimu profesinis judė- 
jimas privertė pasaulį grįžti prie korporatyvinio režimo idėjos, 
nors jau kitose aplinkybėse ir kitokiose lytyse realizuojamos. 
Ne vieta čia nagrinėti problema, kaip šita idėja turi būti reali- 
zuota socialiniame dabartinės visuomenės gyvenime. Čia svarbu 
iškelti aikštėn korporatyvinio profesijos gyvenimo reikšmė so- 
cialiniam žmonių išsiauklėjimui. 

Profesinis judėjimas visų pirma iškėlė aikštėn reikalą susi- 
organizuoti vienos profesijos žmonėms pagal atskiras funkcijų 
kategorijas, kad tokiu būdu kiekvienos kategorijos žmonės 
galėtų kolektyviai ir todel sėkmingiau aprūpinti materialinius ir 
kultūrinius savo reikalus. Vienos profesijos žmonių susiorgani- 
zavimas pagal atskiras funkcijas ir sudaro tai, kas paprastai 
vadinama sindikato vardu. Darbininkų profesinės sąjungos, iš 
vienos pusės, ir atitinkamų darbdavių susigrupavimai, iš antros, 
yra vienos profesijos, bet įvairių funkcijų sindikatai. Vienoje 
profesijoje gali sudaryti atskirus sindikatus ne tik darbininkai 
ir darbdaviai, bet ir administracijos tarnautojai, technikinio per- 
sonalo specialistai ir kitos panašios grupės. Visi vienos profe- 
sijos sindikatai, jei jie sueina į tam tikrą organingą visumą, 
sudaro korporatyvinę profesijos organizaciją, arba korporaciją. 
Žodžiu tariant, jei sindikalizmas, kaipo profesinis judėjimas, 
stengiasi suderinti įvairių profesijos kategorijų reikalus ben- 
dros gerovės sumetimais, gauname korporatyvizmą moderniąja 
šito žodžio prasme. 

Kai korporatyvizmas išvysto korporatyvines organizacijas 
dviem linkmėmis, horizontaline ir vertikaline, apimdamas fede- 
racinėje jierarchijoje visas profesijas ir sukonfederuodamas jas 
centraliniuose organuose, gaunamas korporatyvinis visuomenės 
režimas. Korporatyvizmas gali laisvai plisti visuomenėje ir pa- 


— 134 — 


laipsniui realizuoti korporatyvinį režimą sulig tuo, kaip visuo- 
menė pribręsta ir priauga šitą režimą. Bet korporatyvinį režimą 
gali realizuoti visuomenės gyvenime ir valstybė autoritatyvių 
būdu. Tuomet gauname korporatyvinę valstybę, kurios ryškiau- 
siu pavyzdžiu šiuo metu yra fašistinė Italija. 

Šiaip jau laisvas korporatyvinis gyvenimas turi neabejotinos 
auklėjamosios reikšmės socialiniu atžvilgiu. „Nesunku suprasti, 
sako prof. G. K. Gins, kalbėdamas apie sindikatus, kokią didelę 
reikšmę įgauna šitos organizacijos visuomeninės psichologijos 
perauklėjimo prasme. Sindikate kiekvienas jo narys auklėja- 
mas supratimu savo solidarumo su visais kitais tos pačios pro- 
fesijos darbininkais. Rajoniniame susivienyme solidarumo są- 
monė praplinta jau ant platesnio žmonių rato, ir taip, juo aukš- 
iesnė sindikatų jierarchija, juo labiau išsiskečia korporatyvinė 
sąmonė“*) (Novyje idei v prave i osnovnyje problemy sovre- 
mennosti, 246). 

b. Korporatyvinis profesijos gyvenimas yra ne vien tik 
socialinio solidarumo veiksnys; jis dar išvysto savo nariuose 
visą eilę socialinių nusiteikimų ir įpročių, kuriems sunku būtų 
susidaryti tokiose gyvenimo aplinkybėse. Visų pirma korpo- 
ratyvinis gyvenimas išvysto žmonėse profesinį susipratimą ir 
socialinį aktyvumą. Kiekvienas atskiras korporacijos narys gau- 
na realiai pajusti ir sąmoningai suprasti, kad jo teisės ir rei- 
kalai yra geriau ginami ir aprūpinami, kai jo interesai solida- 
rizuojasi su viso kolektyvo interesais, negu tada, kai jis vienas 
pasilieka izoliuotoje padėtyje. Bet vieną kartą susidaręs tokį 
įsitikinimą, žmogus ima vis labiau rūpintis kolektyvo gyvenimu 
ir stengiasi šitame gyvenime kiek galėdamas aktyviai daly- 
vauti. Korporacijos narys supranta, kad korporacija socialinia- 
me gyvenime yra pajėga teisės tarnyboje ir padaro iš čia visas 
reikiamas išvadas. 

Toliau, korporatyvinis gyvenimas didina žmonių sąžinin- 
gumą ir kompetentingumą profesiniame darbe. Jei iš vienos 
pusės korporacijos narys naudojasi korporatyvinės organizaci- 
jos pagalba ir apsauga, tai iš antros pusės šita organizacija 
laiko sau prestižo klausimu reikalauti iš savo narių profesinio 
korektiškumo ir deramo savo pareigų ėjimo. Kitaip tariant, 
kolektyvas pagerina savo narių padėtį, bet sykiu reikalauja, kad 
jie gerintų kolektyvo padėtį aukštomis savo ypatybėmis. Šituo 
„atžvilgiu reikšmingą pavyzdį suteikia anglų tredjunijonų isto- 
rija. Ji, būtent, parodo, kaip eina tasai vyksmas, kuris atsako 
Försterio reikalavimui, statomam profesiniam auklėjimui, kad 
ne tik žmogus prisitaikytų prie profesijos, bet kad ir profesija 
prisitaikytų prie aukštesnių sielos reikalavimų (Politische Ethik 
und Politische Pädagogik, 494 p.). Šitam vyksmui dar reikš- 


*) Mano pabraukta. St. Š. 


215 


mingesnių pavyzdžių galima būtų rasti iš vidurinių amžių kor- 
poratyvinio gyvenimo, kai profesinis auklėjimas labai tampriai 
buvo susijęs su doriniu auklėjimu apskritai. 

Nemažiau svarbu yra ir tai, kad korporatyvinis profesijos 
gyvenimas stiprina kooperatyvinius bendro veikimo įpročius. 
Mūsų laikais, kurie pasižymi intensyviais ekonominiais sociali- 
niais santykiais tarp žmonių, sugebėjimas darniai dirbti bendrą 
darbą yra labai svarbus, nors, deja, taip mažai dar įsigalėjęs 
mūsų visuomenėje. Šitą sugebėjimą ir įpratimą didina korporaty- 
vinis gyvenimas kaip tik tuo, kad korporacija sykiu vienodai 
griežtai reikalauja iš savo narių ir vienybės ryšių ir bendro dar- 
bo, kuriame individualistiška nuotaika ir bet kuris ekskliuziviz- 
mas turi būti pergalėti iš gyvo reikalo ir net materialinio iš- 
skaičiavimo, 

Jei reiktų vienu žodžiu pažymėti tą bendrąjį nusiteikimą, 
kurį kelia ir gaivina žmonėse korporatyvinis gyvenimas, tai bene 
geriausiai pritiktų čia federalizmo terminas, Fėrsterio vartoja- 
mas pagal K. Frantz'o „federalistinę“ filosofiją. Šita prasme 
federalizmas yra „apimanti visą visuomeninį gyvenimą bendra 
pažiūra, anot kurios visur privalo būti sudaryta sintezė tarp 
dviejų pagrindinių žmogiškosios kultūros faktų: individualinio 
savotiškumo ir vienybės, nepriklausomumo ir bendruomenės“ 
(Ten pat, 316 p.). Korporatyvinis gyvenimas, jei jis eina tinka- 
ma linkme, auklėja žmonėse federalistinius nusiteikimus jau 
del vienos tos priežasties, kad „korporatyvinė visuomenės san- 
tvarka šalina organingos visuomeninės organizacijos priemonė- 
mis nesantaikos šaltinius iš viešo piliečių gyvenimo (ž. mano 
straipsnį: Momento reikalai ir principų reikalavimai, Židinys, 
1926 m. 10 Nr., 171 p.). 

c. — Korporatyvinis solidarumas tik tada yra tikrai vertin- 
gas, kai jis orientuojasi plačia universalizmo linkme, bet ne už- 
sidaro grupinių interesų partikuliarizme (plg. Visuomeninio 
auklėjimo tikslai, Židinys, 1927 m, 3 Nr., 200 p.). Tuo tarpu ne- 
galima pasakyti, kad sindikalizmas, kaipo profesinis judėjimas, 
visada eitų plačiai suprantamo solidaristinio korporatyvizmo 
linkme. Iš socialinės istorijos yra žinoma nemaža pavyzdžių, 
kaip atskirų profesijos kategorijų sindikatai, eidami revoliucinio 
sindikalizmo linkme, ne tik aštrina klasių kovą, bet ir tampa 
pavojingi politiniu atžvilgiu. Tai atsitinka todel, kad „papras- 
tas bendram darbe pratinimasis nėra dar apsauga prieš ateinan- 
čias to korporatyvinio egoizmo pagundas, kuris valstybei kuo 
mažiausiai tiek pat yra pavojingas, kaip ir personalinis egoiz- 
mas“ (F6rsteris, ten pat, 491 p.). 

Korporatyvinis gyvenimas, kaipo taisyklė, pergali persona- 
linį žmonių egoizmą, bet kad jis galėtų pergalėti korporatyvinį 
egoizmą, reik iš vienos pusės aukštos dorinės žmonių kultūros, 
o iš antros pusės — solidaristinio korporatyvinio režimo įsiga- 


— 136 — 


lėjimo visuomenėje. Kitaip tariant, korporatyvinis gyvenimas 
sugeba perauklėti žmones tik tam tikrame laipsnyje, orientuo- 
damas jų solidarumo sąmonę siauresniais ar platesniais visuo- 
menės ratais, bet jis dar neišsprendžia socialinio auklėjimo 
problemos visame jo plote, nes neįstengia pasiekti socialinio 
žmonių apsisprendimo gelmių. Čion gali siekti vien giliausieji 
dorinio gyvenimo motyvai, kurie organingai yra surišti su 
žmogaus pasaulėžiūra. Šituo atžvilgiu bus ne pro šalį trumpai 
nusakius religinės pasaulėžiūros santykiavimą su socialinio 
auklėjimo problema. 

4. a. — Religijai, kaipo vyriausiai dotos pagrindėjai, sank- 
cionuotojai ir saugotojai, socialinis klausimas rūpi dvejopu 
titulu: būtent, pirma, todel, kad ekonominis socialinis gyveni- 
mas galutinėje sąskaitoje, kaip buvo sakyta, pareina nuo dorinio 
žmonių nusistatymo, ir antra, todel, kad ekonominė socialinė 
netvarka paprastai savo ruožtu demoralizuoja žmones ir dezor- 
ganizuoja religinį jų gyvenimą. Šiais atžvilgiais socialinis 
klausimas sykiu yra dorinis religinis klausimas ir todel negali 
būti abejingas religijai ir ypač organizuotai krikščioniškai reli- 
gijai, t. y. Bažnyčiai. Ypatingai socialiniu klausimu yra susi- 
domėjusi Katalikų Bažnyčia ir ji čia mums gali būti pavyzdžiu. 

Turėdamas savo gelmėse dorinį pagrindą, socialinis klausi- 
mas yra ne tik teisių, bet ir pareigų klausimas, ne tik teisingu- 
mo, bet ir meilės, aukingumo ir laisvo apsiribojimo klausimas. 
Tuo tarpu, kas giliau, sugestyviau ir galingiau stato pareigos, 
meilės, pasiaukojimo klausimą, kaip religija ir ypač krikščio- 
niškoji? — Religija ne tik apima vienu dieviškuoju principu 
visą žmogaus gyvenimo plotą, bet ir perveria visą Žmogaus 
esybę aktyviais doriniais stimulais. Krikščioniškoji meilė, sako 
E6rsteris, tasai moderniosios Žmogaus sielos žinovas, „veikia 
galingiau ir patvariau valios pajėgas, kaip visi kiti gyvenimo 
veiksniai, ir yra vienintelė socialinė pajėga, kuri sugeba iš 
tikro socialiai organizuoti ir kaip tik todel, kad ji radikaliai 
yra nugalėjusi mūsų „aš“. Del šito radikalaus savęs išsižadėji- 
mo nuotaikos, del šito nuoseklumo socialiniame gyvenime, del 
šalinimo kiekvieno ekskliuzivizmo, krikščioniškai tiesai yra 
suteikta aukščiausioji herojiško įkvėpimo galia“ (Christentum 
und Klassenkampf, 107 p.). 

Evangelija ne tiekia konkretinį socialinių reformų planą, 
bet tik galingai sugestionuoja dorinį principą, kuris sugeba 
gaivinti socialinę akciją ir socialines reformas aukščiausio so- 
cialinio idealo dvasioje ir visose besikeičiančio visuomeninio 
gyvenimo aplinkybėse. Evangelija ne aprobuoja vieną ekono- 
minę santvarką ir ne smerkia kitą, bet tik rūpinasi klausimu, 
su kokiu doriniu nusistatymu žmonės įsigyja turtus ir juos pa- 
„naudoja. Evangelija ne niveliuoja socialines klases, bet tik 
joms uždeda pareigas bendros socialinės gerovės atžvilgiu, nes 


— 137 — 


ji kiekvieną socialinę funkciją ima iš atžvilgio į atsidėjimą 
bendrai gerovei ir tarnavimą artimui. Evangelija nepasmerkė net 
expressis verbis verguvės, kaipo socialinio instituto, bet ji tiek 
iškalbingai iškėlė aikštėn iš vienos pusės giliausią metafizinę 
žmonių lygybę ir iš antros pusės moralinį fizinio darbo vertin- 
gumą, kad ilgainiui ne tik netiesioginiu būdu panaikino ver- 
guvę, bet ir radikaliai pakeitė civilizacijos veidą*). 

Tokiu būdu religija gydo socialinę netvarką per žmonių 
sielų reformą. Tiesa, šitas kelias ne visados yra trumpas, bet 
užtat yra visada tikras. 

b. — Suprasdama didelę socialinę savo misiją nurodyta 
prasme, Katalikų Bažnyčia išvystė plačiau ir pritaikė konkreti- 
nėms moderniojo gyvenimo aplinkybėms socialinio katolicizmo 
doktriną, kuri nuo popiežiaus Leono XIII laikų vis tobulėja ir 
vis stipresnę paramą randa socialiniame katalikų judėjime. 

Socialinis katolicizmas nėra tačiau ekonominė socialinė 
doktrina paprasta šito žodžio prasme, nes jis sudaro tik dorinės 
religinės pasaulėžiūros dalį ir jokia prasme principialiai nesu- 
siriša su jokiu politiniu ar ekonominiu socialiniu režimu arba 
teorija, su jokia socialine klase, su jokia laikina socialinio gy- 
venimo apraiška. Šita prasme socialinis katolicizmas yra lygs- 
tamai neutralus, nors nėra neutralus nelygstamai, t. y. pasau- 
lėžiūros atžvilgiu. Tiesa, socialinis katolicizmas pritaiko savo 
akciją prie laikinų ekonominių socialinių režimų, kad ir neriša 
su jais savo likimo. Jis daro evangeliškų principų pritaikymą 
socialiniam klausimui spręsti mūsų laikais, 

Šitame klausime socialiniam katolicizmui rūpi visų pirma 
dorinis žmonių nusistatymas ekonominiame socialiniame gyve- 
nime, bet akivaizdoje tų piktnaudžiojimų ir moralinių pavojų, 
kurių yra pagaminęs kapitalizmas, jis negali nereikalauti tei- 
singų socialinių reformų, kurios, kaip žinome, yra antra pagrin- 
dinė priemonė socialinei netvarkai gydyti šalia socialinio žmo- 
nių perauklėjimo. 

Socialinis katolicizmas yra giliai įsitikinęs pagrindiniu vi- 
sų socialinių klasių solidarumu ir todel tos socialinės reformos, 
kurios yra jo inspiruojamos, eina principialaus solidarizmo 
linkme. Tai konstatuoja net pašaliniai Katalikų Bažnyčiai žmo- 
nės. Pavyzdžiui, minėtas jau prof. G. K. Gins rašo apie tai ši- 
taip: „Solidarizmas palaiko ir saugoja privatines teises, bet jis 
pabrėžia socialinę jų reikšmę ir palenkia jas apribojimams, 
plaukiantiems iš bendrosios gerovės idėjos. Materialinių rei- 
kalų sritin jis įneša dorinamąjį dvasinį pradą ir visuomeni- 
niams interesams tarnavimo principą, kuo papildo ir išvysto 
individualistinę etiką pagal naujas socialines mūsų laiko tenden- 


*) Plg. A. Lugan, L'Enseignement social de Jésus. 6 vol. Editions 
„Spes“, Paris, 


— 138 — 


cijas. Katalikų Bažnyčia jau yra numačiusi reikalą pasitikti 
šituos reikalavimus, ir 1891 m. gegužės 15 d., Leonui XIII po- 
piežiaujant, buvo patiestas pagrindas „socialiniam“ katoliciz- 
mui, kuris katalikiškų partijų realizuojamas ir palaikomas Bel- 
gijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Austrijoje. Popiežiaus 
Leono XIII enciklika Rerum Novarum galima priskaityti prie 
tų dabartinio solidarizmo pranokėjų, kokiais Prancūzijoje yra 
taip pat bandymai jį pagrįsti“ (Na putiach k gosudarstvu bu- 
duščego, 136 p.). 

Socialinio katolicizmo solidarizmas, kiek jis reiškiasi Ka- 
talikų Bažnyčios vadovybės pamokymuose, nėra konkretinė 
socialinių reformų programa, bet tik idėjinis nusistatymas ir 
principiali linkmė. Konkretinių programų atsakomybė gula ant 
katalikiškų partijų ir šiaip jau susigrupavimų, kurie daro so- 
cialinio katolicizmo pritaikymus prie socialinės politikos rei- 
kalavimų. Nuo Leono XIII laikų socialinio katolicizmo judėji- 
mas gavo krikščioniškos demokratijos vardą, kuris tačiau susi- 
` komplikavo tuo, kad katalikų partijos ėmė savintis šitą pavadini- 
mą, nežiūrint į tai, kad pirmykščia Leono XIII prasme krikš- 
čioniškoji demokratija teturėtų reikšti vien geradarančią krikš- 
čioniškąją akciją į naudą liaudžiai ir visai tautai, atpalaiduotą 
nuo bet kurios politinės tendencijos ir bet kurio socialinio eks- 
kliuzivizmo. Krikščioniškoji demokratija, Leono XIII suprati- 
mu, turėtų suderinti socialinės meilės universalumą su predi- 
lekcija mažiesiems ir nuskriaustiesiems. Kaip jau buvo sakyta, 
šitas suderinimas neprieštarauja nei visuotiniam solidarizmo 
principui nei lygstamajam neutralumui atžvilgiu į visas aktu- 
alias socialines klases. 


Socialinis katolicizmas nesmerkia jokios socialinės klasės 
ir net nereikalauja jų naikinti, bet jis primena kiekvienai iš jų, 
kad bet kuri socialinė funkcija uždeda visuomeninio tarnavimo 
pareigą, ir kad šita pareiga auga sulig tuo, kaip didėja pasitu- 
rėjimas. Anot jo, turto ir įmonės valdymas turi būti suderintas 
su bendra visuomenės gerove ir ypač neturi būti vykdomas su 
moraline ar materialine skriauda darbininkams, kurie turi teisę 
reikalauti, kad būtų elgiamasi su žmogiškąja atodaira jų asme- 
niui, gyvybei ir pajėgoms, ir kad jų darbas nebūtų laikomas pa- 
prasta preke, neturinčia sąryšio su jų materialiniais ir morali- 
niais interesais. Iš kitos pusės jis primena darbininkams, kad, 
dirbdami darbą, jie taip pat eina socialinę pareigą, kuri negali 
būti reguliuojama viena tik jų nuožiūra, ir kad jų santykiai su 
darbdaviais turi būti palenkti doriniams principams, bet ne vie- 
niems tik materialiniams išskaičiavimams. 


Socialinis katolicizmas atgaivina, sustiprina ir patobulina 
geriausias socialines Katalikų Bažnyčios tradicijas, kurios iš 
esmės harmonizuoja su visais racionalaus socialinio auklėjimo 


— 139 — 


principais. Bažnyčia stengėsi ir stengiasi pagerinti socialinius 
papročius ir pakelti socialinę dorovę; ji rechristianizuoja -darbo 
pasaulį, grąžindama religiją ir dorą į darbininkų ir darbdavių 
tarpą ir santykius; ji sugestionuoja darbo ir darbininko pagarbą 
ir skelbia palaimą darbui, kuris yra visuotinė žmonių pareiga; 
ji stiprina moraliai gamybines žmonių pajėgas ir kovoja su pa- 
linkimais į prabangą; ji kelia aikštėn pagrindinį visų socialinių 
- klasių ir luomų solidarumą, bet sykiu saugoja nuo ekspluataci- ` 
jos darbininkus, skatindama juos organizuotis profesiniu būdu 
ir paskui dėtis į platesnes korporatyvines organizacijas; ji gina 
išnaudojamus ir skriaudžiamus ir rūpinasi bendra visų visuo- 
menės sluoksnių gerove, reikalaudama darbininkams teisingo 
atlyginimo, pritaikyto individualinei ir šeimyninei jų padėčiai, 
ir propaguoja reikalą išplėsti nuosavybę į plačiąsias liaudies 
mases; ji visiems lygiai pripažįsta teisę gyventi, dirbti ir verstis 
savo darbo išdavomis. > 

Neturėdama ekonominės socialinės doktrinos tikra šito 
žodžio prasme, Katalikų Bažnyčia nesmerkia jokios ekonominės 
socialinės evoliucijos; ji tik smerkia neteisybę ir žiaurią prie- 
vartą ir skelbia meilės ir teisingumo reikalą ekonominiams so- 
cialiniams santykiams; o jei kuri faktina ekonominė socialinė 
santvarka nusideda šitiems evangeliškiems įsakymams, Bažny- 
čia, negriaudama jos ir nepropaguodama kitos, šaukia žmones 
prie teisybės ir meilės ir jų doriniu auklėjimu stengiasi atitai- 
syti socialinę netvarką. Tokiu būdu Bažnyčia yra socialinio 
nuraminimo bei taikos, solidarumo, pusiausvyros ir dorovės 
organizavimo ekonominiuose socialiniuose santykiuose galingas 
veiksnys, nors jos įtaka pasilieka labiausiai žmonių auklėjimo 
srityje. 

Auklėjamoji Bažnyčios reikšmė įgauna ypatingos svarbos 
mūsų permanentinių krizių laikais, kai autoritetingas balsas, 
suderintas su visais racionaliniais socialinio auklėjimo reikala- 
vimais ir tartas milioninėms masėms, gali būti lemiamasis orien- 
tacijos ir apsisprendimo akstinas socialinį klausimą sprendžiant. 
Todėl vis dažniau pasitikėjimo žvilgiai atsigręžia, krizių sūku- 
ryje, į religijos pusę ir laukia iš ten išganymo. „Žmonija, sako, 
pavyzdžiui, vienas rusų publicistas, visados gali žlugti. Ir ji 
gali žlugti įvairiuose keliuose: komunizme, fašizme ar buržuazi- 
niame sukrikime. Bet išsigelbėti jinai tegali vien krikščiony- 
bėje“*). Deja, šita tiesa nevisiems net religijos žmonėms yra 
pakankamai paaiškėjusi. 2 

c. — Jei religija yra, galima sakyti, stipriausias socialinio 
auklėjimo veiksnys plačiosiose masėse, tai jai taip pat priklauso 
žymiausia rolė karitatyviniame žmonių auklėjime socialinės pa- 


*) G. Fedotov, Socialnyj vopros i svoboda. Sovremennyja Zapiski, 
XLVII kn. 438 p. 


— 140 — 


galbos reikalams. Religija, ir ypač krikščioniškoji, itin iškal- 
bingai skelbia reikalą paremti socialinius santykius tiek meilės 
tiek teisingumo principais. Jos supratimu, meilė atbaigia ir 
tobulina teisingumą, būdama sykiu juoju pagrįsta. Teisingu- 
mas socialiniuose santykiuose yra tam tikras minimumas, be ku- 
rio negalima kalbėti ir apie meilę; bet jam esant, tik meilė gali 
šituos santykius dar patobulinti. Iš kitos pusės, nesant teisin- 
gumo pačioje socialinėje santvarkoje, tik meilė gali atpildyti 
šitą netobulumą ir gelbėti žmones iš paskutinio skurdo ir mo- 
ralinio sukrikimo. Socialinė pagalba, ir pirmoje vietoje pri- 
vatinė labdarybė, ir yra tasai visai neišvengiamas paliatyvas, 
kuris, kad ir nereformuoja pačios santvarkos, vis delto dau- 
gelyje atvejų padaro žmonėms gyvenimą pakenčiamą arba bent 
nepavojingą moraliniu atžvilgiu, 

Ekonominė socialinė santvarka mūsų laikais toli gražu 
neapsaugoja visų visuomenės narių nuo skurdo. Taip pat sunku 
spręsti, ar ateis kada nors laikas, kai pati santvarka taip suge- 
bės visus aprūpinti materialinėmis gėrybėmis, kad nebūtų visuo- 
menėje vargšų neturtėlių, reikalaujančių svetimos pagalbos. 
Tokią pagalbą pašaukta yra tiekti visų pirma valstybė, bet, kai 
ji to padaryti negali, nesugeba ar nenori, susidaro labiau pasi- 
turintiems žmonėms pareiga ateiti su pagalba savo skurstan- 
čiam artimui. Ši labdarybinė pareiga, galima sakyti, yra visuo- 
tinė, bet ji auga sulig tuo, kaip didėja žmogaus turtas arba jo 
galingumas visuomenėje. 


Pirmas labdarybinio išsiauklėjimo reikalas yra supratimas 
labdarybinės pareigos ir to, kaip privalu racionaliai savo pagal- 
ba tiekti esančiam skurde žmogui. Socialinės pagalbos akcija 
gali būti vieša ir privatinė, individualinė ir kolektyvinė, orga- 
nizuota ir neorganizuota. Valstybės ir savivaldybių pareiga 
tiekti socialinę pagalbą nepaliuosuoja dar atskiro asmens nuo 
labdarybinės pareigos; taip pat kolektyvinis būdas tiekti socia- 
linę pagalbą nepaliuosuoja atskiro asmens nuo individualinio 
būdo, pritaikyto konkretiniams atvejams. Žodžiu tariant, lab- 
darybinis susipratimas turi visų pirma reikštis supratimu tam 
tikros racionalios linijos socialinės pagalbos tiekime. Nemažiau 
yra svarbus tam tikras labdarybinis taktas, kuris padėtų gera- 
dariui išvengti tiek įžeidimo šelpiamojo asmens vertės, tiek ir 
jo sudemoralizavimo. 

Gerai suorganizuota socialinės pagalbos akcija turi atitikti 
tam tikrus bendrus principus, iš kurių svarbiausi bene bus trys 
sekamieji: pirma, tiesioginė ir vieša valstybės pagalba, kiek 
galima, turi būti atstojama socialinės apsaugos, higienos ir pa- 
žangos institucijomis; antra, vieša socialinė pagalba turi ben- 
dradarbiauti su privatine ir šios pastangas remti; trečia, priva- 
tinė socialinė pagalba privalo, kiek galima, orientuotis susi- 


— 141 — 


būrimo ir susiorganizavimo linkme*). Visuomenei ir patiems 
šelpiamiesiems yra sveikiau, kai tiesioginė labdarybė yra atsto- 
jama numatomosios apsaugos organizacijomis, kuriose dalyvau- 
ja aktyviai patys šelpiamieji, nes šitokis socialinės pagalbos 
tiekimas mažiausiai demoralizuoja šelpiamus žmones, 

Iš čia jau galima spręsti, kad socialinės pagalbos akcija ir 
ypač labdarybė reikalauja tam tikro išsiauklėjimo, kuris būtų 
atremtas ne į sentimentalinį silpnumą ir ne į šaltą pareigos su- 
pratimą, bet į tikrą krikščionišką meilę, sykiu jautrią ir išmin- 
tingą. Karitatyvinis žmonių auklėjimas yra ne tik širdies, bet 
ir išminties auklėjimas. Jis yra sėkmingiausias, kai yra atrem- 
tas į religinį auklėjimą, nes religinis auklėjimas visas perdėm 
yra pagrįstas meilės įsakymu. Religija apima visą žmogaus 
būtybę ir palenkia ją meilės įstatymui. Jei vis delto taip dar 
maža yra meilės žmonių santykiuose, tai kas būtų, jei religinis 
auklėjimas tiesioginiu ar netiesioginiu būdu būtų nustojęs 
veikti žmones? — Be religijos pagalbos karitatyvinis žmonių 
išsiauklėjimas būtų dar mažesnis. 


4. Tautinis auklėjimas. 


1. Tautinio auklėjimo supratimas: a. tautinio auklėjimo sudėtin- 
gumas: b. organiškas tautinio auklėjimo sąryšis su tarptautiniu; c. dori- 
nis tautinio auklėjimo pagrindimas. — 2. Tautiškas auklėjimas, kaipo 
tautinės lyties realizavimas naujose kurtose: a. tautiškumas, kaipo prieš- 
ginybė kosmopolitiškumui; b. tautos kalba, literatūra ir menas; c. tautos 
praetis ir dabartis; d. tautos kultūrinės tradicijos. — 3. Patriotinis auklė- 
jimas, kaipo sudarymas naujose kartose prideramo nusistatymo į tau- 
tybę; a. gerai suprastas patriotizmas, kaipo pagrindinis tautinio auklė- 
jimo tikslas; b. kova su nacionalizmu auklėjimo priemonėmis; c. krikščio- 
niškoji etika, kaipo stiprus sintezės veiksnys tautybės klausime. — 4, 
Nacionalinis auklėjimas kaipo naujųjų karių ruošimas kultūriniams už- 
daviniams, kurių išsprendimu tauta patampa nacija: a. naujų kartų ruo- 
šimas aktualiems tautos uždaviniams; b. naujų kartų ruošimas pagrin- 
diniam tautos pašaukimui; c. neišvengiamas perėjimas nuo tautinių prie 
anttautinių kultūrinių žmonijos uždavinių. 


1. a. — Tinkamas tautinis auklėjimas mūsų laikais darosi 
vis svarbesnis sulig tuo, kaip pasaulinio karo sužadintas ir ne- 
teisingų taikos sutarčių maitinamas agresyvus nacionalizmas, 
zoologinis savo pagrindu ir patologinis savo reiškimusi, vis 
smarkiau gresia civilizuotam pasauliui visišku subarbarėjimu. 
Tokiose aplinkybėse suprasti, koks privalo būti tikras tautinis 
auklėjimas, ir kaip jis privalo būti realizuojamas naujose kar- 
tose, yra tiesiog išganymo įsakymas. Reik betgi iš pat pradžios 
pasakyti, kad tai nėra lengvas dalykas akivaizdoje to sudėtin- 


*) Plg. P. F. Armand — Delille, L'Assistance sociale et ses moyens 
d'action, Felix Alcan Paris, 1922. 


— 142 — 


gumo ir daugiaprasmiškumo, kuriuo pasižymi tautinio auklėji- 
mo sąvoka. 

Paprastai net žmonės nespėja, kiek yra komplikuota tauti- 
nio auklėjimo problema, Tautinis auklėjimas, plačiai suprastas, 
apima daug dalykų, nors ne visi jie vaidina lygią rolę naujųjų 
kartų ugdyme. Nėra abejonės, kad tautinio auklėjimo pagrindi- 
nis uždavinys yra tautos ugdymas atitinkamų naujų kartų auklė- 
jimu. Šis uždavinys yra tinkamai išsprendžiamas vien tada, kai 
naujose kartose yra realizuojama aukščiausiame laipsnyje indi- 
vidualinė tautybės lytis, kai jos yra tinkamai nuteikiamos tau- 
tybės atžvilgiu, ir kai jos yra paruošiamos visiems tautos užda- 
viniams spręsti ir vykdyti. Jei tautinis auklėjimas apima visą 
nusakytų ugdomųjų pareigų plotą, tai tautišku auklėjimu galima 
specialiai vadinti individualinės tautinės lyties realizavimą 
naujosiose kartose, patriotiniu auklėjimu — naujųjų kartų 
nuteikimą tautybės atžvilgiu ir nacionaliniu auklėjimu — nau- 
jų kartų paruošimą tautos uždaviniams, kurių išsprendimu tauta 
tampa nacija, 

Kai kas yra linkęs vadinti tautinį auklėjimą patriotiniu 
auklėjimu, bet, kaip matome, šis pavadinimas iš tikrųjų tautinį 
auklėjimą susiaurina nepateisinamu būdu, nes tautinis auklėji- 
mas yra tautos ugdymas įkūnijant naujose kartose individuali- 
nes tautines lytis, sudarant jose patriotišką nusistatymą savo 
tautybės atžvilgiu ir paruošiant jas aktualiems tautos uždavi- 
niams ir jos pašaukimo realizavimui kultūringų tautų šeimoje. 

b. — Kaip individualinis auklėjimas turi būti nuolatos ko- 
riguojamas ir papildomas visuomeniniu auklėjimu, taip lygiai 
tautinis auklėjimas nuolatos koriguotinas ir papildytinas tarp- 
tautiniu auklėjimu. „Tikras tautinis auklėjimas, sako Förste- 
ris, tegali klestėti vien tampriausiame sąryšyje su tarptautiniu 
auklėjimu ir atvirkščiai“ (Politische Ethik und politische Pä- 
dagogik, 477 p.). Č 

Tarptautinis auklėjimas ruošia naujas kartas harmoningam 
tautų sugyvenimui ir vaisingam bendradarbiavimui visos žmoni- 
jos naudai. Jei tautinis auklėjimas nebūtų lydimas ir papildo- 
mas šitokiu tarptautiniu auklėjimu, naujosios kartos arba visai 
nebūtų paruoštos tarptautiniam bendravimui, arba, įgavusios 
netinkamą nusistatymą į kitas tautas, šitą bendravimą ir bendra- 
darbiavimą padarytų negalimą, arba bent žymiai apsunkintą. 

Tarptautinio auklėjimo nebuvimas ne tik yra žalingas tautų 
sugyvenimui, bet-ir tai tautai, kuri tepasitenkina vien tautiniu 
auklėjimu. „Kosmopolitas, sako Fėrsteris, žino viską, bet ne- 
supranta nieko. Taip pat paprastas apribotas nacionalistas nie- 
kados neįstengia savo tautos giliausios vertės ir būdo taip aiš- 
kiai ir iš pagrindų pagauti, kaip tasai, kas yra su meile atsily- 
ginęs tam, kas svetima, — ir dabar tikrai nusivokia, ką reiškia 
tėvynė ir tautybė“ (ten pat, 477 p.). Tyrinėjant tautinio ir tarp- 


(t us“ 


tautinio auklėjimo klausimus, nuolatos yra jaučiamas organin- 
gas jų dviejų sąryšis, priklausomumas ir savitarpinis veikima- 
sis. Tik jų dviejų realizavimas deramoje harmonijoje tegali 
sudaryti reikiamą perspektyvą vertinant tautos ir žmonijos 
reikalus, 

Tik tada gali būti atstatyta, kaip išsireiškia Försteris, 
„teisinga pusiausvyra tarp ištikimybės savai tautai ir ištikimybės 
universaliam žmogaus dvasios paskyrimui“ (ten pat, 478 p.). 

c. — Iš Försterio paskutinio išsireiškimo nesunku pastebė- 

"ti, kad tiek tautinis, tiek ir tarptautinis auklėjimas remiasi į 
dorinį pagrindą ir todel abudu esmine savo dalimi įeina į dorinį 
auklėjimą. Ir iš tikro tautinis auklėjimas turi savo pagrindiniu 
uždaviniu nustatyti prideramą žmogaus santykiavimą su savo 
tauta, tuo tarpu kad tarptautinis auklėjimas nustato žmogaus 
santykiavimą su kitomis tautomis ir su visa žmonija. Prideramo 
santykiavimo nustatymas tarp žmogaus iš vienos pusės ir tokių 
kolektyvų, kaip tauta arba tautų draugija, iš antros pusės, yra 
doros dalykas, nors šitas santykiavimas gali turėti, ir paprastai 
turi, taip pat grynai emocionalinį pagrindą, kuris susidaro anks- 
čiau, kaip bet kuris sąmoningas nusistatymas šituose dalykuose. 
Bet kaip tik todel, kad žmogaus santykiavimas su savo ir kito- 
mis tautomis gali būti instinktų, emocijų, simpatijų ir antipa- 
tijų veikiamas, labai svarbu įnešti į jį dorinį pradą, kuris galėtų 
jį normuoti pagal aukštesnius racionalinius principus. 

Reik net pripažinti, kad tik tada žmogaus santykiavimas su 
savo ir kitomis tautomis įgauna tvirtą ir patikimą pagrindą, kai 
jis yra pagrįstas doriniais principais ir atremtas į išlavintą būdą. 
Pavyzdžiui, patriotizmas tik tada yra patikima ir tikrai teigiama 
pajėga, kai jis nėra emocionalinių motyvų nuolat blaškomas 
ir mėtomas į kraštutinius nusistatymus kaip tik todel, kad jis 
yra tapęs moraline dorybe, apšviesta proto argumentais ir su- 
stiprinta valios galia. Žodžiu tariant, dorinis tautinio auklėji- 
mo pagrindimas ne tik atitinka šito auklėjimo esmę, bet ir 
griežtai yra privalomas atžvilgiu į tuos tikslus, kurių jis turi 
siekti, į iaia 

Tautinis auklėjimas, kaip galima buvo pastebėti, turi tris 
pagrindinius uždavinius, būtent: pirma, įkūnyti jaunose kar- 
tose individualinę tautinę lytį, antra, sudaryti jose patriotišką 
nusistatymą į savo tautybę, ir trečia, paruošti jas tautos uždavi- 
niams. Jei žmogus nesijaučia moraliai surištas su tautine savo 
lytimi, jei jo patriotizmas nėra normuojamas dorinių principų 
ir jei jis nejaučia dorinės pareigos tarnauti savo tautos užda- 
viniams, — negali būti kalbos apie tautinį jo susipratimą bei 
išsiauklėjimą. 

2. a. — -Tautinis auklėjimas, kaip žinome, visų pirma turi 
būti tautiškas auklėjimas ta prasme, kad jis turi suteikti nau- 
joms kartoms tobuliausiam laipsnyje tą tautinę lytį, kuri iš- 


— 144 — 


skiriamai charakterizuoja savo tautą, palyginant su visomis 
kitomis tautomis. Jei galime įsivaizduoti tautą be teritorijos, 
be valstybės ir net be savo kalbos, tai vis delto negali būti tautos 
be šiokios ar tokios, pilnesnės ar siauresnės, sutelktinės indivi- 
dualybės, kuri išskiriamai ją charakterizuotų palyginant su kito- 
mis tautomis. Tautos individualybė turi labiausiai formalinį 
pobūdį ir glūdi visų pirma tame, kokiomis individualinėmis 
lytimis reiškiasi tautos kolektyvas. Normaliai tauta jungia sa- 
vyje ir tam tikrą teritoriją, kuri su visomis savo fizinėmis, an- 
tropogeografinėmis ir kultūrinėmis ypatybėmis sudaro tėvynę, 
ir tam tikrą politinę piliečių organizaciją, kuri sudaro atskirą 
nepriklausomą valstybę, ir tam tikrą sutelktinę individualybę, 
kuri paprastai apima ne tik atskirą kalbą, bet ir etnines tem- 
peramento ypatybes, savotišką istorinį likimą, kultūrines tradi- 
cijas ir kitas charakteringas kokybes.*) 

„Nacija, sako Gessenas, yra ... savotiškas tautos gyvenimo 
stilius, forma, kurią savaime įgauna tautos kūryba, pakreip- 
ta į bendrai žmogiškų kultūrinių uždavinių sprendimą... Ne 
materialinis tautos buvimo „kas“, bet formalinis, „kaip“ sudaro 
tautinį jos būdą. Todel taip beprasmiška imti naciją tikslu 
asmens ir tautos kūrybai. ...Nacija yra ne rūpesčio padaras, 
bet savaimingas vaisius pastangų, pakreiptų į anttautinių tikslų 
atsiekimą“ (Osnovy pedagogiki, 334 p.). Tai, ką čia Gessenas 
vadina nacijos vardu, yra tauta aukštesniame savo kultūrinio iš- 
sivystymo laipsnyje, būtent, tauta, išėjusi iš savo pirmykščio 
užsiskleidimo stovio ir atsiekusi garbingą kultūrinę padėtį kul- 
tūringų tautų draugijoje. 

Taigi tautiškumas reiškiasi kultūrinės kūrybos stiliuje, ar- 
ba lytyje. Jis sudaro formalinę kultūros pusę, bet ne šitos kultū- 
ros turinį. Šituo atžvilgiu jis yra priešginybė kosmopolitizmui, 
kuriam rūpi visų pirma ir net išskiriamai kultūros turinys. Jei 
yra beprasmiška statyti tikslu kultūros lytį, tai yra nerealu ir 
netikslinga tesirūpinti vien kultūros turiniu, nes žmonijos isto- 
rijoje nesti kultūros be šiokios ar tokios lyties. Maža to: žmo- 
nijos istorija mus pamoko, kad vertingiausias kultūrinis turi- 
nys visados buvo ir yra surištas su ryškiausia tautine lytimi. 
Tautinė lytis universaliam kultūros turiniui ne tik yra visai 
neišverigiama, bet ir būtina priemonė. Individualinė tautinė ly- 
tis tuo ir yra tikrai vertinga, kad ji yra būtiname funkcionali- 
niame sąryšyje su universaliu kultūros turiniu. Žmonija, kaipo 
tokia, neturi savo reiškimuisi individualinės lyties; čia jai pa- 
tarnauja tautinės lytys, kurios tuo pačiu įgauna tam tikrą pras- 


*) Plačiau žiūr. mano straipsnį „Pirmosios atžalos“: Tautybės es- 
mė ir Istorinio lietuvių tautos likimo ypatybės, 1921 m. Romuvos 1 nr. 
ir atskirą brošiūrą: „Tautybė, patriotizmas ir lietuvių tautos pašauki- 
mas“, Kaunas, 1928. 


— 145 — 


mę visuotinės reikšmės. Jų kosmopolitiškas paneigimas galų 
gale atsigręžia prieš patį kosmopolitizmą, linkusį vertinti vien 
bendrai žmogiškąjį kultūros turinį. 

Fichtė pirmas įžvelgė tautinio lavinimo problemą formali- 
niame tautos santykiavime su ateinančia jai iš šalies kultūra. 
' Šiuo klausimu Gessenas, visai teisingai eidamas Fichtės nuro- 
dyta linkme, gina individualinį tautos savabūdiškumą: „Kaip 
dorinio auklėjimo uždavinys yra apsaugoti atskiro asmens sa- 
vabūdiškumą ir laisvę, betarpiškumą ir pilnatvę išviršinės kul- 
tūros pasisavinime, taip lygiai ir tautos lavinimo uždavinys yra 
neleisti, kad ateinančios iš šalies kultūros spaudimas persvertų 
kūrybinių jos pastangų laisvą savabūdiškumą ir suardytų išvidi- 
nę jos pilnatvę“ ( O. c., 327 p.). Tautiškas auklėjimas, įeinąs 
atskira dalimi į plačiai suprantamą tautinį auklėjimą ir turi sa- 
vo specialiu uždaviniu apsaugoti tautos savabūdiškumą ir išvidi- 
nę laisvę neišvengiamajame svetimų kultūrinių laimėjimų pasi- 
savinime. Försteris net paaiškina, kaip tautiniu auklėjimu šitas 
tautos apsisaugojimas yra pasiekiamas: „Tautinis auklėjimas, 
sako jisai, mums yra reikalingas be abejo ta prasme, kad atski- 
ras Žmogus privalo įsišaknyti pagrindiniame naturaliai duotame 
ir istoriškai išsivysčiusiame savo tautos būde, kuo tiktai taip 
pat jo nuosava būtybė pasiekia pilno pasireiškimo. "Tiktai ten, 
kur duotasis tautinis savotiškumas sumaniai yra saugojamas, 
apvaisinantieji svetimi pradai gali būti asimiliuojami be pavo- 
jaus savo tautos gyvenimui. Toks tautinės individualybės rea- 
lizavimas atskiro žmogaus viduje pasiekiamas ne tiesioginiu ir 
tendencingu veikimu, bet tik su pagalba gilaus susigyvenimo su 
klasiškais savo tautos sielos kūriniais.“ (O. c., 484 p.). 

Su kokiais gi tautos sielos kūriniais susigyvenimas laiduoja 
geriausią tautinės individualybės įkūnymą naujose kartose? 

b. — Negali būti abejonės, kad tautos kalba yra ryškiausias 
tautos dvasios kūrinys, kuris geriausiai charakterizuoja tautos 
individualybę. Kaip buvo jau užsiminta, tauta gali neturėti ats- 
kiros savo kalbos, del to ji dar nenustoja buvusi tauta su tam 
tikra individualybe; bet, šiaip ar taip, kalba yra brangiausias 
tautinės individualybės turtas. 

Kalba yra sutartųjų ženklų sistema, su kurios pagalba yra 
reiškiama žmogaus mintis. Tuo minties reiškimo būdas turi 
svarbos ir pačiai žmogaus mąstysenai. Kalba, kitaip tariant, 
grįžtamuoju būdu tampa mąstymo įrankiu. Ji todel, vieną kartą 
susidariusi, nuteikia atitinkamai vėlesnes kartas į tam tikrą 
mąstymo būdą, savą tik vienos tautos žmonėms. Aišku po to, 
kokios didelės reikšmės tautiškam auklėjimui turi įsigyvenimas 
į savo kalbos dvasią, jos tobulas pasisavinimas ir įgudimas jąja 
tiksliai ir gražiai reikštis. Su gimtąja kalba žmogus pramoksta 
tautiškai reikštis pagal savo tautos individualumą. Be to, ir tai 
labai svarbu, per kalbą žmogus sutampa su ta nenutrūkstama 


— 146 — 


kartų eile, kuri sudaro tautą praeityje, dabartyje ir ateityje. 
Kalba labai realiu būdu riša gyvenančias įvairiais laikais ir 
įvairiose vietose kartas ir padaro jas dalyviais viename bendra- 
me kultūrinės kūrybos vyksme. „Kalba, sako prof. Dėvaud, yra 
tarpasmeninio išsiskėtimo (diffusion interpersonnelle) įrankis 
ne tik tarp individo ir jo aplinkumos, bet ir tarp šito individo ir 
ištisos jo bočių eilės su elitu tųjų, kurie mąstė, mylėjo, verkė 
šita kalba“ (A propos de la Mation Wettstein, — Réflexions sur 
VEducation patriotique 28 p.). 

Kalbos gyvas organizmas yra tautinės kultūros saugotojas 
ir tarpininkas jai einant iš kartos į kartą. „Gimtoji kalba, sako 
Gessenas, kurioje susikristalizavo tautos kultūrinės kūrybos 
atsiekimai, viltys ir lūkesčiai ir kuri pasisavinama be mokymosi 
pastangų visai naturaliai, taip sakant, su motinos pienu, yra 
tasai naturalus mediumas, kuriam tarpininkaujant ir pati kultūra 
pasisavinama ne kaipo įsigyjama mokymosi pastangomis, bet 
kaipo prigimtoji“ (O. c., 335 p.). 

Žinoma, kalbos tarpininkavimas perteikiant tautinę kultūrą 
iš kartos į kartą įvyksta labai primityviame laipsnyje, jei jis 
neišeina iš šeimos ir jos tradicijų ribų. Kalba įgauna tikrai 
didelę kultūrinę rolę, kai su ja yra jungiamas tautosakos ir lite- 
ratūros mokslas . Tik sąryšyje su tautosaka ir literatūra žmonių 
mąstysena ir pasaulėžvalga įgauna tą savotišką pobūdį, kuris 
charakterizuoja tautinę individualybę. Žodinis menas gali būti 
tautiškas keleriopu atžvilgiu, būtent: ir tuo, kad jis yra reiškia- 
mas tautine kalba; ir tuo, kad jam yra imami tautiniai motyvai; ir, 
pagaliau, tuo, kad šitie motyvai traktuojami tautišku, t. y. visai 
savotišku, būdu. Nestebėtina todel, kad žodinis menas, besi- 
reiškiąs tautosakoje ir literatūroje, turi didžiausios reikšmės 
realizuojant tautinės individualybės lytį naujose kartose. 

Kitos dailiojo meno rūšys, kaip architektūra, liaudies me- 
nas, skulptūra, lipdyba, tapyba ir t. t., turi taip pat nepasku- 
čiausią rolę tame uždavinyje, nes menas kaip tik yra sugesty- 
vus formaliniu savo momentu ir todel įteigia visai sąmoningai 
tautišką stilių naujoms kartoms. Čia, tiesa, nėra to stipriausio 
tautiškumo veiksnio, kuriuo yra gimtasis tautos žodis, bet vis 
dėlto bet kuris tautiškas menas yra vienas iš stipriausių tautiš- 
ko auklėjimo priemonių, kadangi jame tautinė lytis reiškiasi 
konkretiniais pavidalais. 

c. — Tautiškam auklėjimui turi toliau didelės reikšmės 
savo tautos praeities ir dabarties pažinimas. Nieks negali jsi- 
gyti tautinio susipratimo ir sąmoningo nusistatymo, nesusipaži- 
nęs su savo krašto ir tautos istorija, neįsigilinęs į tautinės kul- 
tūros susidarymą ir išsivystymą, nenusimanąs apie savo tautos, 
krašto ir valstybės padėtį geografiniu, ekonominiu, politiniu ir 
šiaip jau visuomeniniu atžvilgiu. Tautos sūnus, tėvynės gyven- 
tojas ir valstybės pilietis harmoningai susigyvena viename as- 


— 47 — 


menyje tik tada, kai tautos, krašto ir valstybės pažinimas pa- 
deda sąmoningai susiprasti ir racionaliai nusistatyti visais tau- 
tinio gyvenimo klausimais. 

Toks patrioto nusistatymas visais tautinio gyvenimo klau- 
simais yra tautiškos individualybės apraiška, kuri skiria vienos 
tautos žmones nuo kitų tautų žmonių, kaipo individualinė jų 
žymė. Nestebėtina, jei šitokį patrioto nusistatymą charakteri- 
zuoja ypatinga predilekcija savo tautos, krašto ir valstybės rei- 
kalams. Tai yra visai naturalu, nes yra surišta su pačia dalyko 
esme. Čia tik yra labai svarbus ir net griežtai privalomas tei- 
singas savo tautinės praeities ir dabarties įvertinimas bei spren- 
dimas. Patriotizmas ne tik nereikalauja apakimo akivaizdoje 
savo tautos reikalų, bet dar įsako matyti visą tiesą, liečiančią 
savo tautos praeitį ir dabartį, Bet kuris tautinės istorijos ar 
dabartinės tautinės padėties suklastavimas negali būti suderin- 
tas su tikro patriotizmo reikalavimais, Š 

»Vienas labai svarbus tautinio auklėjimo uždavinys, sako 
Försteris, glūdi sugebėjime sujungti istorijos moksle savo tau- 
tos meilę su griežtu tiesumu. Tai yra reikalinga visų pirma iš 
atžvilgio į tautinį auklėjimą, nes šis reiškia ne tik tautinių jaus- 
mų žadinimą, bet ir dar daugiau — šitų jausmų suderi- 
nimą su dorinės sąmonės visuma... Tikras vyriškumas priva- 
lo taip pat vesti prie drąsaus savo tautos pažinimo ir pakalti- 
nimo... Kiekviena patriotiško istorijos suklastavimo rūšis su- 
žaloja vyriškąjį charakterio pradą, — tiesumo ir nesutepto tau- 
rumo pradą, nes pataikavimas savo neblaivumui perveria pa- 
laipsniui visą sielos gyvenimą“ (O. c. 479—480 p.). Savaime 
aišku, kad nesugebėjimas blaiviai žiūrėti į tautos gyvenimą ne- 
leidžia matyti tikrų tautos uždavinių ir anksčiau ar vėliau bau- 
džia tą tautą, vardan kurios buvo išsižadėta tiesumo ir tei- 
singumo. 

d. — Vienas iš reikšmingiausių tautiško gyvenimo faktų 
yra nenutrūkstamų kultūrinių tautos tradicijų žengimas iš 
kartos į kartą ir augimas tokiu būdu kultūrinio paveldėjimo, 
kuris su kiekviena karta vis labiau turtėja ir įvairuoja. Toks 
kultūrinio tautos paveldėjimo žengimas per tautos kartas įga- 
lima ilgą kartų eilę pažangiai dirbti bendriems tautiniams už- 
daviniams ir visų pirma tautinio pašaukimo realizavimui tau- 
tos gyvenime. Kultūrinės tradicijos drauge su geografinėmis 
krašto ypatybėmis, etninėmis tautos savybėmis, istorijos vyks- 
mo savotiškumu apsprendžia tautos kultūrinį tipą, kurs pagal 
savo prigimtį yra pašauktas realizuoti žmonijos gyvenime ati- 
tinkamą uždavinį, turintį visuotinės reikšmės. 

Iš čia jau matyti, kokios didelės reikšmės turi tautos kul- 
tūrinės tradicijos tautinei individualybei ir kaip svarbu yra jos 
įgyvendinti naujose kartose, kad šios pilnai įkūnytų savyje 
tautinės individualybės lytį ir įstengtų atsiliepti į gyvastin- 


+ 148 


„gus tautos uždavinius. Branginimas ir ugdymas kultūrinių 
tautos tradicijų anaiptol nereiškia sustingusio konservatizmo, 
kuris stabdo gyvesnę tautos pažangą prie naujų kultūrinių 
laimėjimų. Kultūrinių tradicijų branginimas yra būtina sąly- 
ga kiekvienai racionaliai kultūrinei pažangai, nes tik ta pažan- 
ga yra tikrai patvari, kuri nuosekliai sintetizuoja praeities lai- 
mėtus kultūrinius turtus su dabarties laimėjimais. Istorija pa- 
kankamai iškalbingai įrodo, kad tik ta pažanga tegali pateisinti 
save, kuri ėjo iš praeities į ateitį per dabartį organingos pri- 
klausomybės keliu. 

„Gyvenimas, nuolatai iš naujo prasidedąs kartų eigoje, 
sako Dėvaud, palaiko betgi pagrindinę vienybę. Dabartis, jei 
ir nėra pracitis ir jos nekartoja, yra vis delto praeities sąly- 
gojama; ji remiasi praeitimi, kad šią pratęstų... Dabarties 
karta nusivokia pati ir įgauna savo uždavinio supratimą vien 
tada, kai ji studijuoja ir pasisavina savo rasės ir nacijos praeitį. 
Dabartinės gadynės prasmė tegali išeiti aikštėn vien praėjusių 
amžių pažinime. Auklėjimo misija yra kaip tik padaryti einan- 
čią kartą sąmoningą savo pašaukimo atžvilgiu ir jai parodyti 
praeityje dabarties pareigas ir realizuotinus ateityje uždavi- 
nius“ (O. c. 10—11 p.). Tasai paslaptingas sąryšis, kuris jun- 
gia mus pagarbos ir meilės ryšiais su mūsų bočiais, psicholo- 
giškai pagrindžia kultūrines mūsų tradicijas, pašauktas vai- 
dinti tvirto tautinės kūrybos pagrindo rolę.“ 

3. a. — Jei tautiškas auklėjimas, apie kurį iki šiolei kal- 
bėta, turi savo uždaviniu realizuoti naujose kartose individua- 
linę tautybės lytį, tai patriotinis auklėjimas turi sudaryti jo- 
se prideramą nusistatymą į savo tautą ir jos reikalus. Patrioti- 
nis auklėjimas yra centrinė tautinio auklėjimo dalis ir todėl 
jam privalu skirti ypatingas dėmesys, kalbant apie tautinio 
auklėjimo dalykus. 

Pagrindinis nusiteikimas, kuris yra patriotinio auklėjimo 
siekiamas, kaipo šio svarbiausias tikslas, yra, savaime aišku, 
patriotizmas. Nuo patriotizmo supratimo, kokį susidaro pats 
auklėtojas ir kokį tuo pačiu sugestionuoja naujoms kartoms, 
pareina grindžiamoji viso tautinio auklėjimo linkmė, Kas tad 
yra patriotizmas ir kaip reik jis ugdyti žmonėse*)? 

Patriotizmas neabejojamai yra savo tautos meilė. Bet my- 
lėti savo tautą galima tinkamai ir netinkamai. Galima mylėti 
savo tautą už tai, kad ji yra didelė, galinga ir turtinga, bet 
galima jinai mylėti tiktai už tai, kad ji yra sava. Gerai sup- 
rastas patriotizmas reikalauja mylėti savo tautą visų pirma to- 
del, kad jinai yra sava ir tuo pačiu nieku kitu nepakeičiama. 
Panašiai vaikas myli savo motiną visų pirma todėl, kad jinai 


*) Plačiau apie patriotizmą ž. mano straipsnį: „Tikras patriotiz- 
mas ir jo reiškimosi lytys“, Logos 1925 m. 2 nr. 


— 149 — 


yra jojo motina, sava, individualiai nepakeičiama, Šitokis indi- 
vidualinis tautos nepakeičiamumas ir yra priežastis to, kad tik- 
ras patriotizmas yra visų pirma tautinės individualybės meilė. 
Tautinė individualybė mylima ne del kažkokių ypatingų ver- 
tybių, bet del jos pačios, kaipo tokios. Žodžiu tariant, patrio- 
tizmo pagrinde nėra jokio savanaudiškumo jausmo; tai yra 
jausmas, nesuinteresuotas jokiais materialiniais sumetimais, — 
jausmas, kuris, priešingai, dažnai reikalauja didelių materia- 
linių ir moralinių aukų. 

Užtat gerai suprasta meilė negali abejingai susiderinti su 
mylimo objekto netobulumu. Tikra meilė verčia pageidauti 
mylimam objektui gerai suprastos didybės. Todėl ir patriotiz- 
mas verčia mus pageidauti gerai suprastos didybės savo tautai. 
Ši patriotizmo intencija yra labai opi ir pavojinga ta prasme, 
kad, nukreipus didybės pageidavimą netinkama linkme, patrio- 
tizmas labai lengvai gali virsti savo priešginybe. Racionalu ir 
teisinga yra pageidauti savo tautai materialinės didybės tik 
objektyvinio teisingumo ribose, tuo tarpu kad ne tik yra leista, 
bet ir privaloma pageidauti savo tautai maximum dvasinės di- 
dybės, kuri, kaipo tokia, negali sueiti į konfliktą su kitų tautų 
teisėmis. Paprastai vadinamųjų patriotų rūpinamasi visų pir- 
ma maksimaline materialine didybe ir pamirštama apie prie- 
volę rūpintis dvasine tautos didybe. 

Dvasinė tautos didybė pareina nuo to, kokio moralinio, 
intelektualinio ir estetinio turinio yra pripildoma individualinė 
tautybės lytis. Tautinė lytis tėra vien formalinė priemonė 
visuotiniam žmogiškosios dvasios turiniui reikštis. Tikras 
patriotizmas ir ragina realizuoti visai individualinėje tautybės 
lytyje visuotinį turinį, nes tautinė lytis negali būti imama, 
kaipo tokia, žmogaus gyvenimo tikslu. Paprastai tautybės 
lytis yra branginama, kaipo tikslas, ir sykiu yra pamirštama, 
kad jinai įgauna tikros vertės tik sąryšyje su tuo turiniu, kuris 
joje yra realizuojamas. 

Suvedant krūvon tris nusakytąsias gerai suprasto patrio- 
tizmo žymes, gaunama, kad patriotizmas yra tautinės savo in- 
dividualybės meilė, pagrįsta pageidavimu savo tautai dvasinės 
didybės, kylančios iš visuotinio žmogaus dvasios turinio ir 
reiškiančios save individualinėms tautybės lytimis. Jei ši- 
taip suprastas patriotizmas visados turi savyje emocionalinį 
pagrindą žmonių jausmuose, tai šis faktas visai nekliudo jam 
būti moralinė dorybė. Maža to: tik patriotizmas, sąmoningai 
pakeltas į moralinių dorybių laipsnį, yra tikrai vertingas ir 
pilnai patikimas tautos ramstis. Toks patriotizmas ir yra tik- 
ras patriotinio auklėjimo tikslas. Realizuotas masėse, jis tampa 
tiek patiems patriotams tiek ir patriotiškai mylimai tautai 
tobulėjimo ir kultūrinės pažangos veiksniu. Jis yra tobuli- 
nimosi akstinas patriotui todel, kad pageidavimas savo tautai 


— 150 — 


dvasinės didybės uždeda jam prievolę stengtis realizuoti ati- 
tinkamą didybę savo gyvenime bei veikime, Jis yra kultūri- 
nės pažangos veiksnys visai tautai todel, kad stengimasis su- 
derinti individualinę tautybės lytį su universaliniu turiniu yra 
ne kas kita, kaip pastangos atpalaiduoti tautą nuo bet kurio 
dvasinio ribotumo, nuo bet kurio dorinio netobulumo. 


Be to, gerai suprastas patriotizmas liepia gerbti bet kurią 
tautybę ir mylėti kiekvieną kitą tautą, kaip savąją. Šis para- 
doksalus iš pirmo pažvelgimo įsakymas tampa visai naturalus, 
kai tautybės yra laikomos principialiai lygiomis vienos rūšies 
individualybėmis, ir kai moralinis visų šitų individualybių trak- 
tavimas ne tik gali, bet ir privalo būti lygus. Lygiai mylėti 
svetimą tautą, kaip savąją, ir reiškia, kaip teisingai buvo ka- 
daise išaiškinęs Solovjovas, lygiai moraliai, bet ne psichologiš- 
kai ar emocionaliai, jįedvi traktuoti. Taip suprastas patriotiz- 
mas yra galingas tarptautinio taikingumo ir solidarumo veiks- 
nys, nors jis iš kitos pusės nekliudo visomis leistomis priemo- 
nėmis ginti savo tautą nuo svetimos neteisingos agresijos. 


Pagaliau, gerai suprastas patriotizmas yra labai sėkminga 
priemonė derinti asmens ir visos žmonijos gyvenimą per tau- 
tos tarpininkavimą.  Mylėdamas ne tik individualinę savo tau- 
tybės lytį, bet ir giliai vertindamas visuotinį tautinės civili- 
zacijos turinį, tikras patriotas negali nevertinti ir visuotinių 
žmogaus dvasios savybių ir tuo pačiu — visos žmonijos, kaipo 
tokios.  Realizuodamas individualinėse tautybės lytyse visuo- 
tinį kultūros turinį, tikras patriotas dirba visos Žmonijos nau- 
dai, o naudodamasis tautų bendradarbiavimo vaisiais, naudo- 
jasi pats žmonijos turtais. , 

Patriotizmas paprastai visai savaime gimsta ir išsivysto 
žmonių sielose tose šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo 
aplinkybėse, kuriose tenka gyventi naujosioms kartoms. Mo- 
kyklos ir visuomenės auklėtojai turi uždavinį racionaliai pa- 
teisinti patriotinį jausmą, jį apvalyti, praplėsti ir, jį sustip- 
rintą sąmoningu valios nusistatymu, pakelti į dorybių laipsnį. 
Pagrindą patriotiškam susipratimui sudaro jau tautiškas auklė- 
jimas, kuris įgalina naujas kartas būti tautos išraiška; vienodai 
su tauta jausti, mąstyti ir stengtis; sykiu su tauta džiaugtis 
ir liūdėti, žodžiu tariant, jos gyvenimu gyventi, su ja sudaryti 
vienybę. Bet šalia šito patriotiško susipratimo, reik dar, kad 
naujos kartos tiksliai nusimanytų apie patriotizmo dorybės 
tikrą prasmę ir reikšmę. Maža to, šalia šito pozityvinio skatini- 
mo patriotizmo dorybės, privalu padėti visas reikiamas pastan- 
gas negatyviniam atgrasymui nuo tos patriotizmo karikatūros, 
kurią sudaro jo iškraipymas nacionalizme. Naujosios kartos turi 
visai sąmoningai vengti šito didžiausio pavojaus tiek tautiniam 
tiek tarptautiniam gyvenimui. Tikro patrioto prigimtyje glūdi 


— 151 — 


atsakomybės jausmas atžvilgiu į savo tautą, ir todėl jis privalo 
būti visai sąmoningas tautinio savo nusistatymo dalykuose. 


b. — Nacionalizmas yra neprotinga savo tautos meilė, iške- 
lianti tautybę aukščiau už dorą ir teisę ir daranti iš jos žmogiš- 
kojo veikimo tikslą. Traktavimas savo tautos, kaip absoliutinio 
tikslo, bet ne kaip priemonės nelygstamiems žmogaus tikslams, 
atsiekti, yra pagrindinė nacionalizmo klaida ir sykiu nusižengi- 
mas. Šitaip suprantamas nacionalizmas jau senovėje rado savo 
esminiam dėsniui žinomą formulą: Salus populi suprema lex 
esto, kuri iškelia tautos gerovę į vyriausią įstatymą. Nuo anų 
laikų beveik visos kalbos yra įgijusios panašių posakių, kurie, 
jei ir skiriasi kiek savo išraiška, tai savo turiniu skelbia tą patį 
tautos absoliutizmą. Pavyzdžiui, vokiečiai kartoja Bismarko žo- 
džius: „Ten, kur eina į sąskaitą vokiškas interesas, aš nepripa- 
žįstu teisės“; anglosaksai tą pat pasako žodžiais: „teisybė ar ne- 
teisybė, bet vis dėlto tai mano kraštas“; ir šiaip jau visų kraštų 
nacionalistai skelbia savo tautą, savo tėvynę esant pasaulyje 
„aukščiau už viską“. Tiesa, nevisados nacionalizmas teorijoje 
prisipažįsta prie šitos savo esmės, bet praktiškai jis visados pa- 
sireiškia už tautos absoliutizmą. 


Šitas absoliutizmas suteikia nacionalizmui religinį pobūdį 
tam tikros idoliatrijos prasme, ir todėl neišvengiamai sueina į 
konfliktą su universaline krikščionybės religija. Tai įvyksta 
iš syk del kelių priežasčių. Pirma, nacionalizmas stato indivi- 
dualinę tautos lytį aukščiau už gyvenimo turinį ir tuo pačiu 
paneigia dorinio įstatymo pirmenybę gyvenime, Antra, daryda- 
mas iš tautybės gyvenimo tikslą, nacionalizmas iškraipo tikrą 
religijos rolę žmogaus gyvenime, būtent: rodyti ir vesti žmogų 
į antgamtinį vyriausiąjį tikslą. Trečia, nacionalizmas dievina 
tautą, panašiai, kaip doktrinalinis liberalizmas dievina individą, 
ar doktrinalinis demokratizmas — liaudį. Universalinė religija 
su jokia panašia dievinimo rūšimi suderinta būti negali. 


Universalinės religijos supratimu, net Bažnyčia negali būti 
laikoma žmogaus gyvenimo tikslu, nes jinai tėra vien priemonė 
dvasiniam žmogaus tikslui atsiekti. Dar mažiau ji gali matyti 
gyvenimo tikslą tautybėje, kuri, palyginta su Bažnyčia, yra net 
mažiau reikšminga priemonė žmogaus tikslams siekti. Supran- 
tama iš čia, kodėl tarp universalinės krikščionių religijos ir 
nacionalizmo vis smarkyn eina konfliktas ir kova už teisingą 
kultūrinių ir religinių vertybių koordinaciją žmonijos gyvenime. 
Universalinė religija ne tik negali sutarti su nacionalizmo ideo- 
logija, bet taip pat negali abejingai žiūrėti į nacionalizmo ap- 
raiškas žmonių gyvenime. 

Visų pirma, nacionalizmas pasireiškia neapykanta bet ku- 
rios pasaulėžiūros, nesuderinamos su nacionalistiška ideologija; 


— 152 — 


eksliuzitivistiškas iš savo prigimties, jis nėra tolerantiškas, tai- 
kingas ir sutariamas. Statydamas tautos interesus aukščiau už 
viską, jis faktinai įpuola į politinį materializmą, kuris yra nepa- 
liaujamų tarptautinių konfliktų šaltinis. Nacionalizme turi savo 
šaknis imperializmas ir tuo pačiu visi karai, kurie kyla iš impe- 
rialistiškų sumetimų.  Paneigęs etikos privalomumą tautinėje 
politikoje, nacionalizmas yra politinio banditizmo veiksnys tiek 
užsienio tiek vidaus politikoje. Būtent, tarptautiniuose santy- 
kiuose nacionalizmas yra nesantaikos, antagonizmo ir agresijos 
veiksnys. Vidaus santykiuose jis yra neapykantos, tautinio 
maksimalizmo ir partyvinės diktatūros rėmėjas. Tepripažinda- 
mas vieną tik nacionalistišką pasaulėžiūrą ir skelbdamas kitų 
įsitikinimų žmonėms žūtbūtinę kovą, jis yra stipriausias tautinės 
nesantaikos palaikytojas, nors labai balsiai ir iškalbingai skelbia 
tautos vienybę ir solidarumo reikalą: reikalaudamas sau beape- 
liacinio pritarimo, jis padaro nebegalimą piliečių taikingą susi- 
tarimą. Žodžiu tariant, nacionalizmas yra stipriausias neapy- 
kantos, antagonizmo, prievartos, susiskaldymo, nesantaikos, ko- 
vos ir karo ramstis ir tuo pačiu yra vienas iš didžiausių pavojų 
kultūringam pasauliui. 

Pagaliau, nacionalizmas yra kultūrinės destrukcijos veiks- 
nys ir, kaipo toks, stumia į kultūrinį dekadansą tautą, vardan 
kurios jis yra pasišovęs viską paaukoti, nebent išskyrus savo 
vienminčių grupę, kurią jis yra linkęs identifikuoti su visa 
tauta. Statydamas tautinę gyvenimo lytį aukščiau už universa- 
linį gyvenimo turinį, nacionalizmas pagal šitą savo ypatybę 
yra visuotinių kultūrinių vertybių alintojas tautos gyvenime. 
Tuo jis užima kraštutinę poziciją prieš kosmopolitizmą, kuris 
yra abejingas individualinėms tautų lytims ir tevertina vien 
universalines žmogaus dvasios vertybes, pamiršdamas, kad šios 
vertybės tegali rasti pilną savo išraišką vien tautinėse lytyse. 
Jei todėl kosmopolitizmas yra gyvenime nerealus, tai naciona- 
lizmas yra iš vidaus bergždžias: jis pasilieka ant tautinio gyve- 
nimo paviršiaus ir nesiekia bendrai žmogiškų šito gyvenimo gel- 
mių. Įsižiūrėjęs į formalinę tautybės pusę, jis plečia aplink 
save dvasinį sustingimą, konservatyvinį subergždėjimą ir palin- 
kimą į reakciją. 

Keistas dalykas, nacionalizmas, kilęs iš tautinio absoliutiz- 
mo, galų gale dvasiniame savo subergždėjime tampa tam tikra 
prasme internacionalizmo apraiška. „Seniai, sako Gessenas, bu- 
vo jau pastebėta, kad nėra prekės labiau beasmenės, labiau tin- 
kančios eksportui į svetimus kraštus, kaip nacionalizmas. Visi 
nacionalizmai, tarsi du vandens lašu, yra panašūs viens į kitą... 
Tai vis tas pats viešpatavimo, visiško savęs pakankamumo, ga- 
lingumo idealas; tas pats abstraktinis išskiriamosios savo ver- 
tės teigimas, išsireiškiąs dažniausiai net panašiais terminais. 

Tauta išgaruoja nacionalizme ir praranda prigimtą savo in- 


153 e 


dividualumą ir savitumą“*) (O. c. 331 p.) Taigi nacionalizmas 
ne tik užnuodija tarptautinį gyvenimą, bet ir žudo pačią tautą 
moralių, visuomeniniu ir kultūriniu atžvilgiu. Iš čia jau aišku, 
kaip yra svarbu tinkamu patriotiniu auklėjimu racionaliai nu- 
teikti naujas kartas savo tautybės atžvilgiu ir apsaugoti jas nuo 
nelemto nacionalizmo užmačių. Nacionalizmas turi būti nu- 
galėtas naujose kartose tautinio auklėjimo priemonėmis, 


c. — Kovoje su nacionalizmu gali suvaidinti labai teigiamą 
rolę krikščioniškoji pasaulėžiūra, kuri sykiu yra tolima ir kos- 
mopolitizmui ir nacionalizmui, nors sykiu pripažįsta ir aukštą 
tautybės pašaukimą, ir universaliai reikšmingą visos žmonijos 
vienybę. Mercier'o žodžiais tariant, „Kristaus religija patrio- 
tizmą pakelia į dėsnį: nėra tobulo krikščionies, kuris nebūtų 
tobulas patriotas“ (cituojama pagal Dėvaud, A propos de la Mo- 
tion Wettstein, 45 p.). Krikščioniškos etikos supratimu, savo 
tautos ir tėvynės meilė, tasai ne tik visai pateisinamas, bet ir 
moraliai privalomas jausmas, yra gera tik tada, kai ji yra sude- 
rinta su doriniais gyvenimo tikslais. Antra vertus, gerai su- 
tvarkyta tautos ir tėvynės meilė gali tapti moraliniu nuopelnų 
tik tada, kai ji yra atremta į tvirtą būdą ir pakelta į dorybės 
rangą. 

Taigi krikščioniškoji etika stato patriotizmui dvi pagrin- 
dines sąlygas, pirma, kad jis būtų racionaliai sutvarkytas dori- 
nių žmogaus tikslų atžvilgiu, ir antra, kad*jis būtų iškeltas į 
sąmoningų dorybių laipsnį. Šitose sąlygose yra visa, kas yra 
reikalinga nacionalizmui išvengti ir patriotizmui iškelti į 
aukštesnį dorinį nusiteikimų laipsnį, nes jomis patriotinis 
auklėjimas yra statomas į organišką sąryšį su doriniu auklėjimu, 
o nacionalizmas yra smerkiamas, kaipo netvarkinga savo tautos 
ir tėvynės meilė, priešinga doros reikalavimams. Deja, prakti- 
nis krikščionių nusistatymas tautybės klausime toli gražu ne- 
visuomet sutaria su krikščioniškąja doktrina, nes viena tik ra- 
cionali pasaulėžiūra neįstengia padaryti žmonių tobulais. 


Krikščioniškoji pažiūra tautybės klausime pasižymi dar tuo, 
kad laiko patriotizmą iš esmės aktyvine dorybe ir todel reika- 
lauja iš patrioto ne tiek meilės jausmo, kiek pildymo visos eilės 
pareigų, kurias uždeda jam bendros gerovės sumetimai tauti- 
nėje gyvenimo tvarkoje. Nekalbant jau apie pilietines patrioto 
pareigas, čion sueina ir tokios pareigos, kaip rūpinimasis gerai 
suprastos moralinės tautos didybės reikalais. Krikščionis pa- 
triotas, pavyzdžiui, negali abejingai žiūrėti į žemą moralinį 
tautos stovį ir pataikauti agresyviems ir nedoriems nacionalistų 
žygiams bet kurioje visuomeninio gyvenimo srityje. Krikščioniš- 


*) Mano pabraukta. St. Š. 


— 154 — 


koji etika reikalauja suderinti patriotinį auklėjimą su doriniu 
auklėjimu, o šį pastarąjį — su religiniu auklėjimu. 

Pagaliau, krikščioniškoji etika sugeba nustatyti prideramus 
santykius tarp patriotizmo ir visos žmonijos gyvenimo ir reika- 
lauja to paties jau tautiniame auklėjime. Krikščioniškoji pasau- 
lėžiūra įstengia praskaidrinti ir apvalyti tautinę sąmonę tokiu 
būdu, kad tautos dvasia tampa suderinama su visos žmonijos 
organizacija, nes šita pasaulėžiūra, eidama savo sintetinė link- 
me, sugeba patiekti tobulą sintezę tarp tautos individualumo ir 
žmonijos universalumo, kaip kad ji suderina tobuloje sintezėje 
visuomenę ir individą. 

Žodžiu tariant, krikščioniškoji etika yra stipriausias sinte- 
zės veiksnys racionaliniame tautiniame auklėjime, ir todel pri- 
valu naujoms kartoms įsąmoninti, ko šita etika reikalauja tau- 
tybės ir patriotizmo klausimuose, ir kas įvyksta tautų gyveni- 
me, kai šita etika nustoja vadovavusi jų elgimuisi. 


4. a. — Kaip matėme, tautiškas auklėjimas realizuoja nau- 
jose kartose individualines tautybės lytis, patriotinis auklėjimas 
nuteikia jas racionaliam nusistatymui į tautybę ir jos reikalus, 
pagaliau eina nacionalinis auklėjimas, kuris yra pašauktas pa- 
ruošti naujas kartas tautos uždaviniams ir per šiuos iškelti 
tautą į nacijos rangą. Ši tautinio auklėjimo dalis yra pavadinta 
nacionaliniu auklėjimu kaip tik todėl, kad su šito auklėjimo 
pagalba įvyksta tautos subrendimas į visuotinai vertingą na- 
ciją. Nacija yra tauta, tapusi savo universaliai vertinga kultū- 
rine kūryba neatstojamu nariu pasaulio tautų šeimoje. Šita 
prasme ne visos tautos yra nacijos. Šiuo tarpu ir mes, lietuviai, 
neturime davinių pretenduoti į nacijos titulą, nors principe 
jokiai tautai, ir todel taip pat — mums negali būti atimta gali- 
mybė ir viltis tapti nacija: ne tautos gausingumas ir galingu- 
mas, bet išvidinis kultūrinis vertingumas sprendžia apie jos bu- 
vimą nacijų tarpe. Senovės pasaulyje negausingi graikai ir dar 
kuklesnė žydų tauta buvo daug labiau nacijomis, negu galingi ir 
gausingi romėnai. Šitų nacijų dvasiniai atsiekimai nenustojo 
veikę žmonijos gyvenimą ir iki mūsų laikų. Tai yra ryškiausias 
pavyzdys tam, kaip nacija tampa neatstojamu veiksniu visos 
žmonijos gyvenime. 


Nacijos negalima sudaryt tam tikromis specialiomis pastan- 
gomis, nors galima tautai padėti tapti nacija per tinkamą naujų 
kartų tautinį auklėjimą. Čia ir kyla klausimas, kaip privalo 
vykti šitas nacionalinis auklėjimas, turįs išvesti tautą į nacijas. 
— Nacionaliniam auklėjimui galima numatyti trys pagrindi- 
niai uždaviniai: pirma, jis turi paruošti naująsias kartas aktua- 
liesiems tautos uždaviniams, kuriuos išspręsdama tauta atsipa- 
laiduoja nuo savo trūkumų, papildo savo vienašališkumą ir reali- 
zuoja gyvastingus tautinės savo politikos tikslus; antra, jis turi 


= 


paruošti naujas kartas tautos pašaukimui realizuoti kultūrine 
savo kūryba; ir trečia, jis turi sudaryti naujosiose kartose su- 
gebėjimą kuriamai ir galingai dirbti anttautinių kultūrinių už- 
davinių darbą. 

Kiekviena nauja karta, šalia bendrojo lavinimo, einančio 
pilnutinio ugdymo linkme, privalo įsigyti specialų pasiruošimą 
tiems aktualiems uždaviniams, kurių stato konkretinės laiko bei 
vietos aplinkybės. šitų uždavinių pirmoje eilėje stovi pašalini- 
mas kliūčių pilnutiniam tautos išsivystymui. Pavyzdžiui, lietu- 
vių tautos integralitetui, arba pilnatvei, išlaikyti reikalingi, tarp 
kitko, trys dalykai pasiekti: pirma, atvaduoti savo sostinę, Vil- 
nių, kaipo istorinį, kultūrinį ir religinį savo centrą, visos lietu- 
vių tautos pastangomis kurtą ištisų amžių bėgyje; antra, atsi- 
laikyti ir įsistiprinti prie jūros, nuo kurios lietuvių tauta buvo 
svetimo užkariautojo gerokai atstumta, is trečia, palaikyti ir 
vykdyti tautiniu atžvilgiu lietuvius išeivius ir tautines lietuvių 
mažumas anapus Lietuvos valstybės ribų. Tai yra būtinos są- 
lygos pilnutiniam lietuvių tautos išsivystymui. Aišku, kad šitų 
uždavinių išsprendimas negali būti pasiektas be specialaus nau- 
jųjų kartų paruošimo, juos atitinkančio. 


Koks konkrečiai privalo būti šitas paruošimas, yra speciali 
tautinio auklėjimo problema, kuri negali būti sprendžiama siau- 
rose šio straipsnio ribose. Čia nebent gali būti padarytos kelios 
labai trumpos principialios pastabos. — Būtų, pavyzdžiui, klai- 
dinga manyti, kad Vilniaus atvadavimas ir atsilaikymas Klai- 
pėdos pajūryje galima būtų atsiekti karingumo ir agresyvumo 
priemonėmis. Beveik visiems yra aišku, kad šiems uždaviniams 
yra reikalingas didelis lietuvių tautos atsparumas. Mažiau jau 
yra žmonėms aišku, kad tam yra reikalingas didelis kultūrinis 
pajėgumas, kuris leistų sėkmingai ginti lietuvių teises ir atva- 
duoti prarastas kultūrines pozicijas. Bet jau visai nedaug žmo- 
nių nusimano apie tai, kad tam pačiam reikalui yra neišvengia- 
mas sugebėjimas džentelmeniškai sugyventi su svetimomis ir 
nutautusių lietuvių mažumomis, kad ilgainiui geruoju galima 
būtų jos nuteikti lietuvių tautos teisių ir kultūrinės individua- 
lybės pripažinimui ir pagarbai. Todėl atitinkamai naujose kar- 
cose turi būti išvystomi: tautinis atsparumas, kultūrinis pajėgu- 
mas ir sugebėjimas visuomeniškai sugyventi su nedraugiškomis 
mažumomis. Uždavinys nelengvas, bet neišvengiamas*). 

Kitą aktualių uždavinių grupę stato reikalas atitaisyti lie- 
tuvių tautos istorinės evoliucijos trūkumas. Didžiausią istorinę 
lietuvių tautos dramą sudarė liaudies ir šviesuomenės išsisky- 
rimas tautinio veikimo dirvoje. Aristokratizacijos vyksmas pri- 


1 


*) Plačiau apie šitą dalyką ž. mano straipsnį: „Lietuva politinės geo- 
grafijos šviesoje“, Židinys, 1930 m. 3 nr. 


— 156 — 


vedė net prie istorinės lietuvių valstybės sulikvidavimo, taip 
kad tik prasidėjęs su tautiniu lietuvių atgijimu demokratizaci- 
jos vyksmas tegalėjo jau mūsų laikais laimingai susidėjusiose 
aplinkybėse atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tra- 
giškų liaudies ir šviesuomenės išsiskyrimo išdavų mes nesame 
dar galutinai išgyvenę iki mūsų laikų, ir todėl auklėjant naujas 
kartas yra gyvo reikalo atsižvelgti į šitą klausimą. Iš tikrųjų, 
tai yra klausimas, kaip galima sudaryti geriausią tautinę vado- 
vybę demokratinėms tautos masėms. Problema taip pat sunki 
ir mūsų gyvenimo aplinkybėse gana paini, bet neišvengiamai 
spręstina tautiniame naujų kartų auklėjime, 

Ton pačion tautinių uždavinių grupėn patenka ir kitų isto- 
rinio mūsų paveldėjimo neigiamybių likvidavimas. Etniniai 
mūsų rasės palinkimai, geografinė padėtis ir ypač istorinio vyks- 
mo ypatybės sudarė mūsų tautoje ištisą eilę tokių silpnybių, 
kaip palinkimas į servilizmą, pasyvumas, iniciatyvos stoka, blogi 
` visuomeninio gyvenimo įpročiai, nesugebėjimas organizuotis. 
Pašalinimas visų šitų ydų ir silpnybių iš mūsų tautos gyvenimo 
naujųjų kartų atitinkamu auklėjimu yra vienas iš aktualiausių 
uždavinių mūsų pedagogams*). 

Pagaliau, trečią aktualių uždavinių grupę tautos ugdyme 
sudaro visi tie uždaviniai, kurie turi savo tikslu papildyti da- 
bartinio kultūrinio tautos ugdymo trūkumus. Čion, pavyzdžiui, 
priklauso visuotinio privalomo švietimo realizavimas tautoje ir jo 
pakėlimas iki kultūringų Europos tautų lygmalo, reikiamo spe- 
cialinių mokyklų tinklo sudarymas, profesinio lavinimo bei 
auklėjimo sustiprinimas iki privalomo laipsnio ir šiaip jau jau- 
nuomenės lavinimo bei auklėjimo suderinimas su paskutiniais 
pedagoginės kultūros reikalavimais, žodžiu tariant, užtaisymas 
spragų tautos ugdyme. Kultūrinis tautos apsiginklavimas, kad 
ji galėtų atsilaikyti prideramoje aukštumoje tautų varžytynėse, 
yra iš esmės tautinio auklėjimo reikalas, 


b. — Žymiai aukštesnį ir reikšmingesnį laipsnį tautos ugdy- 
me sudaro tautos ruošimas tautiniam jos pašaukimui, — ruoši- 
mas, kuris taip pat įvyksta per naujųjų kartų atitinkamą auklė- 
jimą. Tautos pašaukimas yra jos palinkimas į tam tikrus užda- 
vinius, kurie pareina nuo prigimtųjų jos ypatybių. Savo pašau- 
kimo pildymas plačiajame žmonijos gyvenime yra tautai pagrin- 
dinė sąlyga tapti nacija, nes tik tokiu būdu ji įgauna aukštesnę 
buvimo raciją kultūringų tautų šeimoje. „Nacija, sako prof. 
Dėvaud, pasiima kitų tautų tarpe, kaipo buvimo raciją, tam tikrą 
misiją; ji, būtent, realizuoja amžių ir įvykių eigoje tam tikrą 
tautinį pašaukimą, nulemtą pagal jos praeitį, geografinę padėtį, 


*) Plačiau apie šį klausimą ž. mano brošiūrą: „Lietuvių tautos 
ugdymo uždaviniai“. Kaunas, 1926, 


— 157 — 


ir turtus, glūdinčius jos teritorijoje ir gyventojų sieloje. Ir iš 
tikro, kiekviena nacija turi išpildyti istorinę savo misiją, suvai- 
dinti tam tikrą rolę apvaizdingame žmonijos išsivystyme, ir tai 
ji tegali padaryti vien su sąlyga pasilikti savimi ir žengti savo 
tradicijų linkme, t. y. į savą idealą“ (O. c. 38 p.). 

Tautinio idealo vykdymas štai aukščiausias tikslas tautinei 
kultūrai. Šitas idealas suteikia tautos civilizacijai savąjį stilių, 
kuris padaro ją vienintelę savo rūšyje, kuo ji ir tampa visai ne- 
pakeičiama žmonijos gyvenime, t. y. nacija. Tautinis pašauki- 
mas ir verčia tautą realizuoti savąjį idealą. Tuo tarpu, kai liaus 
dis tarnauja nesąmoningu įrankiu tautiniam pašaukimui, kurį 
apsprendžia geografinė padėtis, tautos gabumai ir istorinio iš- 
sivystymo aplinkybės, vien šviesuomenė tegali sąmoningai ap- 
tarti vyriausiąjį tautos uždavinį iš jos pašaukimo ir paraginti 
tautą jį vykdyti savo gyvenime bei veikime. Kai tauta nuvokia 
savo pašaukimą ir statosi atitinkamą uždavinį, tai reiškia, kad 
tautinis jos susipratimas yra pasiekęs aukštesnį laipsnį. 

Šito laipsnio mes, lietuviai, dar nesame pasiekę, nors tauti- 
nis mūsų pašaukimas ryškiai išeina aikštėn geografinėje mūsų 
padėtyje ir mūsų istorijos eigoje. — Mūsų kraštas turi aiškiai 
limitrofinį pobūdį, t. y. jis užima nedidelę teritoriją, kuri susi- 
liečia su keliomis didelėmis tautomis ir kuri todėl yra veikiama 
įvairių kultūrinių įtakų. Šita prasme mūsų kraštas prisiartina 
prie tokių mišriųjų tėvynių, kokiomis yra Šveicarija ir Belgija. 
Jei šios guli ant slenksčio romanų ir germanų pasaulių, tai Lie- 
tuva užima vietą, kur arti sueina germanų ir slavų pasauliai. 
Maža to: būdama ant ribos Rytų ir Vakarų Europos, ji tampa 
arena, kur šiaip ar taip susiduria Rytų ir Vakarų pasauliai. 

Istorinė Lietuvos valstybė, suėmusi į save didelius plotus į 
rytus ir į pietus nuo savo tautinio branduolio, tarnavo kaip tik 
kovos lauku, kur grūmėsi iš tikrųjų Rytų ir Vakarų pasaulių 
dvasios. Lietuva tvirtai laikėsi ir klestėjo tol, kol du pasauliu 
sueidavo į šiokią ar tokią pusiausvyrą, ir ji silpnėjo ir menkėjo 
sulig tuo, kaip vienas katras iš jų dviejų įgaudavo persvaros. 
Limitrofinių kraštų pašaukimas ir yra sudaryti dviejų pasaulių 
sintezę ir sykiu išlaikyti pusiausvyroje savo teritorijos plote 
kovojančius šitų pasaulių gaivalus. Ir tai yra ne tik aukštas 
kultūrinis pašaukimas, bet ir gyvastingas reikalas, nuo kurio 
pareina krašto nepriklausomas gyvenimas ir klestėjimas. 

Iš čia aiškėja tautinis lietuvių idealas, tautos pašaukimo nu- 
statomas: tai yra pilnutinė dviejų civilizacijų, Rytų ir Vakarų, 
sintezė tautinės lietuvių individualybės lytyse. „Štai kilnusis 
idealas, sako prof. M. de Munnynck'as, kalbėdamas apie sintetinį 
mišriųjų tėvynių idealą; mišrioji tėvynė turi pasistatyti užda- 
viniu išugdyti tautoje tikrai žmogišką sielą, tarnauti ryškiu sim- 
boliu visam žmonijos platumui ir dvasiniam lobiui ir suvienyti 


— 158 — 


apsiribojusias kultūras broliškoje sintezėje. Daugiau jau iš 
tikro nebereikia ieškoti, norint sužadinti tautoje pasitikėjimą 
savo vertingumu ir patiekti mišriesiems kraštams tvirto ir vai- 
singo patriotizmo“ (Psychologie du patriotisme. 39 p. Fribourg 
1914). 


Geografine savo padėtimi ir istoriniu savo likimu Lietuva 
pasirodo net kalbamuoju atžvilgiu laimingesnė už tokias mišrią- 
sias tėvynės, kokiomis kad yra Šveicarija ir Belgija: iš vienos 
pusės lietuvių tauta yra vieninga pagrindiniu savo sąstatu, o iš 
kitos pusės tautinės sintezės plotas yra pasiekęs čia universaliz- 
mo ribų, kadangi suima iš karto Rytų ir Vakarų pasaulius*). 
Nacionalinis auklėjimas ir turi paakinti naujas lietuvių kartas 
šituo didžiuoju lietuvių tautos pašaukimu ir pastūmėti jų ugdy- 
mą pašaukimo užbrėžtos visuotinės sintezės linkme. 


c. — Tautos pašaukimo užbrėžtas uždavinys yra individua- 
lus tautine savo lytimi ir universalus savo bendru žmogiškuoju 
turiniu. Štai kodėl didieji žmonijos genijai, eidami savo tautų 
pašaukimo linkme, visados jungė tobulą tautinės lyties išraišką 
su vertingiausiu visuotiniu turiniu. Tokiu būdu žmonija, netu- 
rėdama individualinės savo reiškimosi lyties, pasireiškia per tau- 
tines lytis, o iš antros pusės atskiras genijus tik per tautos tar- 
pininkavimą siekia į pačią žmonijos širdį. 

Tautybė tobulėja sulig tuo, kaip didėja iš vienos pusės jos 
reiškimosi lyties individualumas, o iš antros pusės — jos bendro 
žmogiškojo turinio universalumas, bet tikras tautos vertingumas 
privalu matuoti pagal tai, kiek visuotinio turinio, arba bendrai 
žmogiškos dvasios, yra realizuota tautinėse jos civilizacijos ly- 
tyse, nes tik pastaruoju atžvilgiu tauta tampa nacija. „Tautinė 
individualybė, sako Forsteris, lygiai taip pat kaip atskiro asmens 
gyvenimas, vien tada randa savo atbaigimą, kai ji yra palenkta 
kaž kam aukštesniam, tuo tarpu kad ji lieka negyva ir ne- 
vaisinga, kaip tik ji pasidaro pati sau tikslu“ (O. c., 471 p.). 

Gessenas aiškiai mums pasako, kas yra tasai aukštesnis tiks- 
las, kuriam privalo būti palenkta tautinė individualybė: tai yra 
visuotinis žmonijos idealas, laisvas nuo bet kurio tautinio ribo- 
tumo. „Nacija, sako jisai, slepia savyje žmoniją, kaip vyriausią 
savo uždavinį ir pateisinimą, nes tik sulig tuo, kaip tauta reali- 
zuoja bendrai žmogiškas vertybes, ji tampa individualybe, uži- 
mančia atskirą nepakeičiamą vietą visos žmonijos kultūroje, 
kitaip tariant, tampa nacija“ (O. c. 332 p.). „Panašiai, kaip as- 
menybė, sako kitoje vietoje tas pats autorius, susidaro antasme- 
ninių tikslų tarnyboje, taip lygiai tauta tampa nacija, dirbdama 
anttautiniams uždaviniams“ (t. p. 70 p.). 


*) Plačiau apie lietuvių tautos pašaukimą ž. mano straipsnį: „Tau- 
tinės civilizacijos problema Lietuvoje“, Romuva, 1922 m. 2 nr. 


— 159 — 


Sykiu labai reikšmingas yra faktas, kad tik per siekimą ant- 
tautinių tikslų ir per tarnavimą visuotiniams žmonijos kultūros 
uždaviniams tauta pasiekia didžiausios galybės ir tam tikra pras- 
me ima vadovauti ir viešpatauti žmonijai ne imperialistiškos ag- 
resijos ir prievartos, bet kuriamosios dvasios žygiais. Pageida- 
vimas tokio vadovavimo ir viešpatavimo žmonijai, kuri remiasi 
visuotiniu kultūriniu tautos nuopelnų pripažinimu, yra gerai su- 
prastos didybės pageidavimas, privalomas kiekvienam patriotui. 


„Jeruzalė, sako Ed. Montier, viešpatavo pasauliui savo dok- 
trina, propaguota iš vieno amžiaus į kitą ir amžių bėgyje tam- 
panti vis labiau verta sykiu ir Dievo ir žmonių, kad pagaliau 
pritaptų prie Kristaus Bažnyčios, to bibliškų raštų apvainikavi- 
mo ir išsipildymo. — Atenai viešpatavo pasauliui savo estetika, 
davusia pasauliui nežlungamus modelius, kurių pasaulis iki šiolei 
nėra pralenkęs, laimingas, galėdamas jiems pamėgdžioti, ir gerai 
atpildomas už savo pastangas, įstengdamas prie jų prisiartinti. 
— Senovės Roma neįsiteigė pasauliui nei savo tikyba, nei savo 
filosofija, nei savo grožiu: ji jam uždėjo valdžią ir įstatymus; 
po Meilės ir Grožio, tai buvo Jėga“ (De Vėducation patriotique, 
45—46 p. Paris 1912). — „Ir tai ne kuo kitu, kaip moraline savo 
galybės puse, trys miestai, apie kuriuos aš kalbu, baigia savo 
pastabas autorius, yra tikrai paveikę pasaulio likimą, ir galima 
šiandien pasakyti, kad nuginkluoti jie yra galingesni, negu kada 
nors“ (t. p. 56 p.). Štai paguoda ir viltis mūsų ateičiai! 


Apgynę savo tautos integralitetą ir laidavę jai pilnutinio iš- 
sivystymo sąlygas, atitaisę istorinės savo evoliucijos trūkumus, 
pakėlę savo tautos ugdymą į aukščiausią dabartinės kultūros 
laipsnį, pradėję realizuoti didįjį savo tautos pašaukimą ir tuo 
pačiu tarnauti anttautiniams visuotiniams žmonijos kultūros už- 
daviniams, mes tapsime tautų šeimoje visai neatstojamu jos na- 
riu — nacija. Štai bendra linkmė, kuria turi eiti naujųjų mūsų 
tautos kartų kultūrinis ugdymas. Tiktai šis kelias veda mus į 
tikrai garbingą ateitį. 


5. Tarptautinis auklėjimas. 


1. Tarptautinis auklėjimas ir jo uždaviniai: a. tarptautinis auklė- 
jimas, kaipo tautinio auklėjimo atbaigimas; b. pagrindiniai tarptautinio 
auklėjimo uždaviniai. — 2. Tarptautinis susipratimas: a. internacionali- 
zacijos vyksmas tautų gyvenime; b. tautų diferenciacija ir tarptautinis 
bendradarbiavimas; c. ne nacionališkas tautų suverenumas ir ne nelygs- 
tamas internacionalizmas, bet solidarumo ir organiškos vienybės organi- 
zacija lygstamai suverenių tautų įvairumoje; d. internacionalo idealas. 
— 8, Tarptautinis nusistatymas: a. tarptautinio nusistatymo pagrindi- 
mas doriniais principais; b. naujų kartų auklėjimas tarptautiniam teisin- 


= 160 — 


gumui ir taikai; c. jų ruošimas tarptautiniam kultūriniam bendravimui 
ir bendradarbiavimui; d. jų ruošimas tarptautinio žmonijos organizavimosi 
darbui. 


1. a. — Tautinio auklėjimo proga buvo pasakyta, kad tarp- 
tautinis auklėjimas ruošia naujas kartas harmoningam tautų 
sugyvenimui ir vaisingam bendradarbiavimūi visos žmonijos 
naudai. Šitaip suprastas žarptautinis auklėjimas atbaigia tautinį 
auklėjimą keliais atžvilgiais: jis koriguoja tautinį auklėjimą 
universaliu žmonijos idealu; jis papildo tautinį auklėjimą ant- 
tautiniu pradu, ir pagaliau, jis suteikia tautiniam auklėjimui 
aukštesnės prasmės ir vertės. 

Tinkamai pastatytas tarptautinis auklėjimas, siekdamas toli- 
mesnį tautos gyvenimo tikslą, savaime nustato reikiamą linkmę 
tautiniam auklėjimui ir neleidžia jam nukrypti į taip pavojingą 
tautos ir žmonijos gyvenimui nacionalizmą. Šita internacionali- 
nė linkmė nuteikia tautinio auklėjimo darbą į aukštesnius tautos 
gyvenimo tikslus ir neleidžia naujoms kartoms konservatyviai 
užsiskleisti palyginant siaurose vienos tautos gyvenimo ribose. 

Tarptautinis auklėjimas kaip tik gaivina tautos gyvenimą 
supranacionaliniais, arba anttautiniais, uždaviniais. Tauta, kaip 
žinome, tampa nacija sėkmingai ir kuriamai dirbdama anttauti- 
nių kultūrinių uždavinių darbą. Be tarptautinio auklėjimo tau- 
tai būtų sunku net įsigyti reikalingą čia anttautinių uždavinių 
supratimą, — uždavinių, kuriais tautos siekiami tautinės indi- 
vidualybės lytyse bendri žmogiškosios dvasios laimėjimai, Tuo 
pačiu tarptautinis auklėjimas pakelia tautinio auklėjimo vertin- 
gumą ir prasmingumą, nes nuteikdamas naujas kartas universa- 
liems žmonijos uždaviniams, paverčia tautines jų lytis nelygsta- 
mojo turinio reiškimosi priemonėmis, 

Nederinimas tautinio auklėjimo su tarptautiniu yra iš tikro 
nelemtas nusistatymas arba nerangus apsileidimas, kuris yra 
sykiu žalingas ir tautai ir žmonijai. Tiek rodos naturalus ir su- 
prantamas dalykas, kaip tautinio ir tarptautinio auklėjimo sude- 
rinimas, vis delto palyginti labai retai suprantamas ir dar rečiau 
realizuojamas del dviejų priežasčių: arba del nacionalistiško 
apakimo arba del dvasinio ribotumo. Tačiau nei viena nei antra 
priežastis negali būti auklėjime pateisinta, 

b. Jei tarptautinis auklėjimas, kaip galima buvo pastebėti, 
turi savo tikslu harmoningą tautų sugyvenimą ir vaisingą ben- 
dradarbiavimą visos žmonijos naudai, tai tuoj gali kilti klausi- 
mas, kokiais pagrindiniais uždaviniais šitas tikslas privalo būti 
siekiamas, kitaip tariant, kokius pagrindinius nusiteikimus pri- 
valu sudaryti naujose kartose, kad jos būtų paruoštos harmonin- 
gam tautų sugyvenimui ir vaisingam bendradarbiavimui, Nesigi- 
linant į smulkius tarptautinio auklėjimo uždavinius ir skirstant 
juos į dvi pagrindines grupes, galima čia numatyti iš vienos pu- 


— 161 — 


sės uždavinį sudaryti naujose kartose tinkamą tarptautinį susi- 
pratimą, o iš antros pusės — uždavinį įteigti joms reikiamą tarp- 
tautinį nusistatymą. 


Tarptautiniuose santykiuose didesnės žmonių masės vaidina 
tik tą rolę, kuri pareina nuo teorinio susipratimo tarptautiniuose 
klausimuose ir praktinio nusistatymo šiaip ar taip reaguoti į 
juos. Tiesa, šita viešosios opinijos ir pajėgos rolė yra labai 
svarbi tarptautiniams santykiams, bet plačiosios masės vis delto 
paprastai nedalyvauja tarptautiniame bendradarbiavime kiek 
specialesne prasme. Tokiam tarptautiniam bendradarbiavimui 
paprastai atsideda vien negausingas tautos elitas, kuris, žinoma, 
turi būti šitam bendradarbiavimui paruoštas visai specialiai. 
Čia svarbu išaiškinti vien tą tarptautinį susipratimą ir nusista- 
tymą, kuris yra pageidaujamas plačiosioms tautų masėms, kaipo 
kolektyvinis gerų tarptautinių santykių pagrindas. 

Taigi pagrindiniai tarptautinio auklėjimo uždaviniai yra iš 
vienos pusės išvystymas naujose kartose tam tikro tarptautinio 
susipratimo, o iš antros pusės — sudarymas jose tinkamo tarp- 
tautinio nusistatymo. Be šitų dviejų nusiteikimų, vieno teorinio, 
antro praktinio, naujos kartos negali būti reikiamai paruoštos 
tarptautiniam sugyvenimui ir bendradarbiavimui. Yra tad reika- 
lo, iš vienos pusės, nušviesti naujoms kartoms tarptautinio gyve- 
nimo prasmę, principus, tikslą ir idealą, o iš antros — įkvėpti 
joms tam tikrą elgimosi liniją, pagrįstą doriniais principais ir 
pasireiškiančią tarptautiniuose klausimuose už tarptautinį tei- 
singumą ir taiką, už tautų bendradarbiavimą ir tarptautinę žmo- 
nijos organizaciją. 


Ir čia, kaip ir visame visuomeninio gyvenimo plote, pagal 
principą „iš pradžios doktrina, paskui akcija“ pirmoje vietoje 
privalo stovėti tarptautinis susipratimas, ir tik paskui eiti tarp- 
tautinis nusistatymas ir veikimas. 


2. a. — Naujoms kartoms tarptautiniu auklėjimu turi būti 
įdiegta visa eilė teisingų, liečiančių tarptautinį gyvenimą, idėjų, 
kurios turi didelės reikšmės ne tik tarptautiniam susipratimui, 
bet ir nusistatymui. Kokios tai yra idėjos, turinčios sprendžia- 
mosios reikšmės tarptautiniam išsiauklėjimui ? i 


Visų pirma naujos kartos privalo turėti aiškų supratimą 
apie neišvengiamą internacionalizacijos vyksmą, vis labiau api- 
mantį pasaulio tautas. Šitas internacionalizacijos vyksmas būtų 
klaidinga suprasti ta prasme, kad tautos vis labiau nutausta ir 
išsižada savo individualybės istorijos eigoje. Dabartinis inter- 
nacionalizacijos vyksmas reiškia visų pirma vis įvairesnių santy- 
kių užsimezgimą tarp atskirų tautų, vis intensyvesnį ekonominį 
ir kultūrinį bendravimą ir vis didesnį tarptautinio organizavi- 
mosi stiprėjimą. 


— 162 — 


Visa eilė faktų įrodo šitą vis smarkyn einantį internaciona- 
lizacijos vyksmą. Tarptautinė prekyba, tarptautinis finansų pri- 
klausomumas, tokios tarptautinių patarnavimų įstaigos, kaip 
tarptautinė pašto, telegrafo ir telefonų unija, tarptautinių vago- 
nų draugija, ir kitos tarptautinio susisiekimo bendrovės, profe- 
siniai internacionalai, tarptautinės ekonominės asociacijos, tarp- 
tautiniai moksliniai kongresai, tarptautiniai traktatai ir konven- 
cijos, tarptautinės politinės konferencijos, valstybių apsimainy- 
mas diplomatinės ir konsuliarinės tarnybos agentais, — visa tai 
įrodo tą internacionalizacijos vyksmą, kuris apima vis platesniu 
ratu tarptautinius valstybių ir tautų santykius. Tokiose aplinky- 
bėse izoliuotas valstybės ar tautos stovis tampa vis mažiau įma- 
nomas, nes atskirų tautų gyvenimas yra susijęs kartais neregi- 
mais, bet visai realiais, siūlais su kitų tautų gyvenimu. 

Vis stiprėjančiame internacionalizacijos vyksme vienas da- 
lykas itin yra reikšmingas: faktini tarptautiniai santykiai ilgai- 
niui nustoja atsitiktinio savo pobūdžio ir vis labiau organizuo- 
jasi ant juridinių pagrindų. Kitaip tariant, atsitiktinis nėsu- 
tvarkytas tautų bendradarbiavimas turi tendencijos išsilieti į 
lytis teisinės tvarkos, kuri privalo turėti savo konstituciją, savo 
legisliacinį, vykdomąjį ir teisiamąjį organus. Nors šitos tenden- 
cijos yra dar toli nuo pilno savo realizavimosi pastoviose ir 
konkretinėse lytyse, vis delto jos turi tikrai realų gyvastingu- 
mą, kuris laiduoja neišvengiamą jų pažangą. Tautų Sąjunga ir 
pastovus Tarptautinis Teismas tėra vien pirmos netobulos šitų 
tendencijų apraiškos, pagal kurias negalima dar visai tiksliai 
spręsti apie tų tendencijų tikrą vertingumą, kurios pašaukė jas į 
gyvenimą. 

Anttautinė tarptautinių santykių organizacija ypatingai 
reikšminga yra tuo, kad jinai stato ribas tarptautiniam indivi- 


dualizmui ir atskirų valstybių nuožiūrai ir palenkia tautų gyve- - 


nimą, bent tam tikrame laipsnyje, tautų solidarumo ir bendros 
gerovės idėjai. Iš čia kyla tam tikras atskirų valstybių teisių 
apribojimas, tam tikra tarptautinė kontrolė ir, pagaliau, atsako- 
mybė už tarptautinio sugyvenimo principų paneigimą užsieninės 
savo politikos aktais. 

„Sulig tuo, kaip civilizacija žengia į priekį, sako Lyono 
profesorius Valensin, tarptautiniai santykiai daugėja, ir tautos 


linksta gyventi tarpusavės priklausomybės stovyje“ (Traité de 


droit naturel, II t., 489 p., Paris 1925). Tarptautinių santykių iš- 
sivystymas, Valensin'o supratimu, „iš tikrųjų apreiškia tam tikrą 
žmogaus prigimties aspektą, tam tikrą tarpsnį žmonijos istorinės 
evoliucijos, kuri iš šeimų sudarė nedideles pilis, iš pilių — pro- 
vincialines tėvynes, iš provincijų — tautas, iš tautų — dideles 
moderniąsias valstybes, ir kuri iš šitų valstybių linksta dabar 
padaryti dalyves plačiausios federacijos. — Jis apreiškia taip 
pat prigimtosios tautų draugijos buvimą. Tautos tėra vien da- 


K dažinių. aiški, 


6 


linės draugijos; jos yra žmonijos visumos sudedamosios dalys, 
ir todėl jos turi vienos atžvilgiu į kitas teisių ir pareigų, anks- 
tybesnių už bet kurį kontaktą ir randančių pritaikymą sulig 
tuo, kaip tautos sueina į santykius“ (t. p. 491 p.). 

Taigi visuotinė žmonijos tautų draugija yra idealas, į kurį 
linksta normali žmogaus prigimtis. Tai yra žmogiškojo univer- 
salumo reikalavimas, kuris randa pritarimo giliausiose ir kil- 
niausiose žmogaus dvasios apraiškose. Ir tik apakęs, ekskliuzi- 
vistiškas ir Žiaurus nacionalizmas ir rasiniai prietarai nenori 
skaitytis su šituo idealiniu faktu. 

b. — Naujoms kartoms ne tik privalu įsamoninti internacio- 
nalizacijos vyksmas, kaipo vis tamprėjančių tarptautinių santy- 
kių apraiška, bet ir nušviesti įvairūs jo atžvilgiai: ekonominis, 
kultūrinis, politinis, juridinis. Visais šitais atžvilgiais svarbu 
susekti ir iškelti aikštėn santykiavimas, kurio yra tarp tautų 
diferenciacijos, iš vienos pusės, ir tarptautinio bendravimo ir 
bendradarbiavimo, iš antros. Yra juk savaime aišku, kad tarp- 
_ tautinis bendravimas ir bendradarbiavimas būtų nepriimtini tau- 
tinei sąmonei, jei jie niveliuotų tautines individualybes, jas 
alintų kultūriniu atžvilgiu ir šiaip jau nebūtų tautoms naudingi 
jokia prasme. Iš tikrųjų nereik net didelių pastangų, kad galima 
būtų pastebėti, jog tarptautinis bendravimas ir bendradarbiavi- 
mas yra sykiu naudingi ir visumai ir atskiroms dalims, t. y. ir 
tautų draugijai ir atskiroms tautoms. 

Viena iš seniausių tarptautinio santykiavimo apraiškų yra 
prekių mainomainis tarptautinėje apyvartoje. Šitas mainomainis 
tuo ir yra reikšmingas, kad jis yra visai neišbraukiamas faktas 
tautų gyvenime. Pirma jo priežastis glūdi įvairiame kraštų tur- 
tingume prigimtosiomis gėrybėmis. Vieni kraštai turi vienus 
naturalinius turtus, kiti — kitus; atitinkamai, vieni kraštai gali 
gaminti vienas prekes, kiti — kitas. Jei kiekvienas kraštas nori 
patenkinti visus savo reikalus, kiekvienam yra visai neišvengia- 
ma sueiti į prekybinius santykius, ir tai yra naudinga išsyk 
visiems kraštams, dalyvaujantiems mainomainio apyvartoje. 

Su nurodyta pirmykščia ekonominės diferenciacijos priežas- 
timi ilgainiui susipina kiti veiksniai, kaip antai: tautų įvairūs 
sugebėjimai, kultūrinis stovis, technikos išradimai, politiniai 
sumetimai ir t. t. Šitie įvairūs veiksniai žymiai komplikuoja 
ekonominį tautų bendradarbiavimą ir net kartais iškiša į priekį 
jo tam tikrą nepatogumą. Būtent, ekonominis bendradarbiavi- 
mas didina tarpusavį tautų priklausomumą, kuris kartais tampa 
net pavojingas politiniu atžvilgiu, kai ekonominis priklausomu- 
mas gali tapti politinių represijų pagrindu arba net pastatyti 
atskiras tautas į nepatogias sąlygas ginkluotos kovos metu. To- 
kiose aplinkybėse tautoms net ima rodytis, kad ekonominis savęs 
pakankamumas yra idealinis stovis, kurio reik siekti, kaipo 
normos, 


V 164/— 


Iš tikrųjų yra blogas ne pats ekonominis tautų bendradar- 
biavimas, bet tai, kad tautos stengiasi išnaudoti ekonominį pri- 
klausomumą savo ekskliuzivistiškiems reikalams. Kitaip tariant, 
ekonominis tautų bendradarbiavimas ir todėl taip pat ekonomi- 
nis tarpusavis jų priklausomumas yra nenaudingas tik nenorma- 
liose tarptautinio santykiavimo sąlygose. Ne ekonominis tautų 
bendradarbiavimas yra nenormalus, bet atitinkamo bendravimo 
minis bendradarbiavimas yra neišvengiamas del nelygaus pri- 
stoka kitose tarptautinio santykiavimo srityse. Šiaip jau ekono- 
gimtųjų turtų suskirstymo žemės paviršiuje; be to, ir kitos 
ekonominės, socialinės, kultūrinės ir politinės sąlygos gali reika- 
lauti tokios ekonominės tautų specializacijos, kuri būtų naudin- 
giausia ir atskiroms tautoms ir tautų draugijai. 

Ekonominis tautų bendradarbiavimas yra naudingas tautoms 
dar tuo, kad paprastai jis yra tas materialinis substratas, kuris 
tampa kitų kultūrinių gėrybių nešėju. Tuo tarpu kultūrinis tau- 
tų bendravimas yra reikšmingiausias pavyzdys to fakto, kad 
tautų diferenciacija ir vis tamprėjantis tarptautinis bendravi- 
mas ne tik eina lygiu žingsniu, bet ir gali tobulai susiderinti. 

Tautinė individualybė įgauna ryškiausių lyčių tada, kai ji 
ima realizuoti visuotinai vertingą savo pašaukimą, kuris pareina 
nuo prigimtųjų tautos aplinkybių ir išskiriamai ją charakteri- 
zuoja kitų tautų draugijoje. Šitokiu atveju tauta jungia didžiau- 
sią tautinės lyties individualumą su kultūrinio turinio universa- 
lumu ir kaip tik todel yra nacija, t. y. visai neatstojamas narys 
tautų draugijoje. Kitaip tariant, tautų gyvenime individualiza- 
cijos vyksmas eina vienu žingsniu su tam tikros universalizaci- 
jos vyksmu. Tai yra ne kas kita, kaip tautų specializacija ant- 
tautinių kultūrinių uždavinių sprendime, kuri neišvengiamai rei- 
kalauja tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo, kaip savo pa- 
pildymo ir atbaigimo, 

Ir iš tikro, kaip teko man rašyti kitoje vietoje, tautinių indi- 
vidualybių bendradarbiavimas žmonijos visumoje yra reikalingas 
jau todėl, kad jokia tautybė neįstengia viena pati išreikšti viso 
žmonijos dvasios turtingumo. Tautinis pašaukimas, pareinąs nuo 
aplinkybių, kuriose tautai teko ir tebetenka gyventi, stumia ją 
labiausiai realizuoti savo gyvenime bei veikime vieną kurį visuo- 
tinės reikšmės uždavinį, bet tuo pačiu, iš kitos pusės, jis tarsi 
apriboja kultūrines tautos galimybes. Iš čia kyla tautoms rei- 
kalas pasidalyti šitokio darbo išdavomis. Tokiu būdu tautinės 
individualybės papildo viena kitą, ir tik harmoningas jų visetas 
gali sudaryti tai, ką vadiname visos žmonijos vardu*). ` 

„Tautinė individualizacija, sako Forsteris, palyginta su pliku 
išblankusiu kosmopolitizmu, ne tik yra žmonijos praturtinimas, 


*) Plg. su mano brošiūra „Tautybė, patriotizmas ir lietuvių tautos pašau- 
kimas“, Kaunas 1928, 15—16 p. 


— 165 — 


bet ji dar sudaro gilių vienijimosi motyvų ir reikalų, kurių be 
jos nebūtų buvę... Žmonija šiandieną yra jau pasiekusi tokį 
laipsnį, kuriame tarpusavis tautų pasipildymas, pasitarnavimas 
ir auklėjimasis yra pasidarę visai neišvengiami. Jokia nacija 
nebegali savo uždavinių išpildyti be kultūrinės svetimų tradici- 
jų pagalbos: atskiros rasės ne mažiau yra skirtos savo dvasiniam 
pasipildymui, kaip abidvi lytys. Be tokio aukštesnio ben- 
dravimo tauta ir siela turi žlugti nuosaviame savo vienaša- 
liškume“ (Politische Ethik und politische Pädagogik, 469 — 
470 psl.). 

Dar vienu atžvilgiu kultūrinis individualizuotų tautų ben- 
dravimas yra ne tik naudingas, bet ir visai neišvengiamas: tik per 
tarptautinį bendravimą tauta tegali laiduoti savo nariams univer- 
salinio kultūrinio gyvenimo sąlygas. „Kaip atskiras žmogus, sa- 
ko prof. Gins, tik laimi iš to, kad gyvena kitų žmonių draugijoje 
ir nusilenkia tvarkai, palaikančiai visuomenės gyvenimą, nes 
kitaip negalėtų įvykdyti daugelio savo užsimojimų, — taip lygiai 
ir valstybė, stovinti anapus tarptautinio bendravimo ir atitraukta 
nuo solidarių Žmonijos pastangų, negali laiduoti savo piliečiams 
visos kultūrinių atsiekimų pilnumos“. (Na putiach k gosudarstvu 
buduščego, 116 p.). Žodžiu tariant, solidarumas yra pagrindinis 
kultūrinio tautų gyvenimo principas ir todel visos tautos turi 
dalyvauti solidariame kultūros kūrime ir jos išskėtime pasaulyje. 

c. — Svarstydami internacionalizacijos vyksmą politiniu ir 
juridiniu atžvilgiu, sutinkame vieną iš opiausių klausimų, lie- 
čiančių tarptautinį gyvenimą, būtent tautų lygybės klausimą. 
Konkrečiai imant dalyką, reik pripažinti, kad tautos nėra 
lygios: jos ne tik yra įvairios, bet ir nelygios ir savo turtais, ir 
savo galybe, ir savo kultūra, ir pripažintomis sau teisėmis, ir 
savo nepriklausomumo laipsniu. Kitaip atrodo dalykas, žiū- 
rint į tautas abstrakčiai, t. y. laikant jas vienos rūšies 
individualybėmis: šituo atžvilgiu visos tautos principialiai yra 
lygios. Ir iš tikro, kiekviena tautybė yra, kaip žinome, sutelk- 
tinė individualybė, reiškianti sau tinkamu būdu visuotinį žmoni- 
jos turinį, ir todel, kaipo visuotinio žmonijos turinio reiškėjos 
tautybės privalo naudotis lygiomis ne tik moralinėmis, bet ir 
juridinėmis teisėmis. Žodžiu tariant, visos tautybės yra indi- 
vidualios nelygstamojo turinio nešėjos, ir todėl yra principialiai 
lygios, nežiūrint į savo įvaiiumą, kuris čia kaip tik yra tikro 
vertingumo pagrindas, 

Tautų lygybės klausimas tarptautinėje politikoje kompli- 
kuojasi dar tuo, kad tarptautiniame santykiavime į pirmą vietą 
prasikiša valstybės, kaipo organizuotos tautos, nors toli gražu ne 
visuomet yra pilno atitikimo tarp valstybės ir tautos. Vis delto 
tarsi suponuojama, kad normaliai valstybė atstovauja atskirai 
tautai, nors, kaipo koriguojantis veiksnys, šalia jos išeina į tarp- 
tautinę vaidyklą, tautinės mažumos, kurios yra atitinkamai trak- 


t 


tuojamos tarptautiniame santykiavime. Čia ir kyla klausimas, 
kokia linkme privalo eiti tarptautinis valstybių ir tautų santy- 
kiavimas politiniu ir juridiniu atžvilgiu. 

Šis klausimas gali būti įvairiai sprendžiamas pagal tai, kuri 
koncepcija yra dedama į sprendimo pagrindą: tarptautinio in- 
dividualizmo, tarptautinio absoliutizmo ar tarptautinės konsti- 
tucijos koncepcija. Tarptautinis individualizmas pripažįsta ne- 
lygstamąjį valstybės nepriklausomumą pagal etatistinio libera- 
lizmo principus: jis laiko valstybę neribojamai suverenia; žiūri 
į valstybę, kaipo į absoliutinę savo teritorijos savininkę; nepri- 
pažįsta jokių pareigų atžvilgiu į kitas valstybes ir atitinkamai ne- 
nori jokiame laipsnyje pripažinti tarptautinės kontrolės jokioje 
valstybinio veikimo srityje. Tarptautinis individualizmas ypa- 
tingai yra artimas valstybiniam nacionalizmui ir faktinai su juo 
sutampa. 

Užtat kosmopolitizmas iš savo prigimties yra linkęs remti 
priešingą, tarptautinio absoliutizmo, koncepciją, pagal kurią 
stengiamasi tarptautinį gyvenimą centralizuoti vienoje anttauti- 
nėje organizacijoje ir šiai pavesti nelygstamąjį suverenumą, ati- 
tinkamai aprėžiant atskirų valstybių nepriklausomumą. Jei iš 
vienos pusės nacionalistiškas valstybės suverenumas negali būti 
suderintas su pačia tarptautine teise ir veda prie arbitralaus val- 
stybės elgimosi tarptautiniuose santykiuose, kas sudaro didelį 
pavojų tarptautiniam gyvenimui, tai kosmopolitinio internacio- 
nalo absoliutizmas, iš kitos pusės, veda tarptautiniuose santy- 
kiuose taip pat prie despotizmo, nuo kurio ne mažiau kenčia tau- 
tų bendravimas. Kraštutiniai nusistatymai ir šiuo atveju susi- 
liečia savo išdavomis. 

Sintetinį klausimo išsprendimą patiekia trečioji, būtent, 
tarptautinės konstitucijos, koncepcija, pagal kurią valstybėms 
pripažįstamas lygstamasis suverenumas ir sykiu tautų vienybė 
organizuojama solidarumo, lygybės ir tarptautinio teisingumo 
pagrindais. Šitoks klausimo išsprendimas eina tiesioginiu būdu 
iš tautos esmės ir kultūrinio jos pašaukimo. Tautos, panašiai 
kaip individai visuomenėje, yra vienos rūšies individualybės, 
kurios yra pašauktos diferencijuotu būdu realizuoti universali- 
nius žmonijos uždavinius. Jos negali tinkamai atlikti šito pa- 
grindinio savo pašaukimo tiek tada, kai principialiai yra nusista- 
toma prieš žmonijos solidarumą it vienybę, tiek ir tada, kai yra 
nepateisinamai suvaržomas diferencijuoto kultūrinio funkciona- 
vimo nepriklausomumas. 

Kaip diferencijuotas ir laisvai sutartinis atskirų grupių 
veikimas visuomenėje yra aukštesnio jos civilizacijos laipsnio 
apraiška, palyginant su pirmykščia laukinių žmonių anarchija ar 
barbariška primityvios tautos despotija, taip lygiai tarptautinis 
žmonijos organizavimasis solidarumo, lygybės ir laisvo diferen- 
cijuoto veikimo pagrindais yra aukštesnio pasaulinės civiliza- 


— 167 — 


cijos laipsnio apraiška, kuri, savaime aišku, negali išsyk pasiekti 
tobulumo stovio. Šito dėsnio šviesoje ir tenka vertinti pirmą 
pasaulio tautų  organizavimosi bandymą, kurį sudarė Tautų 
Sąjungos įsisteigimas tarptautinės konstitucijos pagrindais. 
Nors apskritai ir ypač šiuo momentu netenka idealizuoti Tautų 
Sąjungos tokios, kokia ji yra faktinai, bet vis delto negalima ne- 
pripažinti, kad pagrindine savo idėja jinai puikiai atsako tam 
tarptautinio santykiavimo reikalui, kuris taip iškalbingai pasi- 
reiškia mūsų laikų internacionalizacijos vyksme. 


„Versalio traktatu įsteigtoji Tautų Sąjunga, sako prof. Gins, 
pirmutinio susitarimo intencija turi aprėpti visas pasaulio val- 
stybes ir uždėti joms pareigą dirbti ir paklusti teisinei tvarkai, 
laiduojančiai taikos palaikymą. — Tautų Sąjunga solidarizuoja 
savo jungiamųjų valstybių interesus, palenkdama juos organi- 
zuotai tvarkai, kuri atitinka tuos dalyvių interesus. Tai yra 
pirmas bandymas įsteigti pastovią tarptautinio bendravimo orga- 
nizaciją ant teisinių pagrindų, be valstybių nepri- 
klausomumo principų sulaužymo, nors ir su neabejojamu jo 
apribojimu“ (O. c. 116 p.). 

Gins ypatingai pabrėžia svarbią Tautų Sąjungos rolę tarp- 
tautinio solidarizmo ugdyme. „Tautų Sąjunga, sako jisai, yra 
solidarizmo nešėja į tarptautinius santykius. Solidarizmas daro 
atskiroms valstybėms, Sąjungos nariams, veikimo laisvės apri- 
bojimų, bet kompensuoja juos patogumais, kurių negalima at- 
siekti kitaip, kaip bendromis pastangomis ir nusilenkimu aukš- 
tesniam autoritetui... Solidarizmas artina mus prie to laiko, 
kai Žmonija susidarys iš solidariai veikiančių tautų — valstybių, 
kaip kad visuomenė susidaro iš solidariai veikiančių žmonių“ 
(O. «. 200 p.). Šituo atžvilgiu Gins pripažįsta Tautų Sąjungai 
didžiosios perauklėtojos misiją tautų gyvenime. Tautų Sąjun- 
gos priemonės tautų bendradarbiavimui nustatyti, sako jisai, 
„peraiklėja žmonių psichologiją, bet kai pakitės psichologija 
valstybių viduje, pakitės ir tautų santykiai; kai solidarizmas 
įsigalės atskirų tautų gyvenime, jis taip pat palenks sau ir tarp- 
tautinius santykius“ (O. c. 125 p.). 

Tik tada susidarys tikros garantijos, kad teisė turės realią 
pirmenybę prieš jėgą ir prievartą, ir tik tada politinis tautų san- 
tykiarimas bus atremtas į tvirtą teisingumo pagrindą, sudarytą 
pastovioje tarptautinėje konstitucijoje. 

— Aukščiau buvo išvystytas organingoje priklausomybėje 
ištisai kompleksas idėjų, kurios liečia tarptautinį santykiavimą 
ir kurios turi būti sugestionuojamos ir išvystomos naujų kartų 
sąmonėje, kad šios galėtų įsigyti teigiamąjį tarptautinį susiprati- 
mą. Šitas susipratimas tačiau būtų dar nepilnas jei jis nepra- 
skaidintų tokio internacionalo klausimo supratimo, koks daž- 
niaujai pasitaiko mūsų laikais plačiojoje publikoje. 


| 
i 


— 168 — 


Paprastai internacionalo vardu yra vadinamas tarptautinis 
įvairių pasaulio tautų darbininkų susiorganizavimas, turįs savo 
uždaviniu jų klasės reikalų gynimą. O kadangi socialiai nu- 
skriaustos klasės žmonės labai dažnai yra linkę į kosmopolitiz- 
mą, tai susidarė Žmonių sąmonėje beveik būtinas sąryšis tarp 
internacionalo ir nusistatymo statyti klasės reikalus aukščiau už 
tautos interesus. Negalima iš tikrųjų neigti tarptautinės prole- 
tariato organizacijos, t. y., internacionalo paprasta to žodžio 
prasme, palinkimo į šitaip suprastą internacionalizmą; bet reik 
čia pat pasakyti, kad panašus palinkimas nėra specifinė prole- 
tariško internacionalo ypatybė: visur, kur solidarizuojasi tarp- 
tautiniai kitų klasių interesai, pavyzdžiui, kapitalistų, pasireiš- 
kia nė kiek nemažesnis palinkimas į kosmopolitišką intemaciona- 
lizmą. Pakanka čia prisiminti kosmopolitišką kapitalistų pas- 
lankumą tiekti ginklus net savo tėvynės priešams. Tai tik reiš- 
kia, kad susidūrus materialiniams klasių interesams su idealiniais 
tautybės interesais, dažniausiai pirmieji persveria antruosius. 
Iš čia tenka padaryti išvada, kad klasiniai internacionalai iš 
tikro yra pavojingi tautiniams interesams, nors negalima pasa- 
kyti, kad jie yra tokie iš savo esmės, bet ne atsitiktinai del 
žmonių netobulumo. 

Suprantant internacionalo vardą platesne prasme, reik pa- 
sakyti, kad tarptautinės klasinės organizacijos nėra vieninteliai 
internacionalai. Tam tikra prasme internacionalu yra ir Tautų 
Sąjunga, būtent, tokiu internacionalu, kur tautiniai ir tarptau- 
tiniai interesai stengiamasi suderinti ant juridinių tarptautinės 
konstitucijos pagrindų. Šitų formalinių rėmų ribose yra koordi- 
nuojama ištisa eilė tarptautinių reikalų: ir politinių, ir ekonomi- 
nių, ir socialinių, ir finansinių, ir net intelektualinių ir morali- 
nių. Čia taip pat atsitiktinai gali persverti vieną kartą tarptau- 
tiniai visumos interesai, kitą kartą — atskirų tautų interesai. 
Bet kadangi Tautų Sąjungos veikimas, atremtas į teisinę tvarką, 
yra viešai kontroliuojamas ir vispusiškai debatuojamas suittere- 
suotų pusių, tai čia susidaro mažiau davinių, kad atsitiktinis 
tautinių interesų įžeidimas būtų taip dažnas, kaip klasiriuose 
internacionaluose. 

Pagaliau, yra ištisa eilė aukštesnės rūšies internacionalų, 
būtent, kultūrinių ir religinių, kurie iš savo esmės mažiausia 
turi davinių sueiti į konfliktą su tautiniais interesais. Tarp- 
tautinės kultūrinio bendravimo organizacijos, kaip ir tarptauti- 
nio pobūdžio konfesijos turi savo uždaviniu išplėtimą ir apiimai- 
nymą dvasinėmis vertybėmis, pareinančiomis ne nuo tattinės 
reiškimosi lyties, bet nuo universalinio žmogaus dvasios turinio. 
Šitokių internacionalų konfliktai su tautiniais interesais yr reti 
todėl, kad vertybės, esančios jų veikimo objektais, yra net auk- 
štesnės rūšies, kaip tautinė lytis, antra, todel, kad čia ne taip 
lengva įžeisti tautų lygybė, ir trečia, todėl, kad tokių intėrna- 

| 
| 


| 


— 169 — 


cionalų naudingumas atskiroms tautoms regimai jaučiamas, kaipo 
aiškiai ir greit pasireiškiąs, ir sykiu jų nenaudingumas lengviau 
įveikiamas. 

Jei visi internacionalai yra šiaip ar taip universalizmo reiš- 
kėjai, tai paminėtieji aukštesnės rūšies internacionalai yra uni- 
versalizmo reiškėjai aukščiausiame laipsnyje. Šituo atžvilgiu 
itin reikšminga yra Katalikų Bažnyčia, kuri faktinai sudaro se 
niausią, plačiausią ir galingiausią internacionalą. Katalikų Baž- 
nyčia tiek etimologiškai, tiek realiai yra visuotinis susivieniji- 
mas, neturįs nacionalinio pobūdžio ir todel nekonkuruojąs su 
tautomis tautinio gyvenimo ir veikimo srityje. Sykiu su savo 
pasaulėžiūra ir doriniu nusistatymu Bažnyčia perteikia tautoms 
universalinės vertės dvasinį turtą, kurį krovė ištisi amžiai ir iš- 
tisa tautų eilė. Todel priėmimas Bažnyčios tikėjimo visados 
reiškia tautai įbendrinimą į visuotinį žmonijos dvasios lobyną. 
Iš antros pusės, Bažnyčia visados yra suinteresuota, kad tautos 
stovėtų savo tautinio gyvenimo aukštumoje, nes tik tada įvyksta 
tautinėje kūryboje tas tobulas individualinės tautinės lyties ir 
universalinio turinio susijungimas, kuris reiškia didžiausią lai- 
mėjimą ir tautai ir žmonijai. Tokiu būdu Bažnyčia per naujų 
tautų pašaukimą į kultūrinį religinį gyvenimą ugdė dvasinį savo 
lobyną ir per tautų klestėjimą nuolat atgydavo ilgų amžių 
bėgyje. 

Žodžiu tariant, Bažnyčia yra reikšmingiausias pavyzdys 
sėkmingo tarptautinio bendradarbiavimo aukštesnėje gyvenimo 
srityje, kur gali tobulai susiderinti atskiros tautos ir visos žmo- 
nijos interesai. Todel Bažnyčia visados buvo ir yra stipriausias 
veiksnys ir sėkmingiausia auklėtoja tarptautiniam bendradar- 
biavimui. Jei vis delto istorijoje pasitaikydavo ir dabar kartais 
pasitaiko, kad Bažnyčios žmonės nesugeba harmoningai suderinti 
Bažnyčios ir atskirų tautų interesų, tai toks nesugebėjimas yra 
. jų netobulumas, bet ne eina iš Bažnyčios prigimties, jos ideologi- 
jos, ar jos tradicijų. 


3. a. — Išvedus nuoseklią liniją tarptautiniam susipratimui, 
tenka susidomėti tais nusiteikimais, kurie turi charakterizuoti 
aktyvinį tarptautinį naujų kartų nusistatymą ir kurie todel pri- 
valo būti tarptautinio auklėjimo priemonėmis jose išvystomi. 
Pirmas dalykas, kuriuo čia iš pat pradžios reik susirūpinti, yra 
visai kategoriškas reikalas pagrįsti tarptautinį nusistatymą dori- 
niais principais. Jei apskritai tarptautinis bendradarbiavimas 
tėra galimas ir sėkmingas vien tada, kai tarptautinis santykia- 
vimas yra pagrįstas doriniais principais, sakysime, taikingumu, 
teisingumu, nusilenkimu bendrai teisinei tvarkai ir tarptautiniam 
autoritetui, tai šitokis dorinis nusistatymas privalo būti ruo- 
šiamas atskirose tautose atitinkamu naujų kartų auklėjimu. 
Kitaip tariant, tarptautinis naujų kartų nusistatymas turi būti 


— 170 — 


pagrįstas doriniais principais, nes nuo to paskui pareina atitin- 
kamas dorinis tarptautinio santykiavimo pagrindimas. 

Viena iš svarbiausių nelemto tautų nesugyvenimo priežasčių 
yra tai, kad per daug dar išplitęs yra įsitikinimas, jog teisės bei 
doros principai saisto žmones tik išvidiniame tautos gyvenime, 
ir jog tarptautiniame santykiavime tautos arba valstybės intere- 
sai visai suvereniai sprendžia apie reikiamą nusistatymą tarptau- 
tiniuose klausimuose. Toks amoralus nusistatymas iš tikrųjų 
yra liekanos iš laukinių žmonių įpročių, kurie jau visai nepri- 
tinka mūsų civilizuoto gyvenimo stoviui. Tuo tarpu kuo iš 
esmės skiriasi imperialistinis karas su sekamais užgrobimais gy- 
ventojų, teritorijų ir tautinių turtų nuo laukinių žmonių papras- 
tų žudymų su plėšimais? — Nebent tuo, kad pirmuoju atveju 
tikra dorinė žiaurių ir plėšrių žygių vertė yra premedituotai 
užmaskuota civilizacijos lytimis, tuo tarpu kada antruoju atveju 
tie patys instinktai pasireiškia su savaimingu betarpiškumu, ir 
dažnai net be supratimo tikros dorinės jų vertės. Dorinė pir- 
menybė rodos teks atiduoti laukiniams žmonėms. 


Sudarymas dorinio naujų kartų nusistatymo tarptautiniuose 
klausimuose negali apsieiti, iš vienos pusės, be demaskavimo 
hipokritiško tautų elgimosi tarptautinėje politikoje, o iš antros 
— be apgynimo jų nuo savo nacionalizmo pavojų, kurie visados 
yra aktualūs tautiniame auklėjime. Tik persunkimas tiek tauti- 
nio tiek tarptautinio auklėjimo doriniais principais tegali ap- 
saugoti naujas kartas nuo nelemto tarptautinio naujų kartų nu- 
sistatymo ir paruošti tokiu būdu žmonių sielose tvirtą pagrindą 
vaisingam tarptautiniam bendradarbiavimui,. 

b. — Tarptautiniam bendradarbiavimui svarbiausi yra tie 
žmonių nusiteikimai, kurie laiduoja teisingumo ir taikos reali- 
zavimą tautų santykiuose. Tad visų pirma tenka įdiegti naujoms 
kartoms teisingumo jausmą ir taikos nuotaiką dalykuose, liečian- 
čiuose tarptautinius klausimus. Čia, kaip ir visuomenės vidaus 
santykiuose, privalu gerai nusimanyti, kad ne taika tarnauja 
pagrindu teisingumui, bet teisingumas taikai. Kraštutinis paci- 
fizmas, kuris stengiasi atsiekti taiką bet kuria kaina, padaro 
kaip tik tą klaidą, kad taiką stato aukščiau už teisingumą. 

Tiek valstybės vidaus, tiek ir tarptautiniame gyvenime yra 
atsitikimų, kai taikingas nusilenkimas neteisybei ir prievartai 
yra ne kas kita, kaip nusižengimas. Rusų inteligentijos nesi- 
ryžimas ir nesugebėjimas pasipriešinti kaip reikiant su ginklu 
rankoje bolševikų revoliucijai buvo priežastis daug didesnių ir 
ilgiau trunkančių materialinių ir moralinių kataklizmų, kaip kad 
būtų buvusi griežta ir ginkluota, bet trumpa kova už valdžią 
prieš diktatorišką prievartą. Sudaryta 1918 m. Lietuvos Bras- 
toje bolševikų taika su vokiečiais, buvo pripažinta „nevalyva 
taika“, nes ji nesiskaitė nei su doriniais nei su valstybiniais 


— 171 — 


reikalavimais ir buvo pagrįsta klastingais sumetimais ir bolše- 
vikų pasiryžimu atsilaikyti prie valdžios bet kuria kaina. 

Mūsų istorijoje taip pat yra žinomas vienas atsitikimas, kai 
taikingas nusilenkimas prieš prievartą buvo nedovanotino silp- 
numo ir nesiryžimo apraiška. Tai įvyko per Liublino uniją, kuri 
paskandino Lietuvą tautinės, kultūrinės ir valstybinės prostra- 
cijos pelkėse ir buvo didžiausių ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos 
nelaimių priežastis. Lietuvių pralaimėtas karas tokiu atveju 
- būtų buvęs geresnis už taiką, kuri ilgainiui lietuvių tautoje 
nustelbė padarytos jai prievartos supratimą ir sykiu su juo 
gyvastingą tautos energiją. 

Pacifistiškai nusiteikęs F6rsteris teisingai nusako reikiamą 
teisybės ir taikos santykiavimą šiais savo samprotavimais: 
„Erazmas myli taiką daugiau už kryžių, pasakė Liuteris. Ir 
iš tikro yra žmonių, kurie palinksta į taiką vien iš silpnybės. Ne 
taika, bet tiesa yra aukščiausioji gėrybė. Ir jos kaina neprivalu 
dar vengti susiskaldymų ir konfliktų. Betgi visas dalykas glūdi 
tame būde, kuriuo žmonės tokius atsitikimus traktuoja. Be mei- 
lės net pati tiesa nėra teisinga, nes ji yra egoistiškų geidulių 
drumsčiama. Taigi taika išlepina, užtat galinga ir budri valia, 
kuri pažaboja žemesnius geidulius ir paaukoja smulkius jausmus 
šventajam sutarimo gėriui, užgrūdina ir taurina būdą žymiai 
daugiau, negu tai įstengia padaryti didvyriški žygiai karo 
lauke“ (O. c. 465 p.). 

Žodžiu tariant, taikos pedagogika, apie kurią su tokiu pa- 
mėgimu kalba Fė6rsteris, neprivalo susilpninti naujose kartose 
teisingumo pajautimo ir pasiryžimo aktyviai priešintis neteisy- 
bei ir prievartai, žinoma, būtinos akcijos ribose ir leistinomis 
priemonėmis. Tarp kitko, tautinio apsigynimo klausimuose, nau- 
jos kartos turi įsamoninti, kad karinė pajėga nėra vienintelė ir 
net svarbiausia apsaugos priemonė. Tautos sugebėjimas sugy- 
venti su savo kaimynais, daryti sau draugų ir nuginkluoti prie- 
šus idėjiniu savo nusistatymu turi tautinės defenzyvos reikalui 
be galo didelės reikšmės. „Naujos kartos auklėjimas pasi- 
rengimui prie taikos, sako Försteris, kuo mažiausia 
yra tiek pat svarbus, kaip auklėjimas pasirengimui prie 
karo“ (O. c. 462 p.). 

Försteris sykiu pripažįsta, kad taikos palaikymui ir atsta- 
tymui reikalingi yra net stipresni charakteriai, kaip ginkluo- 
tos prievartos pasiryžimams. Jis net aiškiai nurodo, kokie privalo 
būti nusiteikimai, kad galima būtų palaikyti taikos drausmę. 
Negatyviai naujos kartos turi būti apsaugotos nuo karingų ins- 
tinktų, užgaidų, įsivaizdavimų, kurie galėtų sudrumsti taikingą 
tautų sugyvenimą; pozityviai jose turi būti išvystytas sugebėji- 
mas objektyviai ieškoti teisybės ir susitarimo pagrindų konfliktų 
atvejuose. Tarp kitko F6rsteris pabrėžia žodžio drausmės reikš- 
mę taikai: „Yra žodžių, sako jisai, kurie sužadina sprogstamąjį 


— 172 — 


pasipriešinimą; yra žodžių, kurie pažaboja demonus, ir žodžių, 
kurie atpalaiduoja pragaro galybes“ (O. c. 468 p.). 

Žodžiu tariant, taikos reikalui svarbiausia nuginkluoti žmo- 
nių sielos, nes tuomet savaime nusiginkluoja ir žmonių rankos. 
Šitas sielų nusiginklavimas taikai yra tautoms ne kas kita, kaip 
dorinis pergalėjimas savo palinkimų į neteisingumą, prievartą, 
imperialistišką nusistatymą ir nacionalistišką ekskliuzivizmą. Jei 
tauta nepergali savęs šita prasme ir agresyviai puola kitas tau- 
tas, šioms susidaro teisė į teisingą atsparą ir net į ginkluotą 
priesparą būtino apsigynimo ribose. Tuomet taika suyra, ir karas 
neišvengiamas. Galimų konfliktų perspektyvoje pedagogams 
itin svarbu nusimanyti, kad jei yra teisė ir net pareiga kovoti su 
svetimu imperializmu, tai nemažesnė yra pareiga kovoti su im- 
perializmu ir nacionalistišku ekskliuzivizmu savo tautos viduje, 
auklėjant naujose kartose teisingumo ir taikingumo nusiteiki- 
mus, ir nuveikiant jose agresyvius instinktus ir neteisingus 
nusistatymus. Patriotizmas turi būti suderintas su tarptautinės 
santvarkos reikalais. 

c. — Sudarius naujų kartų sielose tvirtą pagrindą teisingam 
ir taikingam nusistatymui į tarptautinį santykiavimą, tuo pačiu 
susidaro palanki nuotaika tarptautiniam kultūriniam bendravi- 
mui ir bendradarbiavimui. Bet šiam pastarajam reikalui reika- 
lingi yra dar specialieji nusiteikimai, kurie padaro tarptautinį 
bendravimą ir bendradarbiavimą tikrai naudingą tiek tautai, tiek 
ir visai žmonijai. Kultūrinis tautų bendravimas reiškia labiau pa- 
syvinę tautų santykiavimo pusę, kur pirmoje vietoje stovi kultū- 
rinių gėrybių pasisavinimas. Atvirkščiai, kultūrinis bendra- 
darbiavimas reiškia labiau aktyvinį tautų santykiavimą, kur 
pirmoje vietoje stovi kultūrinių gėrybių perteikimas. Kiekvenu 
atveju yra reikalingas atitinkamas kiekvienos tautos žmonių nu- 
sistatymas. 

Svetimų kultūrinių gėrybių pasisavinimas tautai yra tikrai 
naudingas tik tada, kai ji sugeba bendrus žmonijos kultūros 
turtus padaryti tikrai savus, t. y., pasisavinti juos saviškai, pagal 
savo tautos individualinį stilių. Toks savarankiškas ir sykiu kū- 
rybiškas žmonijos kultūrinio lobio pasisavinimas kaip tik cha- 
rakterizuoja subrendusią naciją. „Nacija, sako Gessenas, nėra 
kaž kas priešinga tam, kas yra bendrai žmogiška, bet tėra vien 
kūrybinis stilius, kuriuo tauta pasisavina bendrai žmogiškos 
kultūros turinį“ (Osnovy pedagogiki, 329 p.). Šitokis svetimų 
kultūrinių pradų pasisavinimas praturtina sutelktinę tautos indi- 
vidualybę, tuo tarpu kad pasyviai vergiškas svetimos kultūros 
pasisavinimas nustelbia tautos individualybę ir paprastai skandi- 
na tautą kultūrinio fatalizmo nuotaikoje. Todel tarptautinio 
bendravimo atžvilgiu, kiek šitas bendravimas veda prie svetimos 
kultūros pradų pasisavinimo, naujoms kartoms turi būti įdiegtas 
aktyviai kuriamasis nusistatymas, kuris leistų svetimos kultūros 


— 178 — 


pradus padaryti tikrai savus. Tai gali būti atsiekta vien glau- 
džiame sąryšyje su tautišku auklėjimu, kuris, kaip žinome, sau- 
goja ir sąmoningai ugdo individualinę tautos lytį, ją tobuliausia- 
me laipsnyje realizuodamas naujose kartose. Žodžiu tariant, 
kritiškas aktyvus kūrybinis nusistatymas svetimos kultūros 
pradų pasisavinime yra būtinai reikalingas naujoms kartoms. 


Bet nacijai nepakanka apsaugoti tautinį savo  savabūdiš- 
kumą ir išvidinę laisvę svetimos kultūros atžvilgiu; jai dar pri- 
valu, kaip išsireiškia Gessenas, „sugebėti užsidegti entuziazmu 
bendrai žmogiškų tikslų tarnyboje“ (t. p. 329 p.); tai reiškia, 
kad nacija ne tik privalo savintis kultūrinių gėrybių iš kitų 
tautų, bet ir entuziastiškai atsilyginti joms kultūriniais savo lai- 
mėjimais. Taigi tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo at- 
žvilgiu naujos kartos privalo pasižymėti paslankumu į kultūrinį 
patarnavimą, tautoms besimainant kultūrinėmis gėrybėmis. Šis 
paslankumas atsiekia didžiausio savo laipsnio tada, kai kūrybi- 
nis tautos darbas yra dirbamas su pilna sąmone, kad aukščiau- 
sieji tautinės civilizacijos atsiekimai slepia individualinėse savo 
lytyse vertingiausius bendrai žmogiškos dvasios turtus. Entu- 

"ziazmas tokios rūšies tautinėje kūryboje ir paslankumas į patar- 
navimą kitoms tautoms savo kultūriniais laimėjimais yra pridera- 
mas nusistatymas į tarptautinį kultūrinį bendradarbiavimą. 

Tarp kitko tarptautiniam bendradarbiavimui turi ypatingos 
reikšmės kalbų pažinimas, kuris tarnauja jam viena iš būtinų 
priemonių. Jei parinkimas svetimų kalbų naujoms kartoms daž- 
niausiai pareina nuo to, su kokiomis tautomis daugiausia tenka 
turėti santykių, tai vis delto šitame parinkime turėtų taip pat 
sverti sėkmingiausio tarptautinio bendradarbiavimo sumetimai. 
Pavyzdžiui, išeinant iš šitų sumetimų, galima būtų laikyti visai 
geru stoviu tik tą, kuriame naujos mūsų kartos būtų įsigijusios, 
šalia gimtosios savo kalbos, trijų kalbų mokėjimą: vienos roma- 
niškos, vienos germaniškos ir vienos slaviškos. Pasirinkimas 
kalbų kiekvienoje iš šitų trijų grupių turėtų toliau pareiti nuo 
tarptautinio tikslingumo, iš vienos pusės, ir tautinio saugumo — 
iš antros. | 

d. — Pagaliau, dar vienu atžvilgiu ypatingai svarbu tinkamai 
nustatyti naujos kartos tarptautiniu auklėjimu. Būtent, svarbu 
jose paruošti pagrindą tinkamam tarptautiniam žmonijos susi- 
organizavimui. Pasaulio tautos niekados neįstengs susiorgani- 
zuoti į tikrą realią ir galingą Tautų Sąjungą, jei kiekvienos tau- 
tos viduje nebus sudaryta tvirta atrama Tautų Sąjungos idėjai 
ir pasiryžimas nusilenkti tarptautiniam autoritetui, sykiu išsi- 
žadant tų nacionalistiškų koncepcijų, kurios yra atkreiptos prieš 
Tautų Sąjungos idėją. 

Šituo atžvilgiu ypatingą dėmesį reik kreipti kovai su dviejų 
koncepcijų įsigalėjimu naujų kartų sąmonėje, iš kurių viena pro- 


— 174 — 


paguoja principialią rasių nelygybę, o antra — nelygstamąjį vals- 
tybės suverenumą. Pirmoji iš jų, įsigalėjusi žmonių sąmonėje, 
yra tos rasinės neapykantos šaltinis, kuri neleidžia tautoms ly- 
giomis sueiti į vieną tarptautinę organizaciją. Jinai yra paver- 
gimo veiksnys tarpusaviame tautų gyvenime ir niekados negali 
sudaryti tinkamos nuotaikos tarptautinei taikai. Antroji kon- 
cepcija, įsigalėjusi žmonių sąmonėje, atpalaiduoja valstybę nuo 
bet kurio aukštesnio autoriteto ir todel taip pat galutinėje są- 
skaitoje — nuo bet kurių dorinių sąvaržų. Savaime suprantama, 
kad ir šita koncepcija nesudaro tinkamų sąlygų tarptautinei 
žmonių organizacijai, atremtai į juridinius pagrindus. 

Apgynus tad naujas kartas nuo įsigalėjimo jose klaidingų 
koncepcijų apie tarptautinę tautų vienybę, reik sykiu suintere- 
suoti jas aktyviu nusistatymu už Tautų Sąjungos idėją ir para- 
ginti prie šitos idėjos propagandos pasaulyje. Naujos kartos 
turi būti tinkamai painformuotos, kad toks sunkus tarptautinis 
uždavinys, kaip realios ir sėkmingos Tautų Sąjungos įsisteigi- 
mas, negali būti išsyk tobulai išspręstas, ir kad jis turės pereiti 
ilgą išsivystymo ir tobulėjimo evoliuciją, kol galės patiekti tik- 
rai patenkinančių rezultatų. Bet kaip tik todel svarbu nenusi- 
vilti pirmais Tautų Sąjungos žingsniais ir nenusiminti del jos 
nepasisekimų, kurių apsčiai gali būti ne tik pradžioje, bet ir jos 
subrendimo metu. ! 

Naujos kartos turi aiškiai nusimanyti, kad šiuo metu Tautų 
Sąjunga tebegyvena vien pirmą, bandomąjį, savo amžiaus laiko- 
tarpį, kai yra statomi jai dar labai kuklūs uždaviniai, ir kad jai 
tenka savo gyvenimo pradžioje pralaužti per daug kliūčių, o tai 
neleidžia jai tinkamai išspręsti kad ir tų kuklių uždavinių. 
Tautų Sąjunga šiuo metu stengiasi realizuoti du tarptautinės 
teisės reikalavimų, pirma, laiduoti pasaulio tautoms teisių ir pa- 
reigų bendrumą pastoviu, juridinę galią turinčiu tarptautiniu 
organu, ir, antra, įpareigoti tautas, su tarptautinių sankcijų 
grasme, savo konfliktuose nesigriebti ginklų anksčiau, kaip bus 
išsemtos visos priemonės taikingam iškilusio konflikto išspren- 
dimui, numatytos Tautų Sąjungos statutu. 

Šiuo metu japonų kinų ginkluotame susirėmime mes turime 
iškalbingą įrodymą fakto, kaip dar nedidelis Tautų Sąjungos 
autoritetas, ir kaip dar silpnos yra jos pajėgos rimtesniam 
konfliktui likviduoti numatytu jos statute būdu. Vis delto būtų 
per anksti ir neišmintinga nusivilti Tautų Sąjungos idėja ir ji 
palaidoti nacionalistiškų instinktų chaose. Tautų Sąjungos 
idėja ne tik yra idealinės žmonijos koncepcijos padaras, bet ir 
randa realų pagrindą mūsų laikų tendencijose: internacionali- 
zacijos vyksmas iš vienos pusės, ir būtinas reikalas surasti tai- 
kingą būdą vis pavojingesniems tarptautiniams konfliktams, iš 
antros pusės, yra faktai iš esmės ne mažiau reikšmingi, kaip jau- 
nutės Tautų Sąjungos silpnumas ir netobulumas, 


— 175 — 


Tokiose aplinkybėse, norint sudaryti atskirose tautose sąly- 
gų, kad Tautų Sąjunga galėtų stiprėti ir tobulėti, yra būtina 
įkvėpti naujoms kartoms, sykiu su žmonijos prigimtosios vieny- 
bės idėja, nusistatymą nenusivilti jokiose aplinkybėse Tautų Są- 
jungos idėja, pasiryžimą šitą idėją propaguoti ir aktyviai remti 
kiekvieną sumanymą, kuris kokia nors prasme galėtų realią Tau- 
tų Sąjungą pastūmėti pageidaujamos pažangos keliu. Tik tuo- 
met atskirose tautose bus sudarytas viltingas pagrindas, ant ku- 
rio galės ilgainiui Tautų Sąjungos idėja pražydėti visai realiais 
atsiekimais. 


V. Visuomeninio auklėjimo veiksniai. 


1. Visuomeninio auklėjimo priemonės ir veiksniai. — 2. šeima. — 
3. Mokykla: a. visuomenės mokslas, kaipo dėstomasis dalykas; b. visuome- 
ninis pamokymas, kaipo dėstomasis principas; c. visuomeninė mokyklos 
organizmo itaka; d. visuomeninė mokinių savivaldos reikšmė. — 4. Ka- 
riuomenė. — 5. Bažnyčia. — 6. Įstatymai. — 7. Spauda. — 8. Jaunuo- 
menės ir šiaip jau piliečių organizacijos ir kiti atsitiktiniai visuomeninio 
auklėjimo veiksniai. — 9. Harmoningas visuomeninio auklėjimo veiksnių 
susiderinimas. 

1. — Realizuojant visuomeninį auklėjimą naujose žmonių 
kartose svarbu aiškiai numatyti ir tinkamai sutvarkyti šito auklė- 
jimo priemonės ir veiksniai. Auklėjimo priemonės yra visa tai, 
kuo veikiama nauja karta auklėjamajam tikslui; tuo tarpu kad 
auklėjimo veiksniai yra visa tai, kas šiaip ar taip veikia ją auklė- 
jamuoju būdu. Tačiau, nežiūrint šito teorinio skirtumo, prakti- 
koje dažnai nėra lengva atskirti auklėjamoji priemonė nuo auklė- 
jamojo veiksnio. Todel, kai savo laiku reikėjo nagrinėti pagrin- 
dinės visuomeninio auklėjimo priemonės, teko sykiu paliesti ir 
svarbiausieji jo veiksniai. Dabar, kalbant specialiai apie visuo- 
meninio auklėjimo veiksnius, bus taip pat neišvengiama paliesti 
kiek ir jo priemonės. Be to, kartais vienas ir tas pats dalykas 
gali būti imamas ir auklėjamąja priemone ir auklėjamuoju veiks- 
niu, destis koks yra žvelgimo punktas. Jei, pavyzdžiui, į spau- 
dą žiūrima kaip į padarą, kuriam statomas tam tikras tikslas, 
tarp kitko — ugdomasis tikslas, galima kalbėti apie ugdomąją 
priemonę. Bet, jei žiūrėsime į spaudą, kaip į lygstamai nepri- 
klausomą visuomeninio gyvenimo apraišką, galėsime kalbėti apie 
ugdomąjį veiksnį. Žodžiu tariant, nagrinėjant skyrium visuo- 
_ meninio auklėjimo priemones ir veiksnius, yra neišvengiami tam 
tikri pasikartojimai. 

Prie šito įžengiamojo pastebėjimo dera dar pridėti kitas apie 
visuomeninio auklėjimo veiksnių suskirstymą. — Visuomeninio 
auklėjimo veiksniai, kaip ir apskritai ugdymo veiksniai, gali 
būti skirstomi į prigimtuosius ir atsitiktinius. Prigimtieji auklė- 
jimo veiksniai yra tie, kurie iš savo prigimties yra pašaukti šiaip 
ar taip rūpintis naujųjų kartų tokiu ar kitokiu auklėjimu. Atsi- 
tiktiniai auklėjimo veiksniai yra tie, kurie, neturėdami tiesioginio 


— 176 — 


uždavinio tarnauti auklėjimo tikslams, vis delto turi auklėjimui 
faktinos šiokios ar tokios veikmės. Trys pagrindiniai prigim- 
tieji auklėjimo veiksniai yra šeima, visuomenė ir Bažnyčia. Vi- 
suomenei dažniausiai, bet ne būtinai, atstovauja valstybė su pa- 
galba tokių institucijų, kokiomis yra mokykla, kariuomenė arba 
šiaip jau piliečių organizacijos. Vis dėlto nėra būtinas dalykas, 
kad visuomenė auklėjamuosius savo tikslus realizuotų per vals- 
tybę. Sakysime, visuomenė gali tvarkyti mokyklas kultūros or- 
ganizavimo tvarkoje be tiesioginio valstybės įsikišimo į mokyklų 
steigimą, administravimą ir tvarkymą. Valstybei negali būti 
tik atsakyta teisė kontroliuoti mokyklų gyvenimą, kiek to reika- 
lauja pats jos buvimas ir klestėjimas. Taigi šalia šeimos ir Baž- 
nyčios, kaipo auklėjimo veiksnių, stovi visuomenė, kuri noroms 
ar nenoroms užleidžia dažniausiai savo auklėjamąsias teises vals- 
tybei, savo ruožtu realizuojančiai jas per mokyklas, kariuomenę 
ir piliečių organizacijas. 

Iš atsitiktinių visuomeninio auklėjimo veiksnių svarbiausi 
yra įstatymai, kurie savo teisine politika gali žmones auklėti arba 
demoralizuoti; spauda, kuri neišvengiamai turi didelės reikšmės 
visuomeniniam žmonių susipratimui ir nusistatymui; pagaliau, 
jaunuomenės ir šiaip jau piliečių laisvos organizacijos, kurios vi- 
suomeniniam žmonių išsiauklėjimui yra labai sėkminga mokykla. 

Visuomeninio auklėjimo veiksnių suskirstymu savaime susi- 
daro šiam straipsniui nusakymo tvarka. 


2. — Negali būti jokios abejonės, kad šeima yra vienas iš 
svarbiausių visuomeninio auklėjimo veiksnių. Tiesa, tai teigiant, 
turima galvoje labiau tai, kas galėtų ir turėtų būti, negu tai, kas 
paprastai esti tikrovėje. Savaime suprantama, kad visuomeniš- 
kai mažai susipratusioje visuomenėje visuomeninė šeimos įtaka 
bus taip pat menka ir labai netobula. Be to, kiekvienu atskiru 
atveju auklėjamosios šeimos įtakos vertingumas pareina nuo do- 
rinio jos aukščio. Pagaliau, ir visuomeniškai susipratusios šei- 
mos įtaka naujoms kartoms toli gražu ne visados yra sąmoningo 
nusistatymo ir veikimo išdava. Šeima dažnai auklėja naujas kar- 
tas visuomeniniu atžvilgiu visai savaimingai, iš vienos pusės, sa- 
votišku auklėjamuoju instinktu, o iš antros pusės, savo faktinuoju 
stoviu, t. y. susidariusia joje nuotaika ir pratikuojamais joje pa- 
vyzdžiais. Dažnai, o gal ir dažniausiai, savaiminga auklėjamoji 
šeimos įtaka esti žymiai didesnė, negu sąmoningai vykdomo tėvų 
auklėjimo sėkmingumas. 

Šeima yra visuomenė miniatiūroje, ir joje jau susidaro tie 
nusiteikimai, kurie tarnauja atrama visuomeniniam išsiauklėji- 
mui. Tėvų valdžia ir atitinkama šeimos santvarka yra aplinky- 
bės, kurios nelieka be įtakos vėlybesniam naujų kartų nusistaty- 
mui į valstybinę vyriausybę ir politinę santvarką. Tėvų namų 
ūkis yra toji artimiausioji aplinkuma, kurioje susidaro pirmieji 


— 177 — 


ekonominiai naujos kartos nusiteikimai. Tėvai, broliai ir sese- 
rys, šiaip jau giminės ir ypač namų tarnautojai sudaro tą socia- 
linę aplinkumą, arba šeimyną, kurioje išsivysto pirmieji sociali- 
niai naujos kartos nusiteikimai. Tos tautinės lytys, kurios cha- 
rakterizuoja šeimos gyvenimą, savaime persiduoda naujai kartai 
ir normaliai apsprendžia ją tautiniu atžvilgiu. Gal mažiausiai ir 
rečiausiai šeima veikia naują kartą tarptautiniu atžvilgiu. Kad 
šeima galėtų turėti realios įtakos šituo atžvilgiu, reikalingas 
aukštas kultūrinis jos susipratimas ir gyvenimas aukštais ideali- 
niais interesais, o tai pasitaiko ne taip dažnai net vadinamosiose 
inteligentiškosiose šeimose. 


Šeima yra pirmoji solidarumo mokykla. Tiesa, šeimos solida- 

rumas yra dar labai siauras, bet jis visados pasilieka solidarumo 
prototipas, jei tik šeiminis solidarumas neužsiskleidžia savo 
rate ir yra orientuojamas vis platesnių ir universalesnių ben- 
druomenių linkme. Žodžiu tariant, šeima gali ir privalo būti 
svarbus visuomeninio auklėjimo veiksnys, jei tik tėvai nori ir su- 
geba patiesti šeimos gyvenimui dorinį pagrindą ir padaryti iš šei- 
mos židinį, kuriame šiaip ar taip turi atsispindėti visuomeninis 
gyvenimas teigiamąja savo puse. O tai yra galima tada, kai šeima 
yra ne tik atsitiktinis veiksnys visuomeniniam naujos kartos iš- 
siauklėjimui, bet ir sąmoningas visuomeninio auklėjimo veiksnys 
visuomeniškai susipratusių tėvų pastangomis. Žodžiu tariant, 
visuomeninis auklėjimas šeimoje privalo būti ne tik savaimingas, 
bet ir sąmoningas. 
i Sąmoningas visuomeninis auklėjimas šeimoje tegali būti 
sėkmingai vykdomas vien tada, kai tėvai nusimano apie tai, kas, 
kuo ir kokia linkme turi būti veikiama naujoje kartoje, kad ši 
būtų visuomeniškai gerai išauklėta. Visuomeninis auklėjimas 
turi paliesti naujoje kartoje ir protą ir valią ir širdį, nes visuo- 
meniniam išsiauklėjimui išsyk yra reikalingi ir protinis susipra- 
timas ir valios nusistatymas ir jausmingas nusiteikimas. 

Reikiamas visuomeniniam išsiauklėjimui protinis susiprati- 
mas privalo būti šeimoje siekiamas, jei ne sistemingais pamoky- 
mais, tai bent atsitiktiniais paaiškinimais visuomeninio gyvenimo 
principų, apraiškų, tikslų, santvarkos ir kitų panašių dalykų. Va- 
lios nusistatymas visuomeniniuose dalykuose privalo būti sie- 
kiamas drausmingais pratinimais prie visuomeninių dorybių, ko- 
kiomis, pavyzdžiui, yra viešosios tvarkos saugojimas, vargšų ir 
nuskriaustųjų užjautimas, paslankumas paaukoti asmeninius in- 
teresus bendrai gerovei ir šiaip jau solidarumas viešuosiuose da- 
lykuose. Širdies nusiteikimas visuomeniniuose dalykuose yra 
atsiekiamas įkvėpiamaisiais pavyzdžiais ir paraginimais emocio- 
naliai dalyvauti didžiosiose visuomeninio gyvenimo iškilmėse. 
Tik ryšyje su širdies nusiteikimu teišsidirba naujoje kartoje vi- 
suomeninis entuziazmas, kuris suteikia jai atsparumą  blogoms 


— 178 — 


visuomeninėms įtakoms ir paslankumą į kovą už visuomeninius 
idealus. 

Pagaliau, jau šeimoje visuomeninis auklėjimas privalo būti 
vedamas plačia solidaristine linkme. Šituo atžvilgiu ne tik svar- 
bu išvengti šeimyninio egoizmo, bet orientuoti naujas kartas vi- 
suotinio solidarumo principais. "Tikras visuomeninis auklėjimas 
visados yra solidaristinis auklėjimas, nes tik šitokis auklėjimas 
yra priimtinas visuomenei, kaipo tokiai, ir suderinamas su bendra 
visuomenės gerove. Šitas svarbus faktas turi rasti pateisinimo 
ir pagrindimo jau pirmajame visuomeninio auklėjimo tarpsnyje, 
kuris yra realizuojamas kaip tik šeimoje. 

Patiektieji bendri atsakymai į klausimus, kas, kuo ir kokia 
linkme turi būti veikiama visuomeniniu auklėjimu, turi reikšmės 
ne tik šeimyniniam auklėjimui, bet ir visiems kitiems visuomeni- 
nio auklėjimo veiksniams, ir pirmoje eilėje — mokyklai. 


3. — Mokykloje tiek lavinimas, tiek auklėjimas šiaip ar taip 
turi atsižvelgti į visuomeninio auklėjimo reikalą ir šita prasme 
veikti mokinių protą, valią ir širdį. Žinoma, mokykla yra pa- 
šaukta visų pirma ir labiausiai veikti jaunuomenę lavinimo prie- 
monėmis, — lavinimo, kuris iš tikrųjų privalo būti auklėjamasis 
lavinimas. Čia ir kyla klausimas, kokiu būdu mokyklinis lavini- 
mas gali ir privalo būti panaudotas visuomeninio auklėjimo tiks- 
lams. Pasirodo, kad mokyklinis lavinimas gali arba įglausti vi- 
suomenės mokslą į dėstomųjų dalykų tarpą, kaipo atskirą dalyką, 
arba panaudoti visuomeniniam auklėjimui kitus dėstomuosius da- 
lykus, turinčius susilietimo punktų su visuomeniniais klausimais, 
arba net kombinuoti vieną būdą su antru, t. y. visuomenės moks- 
lą, kaipo dėstomąjį dalyką, su visuomeniniu pamokymu, kapas su 
dėstomuoju principu. 

Kadangi visuomeninis susipratimas jaunuomenei šiaip ar 
taip yra privalomas ir mokykla turi pareigos šitam reikalui patar- 
nauti, tai teisinga statyti mokykliniam lavinimui šitokis reikala- 
vimas: ten, kaip, pavyzdžiui, pradžios mokykloje, kur nėra vi- 
suomenës mokslo, kaipo dėstomojo dalyko, yra privalomas vi- 
suomeninis pamokymas, kaipo dėstomasis principas, ogi ten, kur 
tokioje ar kitokioje lytyje dėstomas visuomenės mokslas, kaipo 
atskiras dalykas, kaip, pavyzdžiui, aukštesniojoje mokykloje, šis 
privalo būti kombinuojamas su visuomeniniais pamokymais, da- 
romais ryšyje su kitais dėstomaisiais dalykais. Kitaip tariant, 
visuomeninis pamokymas, kaipo dėstomasis principas, mokykli- 
niame auklėjamajame lavinime, visados pasilieka privalomas, net 
tada, kai visuomenės mokslas yra dėstomas kaipo atskiras daly- 
kas, nes šis, būdamas dėstomas labiau sistemingai ir atitrauktai, 
negali atstoti tų gyvų, konkretinių ir sugestyvinių, visuomeninių 
pamokymų, kuriems duoda gerų progų atskirti dėstomieji daly- 
kai ir pirmoje jų eilėje — istorija. 


' — 179 — 


a. — Kai kalbama apie visuomenės mokslą, kaipo apie dėsto- 
mąjį mokykloje dalyką, privalu turėti galvoje tas dalykas, kuris 
turi patiekti mokiniams žinių apie visuomeninio gyvenimo pa- 
grindus bei apraiškas ir sykiu išvystyti juose tinkamą visuome- 
ninį susipratimą ir nusistatymą visuose svarbesniuose visuome- 
ninio gyvenimo klausimuose. Vokiečiai vadina šitą dėstomąjį da- 
lyką staatsbūrgerlicher Unterricht, o prancūzai — instruction 
civigue; tačiau, kaip lengva yra pastebėti, šitie pavadinimai toli 
gražu neapima visų tų dalykų, kurie liečia visuomeninius klausi- 
mus, tiek bendrus, tiek ir specialius politinėje, ekonominėje, so- 
cialinėje, tautinėje ir tarptautinėje srityje. Mūsų naujadaras 
„pilietmokslis“ dar mažiau tinka tam visuomeninių klausimų vi- 
setui, kuris turi būti apimtas visuomeniniu lavinimu. Piliet- 
mokslis savo etimologine prasme griežtai atitinka vokiečių 
Būrgerkunde prancūzų instruction civique ir yra siauresnis ter- 
minas už vokiečių staatsbūrgerlicher Unterricht, kuris reiškia 
valstybinį-pilietinį mokymą. Bet kadangi ir vokiečiai, kalbėda- 
mi apie šio mokslo turinį, išplečia jį į platų visuomenės mokslą, 
tai bene bus tiksliausia jis taip ir vadinti „visuomenės mokslas“, 
pagal analogiją su tikybos, arba religijos, mokslu. Kaip religijos 
mokslas nereiškia mokykloje mokslinės disciplinos religijos 
problemoms tyrinėti, taip lygiai visuomenės mokslas mokykloje 
neprivalo reikšti disciplinos, kuri turėtų būti skiriama visoms 
visuomeninio gyvenimo problemoms tyrinėti. Visuomenės moks- 
las mokyklos gyvenime tegali turėti vien grynai didaktinės 
reikšmės, t. y. kaipo dėstomasis dalykas, kuris turėtų supažin- 
dinti jaunuomenę su svarbesniais visuomeninio gyvenimo klau- 
simais, kiek to reikalauja tinkamas visuomeninis susipratimas ir 
nusistatymas. Po to savaime suprantama, kad visuomenės moks- 
las, dėstomas mokykloje, anaiptol nesutampa su ta specialiąja 
moksline disciplina, kuri yra vadinama sociologijos vardu. So- 
ciologija, kaipo mokslas, specialiai tyrinėjąs visuomeninio gyve- 
nimo pagrindus, negalėtų mokykloje patiekti tų labiau konkreti- 
nių ir praktinių žinių apie visuomeninio gyvenimo apraiškas, ku- 
rios yra reikalingos visuomeniniam jaunuomenės susipratimui ir 
nusistatymui, 

Jei dabar panorėsime užbrėžti visuomenės mokslui, kaipo 
dėstomam mokykloje dalykui, nagrinėjamų klausimų visetą, tai 
turėsime orientuotis pagal tai, kas buvo pasakyta apie visuome- 
ninio auklėjimo uždavinius, nes šių pobūdis nustato visuomeni- 
nių pamokymų plotą. Savaime suprantama, kad visuomenės 
mokslas privalo patiekti tiek bendrų žinių apie visuomenę ir 
valstybę tiek ir specialesnių žinių apie atskiras visuomeninio gy- 
venimo sritis, būtent, politinę, ekonominę, socialinę, tautinę ir 
tarptautinę. Politinėje srityje visuomenės mokslas turi iš vienos 
pusės atsižvelgti į konstitucinę valstybės santvarką ir valdymo 
aparatą, o iš antros pusės — į politines piliečių pareigas ir teises. 


— 180 — 


Ekonominėje srityje svarbu jaunuomenei nušviesti visuomeninio 
ūkio pagrindai, socialinėje srityje — socialinio bendradarbiavimo 
ir sugyvenimo principai, tautinėje srityje — tautybės ir patrio- 
tizmo klausimai, tarptautinėje srityje — tarptautinio bendravimo 
ir bendradarbiavimo normos. Apskritai visuomenės mokslas 
turi būti vedamas mokykloje solidarizmo dvasioje su ypatingu 
atsižvelgimu į reikalą išvystyti Tak pageidaujamus vi- 
suomeninius nusiteikimus, 


b. — Kaip buvo sakyta, visuomenės mokslo dėstymas mo- 
kykloje neatpalaiduoja viso mokyklinio lavinimo nuo reikalo prie 
kiekvienos geros progos panaudoti kitus dėstomuosius dalykus 
visuomeninio turinio pamokymams ir apskritai visuomeniškoms 
sugestijoms. To kaip tik reikalauja visuomeninis pamokymas, 
kaipo dėstomasis principas. Tai reiškia, kad kiekviena proga, kai 
dėstomoji medžiaga suteikia galimybės padaryti visuomeninių 
pamokymų ar sugestijų, turi būti išnaudota pagal auklėjimo lavi- 
nimo taisykles. Tokiu atveju mes turime ne ką kita, kaip auklė- 
jamojo lavinimo pritaikymą prie visuomeninės gyvenimo srities. 

Daugiausia progų visuomeniniams pamokymams suteikia 
istorija, geografija ir gimtosios kalbos bei literatūros mokslas. 
i. istorija apskritai, kaipo magistra vitae, suteikia daug pamo- 

omųjų dalykų apie valstybinį ir ekonominį - socialinį gyvenimą, 
tai savo tautos istorija šituos pamokymus labiau konkretizuoja 
ir suderina su tautiniu auklėjimu, kaipo su viena iš specialių 
visuomeninio auklėjimo sričių. Be to, istorija patiekia nemaža 
pamokymų apie tarptautinius santykius, iš kurių galima jau sprę- 
sti apie šitų santykių normas. Bet šiaip ar taip istorija yra pa- 
mokoma visuomeniniu atžvilgiu praeities nagrinėjimu ir inter- 
pretavimu. Apie visuomeninę dabarties padėtį labiau pamoko 
geografija, kuri ekonominėje ir politinėje savo dalyje nušviečia 
aktualias kraštų ir valstybių gyvenimo sąlygas. Tautiniu atžvil- 
giu ypatingos reikšmės turi toji jos dalis, kuri vadinama krašto- 
tyros vardu.  Kraštotyra supažindina su savo kraštu, nušviečia 
tikrąją jo padėtį, turtus ir trūkumus, savotiškumą ir gražumą ir 
paragina jį mylėti tokį, koks jis yra tikrovėje. 

Gimtosios kalbos ir literatūros mokslas turi ypatingos reikš- 
mės tautiniam auklėjimui, ir šita prasme daugiausiai gali patar- 
nauti daromi jame atsitiktiniai pamokymai; tačiau savo literatū- 
ros mokslas labai dažnai gali turėti ir platesnės visuomeninės 
reikšmės, nes literatūroje šiaip ar taip atspindi visuomeninis gy- 
venimas su aktualiomis savo problemomis. Nagrinėjant tad 
dailiosios literatūros kūrinius, tiek iš praeities, tiek iš dabarties, 
galima konstatuoti ir išvystyti daug pamokomų, plačių visuome- 
niniu atžvilgiu, dalykų. 

Bet, jei istorija, geografija ir gimtosios kalbos bei literatū- 
ros mokslas labiau informuoja apie tai, kas dažniausiai buvo ir yra 


— 181 — 


visuomeniniam gyvenime, tai yra vienas dėstomas mokykloje 
mokslas, kuris gali labiau patarnauti pamokymais apie tai, kas 
privalo būti visuomeniniam gyvenime. Tokiu dėstomuoju dalyku 
yra religijos mokslas. Religijos mokslas, organiškai susijęs su 
doros mokslu, ne tik pamoko jaunuomenę apie daugelį visuome- 
meninio gyvenimo dalykų doros atžvilgiu, bet ir sugestionuoja 
teisingą dorinį nusistatymą šituose dalykuose. Yra, galima saky- 
ti, visuotinai pripažinta, kad religija ir jąja pagrįsta dora yra 
tvirčiausia atrama visuomeniniam gyvenimui ir tuo pačiu valsty- 
bei. Tiesa, ne kiekviena religija gali sugyventi su kiekviena vi- 
suomenine pasaulėžiūra ir atitinkamai su kiekvienu visuomeninio 
bei valstybinio gyvenimo tvarkymu, bet šiaip ar taip religija vi- 
suomet yra pagrindas visuomeninio gyvenimo pastovumui ir tvir- 
tumui. Be to, religijoje glūdi aukščiausios visuomeninio gyveni- 
mo sankcijos ir iš jos taip pat kyla aukščiausieji visuotinio soli- 
darumo idealai. Suprantama po to savaime, kad religijos mokslo 
reikšmė visuomeniniam susipratimui ir nusistatymui gali ir pri- 
valo būti labai didelė. Religijos mokytojai ir turi tiesioginės pa- 
reigos daryti atitinkamų visuomeninių pamokymų prie kiekvie- 
nos geros progos, einant religijos ir doros mokslą mokykloje. 

Suminėtais dėstomais dalykais nėra tačiau išsemti dalykai, 
kurie gali patiekti gerų progų visuomeniniams pamokymams. 
Principialiai negalima net tokių dalykų skaičiaus apriboti, nes 
kiekvenas dėstomas dalykas šiaip ar taip gali būti panaudotas 
visuomeniniams pamokymams. Pavyzdžiui, gamtos mokslai, at- 
sižvelgdami į gamtos santykius su kultūra, tuo pačiu gali duoti 
progos iškelti aikštėn santykius su visuomenės ir valstybės rei- 
kalais: botanika, zoologija, fizika, chemija gali turėti susilietimo 
punktų su ekonominiu gyvenimu, su technika, susisiekimu ir t. t. 
Matematikos moksle, sprendžiant uždavinius, uždaviniams gali 
būti parinkti klausimai iš ekonominių santykių ir visuomeninės 
statistikos. Žodžiu tariant, sumanus mokytojas gali taip kombi- 
nuoti dėstymą ir surištus su juo darbus, kad mokiniai neišven- 
giamai turėtų būti priversti galvoti apie visuomeninius dalykus, 
įgauti visuomeninių žinių ir patirčių ir, pagaliau, išsidirbti vi- 
suomeninį nusistatymą. 

Mokyklinis lavinimas dar kitokiais būdais gali ir privalo 
veikti mokinių visuomeninį susipratimą ir nusistatymą. Iškylos 
ir ekskursijos į savo krašto žymesnės vietas, aplankymas visuo- 
meninių įstaigų, pramonės įmonių ir muziejų, pagaliau, rašto 
darbai visuomeninėmis temomis, iš vienos pusės, ir vadovavimas 
mokinių skaitybai, iš antros, yra mokyklos darbe tos priemonės, 
kurios patiekia gerų progų visuomeniniam auklėjimui. Žinoma, 
galimų mokykloje visuomeniniam auklėjimui priemonių skaičius 
nėra aprėžtas paminėtais dalykais. 

c. — Mokyklos reikšmė visuomeniniam auklėjimui remiasi 
ne tik mokyklinių lavinimu, visuomeniškai panaudotu, bet ir jos 


— 182 — 


darbo santvarka. Paskutiniais laikais vis dažniau kreipiama dė- 
mesį į tai, kad mokykla turi būti savotiška darbo bendruomenė, 
kur šalia tokių savybių, turinčių visuomeninę reikšmę, kaip 
punktualumas, darbštumas, klusnumas, tvarka, turėtų išsidirbti 
dar tokie solidaristiniai nusiteikimai, kaip sugebėjimas dirbti 
bendrą darbą, paslankumas į tarpusavę pagalbą, teisingas pasi- 
dalinimas darbu ir jo išdavomis, drausmingumas, nusilenkimas 
bendrai gerovei ir t. t. 


Į mokyklos organizmo reikšmę visuomeniniam auklėjimui 
ypatingai atsižvelgė Kerschensteineris, kuris, remdamasis tuo, ko 
reikalauja visuomeninis gyvenimas, kaipo darbo bendruomenė, 
spręsdavo apie tai, kokia privalo būti mokyklos organizacija. Jo 
supratimu, pagrindiniai visuomeninio bendradarbiavimo faktai 
yra: „a. bendras darbas su visomis jo apraiškomis darbo pasi- 
dalinime, b. atskiro asmens ir jo veikimo įglaudimas į vieną pla- 
tų ekonominį planą, c. bendroji savivalda su jos pastangomis su- 
derinti interesus ir jos laisvu nusistatymu palenkti atskirą asme- 
nį bendruomenės pripažintam autoritetui.“ Mokyklos sutvar- 
kymas pagal darbo principą duoda galimybę šituos pagrindinius 
visuomeninio gyvenimo santykius realizuoti analoginiu būdu mo- 
kykliniame darbe. Mokiniai, gaudami vieną kurį uždavinį atlik- 
ti, pasidalina darbu taip, kad atskirų grupių darbo išdavos, sude- 
rintos į vieną visumą, patiektų atsakymą į pastatomą darbo už- 
davinį. Visas suskirstytų grupėmis mokinių darbas turi būti 
palenktas, mokytojui prižiūrint ir kontroliuojant, vienam ben- 
dram planui, kuris visą mokinių darbą tikslingai vestų prie 
pageidaujamo sėkmingumo. Pagaliau, mokinių savivalda turėtų 
ruošti mokinius plačiosios visuomenės valdymuisi per savo pri- 
pažintus autoritetus. 

Bendra mokinių savivaldos reikšmė buvo jau pažymėta ry- 
šyje su praktine visuomeninio auklėjimo priemone, kuria yra 
pratinimas dirbti visuomeninį darbą. Dabar bus ne pro šalį šį tą 
pasakius apie jos organizaciją mokykloje. 


d. — Mokinių savivaldos idėjai praplisti Amerikoje ir pas- 
kui plačiajame pasaulyje padėjo amerikietis Wilson Gill. Norė- 
damas sustiprinti atsakomybės jausmą žmonėse, jis sugalvojo va- 
dinamąją scholl-city-sistemą, kuri turėtų suorganizuoti mokyklą 
pagal panašybę su valstybe. Kiekviena klasė šitoje sistemoje 
sudaro tam tikrą mokyklos bendruomenę (school-city), ogi mo- 
kyklos visos bendruomenės sudaro mokyklinę valstybę (school 
state). Šitokioje mokyklinėje valstybėje mokiniai turi savo įsta- 
tymų leidžiamuosius, vykdomuosius ir teisiamuosius organus, ku- 
rie veikia mokyklos personalo priežiūroje. 

Savo laiku buvo primygtinai pabrėžta didelė visuomeninė 
reikšmė, kurios turi mokinių savivaldos; dabar reik pridėti, kad 
šita reikšmė yra tikrai teigiama tik tada, kai mokinių savivalda 


+ 


18315 


yra palenkta visai eilei pedagoginių sąlygų. Mokinių savivaldos 
reikalui yra reikalingas tam tikras pasiruošimas tiek iš mokinių, 
tiek iš mokytojų pusės. Ne visuose amžiuose ir ne visi mokiniai 
yra lygiai pasiruošę laisvai valdytis mokykloje; todel mokinių | 
savivalda turi būti įvedama į mokyklas palaipsniui, vis plečiant 
jos pritaikomumą einant nuo jaunesnių klasių prie vyresniųjų. 
Mokytojas, kuris privalo prižiūrėti mokinių savivaldos santvar- 
ką ir veikimą ir naudojasi visuose savivaldos dalykuose veto 
teise, turi būti tvirta ir autoritetinga asmenybė, ypatingai pasi- 
žyminti taktu ir teisingumu. Jei pasiruošimo trūkumas yra iš 
mokinių ar mokytojo pusės, mokinių savivalda neturi reikiamų 
sąlygų tinkamai funkcionuoti. 


Mažesnis ar didesnis mokinių pasiruošimas savivaldos rei- 
kalui turi spręsti apie atitinkamą šitos savivaldos plotą. Ma- 
žiausia pasiruošimo reikalauja vykdomoji valdymosi pareiga, 
daugiau — įstatymų leidžiamoji pareiga, daugiausia — teisiamoji 
pareiga. Atitinkamai turi didėti mokinių savivaldoje ir moky- 
tojo priežiūra, sulig tuo, kaip mažėja mokinių teisės. 


Pagaliau, mokinių savivalda niekados neprivalo būti imama 
tikslu: ji tegali būti auklėjimosi priemonė, ir, kaipo tokia, ji pri- 
valo būti atitinkamai traktuojami. Apie tai ypatingai turi nusi- 
manyti mokytojas, nes nuo to pareis tikra jo pažiūra į mokinių 
savivaldos reikšmę, santvarką ir funkcionavimą. Suprasdamas 
tai, kad mokinių savivalda atkrauna iš dalies auklėjamąją moky- 
tojo pareigą ir auklėjimo dalį paveda mokinių auklėjimuisi, mo- 
kytojas turės stengtis ne tramdyti mokinių savarankiškumą, bet 
jį skatinti teigiamąja linkme. "Tik šitaip suprantama mokinių 
savivalda mokykloje tegali suteikti tikrai teigiamų išdavų. 


4. — Iš veiksnių, kurie turi reikšmės visuomeniniam auklė- 
jimui ir kurie yra valstybės žinioje, svarbią rolę vaidina kariuo- 
menė. Kariuomenės vertingumas pareina žymioje dalyje nuo 
valstybinio bei tautinio karių susipratimo, nes jie, sudarydami 
valstybinės apsaugos organą, turi nusimanyti, ką jie privalo gin- 
ti ir kodėl jie turi pasiaukoti iki gyvybės praradimo už viešus 
valstybės ir tautos interesus. Jei šitas nusimanymas ir negali 
būti atremtas daugumoje atsitikimų į rimtą mokslą, tai jis bent 
turi būti sugestionuojamas įkvėpiamuoju būdu. Bet šiaip ar 
taip karo tarnyba visados yra sujungta su tam tikru valstybiniu 
ir tautiniu auklėjimu. Gausingoje kareivių masėje šitas auklėji- 
mas turi labai aiškios įtakos. 


Karo tarnyba turi visuomeniniam išsiauklėjimui dar tos 
"reikšmės, kad ji tūkstančius ir net milionus žmonių įpratina prie 
tokių dalykų, kaip tvarka, precizija, punktualumas, drąsa, soli- 
„darumas, draugiškumas, kurie turi nepaskučiausios įtakos visuo- 
"meninio gyvenimo eigai. Žodžiu tariant, ji auklėja žmonėse 


— 184 — 


vyriškąsias ypatybes, kurios yra svarbios ne tik valstybės ir tau- 
tos apsaugai, bet ir visuomeniniam gyvenimui. 


F6rsteris tačiau įspėja prieš militarizacijos pavojų, surištą 
su kariuomenės dvasios įsivyravimu civiliniame piliečių gyveni- 
me. Jei civilinio gyvenimo įpročiai neprivalo veikti grynai mili- 
tarinio kariuomenės gyvenimo, tai iš antros pusės, jo supratimu, 
militariniai įpročiai neprivalo turėti vadovaujamos rolės civili- 
niam gyvenimui bei veikimui. Bet militarinių ir civilinių meto- 
dų skirtingumas dar anaiptol nereiškia, kad kariuomenė gali su- 
daryti visuomenėje tam tikrą izoliuotą kastą, kuriai būtų svetimi 
plačiosios visuomenės interesai. Atvirkščiai, kariuomenė ir vi- 
suomenė turi stovėti labai arti viena antros ir palaikyti glau- 
džius santykius bendrų interesų plotmėje. Tarp kitko kariuome- 
nė, norinti palaikyti tokius santykius su visa visuomene, nepri- 
valo virsti valdžios priemone vienos kurios partijos rankose, nes 
tai ne tik ne suartina jos su visuomene, bet kaip tik ją nuo šios 
1zoliuoja, nes tokiu atveju tarp jos ir visuomenės atsiranda nepa- 
sitenkinimo ir nepasitikėjimo dalykų. Taip pat klaidingai supran- 
ta kariuomenė savo.visuomeninę rolę ir tada, kai stengiasi turėti 
įtakos valstybės santvarkai nustatyti arba tokiai ar kitokiai vy- 
riausybei pastatyti prie valdžios. Kiekvienas kariuomenės par- 
tyvumas pažemina kariuomenės reikšmę visuomenės akyse ir 
silpnina tas neregimas gijas tarp jos ir visuomenės, kurios taip 
yra reikalingos, kad ji galėtų tinkamai ir garbingai eiti savo 
pareigas. 


5. — Šalia valstybės, kurios auklėjamoji rolė visuomeninia- 
me gyvenime tikslingai reiškiasi per mokyklas ir kariuomenę, 
stovi Bažnyčia, kuri taip pat turi tarp kitų savo pareigų uždavinį 
visuomeniškai auklėti žmones. Jau vienoje tik savo doktrinoje, 
kuri skelbia dieviškąją visuomeninės valdžios kilmę ir reikalauja 
atiduoti Dievui, kas yra dieviška, ir — ciesoriui, kas yra ciesoriš- 
ka, Bažnyčia turi labai pozityvių priemonių visuomeniniam žmo- 
nių auklėjimui. Be to, būdama žmonijos gyvenime pusiausvyros, 
pastovumo, tvarkos, klusnumo, solidarumo ir drausmės veiksnys, 
ji išvysto žmonėse visus šituos nusiteikimus, taip reikšmingus 
ir svarbius visuomeniniam gyvenimui. Žodžiu tariant, sulaiky- 
dama žmones nuo revoliucinių žygių ir auklėdama juose visuo- 
meninius nusiteikimus, Bažnyčia yra vienas iš galingesnių veiks- 
nių visuomeniniam auklėjimui. 


Žinant šitokią Bažnyčios rolę visuomeniniam kiii, 
keistas yra faktas, kad istorijoje taip maža buvo ir dabar teesti 
sutarimo tarp valstybinės ir bažnytinės vyriausybės: rodos, tu- 
rėtų būti kaip tik atvirkščiai. Tuo tarpu pasirodo, kad abipu- 
sės kompetencijos atribojimas ir yra tasai klausimas, kuriuo 
taip daug kyla nesusipratimų ir trynimosi tarp dviejų suverenių 
įvairiose srityse valdžių. Mūsų laikais pagrindinis ginčas, kuris 


ss RS 


skiria valstybinę ir bažnytinę vyriausybę, liečia naujųjų kartų 
auklėjimo klausimą. Bažnyčia pagal savo pašaukimą ir todel 
taip pat doktriną nenori ir negali atsisakyti nuo savo prievolės ir 
teisės auklėti naujas tikinčiųjų kartas ir, tarp kitko, reikalauja 
konfesinių mokyklų tikinčiųjų vaikams. Iš kitos pusės vyriau- 
sybė, eidama sustiprėjusio paskutiniais laikais kraštutinio eta- 
tizmo linkme, paprastai laiko jaunuomenės lavinimo ir auklėjimo 
reikalą savo dalyku ir supranta Bažnyčios -rolę labai siaurai, 
dažniausiai apribodama ją formalia religijos dėstymo pareiga. 


- Be to, Bažnyčia, būdama ne tik religinio, bet ir dorinio gy- 
venimo saugotoja, yra taip pat aukščiausias autoritetas visuome- 
ninės doros ir prigimtosios teisės dalykuose. Ji todel negali abe- 
jingai toleruoti tų vyriausybės žygių, kurie įžeidžia visuomeninę 
dorą ar prigimtąją teisę. Tuo tarpu kiekvieną panašią Bažny- 
čios intervenciją pasaulinė vyriausybė yra linkusi laikyti party- 
vumo apraiška į naudą Bažnyčios žmonių, neatsisakančių politi- 
nių aspiracijų kovoje už valdžią. 

Suprantama savaime, kad Bažnyčios ir valstybės nesutari- 
mas, vykstąs paprastai viešumoje, nenaudingas yra visuomeninio 
auklėjimo reikalui, nes jis verčia pratęsti aiškią skiriamąją liniją 
tarp valstybės, kaipo tokios, ir faktinos vyriausybės, kaipo tam 
tikrų partyvinių tendencijų reiškėjos. Jei tokia distinkcija ir yra 
visai pateisinama, tai vis delto faktinai ji nėra pozityvus veiksnys 
visuomeniniam auklėjimui. Bet, žinoma, kaltininkas yra ne tas, 
kas yra priverstas ją daryti, bet tas, kas sudaro jai pagrindą. 
Žodžiu tariant, valstybės ir Bažnyčios, kaipo dviejų prigimtųjų 
visuomeninio auklėjimo veiksnių, nesutarimas yra neigiamas fak- 
tas visuomeninio auklėjimo atžvilgiu. Jo galima būtų išvengti, 
jei kiekviena iš jų dviejų apsiribotų savo prigimtojo pašaukimo 
plotu. Tuomet pasirodytų, kad valstybei pagal savo prigimtį 
reikėtų Žymiai aprėžti tiesioginį savo įsikišimą į naujų kartų la- 
vinimą bei auklėjimą. 

6. — Iki šiolei buvo kalbėta apie tuos visuomeninio auklėji- 
mo veiksnius, kurie iš savo prigimties, arba pašaukimo, turi savo 
tiesioginiu uždaviniu šiaip ar taip lavinti bei auklėti naujas kar- 
tas. Šalia jų, kaip žinome, yra dar visa eilė atsitiktinių veiksnių, 
kurie ne tiesioginio uždavinio, bet atsitiktinės išdavos tvarkoje 
turi šiokios ar tokios auklėjamosios veikmės naujoms kartoms. 
Prie šitų atsitiktinių veiksnių neabejojamai reik priskaityti įsta- 
tymus, pagrįstus tam tikra teisės politika. Neseniai be laiko mi- 
rusiam prof. Petražickiui kaip tik priklauso garbė už ypatingai 
ryškų iškėlimą aikštėn teisės auklėjamosios rolės ir teisės politi- 
kos klausimų. 

Prof. Petražickio tyrinėjimai aiškiai parodė, kad įstatymai 
ir teisė apskritai yra viena iš labai sėkmingų tautos auklėjimo 
priemonių. Įstatymai gali auklėti vergų, bet taip pat ir laisvų, 


— 186 — 


turinčių savo vertės pajautimą, piliečių; jie gali užmušti pilie- 
šiuose savarankiškumą ir iniciatyvą, bet taip pat gali žadinti 
juose kuriamąją iniciatyvą ir aktyvinę energiją; žodžiu tariant, 
įstatymai gali teigiamai veikti piliečius arba juos demoralizuoti 
tiek individualiniu, tiek ir vsuomeniniu atžvilgiu. 

Pokariniais laikais perėjo per pasaulį viena po antros dvi 
revoliucinės bangos, demokratinė ir diktatūrinė. Jei pirmoji nešė 
plačiosioms masėms visuomeninės emancipacijos laimėjimus, 
ir tuo pačiu žadino jose susipratimą, iniciatyvą ir savarankišku- 
mą, tai antroji, kaipo reakcija prieš pirmąją, eidama vergiškumo 
instinkto linkme, nešė su savimi visuomeninių teisių aprėžimą 
plačiosioms masėms ir jų iniciatyvos bei savarankiško veiklumo 
nustelbimą. Jei demokratinė revoliucija per daug greitai ir radi- 
kaliai auklėjo mases prie visuomeninio veiklumo, tai diktatūrinė 
revoliucija ryžosi paneigti demokratines masių pretenzijas ir at- 
siremti į savo šalininkų partiją, virtusią dabar viešu ar tik už- 
maskuotu valstybinio valdymo organu. Demokratinėje revoliu- 
cijoje masės nesuskubdavo eiti vienu žingsniu su reformomis; 
diktatūrinėje revoliūcijoje sąmoningai nesiskubinama su refor- 
momis, reikalaujančiomis iš masių savarankiškumo ir iniciatyvos. 
Jei ir viena ir antra revoliucija turi savo neigiamos įtakos visuo- 
meniniam masių auklėjimui, tai vis dėlto diktatūrinė revoliucija 
šituo atžvilgiu savo neigiamomis išdavomis žymiai pralenkia de- 
mokratinę revoliuciją. 

Kai demokratinės revoliucijos pavojai didžiausiam laipsnyje 
yra jau išgyventi, diktatūrinės revoliucijos pavojai gresia patiems 
civilizuotos visuomenės pagrindams, nežiūrint to, iš kur ji ateina: 
iš dešinės ar iš kairės. Diktatūrinė revoliucija įneša į visuome- 
ninį gyvenimą didelę metodų ir idėjų perversiją: diktatūros šali- 
ninkai reikalauja sau maksimalinės laisvės, bet tik tam, kad pasi- 
gavę valdžią galėtų užgniaužti bet kurią laisvę visuomenėje; 
diktatūros šalininkai iškalbingai pasireiškia prieš demagogiją, 
partyvumą ir susiskaldymą ir tuo pačiu laiku nieks tiek, kiek jie, 
neįneša į visuomenės gyvenimą demagoginių kovos priemonių, 
ekskliuzivizmo ir separatizmo savo amoraliniu nusistatymu, ne- 
sutariamumu ir valdžios geidimu; diktatūros šalininkai paneigia 
ir paniekina ne tik demokratines istorinio išsivystymo formas, bet 
ir demokratinius kultūringo pasaulio principus, kaipo tokius, ir 
jų vietoje arba nieko neduoda pozityvaus, arba iškelia aikštėn 
barbariškus šūkius, pataikaujančius masių instinktams, ir ypa- 
tingai — tam instinktui, kuris paskutiniais laikais imta vadinti 
vergiškumo instinktu. Visu šituo diktatūros šalininkai demora- 
lizuoja ir dezorganizuoja visuomenę ir paskui tokią visuomenę 
valdo metodais, kurie mažiausiai pritinka visuomeniniam masių 
auklėjimui. 

K Paėmę valdžią į savo rankas, diktatūros šalininkai dažniau- 
siai vadovaujasi valdymo dalykuose vienu tik rūpesčiu, kaip at- 


— 187 — 


silaikyti kuo ilgiausiai prie valdžios. Šitokia jų politika verčia 
juos taip tvarkyti valdymą ir įstatymus, kad iš visuomenės pu- 
sės nesusidarytų jiems konkurencijos. Išdavoje gaunama visuo- 
menėje visa eilė neigiamų apraiškų. | Centralizacija, atremta į 
favorizuojamųjų savų valdininkų kadrus, iš vienos pusės gimdo 
biurokratizmą, iš antros — užmuša visuomenės iniciatyvą. Vie- 
šumo stoka, nelygus traktavimas įvairiai nusistačiusių piliečių, 
vieniems pataikavimas, kitų persekiojimas, politinis spaudimas 
į teismus, stelbimas laisvių ir asmeninių įsitikinimų, demorali- 
zuojamieji šnipinėjimo metodai, rinkimo įstatymai, hipokritiškai 
maskuojantieji slaptus skyrimus, — štai ryškesnės diktatūros 
priemonės, kurios kompromituoja valdžią susipratusių piliečių 
akyse, o nesusipratusius pavergia į servilizmą ir apakimą. 


Diktatūra gali būti kartais neišvengiama, bet ji privalo tu- 
rėti savo uždaviniu pasidaryti kuo greičiausiai nebereikalinga. 
Užtat, kai ji statosi sau tikslu kuo ilgiausiai bet kuria kaina atsi- 
laikyti prie valdžios, ji nustoja tikros savo prasmės ir tampa vi- 
suomeninės demoralizacijos veiksnys. Tuomet karo stovio, cen- 
zūros ir šnipinėjimo sistema, atremta į žmonių aklumą, inertiš- 
kumą ir servilizmą, tampa neišvengiama valdymo politika. Liūd- 
niausia tokiu atveju yra tai, kad susipratę ir dori piliečiai, nevirtę 
dvasios vergais, negali, nenustoję savo taurumo, su įsitikinimu ir 
gryna sąžine pataikauti diktatūriniam režimui. Jiems telieka 
vienas tik griežtos opozicijos kelias. Taigi diktatūrinis režimas, 
virtęs permanentiniu, platina iš vienos pusės demoralizaciją, bū- 
tent, servilizmą ir amoralizmą, o iš antros — griežtą opozicinį 
nusistatymą. Kalbėti apie tikrai auklėjamąją tokio režimo įtaką 
tiesiog netenka. i 

7. — Prie atsitiktinių veiksnių, kurie turi didelės įtakos vi- 
suomeniniam auklėjimui, priklauso toliau spaudą. — Spauda ne- 
turi savo tiesioginiu uždaviniu rūpintis žmonių visuomeniniu 
auklėjimu, bet savo informacijomis ir sugestyviu įtakingumu ji 
šiaip ar taip nuteikia žmones ir tuo pačiu jaunesnes jų kartas. 
Teisingai yra pastebėta, kad spauda ne tiek lavina žmones, kiek 
juos sugestyviai paveikia savo intencijomis. Tas pats tenka pa- 
sakyti apie spaudos reikšmę visuomeniniam auklėjimui: spauda 
sugestyviai paveikia žmones visuomeniniu atžvilgiu. 


Žinoma, norint, kad spaudos reikšmė visuomeniniam auklė- 
jimui būtų teigiama, reik statyti jai visą eilė reikalavimų. Spau- 
da neprivalo žadinti socialinių, tautinių, tikybinių ir kitokių anta- 
gonizmų visuomenėje; jai nepridera pasiknisti po visuomenės ir 
valstybės pagrindais ir kompromituoti valdžią, kaipo tokią; jai 
nevalia skleisti idėjų perversijos ir žmonių neapykantos, ir t. t. 
Bet tai nereiškia, kad spauda gali būti neutrali visuomenės daly- 
kuose ir privalo išvengti savo skiltyse idėjų kovos. Visuomenės 
gyvenimas visados yra tam tikra kova ir tokia kova privalo būti, 


— 188 — 


kol mūsų gyvenimo sąlygose yra skirtumas tarp blogio ir gėrio, 
tarp klaidos ir tiesos. Svarbu tik, kad šita kova už gėrį, tiesą ir 
teisybę turėtų idėjinį pobūdį, neišsilenktų iš tikro kultūringumo 
ribų, ir nebūtų atkreipta prieš asmenis. 

Visuomeninis spaudos kilnumas tegali ateiti vien su tikru 
visuomenės kultūringumu, ir yra tiesiog najyvu manyti, kad 
spauda galima pakelti į aukštesnį stovį mechaniškomis cenzūros 
priemonėmis. Apie tai sumaniai kalba Gandhi, minėdamas apie 
savo žurnalistinį darbą. „Iš pirmųjų mėnesių, sako jisai, aš bu- 
vau supratęs, kad vienintelis žurnalizmo tikslas yra tarnauti. 
Spauda yra didelė pajėga, bet, kaip patvinusi upė gaivališkai ap- 
semia laukus ir sunaikina derlių, taip lygiai ir plunksna be kon- 
trolės ne tarnauja, bet ardo. Jeigu kontrolė ateina iš šalies, jos 
išdavos yra dar labiau nuodingos, kaip kontrolės stoka. Kon- 
trolė tegali būti vaisinga tik tada, kai ji ateina iš vidaus“ (Vie 
de M.-K. Gandhi écrite par lui-même. Trad. de Georgette 
Camille. Les Editions Riedel, Paris 1931. 181 p.). 


8. — Visuomeniniam auklėjimui turi taip pat veiksnio ro- 
lės įvairios žmonių organizacijos. Kiekvienas organizuotas žmo- 
nių susibūrimas, jau kaipo toks, visuomeniškai auklėja Žmones, 
kurie jame dalyvauja, nes palenkia atskirą Žmogų tam tikrai vi- 
sumai, pratina prie viešosios tvarkos ir drausmės ir verčia šiaip 
ar taip taikytis prie kitų žmonių ir su jais sugyventi. Organizuo- 
ti žmonių susibūrimai turi žmonėms dar didesnę įtaką visuome- 
ninio išsiauklėjimo atžvilgiu tada, kai jų tikslai yra artimi visuo- 
meniniams dalykams. Tokiais atvejais žmonių organizacijos tam- 
pa reikšmingais visuomeninio auklėjimo veiksniais. 


Prie tokių susibūrimų visų pirma priklauso jaunuomenės su- 
sidraugavimo organizacijos, turinčios savo uždaviniu lavinimąsi 
bei auklėjimąsi.  Jaunuomenė savo lavinimosi bei auklėjimosi 
darbe negali nesusidurti su visuomenės dalykais ir visuomeni- 
nio gyvenimo klausimais ir nesistengti išsidirbti čia savo susipra- 
timą ir nusistatymą. Šitas paruošiamasis laisvas jaunuomenės 
darbas yra vertas palaikymo ir paraginimo, nes geriausiai patar- 
nauja visuomeniniam išsilavinimui bei išsiauklėjimui ir ypač ta- 
da, kai jaunuomenės susidraugavimas yra atremtas į pasaulėžiū- 
rinį principą.  Jaunuomenės kultūrinė, bet ne partyvinė, dife- 
renciacija yra taip pat normalus dalykas, kaip ir visuomenės dife- 
renciacija. Diferencijuota ir sykiu sufederalizuota visuomenė 
yra kaip tik aukštesnės kultūros apraiška. Kas kita yra jaunuo- 
menės diferenciacija pagal partijas: partyvinė diferenciacija jau- 
nuomenei netinka, kaipo tokiai, o nesubrendusiai jaunuomenei 
net yra griežtai neleistina, nes ji stabdo laisvą lavinimąsi bei 
auklėjimąsi ir tuo pačiu tramdo visuomeninį subrendimą. Bet 
partyvinė jaunuomenės diferenciacija ir jaunuomenės apsispren- 
dimas pasaulėžiūros atžvilgiu ir jos visuomeninis lavinimasis 


— 189 — 


bei auklėjimasis lavinimosi rateliuose yra skirtingi dalykai, 
kurių neskiria Žmonės, turį tam tikrų, ne bešališkų, sume- 
timų. Apie jaunuomenės susidraugavimo organizacijas buvo 
jau kalbėta ryšyje su visuomeninio auklėjimo bendromis priemo- 
nėmis; tad apie tai dabar nėra reikalo plačiau kalbėti. 

Subrendusiems piliečiams visuomeninio auklėjimo veiksniu 
eina įvairūs laisvi ir tarp kitko partyviniai jų susigrupavimai. 
Kaip buvo įrodinėta ryšyje su politiniu auklėjimu, partyvinė pi- 
liečių diferenciacija visuomeniniam gyvenime ne tik yra visai 
normalus dalykas, bet ir visai neišvengiamas, nežiūrint įėjusio 
į madą, bet nenuoširdaus, partijų neigimo. Ne partija, kaipo 
tokia, yra bloga, bet jos iškrypimai ir apsilenkimai su visuome- 
ninio gyvenimo bei veikimo principais. Ne partijų paneigimas 
ir ne jų idealizavimas, bet jų tobulinimas pagal kultūrinio gyve- 
nimo reikalavimus yra, kaip tada sakyta, tikslingas nusistatymas 
šituo klausimu. Ir šitame nusistatyme kaip tik neprivalu pa- 
miršti, kad partijos yra stiprus visuomeninio auklėjimo veiks- 
nys. Partija visuomeniškai auklėja jau tuo, kad reikalauja visuo- 
meninio aktyvumo ir gyvo susirūpinimo visuomenės ir specialiai 
valstybės reikalais. Galima tik ir privalu reikalauti, kad parti- 
jos žmonės statytų visuomenės, tautos ir valstybės reikalus aukš- 
čiau už savo partijos reikalus, kitaip tariant, kad jie partyvinį 
solidarumą palenktų plačiajam visuomeniniam solidarumui; tuo- 
met ir partijos vykdomas visuomeninis auklėjimas eis teigiamąja 
solidaristine linkme. 

Nekalbant apie kitus piliečių susibūrimus, kurie gali turė- 
ti auklėjamosios įtakos visuomeniniam gyvenimui, bus pravartu 
paminėti tas piliečių organizacijas, kurios pasilieka valstybės 
priežiūroje ir vadovaujamoje jos žinioje, ir per kurias valstybė 
stengiasi realizuoti savo tikslus. Nėra abejonės, kad šitos orga- 
nizacijos gali turėti nemaža reikšmės visuomeniniam auklėjimui, 
Tačiau taikomos jaunuomenei, jos gali turėti ir tam tikrų trū- 
kumų, kai suvalstybintas jų pobūdis yra surištas su veikimo 
monopolizavimu. Tuomet jaunuomenė labai lengvai gali tapti 
partyvinio auklėjimo objektas faktinos vyriausybės rankose. Jei 
monopolizuotas suvalstybinimas gali dar būti pateisintas tautinio 
apsigynimo organizacijose, turinčiose reikalo su ginklais, tai toks 
suvalstybinimas ir monopolizavimas negali būti pateisintas grynai 
kultūrinėse ir tarp kitko sportyvinėse organizacijose. Nei bol- 
ševikų komsomolas, nei fašistų jaunuomenės organizacija negali 
būti pateisinti pedagoginiu ir kultūriniu atžvilgiu, tuo tarpu, kad 
kariško parengimo organizacijų, kad ir mūsų šaulių, tam tikras 
suvalstybinimas ir monopolizavimas yra visai naturalūs dalykai, 
tačiau su sąlyga, kad šios organizacijos stovėtų virš partyvinio 
nusistatymo. Tik tokiose aplinkybėse esančios valstybės žinioje 
visuomeninės organizacijos gali turėti tikrai teigiamos įtakos 
visuomeniniam auklėjimui, 


00 a 


Nusakytieji visuomeninio auklėjimo veiksniai neišsemia dar 
visų faktinų šito auklėjimo veiksnių. Yra dar visa eilė beveik 
ne mažiau svarbių veiksnių, apie kuriuos galima būtų kalbėti šioje 
vietoje. Kai kurie iš jų bus ne pro šalį čia vien paminėjus. Kon- 
kreti visuomeninė aplinkuma, pavyzdžiui, yra, kad ir atsitiktinis, 
vis delto labai realus ir įtakus visuomeninio auklėjimo veiksnys. 
Korporatyvinis profesijos gyvenimas, apie kurį kalbėta savo lai- 
ku, turi taip pat labai realios veikmės visuomeniniam auklėjimui. 
Šalia periodinės spaudos, galima būtų kalbėti apie literatūrą, 
tiek dailiąją tiek mokslinę, kaipo apie visuomeninio auklėjimo 
veiksnį. Bet tiksliai išskaityti visi atsitiktiniai visuomeninio auk- 
lėjimo veiksniai nebūtų tikro reikalo. 

9. — Bendra pedagoginė taisyklė reikalauja, kad prigimtieji 
ir atsitiktiniai veiksniai būtų suderinti ir suharmonizuoti ugdo- 
majame savo veikime. Jei prigimtieji veiksniai nesutaria tarp 
savęs ir jei, be to, jie nesutaria savo linkme su atsitiktiniais ug- 
dymo veiksniais, negalima kalbėti apie tikslingą ir harmoningą 
ugdomąjį veikimą. Tas pats reikia pasakyti ir apie visuomeninį 
auklėjimą. Jei šeima, valstybė ir Bažnyčia įvairiomis linkmėmis 
veikia naujas kartas visuomeniniame auklėjime; jei atsitiktiniai 
veiksniai, kaip spauda ir organizacijos, eina savais nepriklauso- 
mais keliais, visuomeninis auklėjimas gali atsidurti tokiame cha- 
otiškame stovyje, kad jo reikšmė naujoms kartoms gali pasidaryti 
labai abejotina. Yra tad neišvengiamo reikalo, kad visuomeni- 
niame auklėjime, kaip ir ugdyme apskritai, prigimtieji veiksniai 
susitartų tarp savęs, vieni neardytų kitų darbo ir, be to, solidariai 
rūpintųsi taip tvarkyti atsitiktinius auklėjimo veiksnius, kad šie 
negalėtų sukliudyti teigiamojo pirmųjų darbo. 

Apskritai, juo didesnis yra sutarimas tarp prigimtųjų ugdy- 
mo veiksnių ir juo didesnė yra sąmoninga jų veikmė ugdymo da- 
lykuose, palyginant su nesąmoningais atsitiktiniais veiksniais, 
juo daugiau yra davinių, kad ugdymas stovės tinkamoje aukštu- 
moje. Deja, nustatyti čia pedagoginis principas yra daug leng- 
viau, negu jis realizuoti gyvenime, nes harmoningai sutaikyti šei- 
ma, valstybė ir Bažnyčia ir atitinkamai suderinti visų atsitiktinių 
veiksnių reiškimąsi visuomenės gyvenime yra be galo sunkus 
dalykas. Tai tik idealas, kuris privalu visuomet siekti. 


LKI 


Baigiamasis žodis. 


trukus, viešumon. Tuo tarpu tolimesnis veikalo rašymas ir spaus- 
dinimas užsitęsė del įvairių priežasčių. Visuomeniniai darbai ir 
sykiu susilpnėjusi sveikata nedavė autoriui galimybės skirti pa- 
kankamai laiko darbams, išeinantiems iš tiesioginių neatidėlioti- 
nų akademinių pareigų ploto. Be to, laikui einant, visuomeninio 
mūsų gyvenimo ypatybės, vis aiškiau pasireiškiančios paskutiniais 
laikais, pareikalavo kaip tik ypatingo atsižvelgimo į specialiuosius 
visuomeninio auklėjimo uždavinius ir gyvenamų įvykių nušvieti- 
mo pedagoginių principų šviesoje. Tokiu būdu numatyta anks+ 
čiau trumpa veikalo atbaiga išaugo į žymiausią jo dalį; o tai pa- 
reikalavo nemaža laiko. 

Atsižvelgimas į mūsų laikų dvasią ir gyvenamus įvykius ne- 
išvengiamai turėjo įnešti į šitą antrąją veikalo pusę tam tikrą pub- 
licistinį elementą, kuris, autoriaus spėjimu, gali daugiausia susi- 
laukti kritiško nusistatymo. Autorius būtų net patenkintas, jei jo 
veikalas galėtų sukelti mūsų visuomenėje susidomėjimą visuome- 
ninio auklėjimo problemomis ir pastūmėtų jų svarstymą į rimtos 
publicistikos skiltis Mūsų plačiosiose masėse tiek maža yra vi- 
suomeninio išsiauklėjimo ir sykiu inteligentiškoje visuomenės va- 
dovybėje tiek menkai nusimanoma apie visuomeninio auklėjimo 
svarbą, kad gyvesnės diskusijos tuo reikalu būtų labai pageidau- 
jamos. Per tokias diskusijas galėtų daug kam paaiškėti ne tik 
mūsų visuomeninio išsiauklėjimo trūkumai, bet ir neigiamoji tų 
ugdomųjų veiksnių įtaka, nuo kurių kaip tik galima būtų reika- 
lauti kuo daugiausia auklėjamosios veikmės visuomeninio susipra- 
timo bei nusistatymo dalykuose. 

Šio veikalo pradžioj (ž. 10 p.) buvo trumpai suminėti svar- 
biausieji mūsų visuomeninio išsiauklėjimo trūkumai ir pareikšta 
baimė, kad visuomeninio gyvenimo linkmė dar labiau nepablogė- 
tų ir tuo pačiu nepablogintų visuomeninio masių auklėjimo rei- 
kalų. Žiūrint atviromis akimis į tai, kas darosi aplink mus, rei- 
kės pripažinti, kad šita baimė nebuvo tuščia, ir kad visuomeni- 
niame mūsų gyvenime įsivyrauja įpročiai, kurie gali turėti katas- 
troliškos reikšmės mūsų tautos ir valstybės gyvenimui. Pavojin- 


— 192 — 


giausi iš jų bus ne pro šalį čia suminėjus, kad tie, nuo kurių 
pareina šitie dalykai taisyti, būtų dar kartą paakinti gresiančiais 
pavojais. 

Ryšyje su mūsų tautos istoriniu gyvenimu joje įšsivystė visa 
eilė neigiamųjų palinkimų, kurie stabdė mūsų kultūrinę pažangą 
ir negalimą darė ankstybesnį tautinį mūsų atgimimą. Tais neigia- 
maisiais palinkimais reik aiškinti mūsų visuomenėje visuomeninio 
veiklumo stoką, kuriamosios iniciatyvos trūkumą, mažą nepriklau- 
somumo jausmo išsivystymą, geroką dvasinio servilizmo dozę, 
pasyvinį nerangumą ir kitus visuomeninius mūsų tautos bruožus. 
Tai yra vis tos tautinio pobūdžio žymės, su kuriomis yra susiję 
mūsų praeities nelaimės ir dabarties nepasisekimai, ir kurios la- 
bai lengvai gali nulemti visai nelaimingai mūsų ateitį. Mūsų lai- 
kai ir tos istorinės bei geografinės aplinkybės, kuriose mums 
tenka gyventi, reikalaute reikalauja kaip tik priešingų ypatybių, 
ir, jei jų mes kuo greičiausiu laiku savyje neišvystysime, mes tu- 
rėsime tapti nelemta auka lemiančiose tarptautinėse rungtynėse. 


Pagaliau viena dar pastaba apie išviršines veikalo ypatybes. 
Užsitęsęs penkeriems metams jo spausdinimas ėjo atskirų atspaudų 
iš „Židinio“ pavidalu įvairiose techninėse aplinkybėse kartais su 
žymesniais protarpiais ir todel negalėjo būti išlaikytas jo vieno- 
dumas popieriaus, spaudos ir kitais atžvilgiais. Tokiu būdu yra 
susidarę techniniai jo trūkumai. Be to, ir kalbos atžvilgiu neiš- 
laikytas yra išsireiškimo ir rašybos vienodumas. Per penkerius 
metus autorius ėjo tolimesnės savo evoliucijos keliu, o tai nega- 
lėjo nepasireikšti ir knygoje. Autorius, žinoma, apgailestauja, kad 
visi šitie veikalo trūkumai, kaip ir kiti, čia neminimi, šiuo tarpu 
negali būti pašalinti ir todel išeis viešumon. Tenka guostis viltimi, 
kad jie galės būti atitaisyti nauju leidimu, jei tokiam ateityje bus 
lemta pasirodyti. 


15. 


16. 


Švarbesnioji bibliografija. 


Bauerschmidt H., Staatsbirgerliche Belehrung und Erziehung. 
München 1913. 


Becher E., Erziehung zur Menschenliebe und Helfersystem. Lan- 
gensalza 1914. 


Classen W., Vom Lehrjungen zum Staatsbürger. Hamburg 1909. 


Dévaud E., A propos de la motion Wettstein. Réflexions sur Vėdu- 
cation patriotique. Fribourg 1918. 

Foerster Fr. W., Christentum und Klassenkampf. Gesichtspunkte 
und Anregungen zur sozialen Arbeit und zur Verstän- 
digung der Klassen. Zürich 1919. 


Foerster Fr. W., Lebensführung. 123. bis 132. Tausend. Zürich— 
München—Leipzig 1924, 

Foerster Fr. W., Politische Ethik und politische Pädagogik. 
München 31922. 

Gins G. K., Na putiach k gosudarstvu buduščego. Ot liberalizma 
k solidarizmu. Charbin 1930. 


» » Novyje idei v prave i osnovnyje problemy soyremen- 
nosti. Charbin 1931. 


Honnay V., S. J., Les cercles sociaux de doctrine catholique. Me- 
thode de formation sociale. Louvain—Paris 1926. 


„ 


„ Kerschensteiner G., Der Begriff der staatsbūrgerlichen Er- 


ziehung. Leipzig— Berlin 21912. 

Kerschensteiner G., Staatsbūrgerliche Erziehung der deut- 
schen Jugend. Erfurt 51911. 

Matthias A., Staatsbūrgerliche Erziehung vor und nach dem 
Kriege. Leipzig 1916. 

Messer A., Das Problem der Staatsbirgerlichen Erziehung, histo- 
risch und systematisch behandelt. Leipzig 1912. 


Politik und Pädagogik im Ausland. Schriftenreihe zur politischen 
Propädeutik. Band. 3. Teubner, Leipzig— Berlin 1981. 


Politische Propädeutik als Erziehungsfaktor. Schriftenreihe zur po- 
litischen Propädeutik . Band. 1. Teubner, Leipzig— 
Berlin, i 


> 194 — 


17. Schriften der Vereinigung für staatsbūrgerliche Bildung und Er- 
ziehung. Teubner, Leipzig— Berlin. 


18. Spahn M., Nationale Erziehung und konfessionelle Schule. Kemp- 
ten—Miūnchen 1912, 


19. Stolzle R., Neudeutschland und die vaterlūndische Erziehung der 
Zukunft. Paderborn 1915. | 


20. Wild H., Ueber wirtschaftlich-soziale Jugendbildung. Lagensalza 
1915, $ 


Veikalai, turį atsitiktinio sąryšio su visuomeniniu auklėjimu, pami- 
nėti tiktai tekste. - 


EENEI ONE O R U SNMP Wwwwwww—pPPPAS 


Tu Ciny s 


ĮŽANGA. — Visuomeninis auklėjimas ir 
20 svarba. mūsų. Vadi EAS anų AE 


1. Du gyvenimo uždaviniu: individualinis ir visuomeni- 
nis. — 2. Dvi atitinkamos pakraipos pedagogikos moksle: 
individualinė ir visuomeninė pedagogika. — 3. Visuome- 
ninio auklėjimo aktualumas mūsų laikams. — 4. Pagrin- 
diniai visuomeninio auklėjimo klausimai. 


I. Visuomeninio auklėjimo tikslai 


1. Visuomeninio auklėjimo tikslų skirstymas į tolimesnius 
ir artimesnius. — 2. Visuomeninis idealas, kaipo pagrin- 
dinis tolimesnis visuomeninio auklėjimo tikslas. — 3. Ar- 

“ timesni visuomeninio auklėjimo tikslai, arba visuomeni- 
niai nusiteikimai, kurių pagalba gali būti realizuojamas 
visuomeninis idealas. 


II Pagrindinės visuomeninio auklėji- 
mo Primena i as a Aa A Aaa 


1. Teoretinė priemonė — lavinimas visuomeninio susipra- 
timo: a. teoretinio visuomeninio susipratimo pirmenybė 
prieš visuomeninio veikimo praktiką; b. priemonės visuo- 
meniniam susipratimui lavinti naujose kartose. — 2. Prak- 
tinė priemonė — pratinimas dirbti visuomeninį darbą. 


III. Bendrieji visuomeninio auklėji- 
MO AŽ S VIA aa Laba aaa kadais 
1. Auklėjimas pasyvinių visuomeninių nusiteikimų, kuriais 
yra: a. menas paklusti, b. visuomeninis drausmingumas 
ir c. taikumo dvasia. — 2. Auklėjimas aktyvinių visuomeni- 
nių nusiteikimų, kuriais yra: a. aktyvus atsparumas prieš 
neigiamąją visuomeninės aplinkumos įtaką, b. sugebėjimas 
vesti visuomenėje savo idėjų propagandą, c. praktinis vi- 
suomeninis veiklumas ir d. menas vadovauti . 


IV. Specialieji visuomeninio auklėji- 


3—12 


13—33 


33—52 


58—87 


mio“ eu ŽdAa V imi aki ai erin SALA 87—175 


1,1 ERolikinis "auklėjimas raso aasia aks sa 


1. Tariamasis apolitinio jaunuomenės auklėjimo galimumas 
ir politinio auklėjimo faktinas neišvengiamumas bei prin- 


87—108 


> 198 — 


cipialus privalomumas. — 2. Nelygstamai neutralus poli- 
tinis auklėjimas, griežtai partyvinis politinis auklėjimas 
ir lygstamai neutralus politinis auklėjimas: pirmojo ne- 
įvykdomumas, antrojo netikslingumas ir trečiojo priva- 
lomumas. — 3. Reciprociteto principas politiniame jau- 
nuomenės auklėjime, kaipo jo reguliatyvinis kriterijus ir 
saugumo laidas. — 4. Kova su partyvumo dvasia ir rei- 
kiamas nusistatymas partijos atžvilgiu: nei partijos pa- 
neigimas, nei partijos idealižavimas, tik jos tobulinimas 
pagal visuomeninės kultūros reikalavimus. — 5. Vedamo- 
sios valstybinio auklėjimo idėjos. — 6. Vedamosios pilie- 
tinio auklėjimo idėjos. — 7. Politinis solidarizmas, kaipo 
politinio auklėjimo bendras vedamasis pradas. 


2-1 Ekonomaknia Aautlėjimias „laden kase -ro 


1. Racionalus nusistatymas į materialinį turtą: a. ekono- 
mikos priklausomumas nuo dorinio momento; b. išvidinė 
laisvė nuo pinigo diktatūros; c. nuosavybė, kaipo socialinė 
funkcija, ir jos valdymas sutartinėje su visuomeniniais in- 
teresais. — 2. Ekonominis produktyvumas ir jo sąlygos: 
a. visuotinis produktyvaus darbo privalomumas; b. žmogiš- 
kojo veiksnio reikšmė gamybai; c. ūkiškas techniškas pa- 
jėgumas; d. moksliška darbo organizacija; e, produktyvaus 
darbo džiaugsmingumas. — 3. Racionalus turto sunau- 
dojimas: a. privatinės sąskaitybos reikalas; b. suvartoji- 
mas, pritaikytas konkretinei padėčiai; c. ne šykštumas ir 
ne išlaidi prabanga, bet reguliuojami visuomeniniais su- 
metimais taupumas bei dosnumas. 


8. Socialinis auklėjimas ..... A 


1. Socialinio klausimo esmė: a. dorinis iškrikimas, kaipo 
giliausias socialinio klausimo pagrindas žmonių sielose; 
b. atitinkamas socialinės santvarkos netobulumas, kaipo 
antraeilė socialinio klausimo priežastis; c. klasių antago- 
nizmas ir neteisingas turtų paskirstymas, kaipo neišven- 
giamos pirmųjų dviejų priežasčių išdavos; d. ne klasių 
kova ir ne reformatoriška prievarta per išviršinę organi- 
zaciją, bet socialinis žmonių perauklėjimas ir atitinkamos 
pažangios socialinės reformos, kaipo socialinės netvarkos 
gydymo priemonės. — 2, Prideramas socialinio auklėjimo 
pobūdis ir linkmė: a. nei socialinio auklėjimo paneigimas, 
nei siauras klasinis auklėjimas, bet lygstamai neutralus 
socialinis aukl., tačiau ypatingai palankus vargšams ir nu- 
skriaustiems; b. ūgdymas visiems lygiai svarbių socialinių 
nusiteikimų: solidaristinio susipratimo ir solidaristinio nu- 
sistatymo; c. ruošimas žmonių sielose pastovaus pagrindo 


108—123 


123—141 


— 197 — 


teisingoms socialinėms reformoms. — 8. Korporatyvinis 
profesijos gyvenimas, kaipo sėkminga socialinė mokykla: 
a. korporatyvinio profesijos gyvenimo reikšmė socialiniam 
auklėjimui; b. nusiteikimai ir įpročiai, įgaunami korpo- 
ratyvinio gyvenimo mokykloje; c. profesinis ekskliuziviz- 
mas, kaipo korporatyvinio gyvenimo pavojus. — 4. Vy- 
riausioji religijos sankcija socialiniame klausime ir so- 
cialinis auklėjimas: a. religija, kaipo sėkmingiausia prie- i 
monė socialinei netvarkai gydyti žmonių sielose; b. socia- 
linis katolicizmas ir socialinis auklėjimas; c. religinis 
auklėjimas, kaipo tvirtas pagrindas socialinės pagalbos 
akcijai. i i 


Aaa utindiss auklėja as. Be ae Ma ERREA 141—159 


1. Tautinio auklėjimo supratimas: a. tautinio auklėjimo 
sudėtingumas; b. organiškas tautinio auklėjimo sąryšis su 
tarptautiniu; c. dorinis tautinio auklėjimo pagrindimas. 
— 2, Tautiškas auklėjimas, kaipo tautinės lyties realiza- 
vimas naujose kartose: a. tautiškumas, kaipo priešginybė 
kosmopolitiškumui; b. tautos kalba, literatūra ir menas; 
c. tautos praeitis ir dabartis; d. tautos kultūrinės tradi- 
cijos. — 3. Patriotinis auklėjimas, kaipo sudarymas nau- 
jose kartose prideramo nusistatymo į tautybę: a. gerai 
suprastas patriotizmas, kaipo pagrindinis tautinio auklė- 
jimo tikslas; b. kova su nacionalizmu auklėjimo priemonė- 
mis; c. krikščioniška etika, kaipo stiprus sintezės veiksnys 
tautybės klausime. — 4, Nacionalinis auklėjimas, kaipo 
naujųjų kartų ruošimas kultūriniams uždaviniams, kurių 
1šsprendimu, tauta tampa nacija: a. naujų kartų ruošimas 
aktualiems tautos uždaviniams; b. naujų kartų ruošimas 
pagrindiniam tautos pašaukimui; c. neišvengiamas perėji- 
mas nuo tautinių prie anttautinių kultūrinių Žmonijos 
uždavinių. 


5; Tarptautinis —maklėji mas. ku sesisko ner 159—175 


1. Tarptautinis auklėjimas ir jo uždaviniai: a. tarptauti- 
nis auklėjimas, kaipo tautinio auklėjimo atbaigimas; b. 
pagrindiniai tarptautinio auklėjimo uždaviniai, — 2. Tarp- 
tautinis susipratimas: a. internacionalizacijos vyksmas 
tautų gyvenime; tautų diferenciacija ir tarptautinis ` 
bendradarbiavimas; c. ne nacionalistiškas tautų suverenu- 
mas ir ne nelygstamas internacionalizmas, bet solidarumo 
ir organiškos vienybės organizacija lygstamai suverenių 
tautų įvairumoje; d. internacionalo idealas. — 3. Tarp- 
tautinis nusistatymas: a. tarptautinio nusistatymo pagrin- 
dimas doriniais principais; b. naujų kartų auklėjimas 


— 198 — 


tarptautiniam teisingumui ir taikai; c. jų ruošimas tarp- 
tautiniam kultūriniam bendradarbiavimui; d. jų ruošimas 
tarptautinio žmonijos organizavimosi darbui. 


V. Visuomeninio auklėjimo veiksniai 175—190 


1. Visuomeninio auklėjimo priemonės ir veiksniai. — 
2. šeima. — 3. Mokykla: a. visuomenės mokslas, kaipo dės- 
tomasis dalykas; b. visuomeninis pamokymas, kaipo dėsto- 
masis principas; c. visuomeninė mokyklos organizmo 
įtaka; d. visuomeninė mokinių savivaldos reikšmė — 4. 
Kariuomenė. — 5. Bažnyčia. — 6. Įstatymai. — 7. Spaudą. 
— 8. Jaunuomenės ir šiaip jau piliečių organizacijos ir kiti 
atsitiktiniai visuomeninio auklėjimo veiksniai. — 9. Har- 
moningas visuomeninio auklėjimo veiksnių susiderinimas. 


Baigiamas 48 Od BS ateis S aaa aa hE 191 
m važibiesnioja + bibilioga a Tija kunas 193 
Pumos PT i Me AN Žas a a a z 195 


S 


RS 


10. 
Ti. 
12. 


13. 


TO PAČIO AUTORIAUS RAšTAI. 


Sur les confins de deux mondes, Essai synthétique sur le 
problème de la civilisation nationale en Lithuanie. Edition 
„Atar“, Genève 1919 (išsemta). 


L’Ame du monde dans la philosophie de Vladimir Soloviev. 
Berlin 1920 (dizertacija, gaunama pas autorių). 


Kultūros filosofijos metmens, Kaunas 1926. 
Lietuvių tautos ūgdymo uždaviniai. Kaunas 1926. 


Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai. Kaunas 
1926. 


Racionali mokyklų organizacijos sistema. Kaunas 1927. 
Fizinis lavinimas ir jo tikslai. Klaipėda 1928. 
Jaunuomenės idealizmas ir modernieji šokiai. Kaunas 1928. 


Tautybė, patriotizmas ir lietuvių tautos pašaukimas. 
Kaunas 1928. 3 


Filosofijos įvada. I. Propedeutinė dalis. Kaunas 1928. 
Skautai ir pasaulėžiūra. Kaunas 1930. 


Ateitininkų ideologija paskutinių laikų formavimosi vyks- 
me (spaudoje). 


Lietuvių tauta ir jos ūgdymas (ruošiama spaudai). 


„ŽIDINYS“ 


literatūros, mokslo, visuomenės ir akademiškojo gy- 
venimo mėnesinis iliustruotas žurnalas 


yra omus ir būtinas kiekvienam bet kurios profesijos 
lietuviui inteligentui, nes 

a) kiekvienam sąsiuviny deda naujausių savos ir 
verstinės literatūros kūrinių; 

b) duoda lietuvių literatūros studijų ir Sil žistarioti 
kų ir supažindina savo skaitytojus su Žymiaisiais 
pasauliniais dailiojo meno atstovais; 

c) ieško priežasčių pokariniais laikais pasireiškiančių 
įvairiose kultūrinio gyvenimo srityse krizių ir nu- 
krypimų ir mėgina sintetiškai juos išspresti; 

d) seka visą kultūros gyvenimą, kad kiekvienas svar- 
besnis mokslo, meno, ar visuomenės gyvenimo 
įvykis rastų tinkamą atbalsį ir tinkamą įvertinimą 
žurnalo apžvalgoje; | l 

e) kiekvienam sąsiuviny deda plačias meno, mokslo, 
mokyklos ir auklėjimo, politikos ir akademiškojo gy- 
venimo apžvalgas ir bendrai atsiliepia į visus Lie- 
tuvos gyvenimo kultūros klausimus ir reikalus; 

1) recenzuoja naujausias lietuviškas ir svetimomis kal- 
bomis knygas ir daro savų ir užsienio svarbesnių 
žurnalų ir spaudos apžvalgas. je 

Rašo „Židiniui“ pačios žymiausios jėgos, savo sričių spe- 
buenO Lietuvių spauda be pažiūrų skirtumo ne kartą yra 
= ` pabrèžusi didelę „Židinio“ reikšmę mūsų kultūriniam gyve- 


nimui. 
„Židinys“ eina nuo 1924 m. pabaigos. sąsiuviniais po 
96 — 112 pusl. 
Prenumeratos EPA met.. 385 lt., pusm. — 20 


lt.; pradžios mokyklos mokytojams — met. 30 1t., pusmečiui — 
15 lt. Studentams ir moksl. met. 25 lt., pusm. — 15 lt. (at- 
siimant iš administracijos met. 20 lt.; pusmečiui 10 1t.). Už- 
sieny: met. 45 lt., pusm. 25 lt. 


Adr.: „Žitinys" Kaunas, Laisvės Alėja 3. 


- Telef. 26-76. 
Šios knygos kaina Lt. 6.— ji